Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

5 negrožinės literatūros knygos: opera, Izraelio istorija, druska, geopolitika ir žmonijos vystymasis

Knygų viršeliai 15min recenzija
Leidyklų nuotr. / Knygų viršeliai
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Negrožinė literatūra pastaruoju metu visame pasaulyje itin populiari. Nemažai tokios įdomios literatūros išleidžiama ir Lietuvoje, ir čia pristatomos kelios pastaraisiais mėnesiais pasirodžiusios vertos dėmesio negrožinės literatūros knygos. Šių knygų tematika – pati įvairiausia. Nuo knygos operos mėgėjams ar dar tik bandantiems ją atrasti iki istorinių, politinių analizių ar siekio apžvelgti žmonijos vystymosi istoriją.

Yuval Noah Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ (iš anglų kalbos vertė Tadas Juras, išleido leidykla „Kitos knygos“)

Oksfordo universiteto istorijos mokslų daktaro Y.N.Harari knyga „Sapiens“ – vienas įdomiausių ne tik per pastaruosius kelis mėnesius, bet ir per visus praėjusius metus Lietuvoje pasirodžiusių negrožinės literatūros kūrinių. Tai knyga, kurioje patraukliu būdu, populiariai, o kartu ir su provokuojančiomis mintimis sudėliota žmonijos istorija su projekcijomis į ateitį, prognozėmis, kaip ji gali vystytis toliau.

Autorius šioje knygoje, kuri ne vienoje šalyje tapo bestseleriu, o ir Lietuvoje, jau sulaukė nemažo susidomėjimo, pasakoja apie tai, kokią įtaką žmogui ir jį supantiems organizmams padarė trys autoriaus išskiriami pagrindiniai perversmai: prieš 70 000 metų įvykusi kognityvinė revoliucija, prieš 12 000 metų vykusi žemės ūkio revoliucija ir galiausiai prieš 500 metų įsibėgėjusi mokslo revoliucija.

Autorius nuosekliai pasakoja žmonijos istoriją, pradėdamas nuo seniausių laikų – ne tik paminėdamas jau žinomus faktus, bet ir keldamas versijas, kodėl žmonija pasuko tokiu keliu; kaip atsitiko, kad žmonijos gentis, anksčiau užėmusi tik mitybinės grandinės vidurį, šoktelėjo į šios grandinės viršūnę; iškelia versijas dėl to, kas tapo lemiančiais evoliuciniais faktoriais, iš kurių kaip pagrindinį, nulėmusį pasaulio užkariavimą, pamini unikalią kalbą.

Dar niekada nebuvome tokie galingi, tačiau labai menkai tenutuokiame, kaip su ta galia elgtis. Savo pačių pastangomis tapę dievais ir nepripažįstantys jokio kito autoriteto, tik fizikos dėsnius, nesijaučiame prieš nieką atsakingi.

Šioje knygoje esančios mintys yra provokuojančios, neretai verčiančios suabejoti viso progreso prasme ir kaip savaime suprantamomis laikomomis tiesomis. Autoriaus hipotezės verčia jaustis nepatogiai, nes nereta iš jo išsakomų minčių verčia išžengti iš patogios mąstymo erdvės. Pavyzdžiui, rašydamas apie žemės ūkio revoliuciją jis teigia, kad nėra jokių įrodymų, jog žmonės su laiku tapo protingesni, kvestionuoja gajus įsitikinimus apie žemės ūkio revoliuciją, teigdamas, kad ji buvo didžiausia istorijos apgaulė: „Užuot atnešusi naują lengvo gyvenimo epochą, žemės ūkio revoliucija apsunkino daugumos žmonių gyvenimą ir atėmė iš jų didžiulę dalį pasitenkinimo.“ (p. 82).

Autorius rašo apie tai, kaip buvo sukurta įsivaizduojama tvarka pagrįsta visuomeninė sistema, kaip žmoniją suvienijo religija, pinigai ir imperijos, rašo apie įsivyravusią naująją tvarką, kur šeimos ir bendruomenės funkcijas perima valstybė ir rinka, nubrėžia paraleles tarp laisvosios rinkos laikų ir ankstesnių epochų, aiškindamas sistemas palaikančius mechanizmus.

Knygos pabaigoje ne tik pateikiamos prognozės, kaip žmonija gali vystytis ateityje ir kokias naujas ribas gali peržengti, bet ir keliami filosofiniai klausimai apie tai, kaip mes suvokiame laimę – galbūt mūsų laimės suvokimas yra klaidingas, gal svarbiausias dalykas – ar žmonės yra supratę tiesą apie save ir, galiausiai, ar turime įrodymų, kad šiais laikais žmonės šią tiesą supranta bent kiek geriau nei senovėje? Galbūt tobulėjant technikai, keičiantis socialinei santvarkai mes neįgijome nė kiek daugiau laimės? Nauji gabumai, įgūdžiai, elgsena nebūtinai padaro gyvenimą geresnį. Galbūt laimė tėra saviapgaulės rezultatas?

Lygiai kaip iliuzinės gali būti ir mūsų gyvenimo prasmės sampratos. („Mokslininkas, teigiantis, kad gyvena prasmingai, nes gausina žmonių turimas žinias, kareivis, skelbiantis, kad jo gyvenimas prasmingas, nes gina savo tėvynę, ir įmonininkas, kuriam prasmę teikia naujos įmonės įkūrimas, yra vienodai susipainioję iliuzijose kaip ir jų viduramžių kolegos, kurių gyvenimą įprasmino šventraščių skaitymas, kryžiaus žygiai ir naujų katedrų statyba“, p. 362).

Taigi, kokia visos tos sapiens evoliucijos prasmė? „Dar niekada nebuvome tokie galingi, tačiau labai menkai tenutuokiame, kaip su ta galia elgtis. Savo pačių pastangomis tapę dievais ir nepripažįstantys jokio kito autoriteto, tik fizikos dėsnius, nesijaučiame prieš nieką atsakingi“, – ganėtiniai pesimistine nuotaika knygą baigia autorius.

Tiesa, nors autorius kelia išties nemažai apmąstymus išprovokuojančių minčių, žaismingai aprašo žmonijos evoliucijos istoriją, jį galima būtų kritikuoti dėl to, kad kartais jis neieško įrodymų savo hipotezėms, ne viskas atrodo moksliškai patvirtinta, atrodo, kad neretai jam svarbiau buvo atrinkti teorijas, tinkančias jo paties įsivaizdavimui apie evoliuciją, o ne ieškoti tiesos. Kita vertus, kaip ir teigiama šioje knygoje – kas yra tiesa? Gal visa tai tėra iliuzija? Ir galbūt žmonijos pernelyg rimtas savęs vertinimas, pažvelgus iš visos ilgos evoliucijos perspektyvos, atrodo labai ironiškai.

Tim Marshall „Geografijos įkaitai“ (iš anglų kalbos vertė Aurelijus Katkevičius, išleido leidykla „Tyto alba“)

Timo Marshallo knyga „Geografijos įkaitai“ siūlo kiek neįprastu žvilgsniu pažvelgti į geopolitiką – į pirmąją vietą iškeliant geografinius veiksnius. „Be abejo, geografija nediktuoja visų įvykių eigos. Didžios idėjos ir didieji lyderiai yra dalis kintančio istorijos proceso. Bet visi jie priversti veikti geografijos rėmuose“, – rašo šios knygos autorius – rašytojas ir žurnalistas, dirbęs įvairiose karų ir konfliktų zonose, šioje knygoje siekęs parodyti, kaip geografiniai veiksniai lemia mūsų ateitį. Autorius teigia, kad geografiniai veiksniai gali esmingai pakeisti daugelį mūsų civilizacijos aspektų, o fizinė realybė pernelyg dažnai yra neįvertinama.

Be abejo, geografija nediktuoja visų įvykių eigos. Didžios idėjos ir didieji lyderiai yra dalis kintančio istorijos proceso. Bet visi jie priversti veikti geografijos rėmuose.

Šios knygos vertėjas A.Katkevičius, pristatydamas šią knygą, rašo, kad tai ne geografijos vadovėlis, ne akademinė studija ar reportažų rinktinė, pats jis „Geografijos įkaitus“ priskirtų dalykinės eseistikos žanrui. Tai knyga, siūlanti visai kitokį požiūrį į valstybių lyderių veiksmus – galbūt jų elgesį lemia ne psichologija, susitarimai, o tiesiog erdvė, kurioje gyvena žmonės. Geografija ir klimatas – dažnai šie faktoriai, kalbant apie pasaulinę politiką, yra nepakankamai įvertinami, o iš tiesų būna kur kas svarbesni nei ideologijos ar šalims vadovaujantys žmonės.

Autorius šioje knygoje sujungia savo paties įžvalgas ir įspūdžius iš kelionių po regionus su istorinėmis žiniomis, politinėmis analizėmis, pateikdamas savo prognozes, kokių procesų galima tikėtis aprašomose šalyse ar regionuose.

Taigi, knygoje autorius aprašo, kodėl stingdantis Arkties klimatas neleidžia Rusijai būti tikrai pasauline galia, kaip Europa įrodo lygumų ir laivybai tinkamų upių vertę, kodėl Afrika – puikus izoliacijos padarinių pavyzdys, kodėl Kinija per artimiausią dešimtmetį stengsis tapti paslankesnė, o JAV žlugimo prognozės yra perdėtos (autorius prisimena iki šiol vis dar tiesa atrodantį Otto van Bismarcko posakį, kad „Dievas ypač globoja girtuoklius, vagis ir Jungtines Amerikos Valstijas“), rašo, ko ateityje galima tikėtis Vakarų Europoje ir kodėl Vidurio Rytuose taikos artimu metu laukti kažin ar įmanoma.

Lietuvių skaitytojams itin aktualus pats pirmasis skyrius, kuriame analizuojama Rusijos geografija ir tai, kokią įtaką ji daro Rusijos vadovams („Nuo Didžiosios Moskovijos Kunigaikštystės per Petrą Pirmąjį, Staliną ir dabar Putiną – kiekvienas Rusijos vadovas susidūrė su tokiomis pačiomis problemomis. Nesvarbu, ar valdančiųjų ideologija yra carinė, komunistinė ar saviškių kapitalizmo – uostai vis dar užšąla, o Rytų Europos lyguma vis dar plokščia“). Autorius teigia, kad reikėtų atkreipti dėmesį, jog žemėlapis, su kuriuo susidūrė Ivanas Rūstusis, bus toks pat, kokį iki šių dienų mato Vladimiras Putinas. Ir tai gali daug ką paaiškinti jo veiksmuose. Autorius geografiniais aspektais, nulemiančiais ir politinius, analizuoja karą Ukrainoje, aiškina, kodėl Krymas toks svarbus Rusijai (ir kodėl Kremliui svarbi, o ateityje bus dar svarbesnė Moldova). T.Marshallas rašo, kad Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos šalims, neverta tikėtis, jog Rusija paliks jas ramybėje – Rusija ir toliau gins savo interesus Baltijos šalyse, nes jas Rusija mato kaip spragą sienoje, „kurią ji norėtų matyti kaip lanką nuo Baltijos jūros į pietus, paskui į pietryčius ir iki pat Uralo“.

Pagrindinę kritiką šiai knygai vertėjas, užbėgdamas už akių, pats įvardina įvade – galbūt autorius ne iki galo įvertino tam tikrų regionų specifiką, jo žvilgsnis labai britiškas. Taip pat knygos paantraštė „Dešimt žemėlapių, pasakančių viską, kas lemia pasaulio politiką“ yra kiek per kategoriška, mat sunku sutikti, kad geografinis veiksnys yra viską lemiantis.

Ir visgi šis T.Marshallo žvilgsnis yra šviežias ir labai įdomus būdas kitaip pažiūrėti į pasaulio politiką, o jo pateikiamos prognozės neretai yra kitokios nei girdime iš politologų, jis užgriebia aspektus, į kuriuos per retai atkreipiamas dėmesys.

Giedrius Drukteinis „Izraelis, žydų valstybė“ (išleido leidykla „Sofoklis“)

Tai nėra nauja knyga – pirmą kartą ji išleista dar 2005 metais, ir „Sofoklis“ neseniai publikavo jau trečiąjį šios knygos leidimą. Tačiau iki šiol lietuvių kalba tai išlieka vienas išsamiausių pasakojimų apie žydų tautos istoriją, Izraelio valstybės kūrimąsi, todėl bet kam, besidominčiam tiek Izraelio istorija, tiek Artimaisiais Rytais, tiek viso pasaulio istorija ir politiniais įvykiais, – nes autorius žydų tautos istoriją pateikia ir pasauliniame kontekste, šis kūrinys yra labai rekomenduotinas. G.Drukteinio knygoje dinamiška žydų tautos istorija pasakojama chronologiškai, nuo pat seniausių, biblinių laikų iki šių dienų aktualijų. Nuo išvarymo laikų iki viduramžių, moderniųjų laikų, pasakojama žydų izoliacijos ir prisitaikymo kitose kultūrose ir šalyse istorija, santykiai su arabais, antisemtizmo šaknys, dalyvavimas daugybėje karų, svarbiausi šalies politikai, valstybės sukūrimas, esminiai žydų gyvenimo principai – visa be galo sudėtinga, paini žydų tautos istorija.

Pats autorius sako, kad šią knygą rašė trejus metus, dar ketverius perrašinėjo. Didelis surinktos informacijos kiekis knygoje akivaizdus – „Izraelis, žydų valstybė“ tiesiog prisodrinta faktų, tai gali atrodyti tarsi labai išsamus vadovėlis apie tai, kaip buvo sukurtas Izraelis. Atrodytų, kad autoriui būtent šis faktų, istorinės chronologijos išdėstymas, o ne interpretacijos ar gilesnės akademinės analizės ir buvo svarbiausias, ir būtent tiems, kas nori objektyvaus (kiek tai įmanoma, nes manau, kad kiekvienas tokioje jautrioje ir sudėtingoje temoje kaip žydų valstybės istorija ras esamų, numanomų ar tik įsivaizduojamų šališkumų, poteksčių) istorinio svarbiausių įvykių, faktų išdėstymo ir vertingiausias šis kūrinys.

Jau knygos pristatyme pabrėžiama, kad daugiausia leidinyje kalbama apie karą („bet galbūt karas yra nuolatinis žydų istorijos palydovas“).

Jau knygos pristatyme pabrėžiama, kad daugiausia leidinyje kalbama apie karą („bet galbūt karas yra nuolatinis žydų istorijos palydovas“), apie politinius žydų istorijos aspektus, tad gilesnių kultūrinių ar socialinių pjūvių čia galima ir pasigesti, tačiau akivaizdu, kad tai būtų dar didesnio užmojo, atskiros studijos vertas darbas.

Trečiajame leidime, lyginant su ankstesniais, yra šiokių tokių pakeitimų – autorius papildė kūrinį naujais faktais ir įžvalgomis apie žydų tautos mentalitetą, taip pat atsisakyta anksčiau buvusio pabaigos skyriaus „Kaip išspręsti Artimųjų Rytų konfliktą?“ – pats autorius pripažįsta, kad ten siūlyti politologų sprendimo būdai per tą laiką pasirodė esą niekiniai, konfliktas ir vėl pasisuko kita kryptimi. „Istorijos ratas vėl užsidarė“, – tokiais žodžiais baigiama knyga, ir panašu, kad įžvalgas su prognozėmis, kaip galėtų situacija ten būti sprendžiama per artimiausius keliolika metų, rašyti drąsu būtų net įžvalgiausiam politologui.

Žinoma, apie žydų istoriją įvairiais aspektais yra išleista nemažai knygų, kurie gal ir pravartesni norint suvokti istoriją netikėtu žvilgsniu, naujoje šviesoje (Yuri Slezkine knyga „Žydų šimtmetis“ leidžia neblogai suvokti žydų vietą modernioje epochoje, žydų istorija Rytų Europoje puikiai atskleidžiama monumentaliame Antony Polonsky veikale „Žydai Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje“, Jeruzalės istorija įtraukiančiai papasakota Simono Sebago Montefiore knygoje „Jeruzalė. Miesto biografija“, nemažai knygų išleista apie Holokaustą), tačiau G.Drukteinio knyga pravarti tuo atveju, jeigu norisi pamato, kurį ištyrus jau galima judėti įvairiomis kitomis kryptimis.

Mark Kurlansky „Druska: pasaulio istorija“ (iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas, išleido leidykla „Tyto alba“)

Pasaulio istoriją papasakoti per druskos istoriją – tokį tikslą išsikėlė sau amerikiečių rašytojas Markas Kurlansky. Dabar druska atrodo visiškai įprastas, nebrangus produktas, žinoma apie 14 tūkstančių druskos panaudojimo būdų, tačiau taip buvo ne visada – nuo civilizacijos aušros iki pat XX amžiaus pradžios ji buvo trokštama gėrybė, dėl jos kildavo karai, ji buvo naudojama kaip pinigai, nuo jos priklausydavo ekonominė kraštų būklė, ji buvo svarbus produktas prekyboje, turėjo strateginį vaidmenį valstybių kūrime.

Šioje knygoje autorius ir pasakoja druskos istoriją, pradėdamas nuo seniausių laikų, senovės Kinijos ir Egipto, iki šių dienų, skaitytojui pateikdamas kultūrinius, istorinius, ekonominius, politinius ir techninius aspektus, ieškodamas sąsajų ir parodydamas, kokį nepaprastai svarbų vaidmenį druska vaidino tiek asmeniniame gyvenime, tiek geopolitiniame lygmenyje. Jis aprašo tradicijas, prietarus, ritualus, susijusius su druska, tai, kaip ji buvo naudojama kaip vaistas, o egiptiečiai ją naudojo ir mumifikavimui.

Indijoje Britanijos druskos politika netgi tapo nacionalinio pasipriešinimo ašimi.

O kartu ir apimdamas kur kas platesnį vaizdą – romėnams druska buvo būtinas imperijos kūrimo elementas, jau viduramžiais ji buvo naudojama įvairiems pramoniniams tikslams, civilizacijos centrai buvo kuriami vietovėse, kuriose buvo druskos, o per visą abiejų Amerikos istoriją nepaliaujamai vyko karai dėl druskos. Kas turėjo druskos, tam priklausė ir valdžia. Vienuose kraštuose prekyba druska buvo kiek laisvesnė, kitur – kaip Kinijoje, buvo druskos monopolija, o pas romėnus druskos kainos buvo reguliuojamos. Indijoje Britanijos druskos politika netgi tapo nacionalinio pasipriešinimo ašimi. M.Kurlanksy aprašo, kaip požiūrį į druską pakeitė chemijos pramonė, pramonės revoliucija, kaip XX amžiuje pasikeitė ir jos vartojimo įpročiai.

Iliustravimui to, kaip skirtingai buvo naudojama druska, autorius knygoje pateikia nemažai receptų, kai kurie jų, mūsų akimis žiūrint, atrodo itin keisti.

Autorius rašo lengvai, kaip jau dabar įprasta panašaus pobūdžio knygose, įterpdamas ir anekdotiškų istorijų, įdomybių, o kartu pateikdamas didžiulį kiekį faktų. Visgi atrodo, kad autorius knygoje ne iki galo susidoroja su šiuo faktų ir informacijos kalnu ir ne visuomet išlaiko tinkamą balansą, jis ne visada sujungia visas tas žinias į bendrą paveikslą. Ir visgi, norint suprasti druskos, be kurios pasaulis nebūtų toks, koks yra dabar, reikšmę ir jos panaudojimo istoriją, ši knyga – vienas išsamiausių šaltinių.

Robert Levine „Raudok, drebėk, mirk: operos mėgėjo gidas“ (iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius, išleido leidykla „Tyto alba“)

Nors ši knyga visų pirma skirta operos mėgėjams, iš tiesų Roberto Levine'o, garsaus tekstų apie klasikinę muziką autoriaus, kūrinys gali sudominti nebūtinai vien tik juos. Galbūt net visų pirma ne jiems yra skirtas šis kūrinys. Knyga labiausiai bus įdomi tiems, kuriems šis žanras atrodo sunkiai suprantamas, uždaras, skirtas tik išrinktiesiems.

R.Levine'as rašo su humoru, stengdamasis viską pateikti kaip įmanoma paprasčiau. Jis knygoje užgriebia esminius operos aspektus, pagrindinius faktus ir kūrinius, aprašydamas juos taip, kad suprastų net ir visiški šio žanro pradinukai. Žinoma, ieškantiems gilesnių klodų, tai gali būti ir tam tikra kliūtis – kažin ar šioje knygoje jie ras daug nežinomų faktų.

Pirmiausia įvade autorius paaiškina operos, dainuojamosios dramos, ištakas, pirmąsias temas, esminius faktus, tai, kaip opera tapo neišvengiamu gyvenimo reiškiniu ir kaip tą reikšmę iš dalies prarado, kai kasdieniam gyvenimui tapo ne tokia būtina, nes pats gyvenimas pasidarė operiškesnis. R.Levine'as pateikia ir dažniausiai pasitaikančius operos priešininkų argumentus („operos veikėjai visą laiką dainuoja, o gyvenime taip nebūna“, „operoje vienu metu daroma per daug dalykų“, „opera vienu metu ir apgaubia, ir laiko per atstumą“, „siužetas neturi jokios reikšmės“) ir pasistengia juos atremti. Taip pat paaiškina, kodėl opera iki šiol yra aktuali ir pateikia praktiškų patarimų, kaip jos klausytis namie, į ką atkreipti dėmesį.

Iš viso knygoje aprašoma 50 operų, ir to, bent jau tik žengiančiam į operų pasaulį, turėtų pakakti su kaupu.

Paskui autorius skaitytojus puslapiuose veda į kelionę po operos pasaulį – pristato operas vokiečių, italų, prancūzų, kitomis kalbomis, pagrindinius kūrėjus ir jų kūrinius – jų siužetus, veikėjus, kuo būtent tos operos yra įspūdingos. Iš viso knygoje aprašoma 50 operų, ir to, bent jau tik žengiančiam į operų pasaulį, turėtų pakakti su kaupu.

Na, o pats autorius išvardina ir dar kelias priežastis, kam skirta ši knyga: „Ši knyga taip pat skirta žmonėms, kurie nori susilaukti protingesnių palikuonių, išmokti laisvalaikiu uždirbti krūvą pinigų, gauti naudos iš turto įkeitimo be teisės išpirkti, perkrimsti užsienio kalbą ar neišeidami iš namų išsitreniruoti puikų pilvo presą“. Turbūt jau supratote, – knyga balansuoja tarp rimtumo ir humoro.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau