Sekite 15min Google
Reikšmingiausiems šalies rašytojams neabejotinai reikia priskirti ir Nielsą Fredriką Dahlį. 2024 m. už gilų ir jaudinantį romaną apie vienatvę „Tėvo lemtis“ jis buvo apdovanotas Šiaurės Tarybos literatūros premija.
Knygą lietuvių kalba išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (iš norvegų kalbos vertė Alvyda Gaivenienė, viršelio dailininkė – Milena Liutkutė-Grigaitienė).
„Tėvo lemtis“ – įtaigus ir gilus romanas apie jauno vyro pastangas pritapti pasaulyje, kurio jis nesupranta. Istorija apie jį supančius žmones ir lemtingą Europos epochą. Kūrinys, kurio centre šeima, paženklinta iš kartos į kartą perduodamos vienatvės, atskleidžia, kaip sunku – o gal net neįmanoma – susitaikyti su aplinkybėmis, formuojančiomis žmogaus gyvenimą.
„Visur tavęs ieškau.“ Šis paprastas autoriaus sakinys apibendrina visą kūrinį. Jį ištaria pasakotojas, kuris kartu yra ir knygos autorius. Tai ilgesio kupinas tyrimas apie tėvą, kuris prieš keturiolika metų atsisveikino su šiuo pasauliu palikęs labai nedaug apčiuopiamų pėdsakų.
Keletą nuotraukų, laiškų ir piešinių. Šiek tiek atskirų pasakojimo fragmentų. Nors kai kurie pasakotojo prisiminimai apie tėvą yra šilti, tačiau ir jie slysta iš atminties. Tėvas – kas jis buvo? Tai romanas, priklausantis ir tėvui, ir sūnui. Pasitelkdamas fikciją sūnus mėgina sudėlioti pabiras dalis į visumą, tuos „mažus kietus gabalėlius, barškančius mano viduje“.
Tai romanas, priklausantis ir tėvui, ir sūnui.
Prieš skaitytojų akis iškyla vienišo berniuko paveikslas. Vaikystę jis leidžia Aleksandrijoje, Egipte, kur, į patį kolonializmo lopšį, yra paskirtas dirbti jo autoritariškas tėvas, romane vadinamas tiesiog Teisėju.
Motina Elena – jautri, nervinga, o berniukas, Jonas, iš dalies paveldėjo jos būdą. Sulaukęs trylikos jis išsiunčiamas iš namų, nes Teisėjas nepasitiki Egipto mokyklomis. Taip Jonas pirmiausia atsiduria Osle, pas vis dar išgyvenančią sūnaus netektį porą, o vėliau – internatinėje mokykloje Ženevoje.
Nuo pat pradžių aišku, kad svarbiausia šio berniuko palydovė – vienatvė. Ji didžiulė ir visa apimanti, neįveikiama. Jis niekur nepritampa, niekur nesijaučia savas.
Ženevoje pagaliau susiranda du draugus – Davidą ir Paolą. Jonas pamilsta Paolą, tačiau ši pasirenka Davidą. Abu jo draugai vis labiau nerimauja dėl to, ko Jonas dar nesuvokia iki galo. Jie – žydai, o Europoje – ketvirtasis dešimtmetis, tad visur galima pamatyti grėsmingus ženklus.
Pasakojimas apima ne tik vienatvės persekiojamo berniuko likimą, bet ir visą lemtingą epochą: Antrąjį pasaulinį karą Europoje ir Norvegijos vaidmenį jame, kolonializmą ir jo formuojamas nuotaikas.
Pasakotojas žino su tėvo istorija galintis elgtis kaip panorėjęs – tokios literatūros taisyklės.
Pasakotojas žino su tėvo istorija galintis elgtis kaip panorėjęs – tokios literatūros taisyklės. Tačiau jį pirmyn veda du dalykai: tėvo ilgesys ir troškimas sužinoti, kaip viskas buvo iš tiesų.
Turbūt daugelis iš mūsų, sulaukę tam tikro amžiaus, imame ieškoti savo praeities pėdsakų. Tačiau ar iš tiesų įmanoma suvokti, „kaip viskas buvo iš tiesų“.
Parengta pagal „Expressen“ publikuotą knygos apžvalgą. Autorė – Annina Rabe.
