Sekite 15min Google
Po skaudžios tėvų mirties trisdešimt devynerių Kati nusprendžia viską palikti ir išvykti visiems laikams. Tačiau, prieš užverdama gimtojo miestelio duris, ji pasiryžta neįprastam žingsniui – parašyti trisdešimt septynis atsisveikinimo laiškus tiems, kurie paliko pėdsaką jos gyvenime: griežtai matematikos mokytojai, maloniai kasininkei, abejingam buvusiam vyrui...
Visi žodžiai sugula ant sviestinio popieriaus – to paties, kurį tėvas dešimtmečiais kaupė ir kas rytą rūpestingai vyniodavo jai sumuštinius į mokyklą. Norėdama galutinai nukirsti saitus su praeitimi, Kati eina miestelio gatvėmis ir skaito šiuos laiškus gavėjams tiesiai į akis.
Tačiau kruopščiai suplanuotą išvykimą sustabdo Severinas. Jis – buvęs fortepijonų derintojas, po paties sukeltos nelaimės atsidūręs gatvėje ir nešiojantis sunkią kaltės naštą. Nors abu atrodo iš skirtingų pasaulių, Severinas be žodžių išgirsta giliausiai užslėptą Kati skausmą ir tiki, kad šis susitikimas nėra atsitiktinis. Susidūrimas su kitu sužeistu žmogumi priverčia Kati suabejoti: ar bėgimas iš tiesų padės išgyti, ar tai tik bandymas pasislėpti nuo savęs? Juk likimas galbūt ir nusprendžia, kas ateina į mūsų gyvenimą, tačiau tik širdis pasirenka, kas jame pasilieka.
Poetiškas, subtiliu humoru ir gyvenimiška išmintimi alsuojantis romanas primena, kad didžiausi stebuklai ir tikrasis sielos gijimas slypi gebėjime atleisti ir leisti kitam žmogui tave išgirsti.
Knygą iš vokiečių kalbos vertė Eglė Greverė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Pasaulyje, kuriame tempas vis greitėja, nematomas tampa tas, kuris stovi vietoje.
Severinas ilgai nejudėdamas žiūrėjo, kaip Kati skaito. Sulig kiekvienu šyptelėjimu, kiekvienu atodūsiu bandė atspėti, kurią vietą ji skaito. Regis, vis atsargiau, pagarbiau vertė puslapius. Galiausiai padėjusi knygą į šalį, švelniai perbraukė ranka geltoną viršelį. Dar kurį laiką žiūrėjo priešais save, tuomet užvedė mašinos variklį ir nuvažiavo.
Severinas leidosi pavymui, bet žengus vos kelis žingsnius „vabalas“ jau buvo dingęs. Visgi Severinas nesiliovė eiti ta kryptimi, nes jei per pastaruosius metus ką buvo išmokęs, tai eiti. Pamažu ir nepaliaujamai ėjimas tapo jo dalimi, ir jis to beveik nebepastebėdavo, lyg kvėpavimo. Ir visą laiką žiūrėjo, ar nepamatys oranžinio Kati „vabalo“, vienintelio gyvenvietėje.
Pamažu visos gatvės ir namai ėmė panėšėti vieni į kitus, mat vakaras dažė juos pilka spalva, kuri su kiekvienu potėpiu buvo vis tamsesnė.
Niekur jokios oranžinės.
Užtat pianino garsai, lyg šviesos grandinė nustelbę tamsą, pagavo Severiną ir nuvedė prie namo, kurio verandos durys į sodą buvo atviros.
Johano Sebastiano Bacho preliudas C-dur, pirmoji „Gerai temperuoto klavyro“ dalis. Seniai Severinas jo nebuvo girdėjęs, o taip mėgo jo tobulą paprastumą, nepertraukiamą šešioliktinių natų srovenimą, teikiantį ramybę ir palaimą.
Severinas troško ir vieno, ir kito, troško panirti į tą skambėjimą ir žengė – visiškai negalvodamas – į sodą. Su standžiai prikimštais prekybos centro maišais, tempiančiais rankas žemyn, ir taip sulopyta kuprine, kad dabar ją sudarė daugiau skiaučių nei originalo. Žymės skurdo, kurio žmonės bijo lyg užkrečiamosios ligos.
Kuo ilgiau Severinas stovėjo sode, tuo liūdnesnis darėsi, nes pianinas buvo šiek tiek išsiderinęs, kai kurie garsai skambėjo nešvariai.
– Atsiprašau, ar galiu sutrukdyti? – šūktelėjo Severinas terasos pusėn. – Sveiki!
Skambinimas nutilo, tarpdury pasirodė moteris. Maždaug penkiasdešimties, tamsios kasos susuktos aplink galvą, pūsta suknelė, kaip ir blizgantys bateliai, būtų tikę naujametiniam koncertui.
– Tučtuojau nulipkit nuo mūsų vejos! Mes išmaldos neduodame!
– Jūs nuostabiai skambinate.
– Ačiū, bet... Prašau dabar išeiti!
– Jūsų pianinas išsiderinęs.
– Ką?
– Nedaug. Tik trys klavišai.
– Ačiū už pastabą. – Ji norėjo uždaryti duris.
– Žinau, kad taip neatrodau, bet esu fortepijonų derintojas ir jūsų instrumentą galėčiau greitai sutvarkyti. – Severinas pažvelgė į veidą, kuris atrodė ne mažiau išsiderinęs negu pianinas. – Atleiskite, tai buvo nevykusi mintis. Gero vakaro.
– Palaukit. – Moteris nusigręžė ir šūktelėjo į namo vidų. – Pauli, eikš čionai!
– Mam, – pasigirdo balsas iš antrojo aukšto. – Juk žinai, kad dabar žaidžiu kompiuteriu!
– Mūsų sode yra vyriškis. Nori suderinti pianiną.
Po kelių sekundžių už šventiškai pasidabinusios motinos nugaros pasigirdo Paulio balsas.
– Ar ir vėl įsivaizduoji Vienos operą? – Vaikinas išniro tarpduryje, dviem galvomis aukštesnis už motiną, ir, priešingai nei ji, su nuskalbtais marškinėliais ir bokso šortais atrodė visiškai nepasiruošęs operos baliui. – O, koks tvarkingas valkata.
Severinas padėjo ant žemės vieną maišą ir įkišo vidun ranką.
– Štai, pažvelkite: veržliaraktis, dulsiklis*, derinimo pleištas, milo juostelės ir derinimo prietaisas. Ilgai neužtruks.
Jis tebesinešiojo savo įrankius, be jų jautėsi nesavas.
Nepaisant to, kas nutiko, kai paskutinį kartą jais derino pianiną.
Nuo to karto jais nesinaudojo, net į rankas nebuvo paėmęs. Tai buvo likučiai gyvenimo, seniai likusio praeityje. Tiktai į šitokį išsiderinimą jis negalėjo žiūrėti pro pirštus.