Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Algimantas Čekuolis: jei vaikas mato skaitančius tėvus – ir pats skaitys

Algimantas Čekuolis
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Algimantas Čekuolis
Šaltinis: 15min
0
A A

Žurnalistas, rašytojas ir keliautojas Algimantas Čekuolis už savo pasiekimus jaučiasi dėkingas knygoms ir nuo mažens skiepytoms skaitymo vertybėms. Neseniai pabaigęs knygą vaikams „Keturi žiemos vėjai“, jis nekantriai laukia jos pasirodymo. Nes vaikams rašyti sunkiau. Ir tai didesnė atsakomybė.

Šeimose, kuriose knygoms skiriamas mažas dėmesys ir vaikai linkę mažai jomis domėtis. Tai patvirtino ir įmonių grupės „Alma littera“ užsakymu atliktas tyrimas, paskatinęs bendrovę pradėti skaitymo skatinimo projektą „Augu skaitydamas“. Kaip manote, ar vaiką nuo mažens reikia supažindinti su knyga, skatinti jos nepaleisti iš rankų?

Jeigu vaikas mato, kaip tėvai skaito, jei namus puošia knygos pagal vaiko amžių – vaikas būtinai skaitys. Lietuvoje mažai žinoma, tačiau svarbu viešinti ir tai, kad žiūrėdamas šiandien labai pamėgtą kiną, televizorių, tu gauni sukramtytą maistą. Gauni pro mėsmalę praleistą sumuštinį, kurį tau belieka praryti. Nei žandai, nei dantys nedirba.

Tuo tarpu skaitydamas knygą, prieš save turi baltą lapą su juodais ženklais, kuriuos sunerdamas vieną su kitu imi matyti, kas rašoma. Smegenys ima dirbti, o svarbiausia – kūrybiškai! Tai sakau nepaisydamas, kad duoną valgau iš televizijos.

Bet XXI a. atstovas linkęs į greitą, vartotojišką produktą, todėl jo akys dažniau ir užkliūva už žydrųjų televizoriaus ar kino salės ekranų... Ir taip žmogus tampa paviršutiniškas, bet panikuoti nereikėtų. Tam tikras vaikų skaičius vis vien skaitys knygas. Jie patys jaus, kaip lavėja smegenys, plečiasi mąstymas.

O Jūs, ar buvote tas vaikas, kuris nakties miegą iškeisdavo į gerą knygą, net jei tekdavo nuo tėvų slėptis?

Tikrai taip. Kadangi buvau kaimo mokytojų vaikas, man labai pasisekė. Mūsų butas buvo po mokyklos stogu, tad buvau nuolatinis bibliotekos lankytojas. Aš nepamenu savęs neraštingo. Kaip tai nutiko? Būdamas vyriausias sūnus ir nesant kur manęs palikti, jau nuo trejų metų būdavau tėvų vedamose pamokose. Tėvas dėstė antrai ir ketvirtai klasei, motina – pirmai ir trečiai. Atsibodus vienoje pamokoje, eidavau į kitą. Viską girdėjau, bet nebuvau kviečiamas prie lentos, tad pasyviai, bet organiškai, be prievartos sėmiausi žinių.

Be to, dieną prisilakstęs gamtoje, vakare vis vien į rankas paimdavau knygą ar senus skautiškus žurnalus, žurnalą „Karys“.

Sutiksite, vaikams įtaką daro ir aplinkinių nuomonė. Kaip buvo vertinamas Jūsų polinkis knygoms?

Motina jaudinosi, kad akių tiek skaitydamas nesugadinčiau ir neleisdavo skaityti gulint, ką itin mėgsta šiandieniniai skaitytojai. Žinoma, nebuvau aš ir „knygoholikas“. Pabodus knygai, apžergdavau rykštę ir „išjodavau“ į kiemą pas kaimynų vaikus.

Visada bus vaikų, kurie skaitymą pašieps. Jiems patyčios – tarsi rungtyniavimas. Vaikai neturėtų kreipti į tai dėmesio, nes reikia prisiminti, kad tyčiojamasi iš pavydo. Jei jis vasaros stovykloje liks palapinėje ir skaitys, o neis su draugais žaisti „bizonų medžioklės“, tada iš jo pasijuoks ir tai bus teisinga. Yra laikas medžioti bizonus, yra laikas skaityti.

O knygą, kuri Jus mažą paveikė ir ilgam įstrigo, pamenate?

Žinoma, tai Karlo Majaus romanas apie Vinetu, knyga apie piršto dydžio žmogeliuką Murziuką ir jo nuotykius, jos autoriaus jau nepamenu. O man ir iki šiol yra sunku patikėti, kad Karlas Majus blefavo, o jo veikėjai – išgalvoti. Mano bičiuliai vadino save įvairiais knygos apie Vinetu herojų vardais, aš berods Meška buvau...

O kaip nepaskęsti jaunam skaitytojui knygų vandenyne ir išsirinkti geriausias? Kuo pasikliauti?

Jei vaikas protingas, jam problemų nekils ir pačiam nuspręsti, ko jis nori. Kitam gali tėvai padėti. Nebūtinai knyga turi būti didaktiška – moralas ir mokymas bus pačiame skaitymo procese.

Kai pats rašiau vaikams skirtą knygą „Keturi žiemos vėjai“, stengiausi ne mokyti, o suteikti informacijos apie pasaulį. Čia ir yra mano klasta – jei vaikui bus įdomu, jis ir didaktikos krislą praris.

Kadangi Jūs jau galite palyginti, kuriems sunkiau rašyti – vaikams ar suaugusiems?

Manau, sunkiau yra įsikūnyti į vaiką, kuris skaitys mano knygą. Jei rašysi savo pasaulio suvokimu, savo gyvenimo matymu, vaikui nebus įdomu. Tik pavykus įsivaizduoti savo skaitytoją, rašymas ims lietis lengvai.

Esate daug pasiekęs, žmonės jus laiko autoritetu. Ar galima sakyti, kad Jūsų patirtys, patyrimai, pasiekimai yra būtent tokie, nes nuo vaikystės linkote prie knygų?

Be abejo, taip. Vienareikšmiškai. Dėl to, kad anksti pažinau raides ir gyvenau bibliotekos pašonėje, gavau pagrindą, tą akmenuką po kojomis, nuo kurio vėliau augau, ant kurio stiebiausi. Buvo galima ir nuslysti, bet man pavyko išlaikyti pusiausvyrą.

Jei namie bus spalvotų, gražiai iliustruotų knygų, jei prieš miegą mama ar tėtis vaikui skaitys knygas ir ištars „mano akys pavargo, tu ryt pats užbaik skaityti“ – vertybinė knygų kultūra namie vešės. Jokiu būdu nereikia vaiko skatinti skaityti jam kažką už tai dovanojant. Tada vaikas mano, kad jis kažkam, o ne sau skaito. Jis turi būti apdovanojimas ne už skaitymą, o knyga turi būti dovana padarius gerą darbą. Suteikta galimybė skaityti – čia tikra dovana.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą