Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2020 gruodžio 27d. 19:43

Akvilė Kavaliauskaitė: „Save grauždavau dėl numestų nepatikusių knygų, bet dabar suprantu – gyvenimas tam per trumpas“

Rašytoja, televizijos laidų vedėja Akvilė Kavaliauskaitė sako, kad anksčiau sau priekaištaudavo, kai į šalį padėdavo nebaigtas skaityti knygas, kurios jai ne itin patikdavo. Tačiau dabar suprato – gyvenimas tokioms knygos yra per trumpas. Kokias knygas skaito A.Kavaliauskaitė? Kur ji semiasi įkvėpimo saviems kūriniams ir tekstams? 15min apie knygas kalbasi su kūrinių „Du gyvenimai per vieną vasarą“ ir „Kūnai“ autore.

– Ar pamenate, kokia buvo jūsų skaitytojos kelio pradžia – kas jus supažindino su knygomis? Kokios buvo tos pirmosios skaitytos knygos?

– Pirma knyga, kurią skaičiau ir atsimenu, kad man labai patiko, buvo Juozo Erlicko eilėraščių rinkinys „Bilietas iš dangaus“ – poezijos knyga vaikams. Kartais ją ir dabar atsiverčiu ir sugrįžtu į vaikystę, atrodo, kad vis dar esu ten pat – vėl tokiame keistame name, kuriame augau, kad vėl kažkur mama šalia yra.

Šio rinkinio eilėraščius aš deklamuodavau mokykloje dalyvaudama raiškiojo skaitymo konkursuose ir tai būdavo labai juokinga, nes daugumai vaikų eilėraščius parinkdavo mokytojos ir jie būdavo rimti, pavyzdžiui, iš Salomėjos Neries kūrybos. O maniškiai būdavo juokingi: Man nepatinka, jei bičiulis senas / Manęs nelanko, kai esu nesveikas. Ir visa klasė iš karto juokiasi.

Ši knyga man užsifiksavo kaip knyga, kuri teikia daug džiaugsmo. Tada ilgam tapau Juozo Erlicko gerbėja. Po to, kai gyvenimas taip nuvedė, kad Juozą Erlicką sutikau realybėje – aš susiduriu su daug žinomų žmonių ir jų nebijau – neturėjau ką Juozui Erlickui pasakyti ir nuleidusi galvą tiesiog priėjau parašo.

– Ar turėjote knygą, kuri žymėjo lūžio etapą, kai supratot, kad visgi tai ne vaikystės, ne paauglystės, bet jau knyga iš suaugusio žmogaus gyvenimo?

– Vaikystėje, iki vėlyvosios paauglystės – keturiolikos ar penkiolikos metų, nelabai skaičiau. Neturėjau tam daug laiko, nes lankiau daug įvairių būrelių, tai atimdavo daug laiko. Dar jei pridėtume kūrinius, kuriuos reikėdavo perskaityti mokyklai, jei norėdavai būti geras mokinys... Atsimenu, kad būdama vaikas, grįždavau 20 val. namo po visų būrelių, mama būdavo po pagalve padėjusi valgyti. Pasižiūri kokią nors televizijos laidą ir nulūžti.

Sąmoningai skaityti pradėjau keturiolikos, o gal penkiolikos metų. Mano mama buvo labai daug skaitantis žmogus, tad pradėjau mamos klausinėti, ką imti skaityti iš jos bibliotekos. Mama taip po truputį man pradėjo duoti Ernestą Hemingway'ų, Erichą Maria Remarque'ą, Rainerį Maria Rilke'ą, Stepheną Kingą.

Pamažu atsirado supratimas, kas man patinka ir nepatinka. Pagal tai pradėjau rinktis kitas knygas. O didžiausias susižavėjimas, kai supratau, kad kažkokiu būdu mano gyvenimas siesis su knygomis ar rašymu ir būsiu rašto žmogus, tai buvo Johno Irvingo knyga „Pasaulis pagal Garpą“. Mama turėjo tą senąjį leidimą su pusnuoge moterimi viršelyje – aš, vaikas, nedrįsdavau imti tos knygos, nes galvodavau, kad ji nepadori. Bet kai ją paėmiau ir pradėjau skaityti, galvojau – vau. Susižavėjau rašytojo fantazija, kai supratau, kad kažkas tai sugalvojo.

– Užsiminėte apie įstrigusią Johno Irvingo knygą. Kokios knygos jums įsimena labiausiai?

– Man visada įsimena tos knygos, kurios turi aiškų konceptualumą, aiškią idėją. Nemėgtu knygų kaip, pavyzdžiui, ilga dinastijos saga. Labiau mėgstu tas, kurios yra koncentruotos ir labai aišku, apie ką skaitai ir kur supranti, kad rašytojas, prieš pradėdamas ją rašyti, žinojo, ką daro.

– Kaip iš išleidžiamos begalės knygų renkatės, ką skaityti?

– Kartais būna, kad knygą labai sunku išsirinkti. Būna, kad pradedu skaityti, matau, kad tai ne man – numetu. Seniau save dėl to grauždavau, nes neva, jei jau pasiėmei skaityti knygą, tai ją reikia perskaityti iki galo, bet dabar suprantu, kad gyvenimas tam per trumpas.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Akvilė Kavaliauskaitė
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Akvilė Kavaliauskaitė

Nuostabiausia būna tada, kai atrandi naują autorių ir norisi viską perskaityti iš jo kūrybos. Esu iš tų skaitytojų – autoriaus atradėja. Pradedu skaityti, tuomet bandau visas autoriaus knygas perskaityti. Žinoma, su, pavyzdžiui, S.Kingu būtų sunku tai padaryti, tai to net nesiekčiau.

Stengiuosi labai nepaisyti „Goodreads“ platformos – pastebėjau, kad ten žmonės knygas vertina neatsakingai.

Labai klausau draugų, ypač tų žmonių, kurie patys rašo, nes jie skaitymui skiria daug dėmesio ir jų rekomendacijos tokios, į kurias labai atsižvelgiu.

Kartais būna, kad kur nors knygyne pagauna smalsumas. Negaliu vaidinti, kad skaitau visas knygas labai rimtas. Būna, kad einu knygyne ir pamatau – Beatos Tiškevič knyga, įdomu. Ir kodėl ne?

Visai neseniai skaičiau José Saramago „Aklumą“, kuris paliko beprotiškai gerą įspūdį. Tiesą sakant, aš jos neskaičiau, o klausiau audio formatu – turiu tokią tradiciją, kad eidama pasivaikščioti klausau audio knygų. Tai aš net negalėdavau eiti – sustodavau klausytis, kas yra sakoma.

– Esate žmogus, kuris knygas kaupia, ar priešingai – nenorite apsikrauti knygomis?

– Žmogus, kuris kaupia knygas. Ką tik persikrausčiau iš vieno buto į kitą, penkios ar šešios dėžės buvo vien knygų. Aš jas perku, padovanoju tas, kurios man nebuvo prie širdies, o tas, kurios buvo prie širdies, būtinai pasilieku, nes jas visada dar kartą vartau, skaitau. Būna, kad ką nors rašau ir prisimenu, kad čia veiksmas panašus kaip kažkurioje knygoje – man patinka nueiti, ją atsiversti. Knygos pas mane prižymėtos, prirašinėtos – knygų bardakas.

15min nuotr./Akvilė Kavaliauskaitė „Kūnai“
15min nuotr./Akvilė Kavaliauskaitė „Kūnai“

– Apie jūsų novelių rinkinį „Kūnai“ daug kalbėta. Kas buvo šis cinkelis, kuris įkvėpė šias noveles, kuriose lengva pamesti laiko pojūtį?

– Pirmas noveles parašiau šiaip, saviraiškai – daviau paskaityti keliems pažįstamiems. Jie sakė, kad buvo įdomu. Po to pradėjau rašyti toliau, daugiau. Žinoma, yra ir tokių novelių, kurių į knygą neįdėjau, yra tokių, kurios rašytos anksčiau.

Pradėjau galvoti, kad jei tai būtų knyga, kas tą knygą vienytų, kokie yra bendri simboliai, bendrumai tarp tų tekstų. Pamačiau juos greitai. Gerai, pamaniau, bus „Kūnai“.

Kitas noveles jau rašiau žinodama tematiką.

Mane visada įkvepia žmonės, labiau, nei bet kas kitas. Aišku, kitos knygos, filmai, kultūriniai dalykai – taip pat. Bet būtent bendravimas su žmonėmis ir tam tikras kiekvieno žmogaus keistumas, ydos, kaip žmonės save graužia, save kankina – man tai visada įdomu.

Kadangi didelė mano gyvenimo dalis yra bendrauti su žmonėmis dėl mano kitų darbų, kuriuos darau be rašymo, tai aš dažnai užsirašinėju detales, nes yra dalykų, kurių negali sudėti nei į įrašus socialiniuose tinkluose, nei į televizijos reportažus, nei straipsnius, nes tai bus skirta ne tam žanrui. Tam tikrame žanre įžvalga gali atrodyti nuobodžiai, o knygoje – labai gerai. Tad labai daug prisikaupė užrašų, kas man įdomu, nes žinia, kad jei žmogus bent kartą parašė knygą, jis norės parašyti ir antrą – įsijungia visai kitoks mąstymas. Pradėjau tuos užrašus doroti. Iš vienų užrašų atsiranda kiti užrašai, vienos idėjos lieka, kitos išsimeta, o finale supranti, ką nori pasakyti ir ką galbūt žmonėms būtų pats laikas išgirsti būtent šiandien.

– Vasarą skaitykloje „Vilnius skaito“ vedėte paskaitą pavadinimu – „Ar apsimoka rašyti knygą?“. Tai koks jūsų atsakymas – verta? Ir ką galima pasakyti žmonėms, kurie abejoja, ar verta pradėti?

– Bėda yra ta, kad pirmiausia reikia pradėti.

Apsimoka rašyti, net jeigu ta knyga bus blogiausia pasaulyje knyga, kurios niekas nenorės skaityti, kurią perskaitys trys žmonės – autorius, redaktorius ir autoriaus mama.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Akvilė Kavaliauskaitė
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Akvilė Kavaliauskaitė

Aš tikiu, kad žmogus, susikaupęs tokiam dideliam darbui, kuriam reikia tiek daug disciplinos, vis tiek pats patobulės ir pasaulis vis tiek pagerės nuo tos knygos. Nesvarbu, kad ji pati tiek neduos pasauliui, bet pats žmogus, tapdamas geresniu, pasaulį darys geresnį. Todėl aš visada žmones skatinu rašyti. Žinoma, baisu, nėra laiko – yra tūkstančiai „ne“, bet vis dėlto, jei yra tokia mintis – galėčiau, norėčiau, turiu ką pasakyti – verta rašyti.

– O jūs, kaip autorė, turi savo kūrybinius akcentus, kurie jums padeda save paskatinti rašyti, neprarasti arba atrasti įkvėpimą?

– Įkvėpimo pristinga visada. Esu toks žmogus, pakankamai pragmatiškas ir tikrai ne tas, kuris 4 val. ryto atsikeltų, nes kažkokia mintis prikėlė, sėstų ir rašytų neatsistojęs šešias valandas. Man taip nebūna.

Aš iš tų žmonių, kuriems pirmiau reikia prisėsti, prisiruošti, žinoti, ką nori padaryti. Tada dažniausiai, kai prisėdu, pirmą dieną nieko nepadarau. Antrą – nieko nepadarau. Trečią – irgi nieko nepadarau. O vėliau iš visų bandymų atsiranda kažkas, kas patinka. E.Hemingway'us yra kažkada sakęs tokį patarimą, kad jei esi užstrigęs rašyme, nežinai, ką daryti, parašyk vieną gerą sakinį – nuo jo gali viskas prasidėti. Kartais taip būna, kad turi daug laiko praleisti to vieno sakinio ieškodamas. Labai daug perrašau, daug dirbu su tekstu – kaip medį obliuoju. Pavyzdžiui, knygoje „Kūnai“ yra vienas tekstas, kuris iš pradžių buvo penkiasdešimties puslapių apimtis, o iš jo galiausiai liko penki puslapiai.

O kartais būna viskas taip lengva, bet tam reikia įkvėpimo, reikia kažko, ką matai, medžiagos, su kuria dirbsi. Nesu iš tų žmonių, kuris mano, kad įkvėpimas ateina žiūrint į baltą sieną, kur nors užsidarius kambaryje. Nors yra ir tokia kūrybiškumo teorija, kad kūrybiškumas gali ateiti arba iš aplinkos, arba iš tavęs paties. Tai jei iš tavęs paties, tai užsidarai, nieko nematai, nieko negirdi, tik rizikuoji, kad tai, ką sukursi, jau bus sukurta anksčiau. Kita teorija sako, kad kaip tik kuo daugiau semiesi į save ir tada sujungi kažkokias tai jungtis, sujungi nesujungiama ir tada iš visko, ką pažiūrėjai, gauni kažką naujo.

Geriausias dalykas yra tų dviejų būdų kombinacija, nes jei persisotini, būna, kad nusivili. Vis tiek. man atrodo, kad anksčiau ar vėliau išgyvename tą mintį, kad viskas jau pasakyta ir kam aš čia toks žmogus, kuris nei protingiausias, nei talentingiausias dabar gaišinsiu kitų laiką, kažką rašinėsiu ir sakysiu – skaitykit. Kartais užpuola ir tokios mintys. Bet kartais kai pamatai, kaip žmones paveikia tai, ką tu sukūrei, kad tai jiems kažką davė, tai vienas toks žmogus tave nustumia dar metams į priekį, kad turėtum jėgų daryti tai, ką tu darai.

– Ko jūsų skaitytojams tikėtis ateityje? Rašote šiuo metu ką nors?

– Aš kažką rašau visada, bet kada tai išvys dienos šviesą, niekada negali žinoti.

Labai ilgai sėdėjau prie romano, bet dabar matau, kad su tuo romanu gausiu pasėdėti dar kokius metus. Knygą labai sunku pasiryžti rašyti dėl to, nes supranti, jog su ta idėja ir tuo, ką turi, turėsi kartu sėdėti mažiausiai metus. Yra žmonių, kurie parašo knygas per mėnesį – man vargu ar taip pavyktų.

Aš visada kažką rašau, bet ar tai bus tas dalykas, kurį skaitysite, nežinia.

– Ačiū už pokalbį.

Projektą „15min knygos“ remia Kultūros taryba.

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos kultūros taryba

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Video

08:53
19:00
00:45

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/