Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Achilo giesmės“ autorė Madeline Miller: „Šiais sudėtingais laikais malonu atsigręžti į praeitį“

Madeline Miller
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr. / Madeline Miller
Šaltinis: 15min
0
A A

Lietuviškai ką tik išleistas debiutinis amerikietės Madeline Miller romanas „Achilo giesmė“ (iš anglų kalbos vertė Adonė Grendienė; išleido „Tyto alba“) – 2012 m. jam buvo skirta Jungtinės Karalystės Orange premija už grožinę literatūrą. Romanas jau išverstas į 23 kalbas. „Achilo giesmė“ – patrauklus skaitinys tiems, kurie domisi Troja ir Homero epais.

Literatūros naujienas sekite ir socialiniame tinkle „Facebook“. Prisijunkite prie „15min knygų lentynos“.

Madeline Miller užaugo Filadelfijoje, įgijo klasikinės filologijos magistro laipsnį Browno universitete, Jeilio dramos mokykloje mokėsi klasikinių tekstų adaptavimo specialybės. 

„Achilo giesmę“ įkvėpė Homero „Iliada“. Achilas, „geriausias iš graikų“, rūsčios jūrų nimfos Tetidės ir legendinio karaliaus Pelėjo sūnus, – tvirtas, miklus gražuolis, kuriam negali atsispirti joks žmogus. Pasiekus žiniai, kad Trojos karalaitis Paris pagrobė Spartos karaliaus žmoną Helenę, visi Graikijos didvyriai pakviečiami į žygį prieš Troją. Suviliotas pranašystės apie nemarią šlovę Achilas prisideda prie žygio, o meilės ir nerimo draskomas jo draugas Patroklas seka iš paskos. Jie nė nenumano, kad lemties deivės moiros jiems numatė sunkų išbandymą ir pareikalaus siaubingos aukos.

Antikos herojai autorės lūpomis prabyla kaip niekad gyvai, poetiškai ir aistringai; didvyriai, dievai ir karaliai pasakoja netikėtą karo dėl valdžios ir grožio versiją.  

Interviu Madeline Miller pasakoja, kaip antika ją užkabino visam gyvenimui, kas paskatino imtis romano, kodėl pagrindiniu romano veikėju pasirinko Achilą ir ką jam pasakytų  susitikusi šiais laikais. 

Knygos viršelis
Knygos viršelis

- Kas Jus paskatino studijuoti mirusias kalbas?

- Antikinę Graikiją įsimylėjau dar vaikystėje, kai motina man prieš miegą skaitydavo graikų mitus. Ypač žavėjausi istorijomis apie Trojos karą ir Achilą – iki šiol prisimenu, kaip sėdėjau ir tarsi užhipnotizuota klausiau „Iliados“. Kadangi mokykloje buvo dėstoma lotynų kalba, pasinaudojau galimybe ją išmokti ir greitai supratau, kad mane domina ne tik mitai ir istorija, bet ir etimologija. Man patiko aiškintis, kaip iš lotyniškų žodžių atsirado atsirado angliški – tie virsmai priminė magiškus triukus. Paskui užsirašiau į graikų kalbos kursus. O kai pradėjau skaityti tokius kūrinius kaip „Iliada“ ir „Eneida“ originalo kalba, supratau, kad kelio atgal nėra. Antika mane užkabino visam gyvenimui!

- Kuo tos istorijos Jus sužavėjo? Gal dėl visko kalti herojai? O gal patraukė dievų ir žmonių maišalynė?

- Man labiausiai patinka, kaip tos istorijos augo manyje. Vaikystėje jos žavėjo nuotykiais, magiškais padarais, dievais ir herojais. Kai paaugau, ėmiau vertinti Homero pastabumą, jo įžvalgas apie žmogaus prigimtį. Homero personažai nestokoja ydų ir labai tikroviškų keistenybių, ir nors jie gyveno beveik prieš tris tūkstančius metų, visai galėtų gyventi ir šiais laikais. Achilas – vienas didingiausių „Iliados“ herojų, bet jis turi gana bjaurių trūkumų: lengvai pasiduoda įtūžiui, jį apakina užsispyrimas ir išdidumas. Labai patinka Homero aprašytas Achilo konfliktą su Agamemnonu – šie sunkaus būdo vyrai iš tikrųjų galėjo išvesti vienas kitą iš proto.

Nuostabu tai, kad kaskart skaitydama „Iliadą“ randu joje ką nors naujo: pavyzdžiui, efektingą detalę, kurios anksčiau nepastebėjau, įdomų palyginimą, kuris nustebina. Homero pasaulis – be galo turtingas, gal net neišsemiamas – jame niekada nebus nuobodu!

- Kodėl pagrindiniu savo romano veikėju pasirinkote Achilą? Ir kodėl istoriją nusprendėte pasakoti Patroklo lūpomis?

- Dar būdama maža mergaitė supratau, kokia jaudinanti yra Achilo istorija. Man patinka jo energija ir sąžiningumas, ne mažiau nei istorijos tragizmas: Achilas eina į karą, žinodamas, kad iš jo nesugrįš. Jis palieka viską ir nusprendžia gyventi vardan šlovės. Skaitant „Iliadą“, atrodo, kad šlovė – vienintelis jam rūpintis dalykas, bet... kol miršta Patroklas. Jo įsiūtis ir sielvartas, netekus mylimo draugo, nuslopina net savisaugos instinktą. Būtent tai mane labiausiai sužavėjo ir privertė spėlioti – koks buvo Patroklas? Kodėl jis toks svarbus Achilui? Ieškodama atsakymų į šiuos klausimus ir parašiau knygą.

- „Iliadoje“ niekur neminima, kad Achilą ir Patroklą siejo homoseksualus ryšys. Jie bendraamžiai, o juk tokie santykiai paprastai siedavo vyresnį ir jaunesnį vyrus. Kodėl nusprendėte sukti šiuo keliu?

- Mintis, kad Achilas ir Patroklas buvo mylimieji, yra gana sena. Homeras niekur apie tai neužsimena, bet daug antikos autorių, įskaitant Platoną ir Aischilą, manė, kad juos siejo meilės ryšys. Tik pažiūrėkite, kaip Achilas sielvartauja dėl draugo – jis rauda apkabinęs Patroklo kūną ir nenori jo paleisti. Jo širdgėla patvirtina, kad juos galėjo sieti dvasinis ir juslinis ryšys. 

Tradicija intymius santykius tarp vyresnio ir jaunesnio vyrų laikyti tam tikra intelektinio ryšio atmaina atsirado Atėnuose V a. prieš Kristų, praėjus ne vienam šimtmečiui po Trojos karo ir Homero. Todėl man neatrodė, kad tai tinka šiai istorijai. „Iliadoje“ matome, kad, nepaisant Achilo jėgos ir įgūdžių, abu vyrai bendrauja vienas su kitu kaip lygūs, ir siekdama tai paryškinti, nusprendžiau padaryti juos bendraamžius. 

- Achilas, sprendžiant iš „Iliados“, buvo gražus, raumeningas, tikras herojus. Bet kartu jis – labai arogantiškas ir net nesivargina mankštintis, nes aplinkiniai tik ir kartoja, kad jis –geriausias savo laikų karys. Kaip jūs jį apibūdintumėte? Gal jis atrodo kaip Bradas Pittas Wolfgango Peterseno filme „Troja“?

- Kai galvoju apie Achilą, nematau Brado Pitto kopijos (nors įsitikinau, kad daugybė žmonių jį būtent taip ir įsivaizduoja). Knygą pradėjau rašyti ketveriais metais anksčiau, nei pasirodė filmas „Troja“. Ir labai dėl to džiaugiuosi, nes personažų portretai tuo metu jau buvo susiformavę mano galvoje, taigi nei Seano Beano Odisėjas, nei Brado Pitto Achilas mano mano kūriniui nepadarė jokios įtakos.

Homero pasaulis – be galo turtingas, gal net neišsemiamas – jame niekada nebus nuobodu!

Graikų mituose aptinkamos vos kelios Achilo išvaizdos detalės – jis buvo šviesiaplaukis ir laikytas gražiausiu graiku iš visų susirinkusių prie Trojos. Achilas neišsiskyrė ypatingu ūgiu, kaip, pavyzdžiui, Ajantas, bet buvo neįtikėtinai greitas („Iliadoje“ jis dažnai vadinamas greitakoju). Todėl labiau jį įsivaizduoju kaip liekną jaunuolį, o ne kaip raumenų kalną.

O jeigu kalbėtume apie Achilo būdo bruožus – jis garsėjo išdidumu ir užsispyrimu. Vis dėlto aš labai vertinu jo sąžiningumą. Devintojoje „Iliados“ giesmėje jis sako: „Pasibjaurėjimo vertas it Hado vartai kiekvienas, kas širdyje galvoja vienaip, o kalba ką kita.“ Jo sąžiningumas ir tiesumas sukelia nesutarimus su Agamemnonu. Achilas negali nepasakyti valdovui, ką apie jį mano, jis net nebando būti diplomatiškas. Mane žavi ir jo muzikiniai įgūdžiai. „Iliadoje“ aprašoma, kad jis groja arfa ir puikiai dainuoja. Bet didžiausią nuostabą kelia Achilo amžius – jis juk toks jaunas. Mituose nenurodomas tikslus amžius, bet aišku, kad į karą jis išeina  paauglystėje.

- Jei turėtumėte galimybę susitikti su Achilu, apie ką su juo kalbėtumėte?

- Pirmiausia reikėtų prisiminti tų laikų šnekamąją graikų kalbą! (Juokiasi). Paprašyčiau jo papasakoti savo istoriją savais žodžiais. Ir dar norėčiau išgirsti, kaip jis dainuoja!

- Viena paslaptingiausių Jūsų knygos veikėjų – deivė Tetidė, Achilo motina. Jis dažnai kalbasi su ja, ir jai labai nepatinka Patroklas. Ar Tetidė – neigiamas personažas?

- Ji greičiau Patroklo varžovė, o ne piktadarė. Tai, ko ji linki sūnui, prieštarauja tam, ko nori Patroklas. Patroklas ir Tetidė skirtingai mato Achilą ir kovoja tarpusavyje dėl savo vizijos. Koks iš tikrųjų yra Achilas? Mielas berniukas, užaugęs ant Peliono kalno? O gal bebaimis ir negailestingas karys, kuriam moiros išpranašavo amžiną šlovę? Tetidė , be abejo, – bauginantis personažas, nes tik dievai gali būti tokie nepalenkiami ir atsidavę savo tikslui, tik dievai nejaučia gailesčio, matydami žmogaus skausmą ir kančias. Bet Tetidė taip pat kenčia, vienintelis jos rūpestis – sūnus, ji suvokia, kad jam mirus, jai teks be jo praleisti visą amžinybę. 

- Ką reiškia rašyti apie dievus, pusdievius, kentaurus ir kitas mitines būtybes? Jūsų romane jie atgyja tarsi gyvi ir visai neatrodo tokie paslaptingi kaip mituose.

- Dievai ir įvairiausios fantastinės būtybės yra kertiniai graikų mitologijos elementai. Gerbiu graikų mitologiją. Rašydama apie tokius veikėjus kaip Tetidė arba Chironas, sekiau antikinių istorijų pavyzdžiu, o jose jie buvo tiesiog viena iš pasakojimo sudedamųjų dalių. Rašyti apie Tetidę buvo ypač įdomu – norėjau sukurti būtybę, kuri turi žmogaus pavidalą, bet kartu žmonėms yra visiškai svetima ir bauginanti. Galvoje vis sukosi mitas apie mirtingąją Semelę – Dzeusas pasirodė jai savo dieviškoje didybėje ir ši sudegė iki pelenų. Norėjau parodyti, kad žmogui sunku žiūrėti į dievą.

- Kaip Jums pavyko įsiminti visų veikėjų vardus? Gal sudarėte specialų sąrašą, kad nesupainiotumėte, kurioje pusėje kuris veikėjas kovojo?

- Ne, sąrašo neturėjau, bet kartais vardus tekdavo patikrinti. Pavyzdžiui, tik nusprendusi parašyti apie Patroklo nužudytą berniuką, sužinojau jo vardą. Jis minimas vos keliuose šaltiniuose, iki tol aš jo nežinojau. Man pasisekė, kad „Iliadą“ buvau skaičiusi tiek kartų, kad dauguma veikėjų ilgam įstrigo.
 
- Ar rašydama knygą lankėtės Trojoje?

- Kai buvau jaunesnė, lankiausi Turkijos pakrantėje – nors ir ne prie Trojos, – todėl daugmaž įsivaizdavau, koks turėtų būti kraštovaizdis. Be to, ištisą vasarą keliavau po Graikiją, lankiausi keliose archeologinių kasinėjimų vietose. Šios žinios man labai pravertė, kai reikėjo aprašyti vietoves, kur gyveno Achilas ir Patroklas. Bet aš nesiekiau iki smulkmenų atkurti Trojos, kokią ją aiškina buvus archeologai. Norėjau parašyti apie Homero Troją – kokia egzistavo poeto vaizduotėje. O kai išleidau knygą, pasidovanojau kelionę į Troją. Buvo nuostabu!

- Ar Troja atrodė taip, kaip įsivaizdavote? 

- Mano motina ten lankėsi metais anksčiau ir įspėjo, kad iš jos mažai kas likę. Aš per daug ir nesitikėjau. Bet labiausiai man patiko stovėti ant vienos iš seniausių ir garsiausių tvirtovių, aukščiausiame jos taške, ir žiūrėti į jūrą. Apėmė nuostabus jausmas suvokus, kad toje vietoje galėjo stovėti Priamas ar Andromachė (jeigu jie iš tiesų egzistavo) ir žvelgti į mūšio lauką. Man nesvarbu, kad iš Trojos beveik nieko neliko – viską padarė mano vaizduotė.

- Kokiam žanrui priskirtumėte savo knygą? Tai istorinis romanas ar mitas? O gal fantastika? 

- Geras klausimas! Rašydama „Achilo giesmę“, negalvojau apie knygos žanrą, bet dabar ją pavadinčiau mitologiniu romanu – jis kažkuo panašus į istorinį romaną, tik aš rėmiausi ne istoriniais faktais, o mitais. Mano knygos veiksmo vieta – mikėniškoji Graikija, bet ne realiai egzistavusi, o Homero įsivaizduotoji.

- Atsisakėte įprastos pabaigos – turiu omeny Achilo kulną. Kodėl? Juk apie jį rašoma net medicinos žinynuose...

- Įdomiausia, kad ši istorija prie Achilo mito buvo pridėta gana vėlai. Nei „Iliadoje“, nei „Odisėjoje“ nėra jokių užuominų apie kulną – Homero poemose Achilas nėra nesužeidžiamas, jis nepaprastai įgudęs karys. Pasakojimas apie tai, kaip Tetidė laikydama už kulno panardino Achilą į Stiksą, kad šis taptų nemirtingas, atsirado gerokai vėliau. Aš nenorėjau nutolti nuo Homero vizijos, be to, kulno istorija man pasirodė kiek nelogiška ir nederanti prie pasaulio, kurį stengiausi sukurti, ir jo realizmo (žinoma, tai skamba keistai, turint omeny, kad čia veikia dievai). Todėl nusprendžiau jos atsisakyti.
 
- Rinkoje yra daugybė knygų apie Senovės Romą, o apie Senovės Graikiją – vos keletas. Kaip manote, kodėl?

- Esu istorinio romano žanro naujokė, bet kiek pastebėjau, šioje srityje daugmaž išlaikoma pusiausvyra. Istoriniai romanai apie antiką dabar smarkiai išpopuliarėjo. Regis, kone kiekvieną mėnesį išeina knyga tai apie Spartą, tai apie Aleksandrą Makedonietį ar Trojos karą. Šiais sudėtingais laikais atsigręžti į praeitį yra malonu, ir nesvarbu, ar žmogus tai daro ieškodamas įkvėpimo, ar gilindamas žinias. Neseniai vėl buvo smarkiai susidomėta Homeru – imkime kad ir Davido Maloufo romaną apie Priamą ir Achilą „Ransom“ arba Zachary Masono „The Lost Books of Odyssey“. Be to, ką tik pasirodė net trys nauji „Iliados“ vertimai. Taigi, net jei Roma ir startavo pirma, Graikija ją greitai vejasi.
 
- Kokie artimiausi Jūsų planai?

- Norėčiau ir toliau rašyti apie Homero poemų pasaulį. Jis nepaprastai turtingas ir poetiškas, kupinas patrauklių veikėjų. Šiuo metu labiausiai mane domina Odisėjas ir burtininkė Kirkė. Dar tik pradedu tyrinėti šią istoriją, tad nenoriu prisišnekėti!

Parengė Jūratė Dzermeikaitė

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą