Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 20d. 19:01

Alma Naujokaitienė: „Mezoamerikos literatūra tokia spalvinga ir gausi, kad viską perskaityti ir aprėpti – neįmanomas dalykas“

Roberto Bolaño knygos „2666“ pristatymas
Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr. / Alma Naujokaitienė

Pokalbis su vertėja iš ispanų kalbos Alma Naujokaitiene yra tarsi vaikščiojimas po džiungles, kai čiulbant negirdėtiems paukščiams ir raizgantis egzotiškiems augalams niekada nežinai, kas laukia už posūkio.

„Mane nuo mažens viliojo tolimi kraštai – jau dešimtmetę tėtis egzaminuodavo iš pasaulio sostinių, kurias išvardydavau beveik be klaidų. Buvau vaikas svajoklis, II-III klasėse perskaitęs turbūt visas, kiek Lietuvoje buvo išleista, pasaulio pasakas, mane viliojo kiti pasauliai galbūt daugiau ne kaip keliautoją, o kaip skaitytoją, ilgėjausi naujų ir nepažintų kultūrų įvairovės. Ir jau tuomet nesąmoningai svajojau užsiimti tuo, ką darau dabar, bet sovietmečiu tai nebuvo lengvai įgyvendinamas sumanymas. O kokios tuomet buvo mūsų galimybės? Tik „plačioji Tarybų šalis“, nes kiti kraštai už „geležinės uždangos“ buvo kaip žydroji svajonė, ir tik atsitiktinumai ir maži stebuklai (kaip pasakose!) lėmė, kad atsidūriau ten, kur esu, ir dabar turiu savo svajonių darbą,“ – pasakoja ji.

– Kaip nuo rusų kalbos ir literatūros studijų perėjote prie ispanų? Kokia buvo Jūsų pirmoji pažintis su ispaniška literatūra?

– Viskas prasidėjo, kai į Vilniaus universitetą užklydau... netyčia, nors 1986 metais su drauge atvažiavome stoti į Pedagoginį institutą. Buvau bemaž penkiolikos, kai charizmatiškos rusų kalbos ir literatūros mokytojos dėka susidomėjau vertimais, ypač poezijos. Ji rengdavo savotiškas pamokas-konkursėlius, man labai sekdavosi, na ir pasidaviau įkalbama, kad pomėgius reikia derinti su gabumais, tai yra rinktis rusų kalbos ir literatūros studijas, nes rusiškai tuomet galėjome skaityti apie daug ką, keliauti ir pažinti pasaulį bent iš knygų. Bet pakliūti į mokytojos rekomenduotą įstaigą nebuvo lemta, nes per išsiblaškymą, kurį aš vadinu „angelo ranka“, apvaizda mane atvedė į universitetą, kur baigiau rusų kalbos ir literatūros studijas, kur susipažinau su savo būsimu vyru, anglistu.

Tie 1986-1992-ieji Lietuvai buvo didelių permainų ir lūžio metai, kaip ir mums, pasirinkusiems studijuoti „okupantų ir pavergėjų“ kalbą bei kultūrą. Ką mes po tų studijų veiksime? Jau prasidėjus Sąjūdžiui kirbėjo mintis, kad tai bus tiesiog išsilavinimas, daugiau su šia specialybe neturėsiu nieko bendro, nes pasaulis nelauktai atsivėrė, o mes, rusistai, tapome laimingais nelaimėliais, kuriems teko skubiai persikvalifikuoti ir „integruotis į naują realybę“: daugeliui buvo suteikta galimybė per dvejus metus įgyti antrą – anglų arba vokiečių filologijos diplomą. Sėkmingai pradėtas studijas teko mesti, nes gimė mano dukra, tad vokiečių kalba taip ir liko gerai neišmokta, nes masyvus ispaniškosios kultūros klodas uždengė ją, kaip sunki ir derlinga žemė, duodanti tokį gausų derlių, kad tik spėk apsidirbti!

Dar sovietmečiu godžiai gaudėme ir skaitėme viską, kas išleista – ir J.Cortázarą, ir C.Fuentesą, jie, ko gero, man ir padarė didžiausią įspūdį

Naujai Lietuvai reikėjo naujų institucijų ir naujų žmonių, susikūrė nauja, jauna diplomatų tarnyba ir mūsų šeima gavo netikėtą pasiūlymą (turbūt vėl ta „angelo ranka“) dirbti Lietuvos ambasadoje Venesueloje. O pažintis su ispanakalbe literatūra prasidėjo kur kas anksčiau – dar sovietmečiu godžiai gaudėme ir skaitėme viską, kas išleista – ir J.Cortázarą, ir C.Fuentesą, jie, ko gero, man ir padarė didžiausią įspūdį, nes Márquezą perskaičiau šiek tiek vėliau, ir toji Karibų baseino šalių atmosfera literatūroje labai skyrėsi nuo, tarkim, Gvatemalos rašytojo M. A.Asturiaso, perujiečio M.V.Llosa‘os socialinės prozos, jau tuomet palikusios didelį įspūdį, ir suvokimo, kad be pasakiškų kraštovaizdžių, ten irgi netrūksta kraujuojančių žaizdų, o tų šalių autoriai geba rašyti apie jas itin jautriai.

– Kokia buvo Jūsų vertimo kelio pradžia?

– Vis dėlto diplomatų aplinkoje moterims buvo skirtas gan apibrėžtas, tradicinis vaidmuo, todėl pasibaigus vyro kadencijai nepraleidau progos išbandyti savo jėgas: gal išmokusi ispanų kalbą galėčiau tapti literatūros vertėja? Tai buvo leidyklai „Tyto Alba“ Ričardo Gavelio rekomenduotas mažiau žinomo magiškojo realizmo autoriaus iš Čilės José Donoso romanas „Tamsus nakties paukštis“. Padvejojusi sutikau, nes širdies gilumoje visada svajojau apie tokį darbą, ir štai angelas įduoda man jį tiesiog į rankas! Jaunystės svajonė pradėjo pildytis. Pati sau netikėtai išmokusi vieną iš pasaulyje populiariausių, bet Lietuvoje vis dar retesnių kalbų, nėriau į naujus literatūros vertimų vandenis. Pasilikau būtent prie literatūros, nes išbandžiusi save ir pamėginusi versti žodžiu, o kokiais 1994-aisiais sinchroniškai vertusi televizijoje, vis dėlto likau prie vertimo raštu, nes man ta laisvė savo laiką tvarkyti taip, kaip noriu, buvo labai brangi. O kur dar galimybė daug skaityti, turint omenyje, kad ir Ispanijos, ir Mezoamerikos literatūra tokia spalvinga ir gausi, kad viską perskaityti ir aprėpti – neįmanomas dalykas. Tačiau mane žavi iššūkiai.

– Ne kartą esu girdėjusi, kad tėvai, ypač kai jų darbas reikalauja daug jėgų ir nėra ekonomiškai stabilus, visaip skatina savo vaikus imtis kitokių veiklų. Kaip reaguojate į dukros Eglės Naujokaitytės pasirinkimą versti knygas? Ar dalinatės savo žiniomis, o gal kaip tik susilaikote nuo pastabų?

– O, patikėkite, niekada nespaudžiau sekti mano pėdomis. Regis, pirmąsias knygeles paaugliams pasiūlė leidyklos, kai dukra dar buvo mokinė, ji nuo mažens buvo gabi kalboms, savarankiškai pramoko ir laisvai kalba keliomis. Pavyzdžiui, aš verčiu tik iš ispanų, o jos puikių vertimų yra ir iš anglų, ir iš ispanų. Galbūt jai labiausiai imponavo tas laisvės rinktis pojūtis, kai gali organizuoti savo laiką kaip tinkama, juk daug keliaujant savas „biuras“ gali būti bet kuriame pasaulio kampelyje. Jau nuo 2000-ųjų buvau viena pirmųjų nuotolinio darbo propaguotojų. Ir tas romantikos elementas nustelbė ekonominio nestabilumo baimę.

Dukros pasirinkimu nepaprastai džiaugiuosi ne tik todėl, kad tapome kolegės, bet ir todėl, kad gyvendama toli nuo Lietuvos ji nepraranda nei lietuvių kalbos jausmo, nei įgūdžių, o tai gana rimtai gresia gyvenantiems kitakalbėje aplinkoje. Kaip sakoma, vienu šūviu nušauti du zuikiai. Pastabų viena kitai negailime, aš rimtai atsižvelgiu į dukros nuomonę, nes ji, nuolat gyvendama toje kalbinėje terpėje, geriau ir giliau jaučia ispanų kalbos niuansus ir atspalvius. Džiaugiuosi ir Eglės literatūriniu skoniu, ir meniniais gebėjimais. Deja, ne visada leidykloms įtinka siūlomų knygų tematika arba aktualumas, tuomet, kaip ir daugelis vertėjų, sprendžiame dilemą: kritikai vis kartoja, kad reikia GERŲ, aštresnių ir aktualesnių kūrinių, bet leidėjai jų neskuba leisti, nes tai neapsimoka komerciškai, tenka nuolat ieškoti rėmimo, kreiptis į fondus, kad norimas kūrinys pasiektų lietuvių skaitytojus. Bet ir tarp leidėjų yra išimčių.

– Esate nemažai keliavusi ir gyvenusi Lotynų Amerikoje, studijavusi Karakaso universitete. Gal galite daugiau papasakoti apie šį laiką ir jį lydėjusias patirtis?

– Tiesa, pakeliavau. Pastaraisiais metais, kad neprarasčiau motyvacijos, turėjau vienintelį tikslą – užsidirbti kelionei. Esu aplankiusi nemažai pasaulio šalių, ir ne tik Lotynų Amerikos, nors šį pusmetį Meksikoje man vėl įsižiebė meilė tiems kraštams, vėl pajutau trauką, kurią, praėjus septyniolikai metų nuo to, kai gyvenau Argentinoje, buvau primiršusi, maniau, kad tas žemynas – jau daugmaž aiškus ir reikia pasidairyti kitur. Bet niekada nesakyk „niekada“. O kai dėl nostalgiškų prisiminimų ten apsigyveno dukra, tiesiog iš „mamiškos“ pareigos turėjau ją aplankyti.

Karakase pradėjau mokytis nuo abėcėlės. Studijos truko pusantrų metų, kas rytą tekdavo lankyti paskaitas, o po trijų valandų intensyvaus mokymosi ir kalbinės praktikos (žinoma, ispaniškai), trukusios maždaug 3 mėnesius, pradėjau visai neblogai susikalbėti. Studentai iš viso pasaulio buvo tarsi bendruomenė, jau anuomet grupėje buvo daugiausia kinų – bene penki, japonė, pagyvenusi pora iš Kanados, norvegas, vokietė – įvairaus amžiaus, skirtingais keliais pakliuvę į Venesuelą, bet siejami tikslo – išmokti kalbą, be kurios ten gyventi ir dirbti būtų sudėtinga.

Man ir vėl labai pasisekė: pradėjau lankyti nediduką dvikalbį koledžą, kuriame studentai amerikiečiai dažnai patys dirbdavo dėstytojais, vietinius mokydavo anglų kalbos. Mano akiratis prasiplėtė, susiradau nemažai draugų, tuomet jau galėjau laisvai bendrauti, nes nesikalbėti ten gyvenant neišeina – kiekvienas sutiktas kaimynas būtinai pakalbins, paklaus, kaip sekasi ir dar šio bei to, nekalbant jau apie tai, kad dukra pradėjo lankyti mokyklą, ir mokytojos kiekvieną dieną norėdavo smulkiai papasakoti apie jos pasiekimus. Šviesiaplaukiai vaikai ten išvis laikomi kone angelais žemėje, taigi dėmesio netrūko, o aš, pasitelkusi išmonę ir įgytų žinių bagažą, stengdavausi palaikyti pokalbį su maloniais vietiniais žmonėmis, gaudyti ausis ištempus vietinius posakius ir žodelius, kurių koledže nemokė ir žodyne nerasdavau. Kiekvienoje šalyje kalbos mokėmės ir ausimis.

Susipažinę su jaunesniais ir ne tokiais pasipūtusiais diplomatais, apsilankėme Ekvadore ir Kolumbijoje, o kiek pačioje Venesueloje teko pakeliauti – net sunku išvardinti vietoves. Viešėdavome daugiausia pas lietuvius, net nuostabu, kiek jų ten suvažiavo pokariu. Pati šalis labai įvairi: nuo snieguotų Andų aukštikalnių netoli sienos su Kolumbija iki Amazonijos atogrąžų ir savanų Brazilijos pasienyje, o nuostabių paplūdimių ir salų, kuriose pirmąkart gyvenime teko nardyti tarp gausybės margaspalvių žuvelių, koralų ir jūros augmenijos, grožis išvis atėmė žadą. Šalies viduryje plyti lygumos, teka tyri it krištolas upeliai, vanduo juose salsvas, žvejai ištraukdavo keisčiausių milžiniškų žuvų tarsi iš „Juros periodo parko“, o vakare, priviliotų kepamo maisto kvapų, spindėdavo aligatorių akys. Sutemus žvaigždėtas dangus būdavo, regis, ranka pasiekiamas, toks atrodydavo žemas. O stiklakalniai ir aukščiausias pasaulio krioklys Salto Angel (isp. Angelo šuolis) reto grožio Kanaimos nacionaliniame parke, turistų apgultame ne mažiau nei Didysis Kanjonas JAV.

– Mano sąmonėje Lotynų Amerikos literatūra sulipusi į vieną gniužulą, nors, neabejoju, kad skirtingų šalių literatūros laukai gerokai skiriasi. Kokia Lotynų Amerikos literatūra iš arčiau? Ar išleidus knygą ispanų kalba Kolumbijoje lengva patekti į, tarkim, Argentinos knygų rinką?

– Pritariant Dovilės Kuzminskaitės teiginiams, kad vieningos Lotynų Amerikos literatūros nėra, nes kaip ir kiekviena jos šalis, taip ir tų šalių literatūra – labai įvairi ir marga, joje galima rasti įvairiausių stilių, žanrų, išraiškos būdų ir kraštutinumų, kokių tik yra pasaulinėje literatūroje, ir kokius tik gali įsivaizduoti, iš savo patirties ir savo darbo praktikos pastebėjau, kad nepaisant visų šių skirtingumų, galima įžvelgti bendras šaknis, nes šalis sieja tam tikra bendra istorinė ir kultūrinė praeitis, čiabuvių kultūrų ir kelių šimtmečių kolonializmo simbiozė, suformavusi criollos, vietinių kreolų, mentalitetą ir kultūrą, tad klausimas išties diskutuotinas. Kadangi tų šalių netgi lingvistinės terpės skiriasi, ne visuomet ispaniškai kalbantis užsienietis lengvai supras vienos ar kitos šalies kalbėtoją, nors bazė, pagrindas – ta pati ispanų kalba, buvusių vietinių kalbų įtaka tokia stipri, tradicijos ir kalbiniai niuansai tokie skirtingi, kad literatūra, be abejo, taip pat skirtinga, ne tik savo temomis, bet ir tuo minties bangavimu ir giluminiais klodais, kuriuos pastebime, nors ir sandariai apkamšytus krikščionybės antklode – tai Senovės majų, actekų, araukanų, kečujų, inkų, gvaranių ir kitų tautų tikėjimai ir mitai, magija ir tradicijos..

– Esate studijavusi ispanų kalbos kolegijoje ir Madride. Kuo panaši ir kuo skiriasi Ispanijos kultūra ir gyvenimo būdas nuo Lotynų Amerikos plačiąja prasme? Kuri kultūra jums artimesnė?

– Madride gyvenau tik pusmetį, tad mano patirtis ne tokia turtinga, nors per tą laiką išsamiau susipažinau su ispanakalbe literatūra. Tai buvo savotiški literatūros kursai užsieniečiams, kurie ne tik tvirtai formavo mano literatūrinį skonį, bet ir tapo svarbiomis gairėmis vėliau renkantis kūrinius vertimams.

Taip, teko pagyventi ir Ispanijoje, ir keliose Lotynų Amerikos šalyse, o prieš pusmetį netikėtai įstrigau Meksikoje. Apskritai sunku lyginti karštesnio temperamento tautas, bet ispanai, ko gero, šaltesni ir pragmatiškesni, tvirčiau stovintys ant žemės, europietiška vienybė mus visus šiek tiek suvienodino. Kultūrų skirtumą gal sunkiau atsekti, pirmiau į akis krinta panašumai: būtent laisvumas, atsipalaidavimas, bendravimas be jokių formalumų, bet neperžengiant mandagumo ribų, arba jos labai atsargiai tikrinamos. Gal ir juokingai nuskambės, bet atvykus į bet kurią iš šių šalių pirmiausia reikia mokytis keiksmažodžių, nes jie – neatsiejama kalbos, ypač ekspresyviosios, dalis. Man patinka tas emocinis kalbos spalvingumas, tai, kad literatūros kūriniuose pilna žargonizmų, nes žmonės tiesiog taip kalba. O pas mus tai dar iššaukia davatkišką pasipiktinimą, lyg mes jų nevartotume.

Gal ir juokingai nuskambės, bet atvykus į bet kurią iš šių šalių pirmiausia reikia mokytis keiksmažodžių, nes jie – neatsiejama kalbos, ypač ekspresyviosios, dalis. Man patinka tas emocinis kalbos spalvingumas, tai, kad literatūros kūriniuose pilna žargonizmų, nes žmonės tiesiog taip kalba.

Dėl, pavyzdžiui, Karibų ir Argentinos gyvenimo būdo, temperamento skirtybių abejonių niekam nekiltų jau pradedant nuo pačių kalbų: skiriasi net kalbėjimo greitis, o išmokęs argentinietiškai nebūtinai lengvai susišnekėsi Ispanijoje, kurioje manęs vis klausdavo: „Iš kokios Lotynų Amerikos šalies esi? Ne iš Pietų Amerikos (žemiau pusiaujo), o būtent Lotynų, nes kalba ir tartis mane išduodavo. Dėl kultūrų artimumo, sunku pasakyti, – minėjau, kad jos skirtingos, anksčiau tvirtinau, kad jei tektų rinktis tarp Venesuelos, Ispanijos ir Argentinos, man priimtiniausia būtų pastaroji, nes ten toks „aukso viduriukas“, mažiau tos kartais šokiruojančios egzotikos nei Karibuose, bet gerokai skiriasi nuo Ispanijos, nes tos šalies kultūra susiformavo kitokiu pagrindu, negu, tarkim, Centrinės Amerikos. Po pastarojo pusmečio Meksikoje likau visiškai apžavėta šios didingos šalies kultūros ir jos žmonių, ir jie tikrai skiriasi nuo pirma minėtų, bet visų šių šalių žmonės labai nuoširdūs ir atviri, o jeigu pelnysi jų pasitikėjimą – būsi draugas iki gyvenimo pabaigos, draugystę su jais puoselėju iki šiolei. Turbūt kiekvieno iš mūsų patirtis būtų skirtinga, ir aš nenorėčiau visko klasifikuoti. Ispanija su savo regionais galbūt irgi yra tokia mini Mezoamerika.

R.Bolano su draugais 1975 metais
R.Bolano su draugais 1975 metais

– Šiais metais pasirodė penkerius metus versta R.Bolaño knyga „2666“? Kuo ši knyga Jus užbūrė? Ir kokie didžiausi iššūkiai lydėjo ją verčiant?

– Dievinu Bolaño. Išvertusi jo „Pašėlusius detektyvus“ prieš septynerius metus, pakliuvau į visišką priklausomybę nuo šio autoriaus. Nežinau, kokios bangos nulėmė, galbūt žodis po žodžio sekdama jo rašytomis eilutėmis persiėmiau tekstu, lyg visa tai būčiau išgyvenusi pati... Tą klajūnišką knygą laikau ir savo jaunystės biblija; prisiminimai, polėkiai, poezija, sutikti ir pamiršti žmonės, pašnekesiai iki aušros – kaip artima, lyg būtų globalus jaunystės koliažas. Vėliau užklupdavo pavieniai, o paskui vis dažnesni klausimai: ką manytum apie „2666“ vertimą? Po teisybei, nemaniau nieko, arba „o ne, tik ne tai!“.

Pavarčiusi tą opusą ir perskaičiusi skyrių apie moterų žudynes, kategoriškai atsisakiau ir patariau pasiūlyti kitam vertėjui, nes aš neįstengsiu pakelti tokio siaubo... Bet taip jau susiklostė, kad Briuselio parama, regis, 2014 metais, nuplaukė (rėmimas atiteko latviams), taigi „angelo ranka“ ir vėl mane pasodino prie šios knygos, ramiai perskaičiau ir nusprendžiau: noriu ją išversti! Tai tapo motyvacija rašyti Kultūros Tarybai projektus, gauti paramą – stipendijas 2015-aisiais ir 2018-aisiais, tad ją „2666“ pagaliau galima skaityti ir lietuviškai.

Ji mane tikrai buvo apsėdusi, ji suteikė jėgų priešintis nepalankioms aplinkybėms, nes gero honoraro už TOKIOS apimties knygą jokia leidykla nebūtų sutikusi mokėti, tad sukausi pati. Turbūt pirmąkart gyvenime taip atkakliai koviausi dėl pinigų, nes reikėjo pragyventi, o knyga sapnuodavosi naktimis, bet ne blogąja prasme – aš ja tiesiog gyvenau.

Ji mane tikrai buvo apsėdusi, ji suteikė jėgų priešintis nepalankioms aplinkybėms, nes gero honoraro už TOKIOS apimties knygą jokia leidykla nebūtų sutikusi mokėti, tad sukausi pati. Turbūt pirmąkart gyvenime taip atkakliai koviausi dėl pinigų, nes reikėjo pragyventi, o knyga sapnuodavosi naktimis, bet ne blogąja prasme – aš ja tiesiog gyvenau. Jeigu skaitėte, joje viskas tarsi per sapną, nieko aiškiai apčiuopiamo, nieko labai baisaus ir nieko smagaus. Tokia gyvenimo kaip savojo kryžiaus nešimo metafora.

Iki šiol negaliu atsistebėti, koks vis dėlto genialus buvo savamokslis Bolaño, sugebėjęs parašyti šitokią knygą, kurią kiekvienas suvokia, išgyvena skirtingai ir joje pastebi skirtingus dalykus – tuo ne kartą įsitikinau paskaitinėjusi tiek užsienio, tiek lietuvių literatūros kritikų ir skaitytojų atsiliepimus. Toje knygoje temų taip tiršta, kad ji kiekvienam suvirpina vis kitas stygas, sukelia nerimą dėl skirtingų dalykų. Skaitymą irgi reikia dozuoti, nes nuo to gaivalo gali nejuokais aptemti protas. Man „2666“ – tikros literatūros pavyzdys, literatūros, kur vaizduojamos sudėtingos XX amžiaus istorijos peripetijos, kur išsivysčiusios ekonomikos ir „gerėjantis gyvenimas“ stumia žmogų į vis skaudesnį vienišumą, į priklausomybę nuo alkoholio ir psichotropinių medžiagų.

Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Roberto Bolaño knygos „2666“ pristatymas
Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Roberto Bolaño knygos „2666“ pristatymas

– Kokias bendras literatūros tendencijas stebite ispanakalbėje literatūroje?

– Tendencijos labai keičiasi, bet vyrauja socialinės temos, kita vertus, taip buvo visada. Kartais jos labai užaštrinamos, nes socialinių skaudulių ten apstu.

Labai mėgstamas naujasis magiškasis realizmas, kuris savo formomis dažnai šokiruoja, nes magija atskleidžiama per tikroviškas okultizmo apeigų, burtų, psichotropinių medžiagų sukeltas vizijas, nesvetimos žiaurumo scenos, kaip realios kriminogeninės situacijos atspindys gausu žmogžudysčių ir kankinimų aprašymų, siaubingo skurdo, atskirties, herojų dvasinių sukrėtimų ir nesąmoningos baimės. Bet ne visa literatūra tokia tamsi – faktas, kad autoriai ieško naujų įtaigių formų ir temų, o ar gali būti kas nors įtaigesnio nei „remiantis tikrais faktus“? Nesvarbu, kad visa tai dažnai toli nuo tikrovės. Bet literatūros paskirtis tokia ir yra – tikrovę imti tik kaip pamatą, o visa kita lipdyti pasitelkus vaizduotę.

– Kaip vertinate neseniai lietuvių kalba pasirodžiusį skandalingąjį Jeanine Cummins romaną „Amerikos purvas“?

– Tvirtos nuomonės apie šią knygą neturiu, bet žinau, kaip įtraukia gerai sukalti siužetai, o čia dar ir nepagailėta žiaurumo bei siaubo elementų. Pavarčius ją, o ir paskaitinėjus kritikų bei skaičiusiųjų atsiliepimus, kirba mintis, kad autorė norėjo sukelti ažiotažą pabėgėlių tema, bet knyga daug kur atrodo pritempta: skaitytojams tai vieni, tai kiti epizodai atrodo neįtikinamai arba dirbtini. Ir pati autorė nei migrantų dalią patyrė, nei kažkaip su jais susijusi, niekada neskurdo ir jai neteko rimtai susidurti su vadinamąja narkomafija, bet tai, pastebėjau, jau pamažu tampa madinga tema, o tas, kaip ir Aušvico temos, nuvalkiojimas man nepriimtinas.

– Ką šiuo metu verčiate ir kokia Jūsų vertimo kasdienybė?

– Šiuo metu verčiu savotišką romaną istorine tematika apie jaunos pamestinukės indėnės, kurios tuose kraštuose vulgarokai vadinamos činomis (dėl siaurų akių, panašių į azijiečių), sąmonėjimo kelią XIX a. Argentinoje. Šiemet kartu su kitu greit pasirodysiančiu romanu „Uraganų sezonas“ (beje, išverstu mano dukros) – abi knygos, tiksliau, jų vertimai į anglų kalbą – buvo nominuoti „Man Booker“ premijai. Tai jaunos moters istorija naujai ir neįprastai pateikta per istorinių peripetijų prizmę – vykstant intensyviems karams su indėnais dėl jų teritorijų ir deryboms su anglais dėl užgrobtų žemių: ispanai ar anglai liks vienvaldžiai šių kolonijų šeimininkai? Dėl Malvinų salos iki šiol nesutariama.

Romane labai tikroviškai vaizduojama ne tik primityvi čiabuvių buitis ir laukinė gyvensena, bet ir drąsiai bei atvirai piešiama moters, pasprukusios iš tos aplinkos, brendimas. Jį galima vadinti feministiniu romanu, suręstu ant neginčijamais laikytų istorijos kanonų. Prigimtinis moters siekis šviestis, pažinti save ir aplinkinį pasaulį, meilės ir savo lūkesčių įgyvendinimas čia skleidžiasi lyg egzotiškas žiedas purvinoje dykvietėje.

O vertėjo kasdienybė paprasta. Sakoma, kai niekas neverčia, tai ir sėsti prie darbo didelis malonumas. Visą laiką įprastai dirbdavau pirmoje dienos pusėje, bet pastaruoju metu laukiu įkvėpimo: kai nebūna pašalinių reikalų, susikaupti ir pasinerti visa esybe į tekstą – man tikra palaima.

Draugai juokiasi, kai sakau pasiilgstanti savo darbo, nes man jis – kūrybinis procesas, o niekas turbūt žmogui nesuteikia tiek palaimos, kiek kūryba, kuri yra tarsi įsivertinimas, intelektinis sportas: ar peršoksi išsikeltą kartelę? Dirbu daug, nes pastaraisiais metais renkuosi itin nelengvus kūrinius, reikalaujančius daug laiko ir apmąstymų, konsultacijų su pažįstamais žmonėmis, kuriems Argentinos ar Meksikos ispanų kalba yra gimtoji, nes kartais sakinių struktūra būna tokia, kad net mintį sunku pagauti – štai tokie paradoksalūs mentaliteto ir minčių raiškos skirtumai.

– Kokie gyvieji autoriai šiuo metu Lotynų Amerikoje skaitomiausi ar Jums asmeniškai įdomiausi? Ir ką rekomenduotumėte turėti lietuvių kalba?

– Aš jau prieš keletą metų nusprendžiau orientuotis vien į tų kraštų literatūrą: toks užmojis subrendo verčiant „2666“, na ir skaitant ispanų literatūros naujienas. Žinoma, aš negaliu teigti, kad perskaičiau jas visas, tiesiog ta kritinė masė man atrodė išsikvėpusi, netgi banali ir nyki.

Puiki knyga, tikra filosofinė ir poetinė proza – apmąstymai apie Anapilin išėjusius tėvus, savąjį, šeimos ir visos šalies gyvenimą, per juos apžvelgiant praėjusią epochą – tai ispano Manuelio Vilaso poetiniai dienoraščiai, meilės laiškai mirusiems tėvams. „Ordesa“ pasirodys netrukus, o po jos nieko gilesnio neteko skaityti, tai – naujas požiūris ir nauja forma, kitokia Knausgårdo atmaina, sakyčiau. Be pykčio ir su didele meile.

Mezoamerikos kraštų literatūra neaprėpiama, galbūt todėl, kad ten gyvenančių žmonių pasaulėžiūra ypatinga (tiek kultūrų ir klodų!), ir išties tai – talentingi ir jautrūs žmonės, todėl ir gerų autorių – galybė. Man net sunku išskirti geriausius. Ką jau turim, tai turim, žmonėms lengvi skaitiniai patinka, tad tebūnie Isabel Allende, ji labiausiai geba rašyti romanus pagal vieną trafaretą, subtilus „centristas“ M.Vargas Llosa įdomus savo paskutiniais romanais Šaltojo karo tematika – apie tai, kaip Gvatemala vos išvengė Kubos likimo.

O jeigu vardyti man pačiai įdomiausius, tai būtų ką tik išversti argentiniečio Césaro Aira‘os romanai, Meksikos autorės Fernandos Melchor romanas „Uraganų sezonas“, Hondūro rašytojo Rodrigo Rey‘aus Rosa‘os trumpoji proza ir romanai „Severina“, „Meksikos kurtieji“, „Toó šalis“ ir kiti, Kolumbijos autorės Pilar Quintana‘os knyga „Kalė“, XX amžiaus pirmosios pusės Čilės poeto Vicente‘s Huidobro poetinis koliažas, stulbinantis savo eilėdara, –„Altazor, arba Kelionė parašiutu“, Meksikos autoriaus Álvaro Enrigue‘s istorinio romano parodija „Staigi mirtis“ – šie kūriniai, tikiuosi, artimoje ateityje bus išversti į lietuvių kalbą, nes sąrašą, ką mums vertėtų turėti lietuviškai iš Čilės, Kubos, Ekvadoro, Bolivijos, galėčiau tęsti nesustodama...

Šis tekstas publikuotas Lietuvos leidėjų asociacijos Pasaulio puslapių projekte

Temos: 2 Knygos Literatūra

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiškai su „Norfa“

30 geriausių restoranų

Esports namai

URBAN˙/