Šiandien žmonės kolekcionuoja pačius įvairiausius dalykus – nuo žaislų, degtukų dėžučių, magnetukų iki pašto ženklų, akmenų ar automobilių. Tačiau bene seniausiai žmonės ėmė rinkti knygas ir daryti iš jų kolekcijas – bibliotekas.
Įprastai kalbėdami apie bibliotekas, galvoje turime institucinį pastatą, kuriame dirba gausus būrys įvairių specializacijų žmonių. Tačiau esama ir bibliotekų, kurios priklauso konkrečiam vienam asmeniui, savo laisvalaikį bei finansus skiriantį meilei knygoms – aistringai, įkvepiančiai, o kartais ir liguistai. Šie asmenys – tai bibliofilai, nuosekliai ir kryptingai, ilgus metus, kuriantys savo knygų kolekcijas.
Apie bibliofilijos fenomeną šiandien, kolekcininko santykį su pačia knyga, asmeninių bibliotekų vertę bei įvairovę pokalbis su knygotyrininke Alma Braziūniene, kuri teigia, jog toli gražu ne kiekvienas knygos mėgėjas, savo namuose kaupiantis knygas, gali save vadinti bibliofilu.
– Kaip jūs galėtumėte nusakyti, kas per reiškinys yra bibliofilija?
– Trumpai ir aiškiai apibrėžti, kas yra bibliofilija, gana sunku, nes ši sąvoka apima itin platų, daugiašakį reiškinį. Jis gali dominti įvairių sričių specialistus tyrėjus: knygotyrininkus, kultūros istorikus, sociologus, net psichologus, psichiatrus.
O jeigu pažiūrėsime abstrakčiai, per daug nesigilindami, atsakymas būtų paprastas – tai knygų meilė. Daug kam tokio atsakymo gal ir pakaks, o smalsesniems sukirbės: o kas toji knygų meilė yra, kaip ji reiškiasi? Tada galimų atsakymų gniūžtė ima ridentis. Ir taip iš paprasto klausimo galima išrutulioti rimtas mokslines temas.
– Ar kiekvieną knygų mėgėją, reguliariai perkantį knygas ir kaupiantį asmeninę biblioteką, galima pavadinti bibliofilu?
– Tikrai ne. Reguliariai perkantis naujas knygas ir jas skaitantis asmuo gali būti puikus knygų skaitytojas ar knygų mėgėjas. Vieni iš tų perskaitytų knygų formuoja savo asmenines bibliotekas, o kiti, atvirkščiai, perskaito ir atiduoda kitiems, neša į specialias, keitimuisi skirtas, vietas ar tiesiog palieka prie konteinerių. Suprantu, kodėl taip daro. Knygos iš tikrųjų nepaprastai greit „dauginasi“, užpildo mūsų būstus, užima erdvę ir reikalauja mūsų dėmesio. Žinoma, išimtis čia taikytina tik elektroninėms knygoms.
Knyga bibliofilui – ne tik tekstas, ji visų pirma materialus ir brangus daiktas.
O štai bibliofilas, lygiai taip pat stokojantis vietos savo namuose ir be grynai savos erdvės, dar knygomis užverčiantis ir visas galimas kitų šeimos narių ar giminių patalpas, įsigytų knygų nedalins atbula ranka, tikrai atsimins, kaip kiekviena atrodo ir kur ji padėta. Knyga jam – ne tik tekstas, ji visų pirma materialus ir brangus daiktas. Kaip tik dėl daiktiškosios knygos pusės bibliofilai knygas ir renka. Ir čia jau nekalbama apie jokias elektronines knygas, nes jose vyrauja vien tekstas – daugiausia nuoga informacija.
Bibliofilui svarbi knygos, kaip daikto, visuma, kaip knyga „padaryta“, knygos vertė – kas ją parašė, koks jos likimas, pas kokius skaitytojus ji pabuvojo, koks jos „gyvenimo kelias“, ypač svarbus kalbant apie senąją knygą.
– Kaip žodžiais galėtumėte nutapyti bibliofilo portretą? Kokios savybės, būdo bruožai yra būtini žmogui, kuris savo gyvenimą pašvenčia knygų kolekcionavimui?
– Pirmiausia, bibliofilui būtini tie patys bruožai, kuriais pasižymi visi kolekcininkai: smalsumas, stropumas, intuicija, užsibrėžto tikslo siekis, didelis savo kolekcionavimo srities išmanymas. Neatsitiktinai tikrieji kolekcininkai, vadinasi, ir tikrieji bibliofilai, dažnai tampa savo srities ekspertais. Tad visų šių ir dar kitokių panašių bruožų visuma ir yra knygų kolekcininkų bruožų dalis.
– Žmonės, kaip jūs ir pastebėjote, kolekcionuoja pačius įvairiausius dalykus. Ar psichologine prasme bibliofilas kuo nors skiriasi nuo pašto ženklų, senų monetų ar magnetukų ant šaldytuvo kolekcininkų?
– Ir taip, ir ne. Visus juos jungia noras rinkti, taigi renkant kurti, sudaryti rinkinį ar kolekciją. Bet bibliofilo rinkimo objektas specifinis. Knyga nėra tas pat, kas monetos ar magnetukai. Ji užima daugiau vietos – čia minusas, bet savo visapusiškumu – ir kaip daiktas, ir kaip turinys, t. y. tekstas – gali suteikti daugiau dvasinio peno, o tai jau pliusas.
Jeigu lyginsim su meno kūrinių kolekcionavimu, tai knygų rinkimas atrodys patrauklesnis dar ir todėl, kad patinkamą gražią knygą bibliofilas visada galės turėti po ranka ir ja grožėtis pasidėjęs ar prie lovos, ar ant darbo stalo. Taip su įsigytu, tarkim, tapybos darbu nepadarysi. Pavyzdžiui, bibliofilas, kolekcininkas, dailininkas Kazys Varnelis (1917–2010) kiekvieną naują vertingą knygą laikydavo ant savo darbo stalo ir ją džiaugdavosi tol, kol įsigydavo kitą, naujesnę.
Ir dar vienas niuansas. Bibliofilija, kaip knygų rinkimo reiškinys, jau gyvuoja kelis tūkstančius metų, nuo Antikos laikų, o kiek ilgai rinksime šaldytuvų magnetukus, nežinia. Nors jokiu būdu nenoriu sumenkinti šio kolekcionavimo objekto.
– Stereotipiškai knygų kolekcionavimas priskiriamas pasiturintiems žmonėms, tartum tai būtų prabangos hobis. Ar išties bibliofilas būtinai turtingas asmuo, kuriam knygos yra ne tik jo pomėgis, aistra, tačiau ir prestižas bei tam tikra investicija?
– Taip, knygoms įsigyti reikia pinigų, ypač jeigu dalyvauji knygų aukcionuose ar perki antikvariatuose. Bet ir už palyginti menkus pinigus kartais galima nusipirkti vertingų knygų – nelygu laikas ir aplinkybės.
Bibliofilija, kaip knygų rinkimo reiškinys, jau gyvuoja kelis tūkstančius metų, nuo Antikos laikų, o kiek ilgai rinksime šaldytuvų magnetukus, nežinia.
Knygų kainos aukcionuose pas mus, ir ypač Vakarų šalyse, kaip niekas kitas parodo, koks mūsų visuomenės pragyvenimo lygis. Antai iki 2008 m. pasaulinės ekonominės krizės senųjų leidinių kainas tarptautiniuose aukcionuose itin užkeldavo turtingų žmonių iš Rusijos įgijiniai, na, o po krizės knygų kainos nukrito. Kitaip tariant, antikvarinė rinka jautriai reaguoja į ekonominės rinkos pokyčius.
Baisiau, kai turtingi asmenys apsimeta knygos mėgėjais ir neišmanydami, kur dėti savo pinigus ar kitų patariami, juos investuoja į knygas. Antai Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovičiui pabėgus iš Ukrainos, paaiškėjo, kad garsiuosiuose jo rūmuose Miežygirijoje būta ir itin vertingų XVI a. leidinių. Vargu, ar jam jie buvo įdomūs, tikriausiai nupirkti vien todėl, kad buvo brangūs. Juokavome, gal Janukovičius knygos paminklą – 1581 m. Fiodorovo Bibliją – skaitydavęs prieš naktį.
– Sakome „meilė knygoms“, tačiau turbūt ir ji gali tapti pavojinga, naikinančia aistra?
– Gali. Kaip ir visos kitos meilės rūšys. Gali pakylėti, o gali ir sunaikinti. Visi įsimylėjėliai yra bepročiai – sakydavo romėnai, o šį šmaikštų posakį Amantes amentes (koks žodžių žaismas!) dar XX a. trečiame dešimtmetyje pasitelkė rusų knygos teoretikas Michailas Kufajevas (1888–1948). Jis 1927 m. paskelbė nesenstantį veikalą „Bibliofilija ir bibliomanija“, ten visus šiuos jautrius psichologinius bibliofilijos ir bibliomanijos niuansus ir aptarė.
Trumpai tariant, knygų meilė gali virsti priklausomybe, jeigu asmuo su ta meile negeba susitvarkyti. Gyvai neteko sutikti tikro bibliomano ar biblioklepto, bet tokių bruožų turinčių – taip. Čia nelygu, koks žmogus ir jo atvejis. Vienas aistrą rinkti suvaldo, nugali protas, o kitam protas negelbėja, nugali aistra rinkti viską.
Knygų meilė gali virsti priklausomybe, jeigu asmuo su ta meile negeba susitvarkyti.
„Rinkti viską“ gal galėtų būti lakmusu, atskiriančiu bibliofilą nuo bibliomano, nes surinkti visko neįmanoma. Bet ir čia ne taisyklė. Antai prieš akis iškyla mažytis legendinio muzikanto Artūro Baryso (1954–2005) butelis, grūste prigrūstas visokiausių knygų. Jų tiek, kad net kojos nėra kur pastatyti. Bet šeimininkas puikiausiai šiame šabakštyne orientuodavosi, iškart ištraukdavo reikiamą. Jis buvo knygų nešikas, gelbėtojas. Tokia štai bibliofilų gradacija...
– Bibliofilas nėra įprastas knygų skaitytojas, jis išvis gali net neskaityti knygų, tiesa? Tad man įdomu, kas knygoje jį domina?
– Išties, bibliofilui, kaip minėjau, turinys nėra svarbiausia. Čia nelygu, kas ką renka. Man pačiai ypač patraukli kolekcionavimo tema – estetiškai apipavidalintos, gražios šiandienos tiražinės knygos. Nors nesu kolekcininkė, negaliu susiturėti aptikusi tokią knygyne ir jos neįsigijusi. Knyga gali būti estetiškas daiktas ir meno kūrinys, jeigu sukurta tikro knygos dailininko ar dizainerio.
Dabar Kazio Varnelio namuose-muziejuje galima pamatyti jo surinktą bibliofilinių knygų kolekciją, kuri tikrai nėra skirta skaityti (nors galima ir tai daryti) – ten ir vadinamosios Prive Press knygos, ir kolenkoru įrištos, bet su paauksintais apdarais knygos, ir tiesiog XIX–XX a. Vakarų knygų leidybos geriausi pavyzdžiai. Tai jau ne skaitymo biblioteka, o gėrėjimosi, žiūrėjimo biblioteka, kitaip, biblioteka-muziejus. Tai vis apie knygos išorę.
Bet bibliofilą gali dominti, tarkim, ir vadinamieji knygos nuosavybės ženklai – ekslibrisai, superekslibrisai, rankraštiniai įrašai. Vien dėl jų knyga tampa bibliofilijos objektu. Yra ir dar visokių kitokių dalykų, kas bibliofilą knygoje gali sudominti, pavyzdžiui, poligrafinės klaidos, jeigu bibliofilas tokią kolekciją formuoja.
– Papasakokite apie pačias knygų kolekcijas – pagal kokius kriterijus jos yra skirstomos?
– Apie kai kuriuos kolekcijų formavimo principus jau užsiminiau. O ką daugiausiai bibliofilai renka, aptarti ir tuos rinkimo kriterijus suklasifikuoti mėginta dar prieš 200 metų – britų knygos tyrėjas ir bibliofilas Thomas Frognalis Dibdinas paskelbė veikalą „Bibliomanija, arba pamišimas dėl knygų“. Pirmoji šios knygos laida pasirodė Londone 1809 m., paskui daug kartų ji perleista. Čia autorius išskyrė net 12 rinkimo objektų.
Kai kurie mums dabar nebeaktualūs ir atrodo keistokai, pavyzdžiui, aistra didelio formato leidiniams (o gal kas nors ir šiandien tokius renka?..) arba knygoms neišpjaustytais lapais (tuomet iš tiesų knygas įsigydavo dar neįrištas, savininkas pats jas įrišdindavo).
Bet kiti kriterijai išliko tokie pat iki mūsų dienų, pavyzdžiui, pirmosios kokio nors žymaus veikalo laidos; drausti, persekioti leidiniai; miniatiūrinės knygos; numeruoti mažo tiražo leidiniai; meniškai įrišti arba išskirtinės išvaizdos leidiniai ar jų egzemplioriai, taip pat ir autografuoti, ir pan.
Žinoma, daugiausia kolekcijų formuojama pagal teminį kriterijų, pavyzdžiui, senoji lituanika, renkamos kraštotyros knygos – vieno miesto, krašto, regiono – leidiniai ir pan. Kitaip tariant, kokią kolekciją rinkti – paties bibliofilo reikalas, atsiradęs natūraliai, susiklosčius įvairioms aplinkybėms.
– Suprantama, kad jei knygos yra retos, senos, jų vertė, galima sakyti, muziejinė. O jei tai knygos skirtos kokiai nors labai lokaliai sričiai, tarkime, knygos apie konkretų miestą, žmogų ar įvykį ir šios kolekcijos pagrindą sudaro dabartiniais laikais išleistos knygos– jos vertė visiškai kitokia? Tad kas sudaro knygų kolekcijos vertę?
– Pagrindinis knygų kolekcijos vertės matas – jos išsamumas. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad surinkti visas knygas apie kokį konkretų miestą, pavyzdžiui, Nidą, nėra sunku. Pamėginęs tai padaryti pamatys, kad čia tankus miškas. Nes ir institucinės bibliotekos visiškai visko negeba sukomplektuoti, vis kokios knygos, žiūrėk, ir pritrūks. O bibliofilai tai sugeba.
Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad surinkti visas knygas apie kokį konkretų miestą, pavyzdžiui, Nidą, nėra sunku.
Jie, bibliofilijos teoretiko Vilio Petrickio žodžiais, tartum žvejai, kurie nuosekliai ir kantriai žvejoja ir sužvejoja. Maža to, jie tai daro su meškere. Nors valstybinės bibliotekos tai gali padaryti tinklais, bet, toli gražu, ne visada sėkmingai. Čia suveikia asmens užsispyrimas, tikslo siekis, išmanymas, kaip ir kur žvejoti. Tarkim, vieną geriausių, ar net pačią geriausią, knygų kolekciją apie Kuršių neriją dabar turi surinkęs vilnietis Gintautas Trumpis.
– Kodėl kalbant apie knygų kolekciją dažnai vartojamas žodis „kurti“, o ne paprasčiausiai rinkti? Kur slypi bibliofilo kūrybiškumas?
– Sąvoka „rinkti knygas“ pabrėžia mechaninį veiksmą, o bibliofilijai to nepakanka. Mūsų dienomis šiaip sau rinkti visiškai nesunku. O kas paskui? Ką su ta krūva knygų veikti? Čia prasideda gilesni dalykai.
Man patinka Marko Raco palyginimas apie paveikslų kolekcionavimą: bankas bet kada gali įsigyti gerų paveikslų, bet tai nebus kolekcija, nes į jos kūrimą nebuvo įdėta širdies. Tai bus paskiri meno objektai, kaip kad jie būna ir muziejuose.
Tas pats ir su knygomis. Bibliofilui svarbi pati rinkimo būsena, ieškojimas trūkstamos knygos ir džiaugsmas ją įsigijus. Tam reikia jau minėtų asmeninių būdo savybių, ne visiems tai pavyksta. O kam pavyksta, rezultatai būna gražūs.
– Ar kolekcija turi baigtinumą, ar tai nuolatinis, nesibaigiantis procesas?
– Ir taip, ir ne. Jeigu kalbame apie senąsias knygas, tarkim, lituaninius XVI–XVIII a. leidinius, jų surinkti įmanoma tiek, kiek jų buvo išspausdinta, kiek mums žinoma jų buvus. Ne daugiau. Tiesa, retkarčiais „išlenda“ ir nefiksuotų – o tai jau didelis džiaugsmas bibliofilui! Bet ir tokia užduotis sunkiai įveikiama, pirmiausia, žinoma todėl, kad šie leidiniai dabar yra labai brangūs.
Rinkinys, atskirtas nuo bibliofilo, miršta. Jis numiršta kaip numesta gyvatės išnara, kaip išgliaudyto riešuto kevalas...
O, tarkim, šiandienos gražiosios knygos, pavyzdžiui, kasmečio Lietuvos gražiausių knygų konkurso nugalėtojos – šitokiai kolekcijai galo nematyti, nes ir pats konkursas yra tęstinis.
Vis dėlto čia svarbus yra kitas momentas. Net ir geriausia kolekcija, jos savininkui mirus, virsta tik muziejiniu artefaktu, žinoma, jeigu apskritai nėra išskaidoma dalimis. Kaip sako Markas Racas, „rinkinys, atskirtas nuo bibliofilo, miršta. Jis numiršta kaip numesta gyvatės išnara, kaip išgliaudyto riešuto kevalas.“
– Tad kokie yra šių bibliotekų likimai? Kas su jomis nutinka po autoriaus mirties?
– Likimai įvairūs. Išskaidymą jau paminėjau. Taip pat vis kolekcija gali būti parduota aukcione, in corpore, arba paskiromis knygomis. Gal pasirodys keista, bet taip padaryti yra prašęs ne vienas pasaulinio garso bibliofilas, idant kitas bibliofilas, įsigijęs kurią nors trokštamą knygą aukcione, pasijustų laimingas, t. y. pajustų tokį pat džiaugsmą, kokį juto kolekciją kūręs asmuo.
Žiūrint iš šalies, atrodytų, kad labiausiai bibliofilas turėtų trokšti, kad jo knygas priglaustų kokia institucinė biblioteka. Bet čia daug problemų. In corpore rinkti tokias bibliotekas buvo itin „madinga“ XX a. 7–9 dešimtmečiais. Masiškai taip buvo daroma JAV, taip tuomet daryta ir Vilniaus universiteto bei kitose Lietuvos bibliotekose. Bet laikai keičiasi, bibliotekos stokoja vietos, pasirodo, jog kai kurių kolekcijų vertė abejotina, tad su asmeninėmis knygų kolekcijomis valstybinėse bibliotekose yra bėdų.
Tikrų bibliofilų yra mažiau negu talentingų rašytojų ar dailininkų.
Liūdniausia, kai asmens visą gyvenimą rinkta asmeninė biblioteka po jo mirties niekam neįdomi ir išvežama į makulatūrą. Tad bibliofilas turėtų iš anksto raštu ar žodžiu pareikšti, kam savo surinktas knygas jis norėtų palikti. Jeigu to nėra, atsitinka visokių liūdnų dalykų.
Rolandas Gustaitis yra rašęs apie buvusio Žuvinto rezervato direktoriaus Vytauto Nedzinsko asmeninės bibliotekos likimą, kai autografuotos knygos buvo suverstos prie šiukšlių konteinerio. Dovydas Mozūras yra susidūręs su liūdnu druskininkiečio gydytojo Aleksandro Mačiaus (1924–2016) vydūnistikos ir kitų vertingų jo asmeninės bibliotekos knygų likimu. Ir tokių pavyzdžių galima minėti daug.
– O kiek šiandien Lietuvoje esama žmonių, kuriuos galėtumėte įvardyti bibliofilais?
– Į šį klausimą geriausiai yra atsakęs Vilis Petrickis: „Tikrų bibliofilų yra mažiau negu talentingų rašytojų ar dailininkų“. O šių skaičius, sakoma, nepriklauso nuo valstybės dydžio, jos gyventojų sudėties ir pan. Paradoksas? Gali būt.
– Ar šių žmonių kolekcijos yra kokiu nors būdu prieinamos visuomenei, ar, vis dėlto, tai daugiau asmeninio gyvenimo būdo dalis, skirta individualiam mėgavimuisi?
– Jeigu bibliofilas tik pats vienas džiaugiasi savo knygomis ir jų niekam nerodo, jau požymis, kad lengvai galima nukrypti į bibliomaniją. Džiaugtis yra natūralu. Bet džiaugtis ne vienam, o tuo džiaugsmu dalytis, sutikim, yra daug mieliau.
Užsikabinti ant savo buto užrašo, kad čia visi kviečiami užeiti pasižiūrėti įdomių knygų, gal ir nebūtina. Tiesa, sovietmečiu „tarybinės bibliofilijos“ kaip tik taip buvo skatinama daryti, nes, atseit, tik buržuazinei bibliofilijai būdingas uždarumas. Tačiau kaip nors kitaip viešinti savo kolekcijas bibliofilui yra tiesiog būtina. Iki tokio poreikio, žinoma, jis turi priaugti, tai jam pačiam turi tapti būtinybe.
Kaip nors viešinti savo kolekcijas bibliofilui yra tiesiog būtina. Iki tokio poreikio, žinoma, jis turi priaugti.
Kaip tai pasiekti – jau kitas klausimas. Vieni rengia parodas. Tarkime, didžiausias senosios lituaninės kartografijos kolekcininkas Thomas Niewodniczanskis (1933–2010) buvo surengęs keliolika itin didelių parodų įvairiuose Europos miestuose, taip pat ir gimtajame Vilniuje.
Kiti leidžia spausdintinius savo kolekcijų katalogus. Taip daro Gintautas Trumpis, jau paskelbęs trijų savo kolekcijų – Knygos apie knygas, Mažoji Lietuva bei Vilnius – katalogus ar Jaunius Gumbis, Lietuvos nacionaliniame muziejuje 2018 m. surengęs įspūdingą savo senųjų lituaninių leidinių parodą ir paskelbęs jos katalogą.
Dar kiti viešina savo kolekcijas skolindami knygas įvairių institucijų parodoms ar tiesiog padovanoja savo asmenines bibliotekas visuomenei. Ryškiausias to pavyzdys – K.Varnelis.
– Kaip jūs nusakytumėte, kokią vietą kultūros, knygos istorijoje užima bibliofilija? Ir kaip ji keičiasi dabar, kai mes vis labiau esame įtraukiami į virtualią tikrovę?
– Dėl visų čia aptartų dalykų bibliofilija itin svarbi knygos istorikams, bibliotekininkystės ar dailės tyrėjams, su šiomis ir kitomis gretutinėmis mokslo šakomis ji glaudžiai susijusi, susipynusi. Be žymiausių pasaulio bibliofilų (John Pierpont Morgan, Henry E. Huntington, Martin Bodmer ir daug kitų) neįmanoma inkunabulistikos istorija, jie yra pasaulio institucinių bibliotekų istorijos dalis.
Virtualioji erdvė čia nėra varžovė tradicinei knygai. Ji tik pagalbininkė, draugė.
Ir Lietuvos istorijoje tokių pavyzdžių apstu. Kad ir visiems žinomas valdovo Žygimanto Augusto atvejis. Aistringas bibliofilas, surinkęs karališkąją išskirtinę tam laikui naujausių Vakarų leidybos pavyzdžių biblioteką, knygas mėgo ir jomis žavėjosi, kaip teigiama, lygiai taip pat kaip moterimis ir žirgais.
Nemanyčiau, kad šiandienos bibliofilija labai keistųsi. Nebent kai kurie jos niuansai. Išlieka tas pats potraukis knygai. Ir taip jau tūkstančius metų, nors ir kintant knygos formai ar medžiagoms ir pan. Tad ir virtualioji erdvė čia nėra varžovė tradicinei knygai. Ji tik pagalbininkė, draugė. Manau, kad jos dar ilgai sugyvens kartu.
