– Kada pradėjote rašyti ir kas jus įkvėpė pasukti rašytojos keliu?
– Kurti istorijas pradėjau dar labai jauna, tačiau rašyti kaip suaugusi ėmiau tik beveik 30-ies. Augdama turėjau labai palaikančius tėvus – jie skatino mus užsiimti menine veikla, be to, mano vyresnysis brolis jau daugelį metų buvo rašytojas. Todėl rašymas man neatrodė kaip neįmanomas dalykas!
– Ar visada norėjote kurti istorijas vaikams?
– Taip. Kai pradėjau rašyti, istorijų kūrimas vaikams man atrodė būtent tai, ką turiu daryti. Ir tai nepasikeitė. Dirbant prie įvairaus amžiaus ir skirtingų skaitymo gebėjimų vaikams skirtų kūrinių kyla daug iššūkių, tačiau kartu tai suteikia daug laisvės ir smagumo. Knygų vaikams rašymas turi tam tikrą magiją.
– Kaip atrodo jūsų kūrybinė diena?
– Rytais dažnai šiek tiek pasimankštinu ir padarau ką nors smegenims sužadinti, o tada sėdu prie darbo stalo. Visada dirbu prie daugiau nei vienos knygos vienu metu, tad jei neartėja kūrinio užbaigimo terminas, renkuosi tą, kurią tuo metu labiausiai norisi rašyti. Mano kūrybai nemažai įtakos turi oras: vasarą mieliau dirbti prie šviesių ir linksmų istorijų, o tamsesnės ar šiurpesnės istorijos lengviau gimsta šaltuoju, tamsiuoju metų laiku.
– Kur ieškote idėjų, įkvėpimo savo knygoms?
– Visur! Idėja gali šauti į galvą bet kuriuo metu – ją gali įkvėpti tiek koks nors reikšmingas įvykis, per žinių laidą išgirsta svarbi naujiena, tiek kokia nors smulkmena, pavyzdžiui, atsitiktinai autobuse nugirsta frazė. Bet koks patyrimas gali tapti sėkla, iš kurios išaugs istorija.
– Apie ką yra jūsų knyga „Tabita ir pasaulio kraštas“?
– Tabita gyvena namelyje ant skardžio pačiame pasaulio pakraštyje. Jos šeima – baisiai nedraugiška ir žiauri, tačiau Tabita dažnai leidžiasi žemyn pas malonius žmones, gyvenančius uolos sienoje esančiuose urvuose. Kai išgirsta gandus apie pabaisas, ropojančias iš apačios, kad surytų uolos gyventojus, Tabita leidžiasi į neįtikėtiną nuotykį, norėdama išgelbėti savo draugus.
– Kokia yra pagrindinė žinia, kurią norite perduoti skaitytojams?
– Noriu priminti skaitytojams, kaip svarbu būti maloniems ir atjaučiantiems kitus. Noriu juos paskatinti pamatyti stebuklą savo aplinkoje ir parodyti, kad rūpindamiesi pasauliu mes rūpinamės ir savimi, ir vieni kitais.
– Jei Tabita galėtų kalbėti su skaitytojais, ką ji jiems pasakytų?
– Tabita patartų skaitytojams būti smalsiems, klausti, drąsiai leistis į nuotykius. Ir nepamiršti kiekviename žmoguje ieškoti to, kas geriausia.
– Koks jausmas apima knygą išleidus nauja kalba, pavyzdžiui, lietuviškai?
– Tai taip jaudina! Ir taip nuostabu laikyti savo knygos leidimą, kurio pati negaliu perskaityti! Tada susimąstau apie vertėją – kaip ji atliko savo darbą. Vertimas yra tikras menas – juk ne kiekvienas žodis ar frazė turi tikslų atitikmenį kitoje kalboje, tad daug niuansų priklauso nuo paties vertėjo. Knygoje „Tabita ir pasaulio kraštas“ yra daug išgalvotų žodžių ir fantastinių būtybių – labai norėčiau sužinoti, kaip Viktorija Uzėlaitė su tuo susitvarkė!
– Knyga sulaukė daug dėmesio ir pelnė reikšmingą tarptautinį „White Raven“ apdovanojimą. Kaip reagavote sulaukusi tokios sėkmės ir ką jums tai reiškia?
– Iš tiesų nuostabu, kai knyga laimi apdovanojimą. Tai priežastis švęsti. Tai padeda knygai pasiekti daugiau skaitytojų. Tačiau geriausias įvertinimas man yra iš pačių jaunųjų skaitytojų. Kai tavo parašyta knyga tampa ypatinga vaikui – ar tai būtų amžinai, ar tik trumpam – apima nuostabus jausmas.
