J.Franzenas, praėjusią savaitę viešėjęs Kauno literatūros savaitėje, vienu ryškiausių pasaulio rašytojų tapo išleidęs savo tragikomiškąjį romaną „Pataisos“. Šis amerikiečių visuomenę kritikuojantis romanas 2001 metais pelnė Nacionalinę knygos premiją, tapo bestseleriu, įraukiamas į geriausių šio amžiaus romanų sąrašus, pagal jį sukurtas ir filmas. Kiekviena kita jo knyga taip pat tapo svarbiu literatūros įvykiu, lietuviškai taip pat išleistas ir jo kūrinys „Kryžkelės“.
O į „Pataisas“, kurią „Times“ įtraukė į geriausių knygų anglų kalba, parašytų po 1923 metų, šimtuką, dėmesį Lietuvoje atkreipė ne tik knygų mėgėjai – kūrinys sulaukė net ir diplomatų priekaištų. Mat knygoje Lietuva aprašoma toli gražu ne šviesiomis spalvomis. Lietuviai čia vaizduojami kaip valgantys arklieną, kraštas apleistas, čia klesti korupcija ir nusikalstamumas. Toks vaizdavimas neprasprūdo pro akis mūsų diplomatams – laišką J.Franzenui ir jo knygas leidžiančiai leidyklai tuo metu rašė ir tuometinis Lietuvos ambasadorius JAV Vygaudas Ušackas, priekaištavęs, kad tokiu būdu kuriamas iškreiptas Lietuvos vaizdas.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Kai J.Franzeno vizito Lietuvoje metu susitinkame su juo interviu, rašytojas pasakoja, kad tuo metu apie Lietuvą žinojo nedaug, tad daugiausia pasitelkė savo vaizduotę. Be to, jis netikėjo, kad knyga taps tokia populiari, jog šio romano veiksmas sulauks atgarsio net ir Lietuvoje.
Yra ir dar viena įdomi detalė – knygoje vienas veikėjų yra Gitanas Misevičus, užsiimantis nešvariais reikalais. „Mano partijai amen, dabar aš verslininkas. Tarkim, vyriausybinis verslininkas“, – knygoje sako Gitanas.
„Mano partijai amen, dabar aš verslininkas. Tarkim, vyriausybinis verslininkas“, – knygoje sako Gitanas.
Kodėl pasirinktas būtent vardas Gitanas? J.Franzenas neslėpdamas šypsenos pasakoja, kad vardą pasirinko bibliotekoje: „Nepažinojau jokių lietuvių, tad idėjų vardui nuėjau į biblioteką. Ten radau kažkokį bankininkų sąrašą, ten ir buvo Gitano vardas.“ Ar gali būti, kad jis ten rado dabartinio Lietuvos prezidento G.Nausėdos vardą ir pavardę ir būtent pagal tai parinko vardą savo personažui? „Tai buvo apie 1998 metus“, – sako J.Franzenas. Kaip tik tuo metu G.Nausėda buvo Lietuvos banko valdybos narys. Iki pat atvykimo į Lietuvą J.Franzenas net neįsivaizdavo, kad galbūt būtent G.Nausėda tapo jo herojaus vardo įkvėpėju. „Tai viena keistesnių istorijų“, – juokdamasis sako J.Franzenas.
Siūlome jums išsamų interviu su rašytoju.
– Lietuvoje per kelias dienas jūs jau daugybę kartų turėjote vis atsakinėti į klausimą: kodėl gi knygai „Pataisos“ pasirinkote būtent Lietuvą? Ar bent bandėte suskaičiuoti, kiek kartų teko teisintis dėl tokio pasirinkimo?
– Ta knyga buvo išleista taip seniai. Kai kurie vaikai dar net nebuvo gimę, o dabar jau jie studijuoja koledže. Tačiau tai pirmas kartas, kai viešiu Lietuvoje, tad nenuostabu, kad manęs to nuolatos klausinėja. Paprastas atsakymas į klausimą, kodėl pasirinkau Lietuvą: niekas iš mano pažįstamų tuo metu nebuvo viešėjęs Lietuvoje. Ji atrodė labai toli. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai pradėjau rašyti šią knygą, apie ją buvo daug kalbama, aš simpatizavau buvusioms sovietinėms respublikoms ir Rytų bloko šalims, kurios staiga buvo išlaisvintos arba pačios išsilaisvino, kaip nutiko ir su Baltijos šalimis. Po daugiau kaip 40 komunizmo metų iš jų buvo reikalaujama išmokti kapitalizmo ir per vieną naktį tapti kapitalistais. Tai buvo sudėtingas pereinamasis laikotarpis. Su tuo susidūrė ir Rusija, ir matome, prie ko tai ją privedė.
Taigi, turėjau galvoje idėją apie Lietuvą, tolimą šalį, kurioje niekas iš mano pažįstamų nebuvo buvęs. Nepažinojau nė vieno lietuvio, o tai juk buvo priešinternetiniai laikai. Nebuvo „Google“, iš kurio galėjau pasisemti žinių. Tam tikra prasme tai buvo netgi geriau, nes galėjau tai tiesiog sugalvoti, galėjau pasitelkti savo vaizduotę. Tai niekada neturėjo būti realistinis Lietuvos portretas, tai buvo išgalvotas šalies portretas, kurtas komiško romano kontekste. Viskas ten buvo perdėta, tai buvo išgalvoto projekto dalis.
– Ar jūsų nenustebino, kad tiek daug žmonių tai priėmė taip rimtai?
– Man sakė, kad tai buvo prieš pat Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą, ir buvo nerimaujama, kaip tai paveiks Lietuvos įvaizdį. Tai suprantama. Tačiau aš tiesiog pašiepiau mitinę šalį. Įsivaizdavau šalį su labai painia parlamentine situacija ir politinėmis partijomis su labai ilgais pavadinimais. Ir, aišku, jei skaitėte daug tokių knygų kaip mano, suprantate, kad tai buvo išgalvota vieta. Manau, pagrindinis klausimas buvo – kodėl aš tiesiog neišgalvojau pavadinimo? Kodėl nepasirinkau kokios kitos šalies? Atsakymas – aš nemaniau, kad tai kažkam rūpės. Niekada nemaniau, kad kas nors Lietuvoje išgris apie ją, nes negalvojau apie save kaip rašytoją, galintį pasiekti daug žmonių. O ši knyga staiga pasiekė daugybę žmonių.
– Panašu, kad jus vis persekioja senos istorijos. Tarkime, iki šiol vis primenama kita plačiai nuskambėjusi istorija, kuomet jūs pasisakėte, kad jums nepatinka, kad Oprah Winfrey jūsų „Pataisas“ pasirinko savo knygų klubui. Tuomet jūs buvote kaltinamas elitizmu. Panašu, kad žmonių atmintyje tam tikri dalykai išlieka labai ilgam.
Tikiuosi, kad tai nebus pirmoji nekrologo eilutė, kad Jonathanas Franzenas, žinomas dėl to, kad įžeidė ištisas tautas ir televizijos asmenybę Oprah Winfrey, mirė šiandien, sulaukęs 76 metų.
Jie prisimena tai, tačiau neprisimena, kad ji klubui pasirinko kitą mano knygą ir kad mes apsikabinome televizijos eterio metu.
Tikiuosi, kad tai nebus pirmoji nekrologo eilutė, kad Jonathanas Franzenas, žinomas dėl to, kad įžeidė ištisas tautas ir televizijos asmenybę Oprah Winfrey, mirė šiandien, sulaukęs 76 metų.
Komiškumas labai svarbus
– Kaip jūs pats, praėjus tiek metų, vertinate „Pataisas“, kurios pelnė jums tokį pripažinimą. Ar po tiek metų, būdamas kur kas labiau patyręs rašytojas, ką nors keistumėte?
– Vėl grįžau prie šios knygos, kai jai buvo kuriama televizijos ekranizacija, turėjau progą įsitikinti, koks geras rašytojas buvau tuomet, būdamas 35-erių.
Bet taip pat kai ką daryčiau kitaip, pataisyčiau tai, kas dabar man atrodo pertekliška ar keisčiau personažus, kurie stokoja simpatijos. Pavyzdžiui, paversčiau motiną knygoje simpatiškesne personaže. Galiausiai ji tampa simpatiška, bet didžiąją knygos dalį ją sunku priimti.
Ilgainiui rašydamas aš nutolau nuo satyriškų elementų. Tarkime, manau, kad mano knygoje „Kryžkelės“ yra juokingų epizodų, tačiau ji neturi tokio kandaus humoro kaip „Pataisose“.
Man prireikė nemažai laiko, kad pamirščiau mintį, jog mano, kaip rašytojo, darbas yra atskleisti vėlyvojo kapitalizmo visuomenės blogybes, ir supratau, kad mano, kaip rašytojo, darbas yra sukurti pasaulį, kuriame skaitytojui būtų malonu būti, net išprususiam skaitytojui būtų malonu jame būti, ir kad žmonės ima romaną ne tam, kad sužinotų, kas pasaulyje negerai.
Man prireikė daug laiko, kad išmokčiau šią pamoką.
– Paminėjote komiškumą. Jūs ne kartą esate sakęs, kad laikote save rašytoju, kuriam labai svarbus humoras. Pramoginė knygų dalis jums atrodo viena esminių? Žinote, jūs laikomas vienu geriausių šių laikų amerikiečių rašytojų, o nemažai rimtų rašytojų sako, kad ne – jų tikslas nėra linksminti žmones, jis yra visai kitas.
– Man toks požiūris yra visiška mįslė. Nesuprantu, kodėl kiti nenori suteikti skaitytojui malonumo. Man tai nesuprantama. Žinau, kad tokio požiūrio laikosi nemažai europiečių rašytojų. Jie sako kuriantys meną, o menas turėtų būti atskirtas nuo pramogos.
Tačiau tai labai moderni skirtis. Sofoklį laikome labai giliu ir svarbiu rašytoju, bet jis rašė pjeses, į kurias žmonės eidavo ir verkdavo. Juos visiškai įtraukdavo pasakojimas, jie išgyvendavo istorijas tarsi tikrą gyvenimą. O tai teikia malonumą. Kad ir Shakespeare‘as, didžiausias rašytojas anglų kalba, kūrė pjeses, kurias žiūrėdami žmonės gerai praleisdavo laiką. Iš kur kilo ta mintis, kad yra kažkas blogo norėti žmonėms sukurti malonumą, kad jie galėtų smagiai leisti laiką?
– Galbūt tai priklauso ir nuo skirtingų šalių ir jose įsivyravusių tradicijų? Tarkime, dariau interviu su škotų rašytoju Graeme'u Macrae Burnetu, ir jis sakė, kad „Didžiojoje Britanijoje žmonėms patinka, jei susitikimų metu juokauji. Pamenu, kaip bandžiau pajuokauti viešėdamas Prancūzijoje, ir žmonės reaguodavo: „Tu esi rašytojas, turėtumei būti rimtas“.
– Na, susitikimų su manimi Prancūzijoje metu žmonės juokėsi. Tačiau kai pirmą kartą rengiau susitikimus Vokietijoje, mačiau žmonių veiduose nuostabą supratus, kad galima juoktis.
Kai pirmą kartą rengiau susitikimus Vokietijoje, mačiau žmonių veiduose nuostabą supratus, kad galima juoktis.
Taip, neabejotinai egzistuoja anglakalbė-amerikietiška tradicija, iš kurios esu kilęs ir kuri žiūrovus laiko labiau kūrybos partneriais, o ne esančiais kažkur žemiau, virš kurių iškilęs rašytojas.
Manau, kad Europoje elitizmas yra labiau prigijęs nei Amerikos kultūroje. Taip, pas mus irgi yra avangardistų, kurie puikiai supranta, kad jie niekada nebus populiarūs, kad į jų darbus žmonės nekreips pernelyg daug dėmesio, bet jie vis tiek nori kurti meną savaip. Ir man tai netrukdo. Aš nekritikuoju jų už jų pasirinkimą ir nenoriu būti jų kritikuojamas.
„Esu senamadiškas rašytojas“
– Jau jūsų „Pataisos“ buvo nemenkos aprėpties kūrinys, tačiau sunku tai net būtų palyginti su naujausia didžiulės apimties knyga „Kryžkelės“, o ji juk tik pirmoji jūsų trilogijos dalis. Manote, kad tai ambicingiausias jūsų darbas?
– Manau, kad rašant „Pataisas“ mano ambicijos buvo didesnės nei bet kuriuo kitu metu. Buvau labai, labai ambicingas jaunuolis. Norėjau tuo kūriniu pakeisti amerikiečių literatūrą. Šiame, vėlyvajame, savo gyvenimo laikotarpyje jau nebesvajoju pakeisti šalies literatūros istorijos.
Mano kūryba yra labiau priminimas apie tai, ką gali romanas, ypač todėl, kad romano kultūrinė reikšmė sumenko, daugelis romanistų sąmoningai pasitraukė į autofikciją, o aš esu čia tam, kad priminčiau, jog vis dar įmanoma sukurti didelį pasaulį su trimačiais personažais, su kuriais norisi praleisti laiką.
Tai tam tikra ambicija, bet, manau, kad tokią turėjo ir daugelio romanų autoriai, o dabar esame tokiame etape, kai dalis šio malonumo ir galimybių pamirštama.
Taigi, tai yra kitokia ambicija – būti žmogumi, kuris vis dar nori viską daryti senuoju būdu. Aš esu senamadiškas realistiškas rašytojas.
– Tradicijų laikymąsi jūs pabrėžėte ne viename interviu – ir sakote, kad nejaučiate ryšio su postmodernia literatūra.
– Mano problema su tokia literatūra yra ta, kad skaitydamas ją nieko nejaučiu. Ir manau, kad kuomet jūs pamirštate emocijas, pamirštate suprantamo personažo sąvoką. Postmodernizmas prieštaravo suprantamo charakterio sąvokai, ji buvo laikoma buržuaziniu konstruktu. Na, galbūt tai ir buržuazinis konstruktas, bet mes visi gyvename buržuaziniuose konstruktuose. Susitaikykite su tuo.
Taigi taip, aš nusigręžiau nuo ankstesnės kartos kritikų pamėgtų amerikiečių rašytojų, išskyrus Doną DeLillo. Jis priklauso ypatingai kategorijai.
– Sakote, kad daugelis modernių rašytojų užmiršo romano galimybes. Kaip manote, kodėl taip nutiko?
– Tai įdomi tema, kodėl autofikcija tapo tokia dominuojanti. Mes negalime tiesiog kaltinti Knausgaardo. Tiesą sakant, mes jį turėtume vertinti už tai, kad jis padarė kažką naujo. Ir jei tai būtų buvęs tik jis vienas, viskas būtų gerai.
Manau, kad internetas, socialinė žiniasklaida, mūsų elgesys joje, mūsų susikoncentravimas į save, gyvenimo smulkmenas, nuotraukų, ką valgome restoranuose, darymas ir skelbimas socialinėje žiniasklaidoje – visa tai atlieka tam tikrą vaidmenį.
Žinote, dauguma rašytojų yra liberalūs, progresyvūs, ir manau, kad kai kurie rašytojai baiminasi, jog neturi teisės rašyti apie tuos, kurie nėra tokie kaip jie. Jie bijo kurti personažus. Manau, kad vyrai rašytojai gali baimintis kurti moteris personažes, nes tai gali būti įvertinta kaip pasisavinimas – nes juk ką jie žino apie buvimą moterimi? Jei kuriate indėnų kilmės amerikietį ar juodaodį personažą, o jūs nesate indėnas ar juodaodis, kokią teisę turite pasakoti tokią istoriją?
Tai svarbus klausimas, bet manau, kad socialinės žiniasklaidos ir tapatybės politikos derinys, kai viskas, kuo gali būti, yra tai, kas esi, iš dalies lemia autofikcijos tendenciją.
– Beje, jei jau užsiminėte apie Knausgaardą, – ar skaitėte jo kūrinius?
– Taip, šiek tiek skaičiau.
– Koks jūsų įspūdis?
– Žaviuosi šiuo projektu. Medžiaga apie jo tėvą yra labai gera. Tačiau man reikia, kad būtų daugiau veiksmo. Tarkime, man kyla problemų su Philipo Rotho knygomis. Jos – tarsi dar viena knyga, kurią skaitau apie Philipą Rothą. Kiek kartų man reikia skaityti apie Philipą Rothą? Ar negalima sukurti kitų įtikinamų personažų, kurie nebūtų Philipas Rothas?
Tačiau tai skonio reikalas.
– Turbūt smarkiai skiriasi ir rašytojų santykis su aplinka – ne tik tuo, kad, tarkime, autofikcijos autoriai koncentruojasi į savo jausmus, o tokie rašytojai kaip jūs stengiasi sukurti skirtingus personažus. Skiriasi ir santykis su potencialiais skaitytojais. Esu skaitęs jūsų kūrybos apibūdinimą, kad jūs tarsi viena akimi stebite tai, kokia bus skaitytojų reakcija į tai, ką jūs rašote, o kita akimi bandote perteikti tai, ką išties norite pasakyti. Numanoma skaitytojų reakcija jums svarbi?
– Manau, kad skaitymo ir rašymo sistema iš esmės yra socialus veiksmas. Lygiai taip pat, kaip ir vakarieniaudamas su žmonėmis, aš nesu tik savyje ir nesakau visko, kas ateina į galvą.
Atkreipiu dėmesį į tai, kas sėdi kitoje stalo pusėje, ir galvoju, ar jie jau girdėjo šią istoriją? Ar ši istorija juos įžeistų? Ar yra būdas papasakoti šią istoriją, kuris jų neįžeistų.
Aš noriu suteikti tokį malonumą, kokiu pats mėgavausi kaip skaitytojas.
Taigi, kaip rašytojas stengiuosi išvengti visų dalykų, kurie gali sukelti blogą reakciją, tokią, kokią pats esu patyręs kaip skaitytojas. Aš noriu suteikti tokį malonumą, kokiu pats mėgavausi kaip skaitytojas. Aišku, aš nesėdžiu kambaryje su bandomąja auditorija. Esu vienas. Bet galiausiai tai tampa įpročiu, – pajautimas, sakinys pavyks ar ne. Atpažinimas, kada kažkoks dalykas tinka ar netinka.
– Bet ne visuomet lengva nuspėti, kas skaitytojams patiks, o kas ne, ir tai priklauso nuo daugelio dalykų. Tarkime, neseniai skaičiau žinomo muzikanto Roberto Frippo citatą: „Tai, ką mes girdime, priklauso nuo mūsų klausymosi kokybės“. Tad tai, ką mes perskaitome, taip pat priklauso nuo to, kiek mes įsigiliname skaitydami. Vieni daugiau, kiti mažiau.
– Norėčiau pabrėžti: nesijaudinu dėl to, ką pagalvos skaitytojas. Stengiuosi sukurti galimybę, kad skaitytojui tai patiktų, bet nesistengiu sukurti produkto, kuris patiks visiems. Yra žmonių, kuriems nuoširdžiai nepatinka „Pataisos“, kurie mano, kad personažai – baisūs žmonės. Kodėl apie juos turėtų skaityti? Ir tai normali reakcija. Tiesiog tai ne jiems skirta knyga.
Aš taip pat pasilieku sau teisę daryti tam tikras išvadas apie žmogų, kuris nemano, kad tai juokinga. Jei jums tai neatrodo juokinga, tai jūsų teisė. Bet turbūt jūs esate iš tų žmonių, su kuriais tikriausiai nenorėčiau praleisti daug laiko, nes nesijuokiate iš tų pačių dalykų, iš kurių juokiuosi aš.
Nuoširdumo, kuris dabar nebeįmanomas, laikai
– Grįžkime prie naujausios jūsų knygos „Kryžkelės“. Šioje knygoje grįžtate į aštuntąjį dešimtmetį, dešimtmetį, kurio iki tol neaprašėte savo knygose. Ar tai tapo ir savo paties praeities tyrinėjimu, nagrinėjimu, kaip veikia atmintis – visgi tas laikotarpis buvo jau labai seniai. Rėmėtės tik savo prisiminimais ar visgi rausėtės ir archyvuose?
– Tam laikotarpiui neturėjo būti skirta visa knyga, bet paaiškėjo, kad aš turėjau labai daug prisiminimų apie ankstyvąjį aštuntąjį dešimtmetį, kurių niekada nebuvau panaudojęs. Ir kai pradėjau rašyti tai, kas turėjo būti tik pirmoji knygos dalis, supratau, kaip gerai pažįstu tą laikotarpį. Rašyti apie jį buvo daug smagiau, nei būčiau pagalvojęs.
Ir tam tikri dalykai, ypač apie krikščioniškojo jaunimo grupę, atkeliavo iš patirties. Buvau tokioje grupėje kaip „Kryžkelės“, todėl naudojausi savo atmintimi. Taip pat naudojausi užrašais, kuriuos parengiau, kai rašiau straipsnį „The New Yorker“. Taigi, visas tas detales buvau užsirašęs, kai ėmiau interviu iš žmonių gana seniai, daugiau nei prieš 20 metų. Tuo metu keliavau po visą šalį, susitikinėjau su žmonėmis, kurie buvo jaunimo grupėje. Mes prisimindavome visus tuos beprotiškus dalykus, nutikusius grupėje.
Be to, „Google“ yra puikus pagalbininkas.
Bet manau, kad grožinės literatūros rašytojams pernelyg daug tyrimų nėra gerai. Mano metodas – visiškai viską sugalvoti, išrasti, o tada grįžti ir patikrinti faktus. Akivaizdu, kad to nedariau su Lietuva, nes net neapsimetinėjau, kad rašau apie tikrą vietą. Rašiau apie išgalvotą kraštą, kuris turėjo tikrą pavadinimą.
Tačiau kai vaizdavau navahų personažus, norėjau būti visiškai tikras, kad viską supratau teisingai, nes, kaip matėme, žmonės yra jautrūs.
– Rašėte apie aštuntąjį dešimtmetį – tiek Europoje, tiek JAV tai buvo itin intensyvus, daug pokyčių atnešęs dešimtmetis. Ar manote, kad jis buvo vienas svarbiausių dešimtmečių po Antrojo pasaulinio karo, pakeitusių kultūrinę, socialinę aplinką? Ir ar nejaučiate jam kažkiek nostalgijos?
– Kiekvienas dešimtmetis yra svarbus. Nejaučiu jam ypatingos nostalgijos. Tuo metu buvau labai nelaimingas dvylikametis–keturiolikametis. Tačiau reikalai ėmė gerėti.
Žinote, kai atsigręži atgal į tą laiką, tuo metu buvo kažkas nekalto, naivaus, to, kas dabar tiesiog neįmanoma. Pavyzdžiui, ši nuotrauka ant knygos viršelio – joje du mano draugai, fotografija daryta Arizonoje aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Žmonės tuo metu nebuvo tokie cinikai. Taip, buvo ir cinikų, tačiau didžioji dalis žmonių buvo labai nuoširdūs. Manau, kad toks nuoširdumas šiais laikais sunkiai įmanomas.
Ir manau, kad socialinė žiniasklaida viską dar labiau pablogino, nes bijote būti sugėdinti, o socialinė žiniasklaida labai gerai moka sugėdinti žmones. Todėl geriau vaidinti, kad viskas gerai, ir apsimetinėti. O šioje grupėje buvo kalbama apie tai, kad nereikia apsimetinėti, reikia būti atviram ir pažeidžiamam. Ir jei ir jaučiu nostalgiją dėl ko nors, tai dėl to priešinternetinio amžiaus, kai nereikėjo taip bijoti. Manau, kad paaugliai ir be to jaučia pakankamai didelį spaudimą, o su socialiniais tinklais situacija tik pablogėjo.
– Socialinei žiniasklaidai jūs skiriate labai daug kritikos. Kalbate, kad būtent ji dar labiau didina savicenzūrą, tai, ką galima sakyti, o ko ne. Pamenu pokalbį su Yuvaliu Noah Harari Frankfurto knygų mugėje, kuri jis atkreipė dėmesį į paradoksą – visos naujos informacinės technologijos buvo vystomos taip, kad padėtų sujungti kuo daugiau žmonių, skleisti informaciją, tiesą, tačiau galiausiai išėjo taip, kad mes kuo toliau, tuo mažiau galime susikalbėti vienas su kitu, o pasirodė, svarbiausia yra įsitraukimas, laikas, kiek laiko žmogus būna įsitraukęs – ir neapykanta, pavydas yra tie dirgikliai, kurie tam geriausiai tarnauja.
– Nei sekundę nebuvau patikėjęs, kad tai pasitarnaus kažkam geram. Apie tai rašau jau nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio. Taip, tam tikrais požiūriais tai yra gerai. Žinoma, aš mėgstu elektroninį paštą, mėgstu pirkti internetu lėktuvų bilietus.
Tačiau mintis, kad mes galėsime imti pavyzdį vienas iš kito ir daugiau niekada nebebus karų, nes juk mes galime suprasti, ką reiškia būti ukrainiečiu, ką reiškia būti rusu, visi žmonės supras vieni kitus, yra utopiška. O būtent apie tai jie kalbėjo dešimtojo dešimtmečio viduryje. Būtent tai turėjo padaryti internetas.
Knygų centre – šeima
– Grįžtant prie jūsų knygų temų – keičiasi stilistika, keičiasi laikotarpiai, tačiau visgi pasakojimo centre išlieka šeima. Kodėl būtent ji? Matote ją kaip būdą atspindėti ir platesnį visuomenės modelį?
– Na, aš nesu vienintelis rašytojas, rašantis apie šeimą. Jau minėtas Sofoklis, Biblija – tai irgi šeimos istorijos. Tai universali tema. Jei ir niekada nepažinojote savo biologinių tėvų, vis tiek turėjote kažkokius tėvus. O jei jų neturėjote, radote žmonių, kurie jūsų gyvenime atliko tėvų vaidmenį. Šiek tiek mažiau tai pasakytina apie brolius ir seseris.
Be to, net jei neturite vaikų, savo gyvenime randate dalykų ar žmonių, kurie funkcionuoja kaip vaikai. Tai labai, labai gilūs modeliai, susiję su tuo, ką reiškia būti žmogumi. Tai labai turininga tema, ir ji tyrinėjama jau mažiausiai 3000 metų. Nemanau, kad ji kada nors bus išnaudota, nebent visi gyvensime Matricoje.
Kita vertus, aš turėjau labai stiprią šeimą. Tai nebuvo itin laiminga šeima, bet joje buvo labai stiprūs charakteriai. Abu mano broliai ir abu mano tėvai iš esmės apsprendė tai, kas šiuo metu esu aš. Mano tėvai vis dar daro svarbiausią įtaka mano gyvenime, ir ji dar labiau sustiprėjo, kai tapau vyresnis.
Manau, kad dabar, kai esu tokio amžiaus, imu tikrai gerai juos pažinti ir kuo toliau, tuo labiau juos vertinu, tuo daugiau apie juos galvoju.
Tiesa, manęs nedomina mano seneliai, kiti tolimesni giminės. Nėra taip, kad būčiau tarsi šeimos fetišistas, bet draminis intensyvumas šeimoje yra, ir tai yra ypatingas intensyvumas, kurį sunku rasti kur nors kitur. O kuris rašytojas atsisakytų intensyvumo?
– Tas tiesa. Tačiau kartu galime pastebėti ir tai, kad šeimos reikšmė pastaraisiais dešimtmečiais kinta. Ar jus domina šie pokyčiai, o galbūt norite visgi prisiartinti kuo arčiau prie fundamentalios šeimos prasmės?
– Na, aš nesu dešinysis respublikonas, kuris mano, kad reikėtų labiau grįžti prie šeimos vertybių, neturiu su šeima susijusios socialinės misijos. Tiesiog naudojuosi ta medžiaga, kurią turiu.
Tačiau taip, man įdomu stebėti, kaip pasikeitė dinamika tarp tėvų ir vaikų. Kaip pavyzdys – vaikai, kurie sulaukę 18 metų toliau nori gyventi su savo tėvais. Žinau, kad kartais tai daroma dėl ekonominės būtinybės studijų metu, tačiau kai tau yra 22-eji ir kai gali rinktis, gyventi su tėvais ar ne, daugybė amerikiečių vaikų vis tiek lieka gyventi su savo tėvais. Jiems tai nekelia jokių problemų.
Man tai sunku suprasti. Kai aš augau, aš kone žiūrėjau į kalendorių ir laikrodį, kada jau pagaliau galėsiu išeiti ir nebegrįžti. Dar daugiau – net jeigu nebūčiau norėjęs palikti namų, mano tėvai būtų pasakę – jau laikas tau išsikraustyti. Taigi, šiuo požiūriu normos pasikeitė, ir tai įdomu stebėti.
Tačiau manau, kad daugybė vidinių dinamikų vis dar ten pat, kur ir buvę.
„Esu atsidavęs skaitytojas“
– Jūs žinomas ne tik kaip rašytojas, – jau daugybę metų vienas didžiausių jūsų pomėgių yra paukščių stebėjimas. Pamenu, viename interviu jūs sakėte, kad kokia tema bekalbėtumėte – ar apie literatūrą, ar apie rinkimus, galiausiai visgi jūsų paklausiama, tai kaip ten su tuo paukščių stebėjimu? Esate sakęs: „akivaizdu, kad daugeliui paukščių stebėjimas atrodo kur kas keistesnis užsiėmimas nei kada anksčiau galvojau“. Tad kodėl, kaip jūs manote, visi klausinėja jus apie paukščių stebėjimą?
– Tiesą sakant, manau, kad iš dalies dėl to, kad kalbėtis su rašytojais apie jų darbą yra nuobodu. O štai faktas, kurį apie mane žino visi – kad daug laiko praleidžiu stebėdamas paukščius ir kad daug ką darau paukščių labui (J.Franzenas prieš vizitą į mūsų šalį paaukojo pinigų ir paukščių saugojimui Lietuvoje, – aut. past.), suteikia galimybių pakalbėti apie kai ką kita. Nebūtinai tai reiškia, kad žmonės mano, jog tai taip beprotiška, galbūt tai tiesiog šiek tiek įdomiau nei dar kartą kitu kampu nagrinėti „Kryžkeles“.
– Visgi pokalbio pabaigai galbūt palieskime tradiciškesnę rašytojams temą – knygų skaitymą. Kokius formatus renkatės: ar patinka audioknygos, elektroninių knygų skaityklės? Ar turite tam tikrą discipliną, susijusią su knygų skaitymu – šiais informacijos, pramogų pertekliaus laikais galbūt ne visuomet joms randame laiko. Ar laikote save ne tik rašytoju, bet ir užkietėjusiu skaitytoju?
– Jokių audioknygų. Negaliu jų klausyti. Neskaitau knygų ekrane, nebent neturiu kitos išeities. Mėgstu spausdintas knygas, skaitau jas kiekvieną dieną. Taip pat mėgstu spausdintus žurnalus. Vis dar prenumeruoju „The New Yorker“ ir „New York Times“ spausdintas versijas. Manau, kad popierinių laikraščių skaitymas yra puikus būdas gauti informaciją, nereikia nuolatos perjungti ekranų.
O kalbant apie knygų rašymą, kartais rašymas sunkiai sekasi, tuo metu būnu apgailėtinos būsenos, atrodo, kad niekas nesiseka. Ir tada man ateina į galvą: žinai ką, gali tiesiog atsigulti ant sofos ir paskaityti knygą. Tuomet pasijauti atradęs tą patį jausmą, kurį jautei vaikystėje, ir man tai kartojasi vėl ir vėl. O dėl skaitymo – tai yra keistas dalykas, nes jautiesi kaltas, kai to nedarai, bet paskui savotiškai jautiesi kaltas, kad tai darai. Tuomet, pavyzdžiui, galvoji: ką aš darau dėl pasaulio? Juk tik skaitau knygą, kuri niekam nepadeda. Ir vis dėlto jaučiuosi laimingas, kai įsitraukiu į skaitymą. Kita laiminga vieta, kurioje būnu – kai rašau ką nors, ką kiti vėliau skaitys. Ir net nebūtina gilintis į tai, kas yra ta spausdinto pasaulio, žodžio magija, kuri sukuria tą laimę.
Taip, aš esu atsidavęs skaitytojas.
