Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Andrius Jakučiūnas: Lietuviai ir bibliotekos, žodžiai ir „darbai“

Andrius Jakučiūnas
Vlado Braziūno nuotr. / Andrius Jakučiūnas
Šaltinis: 15min
0
A A

Prasidedanti vasara tarsi įpareigotų kalbėti apie ką nors žavaus ar lengvabūdiško. Tačiau mintys kaip užsikirtusi gramofono plokštelė sukasi apie visuomenę ir politiką.

Blevyzgojant su bičiuliais apie lietuviško mentaliteto ypatybes ir neįtikėtinus geopolitinius scenarijus, kiek netikėtai iškilo klausimas, į kurį atsakyti pasirodė velniškai sunku. Jei staiga mums prireiktų skubiai ir efektyviai įdiegti lietuvybę didelei grupei žmonių, kuriuos iš gausybės dalykų mes pasirinktume kaip fundamentaliai lietuviškus?

Tarkim, atskridę ufonautai atriektų mums nemažą gabalą Baltarusijos. Nėra net abejonių, kad atminimo ir lietuvybės ženklais kiekvieną Vilniaus kampelį pažymėti geidaujantys tautiečiai okupuotoje teritorijoje norėtų tą daryti su trigubu, keturgubu įkarščiu.

Bandau įsivaizduoti tyrą tų žmonių nuostabą, kai jie suvoktų, kad Vytautų, Gediminų ir netgi Vyčių ten stovi daugiau nei pakankamai. JŲ Vytautų, Gediminų, Vyčių. Jie valgo cepelinus – JŲ cepelinus, kuriuos vadina dranikais. Pagaliau, jie yra litvini – lietuviai; negana to, – anot jų pačių – tikrieji.

Ar iš tikrųjų visatoje egzistuoja kas nors fundamentaliai, esmingai lietuviška, ką šiuos žmones galėtume priversti pamėgti? Jėga ar švelnumu – čia jau kitas klausimas. Šiuolaikiniame pasaulyje esama įvairių sąmonės kolonizavimo būdų. Svarbiausia – turėti ką pasiūlyti. Gerai žinoti, kas yra lietuvis. Kuo jis skiriasi nuo kitų tautybių žmonių ir kitų šalių piliečių.

Ir čia mes atsiduriame pato situacijoje. Nei vytautai su gediminais, nei cepelinai (atsiprašau kalbininkų – didžkukuliai), nei švenčiausioji Marija nėra lietuviškumas.

Ir čia mes atsiduriame pato situacijoje. Nei vytautai su gediminais, nei cepelinai (atsiprašau kalbininkų – didžkukuliai), nei švenčiausioji Marija nėra lietuviškumas. Jis nesusijęs nei su krepšiniu, nei su drąsa, ir netgi su Dariumi ir Girėnu. Galima baubti apie pagonybę, barzdas, šaltibarščius, sanskritą, į kurį esą panaši lietuvių kalba, bet tai daugių daugiausia parodys, koks sudėtingas šis klausimas (ir kokios primityvios ir naivios klišės jį gaubia).

Gerai, su baltarusiais situacija ypač sudėtinga, bet lygiai tas pats būtų ir su lenkais, ir netgi su latviais. Pagaliau ką ten svetimos teritorijos, kurių mūsų demokratinei valstybei, tikėkimės, niekuomet nekils noras gvieštis. Įsivaizduokite, kad esate gidas, ir bandote paaiškinti grupei polineziečių, kas yra lietuvis. Ar jaučiatės pajėgūs tai padaryti? Duodu galvą nukirst, vis tiek vapėtumėte kažką apie cepelinus ir Trakų pilį. O jeigu apsiskaitęs polinezietis atkreiptų dėmesį, kad zeppelin yra nelietuviškas žodis, reiškiantis dirižablį, na, o Trakai garsėja ne tik pilimi, bet ir karaimų virtuvės puošmena kibinais, gaminamais taip pat ir Lenkijoje?

Šį klausimą apie lietuvystės esmę esu uždavęs daugybei žmonių – daugiausia tiems, kurie sau leisdavo garsiau postringauti apie „lietuviškąjį geną“ ar tautines vertybes, ir iš to, kaip jie mykdavo arba susiruošdavo tuojau pat atsisveikinti, aš įsitikinau, kad atsakyti į jį labai sunku, tikriausiai neįmanoma.

Gera žinia yra ta, kad atsakymo, kas yra lietuvis, ir neturi būti – puikiai galima gyventi ir neatskleidus lietuvybės slėpinio (tiksliau, puikiai gyvename tik tol, kol jis neatskleistas – drauge su vieninteliu tiksliu atsakymu į mūsų namus įžengtų fašizmas). Arba tas atsakymas toks paprastas, kad daugelis jo tiesiog nelaiko atsakymu: lietuvis niekuo nesiskiria nuo kitų tautybių žmonių. Lietuvis yra TOKS PATS kaip britas, prancūzas, Kazachstano gyventojas, japonas, polinezietis, arabas ir t.t.

Jei mes pumpuruotume, leistume ūglius ar bent jau turėtume kailį, kokį mums priskyrė senovės metraštininkai, galėtume pagrįstai viltis, kad esame išskirtiniai – ir mūsų DNR tyrimai tai patvirtintų. Na, dar galėtume pasispardyti, jei mūsų kraujas būtų, pavyzdžiui, mėlynas, bet kad nė velnio – raudonas jis, mėlyno kraujo nebūna, yra tik toks Undinės Radzevičiūtės romanas „Mėlynas kraujas“, kurį, beje, visai rekomenduočiau perskaityti. Netgi, po galais, faktas, kad vis dar užsispyrę, skirtingai nei daugelis Europos tautų, vengiame savo alfabete raidelyčių w, x, q, neišskiria mūsų iš kitų, nes paranojikų ir „grynumo saugotojų“ yra visose tautose, ir šiuo požiūriu visos tautos yra arijų.

Jeigu marsietis, jau anksčiau išskrodęs ir ištyrinėjęs britą ir, pavyzdžiui, argentinietį, sugautų ir išskrostų lietuvį, šis jam būtų patvirtinimas, kad visi žemės gyventojai yra tos pačios rūšies ir labai panašūs vienas į kitą. Jie skiriasi nuo žvėrių, gyvulių, medžių, debesų, grybų, nuo garsų ir idėjų, bet ne vienas nuo kito.

Tai sunki ir sudėtinga tiesa, su kuria nesusitvarkė ir ligi šiol nesusitvarko daugybė šio pasaulio (ką ten pasaulio – užtenka Europos) tautų – pradedant nacistine Vokietija ir SSRS, ir baigiant vis radikalesne pozicijas kraštutinėje dešinėje užimančia šiuolaikine Rusija. Milijonai žmonių krito ir ligi šiol daugybė jų gaišta laiką riaušėse bei mitinguose arba tiesiog rašydami naivius tekstus, nes įsivaizduoja, kad jų kraujui arba odos spalvai per ankšta istorijoje ir dabartyje, kur jiems neva numatyta kažkokia „misija“.

Bet tai – jau šiek tiek kita problema, kurią jau gana išsamiai aprašė istorijos vadovėliai, ir kurį nuolat gvildena pirmieji laikraščių puslapiai. Grįžkime verčiau prie pirminio klausimo, kuris, įsitikinus, kad lietuviškumas kaip toks neegzistuoja ir niekuomet neegzistavo, skambėtų taip: ką daryti, kad išsiskirtume iš kitų Europos ir pasaulio tautų? Kaip tapti unikaliems, na, bent jau kažkuo išskirtiniams, atsisakius minties, kad turime unikalių duotybių ir specifinę savastį (kuri lemia – bet ne įpareigoja)?

O čia jau galime labai paprastai atsakyti: turime stengtis geriau ir greičiau atlikti tuos pačius darbus kaip kitos šalys – būtent šalys, ne tautos, nes tautiškumas, kylant ekonomikai ir vystantis mokslui, mumyse netaps tyresnis ir labiau apčiuopiamas, ir jis nieko neduos mūsų gerovei, net jei labai garsiai jį skelbsime. Reikia priimti tikslesnius įstatymus, greičiau tvarkyti nereikšmingus formalumus, efektyviau rinkti mokesčius, skirti didesnį dėmesį švietimui, rūpintis ilgalaikėms strategijoms, siekti sukurti kitokią žiniasklaidą ir t.t.

Tai efektyvus ir, galima sakyti, vienintelis būdas lietuviškai trispalvei plazdėti ir labai prestižiniuose kontekstuose, ir kasdieniame gyvenime – nėra abejonių, kad šaliai išbridus iš dvejonių ir chaoso liūno, ją mieliau keltų ir tie, kurie geresnių sąlygų ir geresnių atlyginimų bėga į kitas šalis. Geresnės sąlygos ir geresni atlyginimai turi būti čia, Lietuvoje, ir tada nebeliks dingsties aniems sprukti į užjūrius, o mums (jiems pavymui) kalbėti, neva anie kažką išduoda.

Geresnės sąlygos ir geresni atlyginimai turi būti čia, Lietuvoje, ir tada nebeliks dingsties aniems sprukti į užjūrius, o mums (jiems pavymui) kalbėti, neva anie kažką išduoda.

Vis dėlto nenorėčiau, jog mano žodžių prasmė būtų susieta vien su iliuzine pragmatika bei „ūkiškumu“. „Ūkiškumas“ (taip kaip jį supranta Lietuvos rinkėjas, ir kuris į politiką atvedė visus didžiuosius stagnatorius, pradedant Brazausku bei Uspaskichu, ir baigiant Karbauskiu) dažnai ne tik nepadeda įveikti tų iššūkių, su kuriais susiduria Lietuva, bet ir trukdo efektyviau pasinaudoti ekonominėmis ir politinėmis galimybėmis.

(Imperatyvas „mažiau kalbų, daugiau darbų“, matyt, yra priežastis, kodėl dabartinė, vadinamoji profesionalų vyriausybė, sulaukė tiek mažai kritikos – iš jos, arba tiksliau, iš įsivaizduojamo profesionalumo, tikimasi sklandaus ir greito kokybinio pokyčio ir ekonominio šuolio. Tai nėra kritika vyriausybei, tik noriu atkreipti dėmesį, jog palankumas jai, ir palankumas, pavyzdžiui, Lukašenkai, kyla iš to paties šaltinio.)

Tiesą sakant, mes per dažnai pamirštame, kad darbams reikia atramos žodžiuose – visas mūsų gyvenimas, įskaitant ir politiką, ir ekonomiką, pirmiausia yra žodžiai. Visa šiuolaikybė sudaryta iš jautrių niuansų ir reikšmių, kurias reikia perskaityti ir suprasti, o paskui jungti į kokį nors naują, patogesnį rūmą. Reformos, inovacijos, verslas šiandieną – labiau jautraus konteksto menininko nei kieto buhalterio ar gero ūkininko sritys. Pragmatikai be platesnio supratimo apie kultūrą ir visuomenę, nepajėgiantys operuoti abstrakčiais dydžiais, galiausiai pasirodo likę kolūkių pirmininkais (puikus pavyzdys – Druskininkų Malinauskas).

Štai kodėl sunku suprasti, kas atsitiko, kad amžiuje, kai humanitaro gebėjimai kaip niekad pravartūs visose srityse, mūsų valdžia ragina universitetus ruošti siauro profilio specialistus verslui, ir paisto apie neva per dosnią, lyginant su kitomis ES valstybėmis, paramą kultūrai. Štai kodėl stulbina siekis optimizuoti bibliotekų tinklą, uždarant mažesnes, mažiau lankytojų turinčias bibliotekas. Ir tai, kaip matysime, neturi nieko bendro su pragmatika, kuria bando remtis visų tokio pobūdžio optimizacijų sumanytojai.

Neseniai žiniasklaidoje buvo skelbtas tekstas apie stotį Japonijoje, kuri funkcionavo tik dėl vienos toje atkampioje vietovėje gyvenusios studentės; šiai baigus mokslus, stotis buvo panaikinta. Lygiai taip pat turėtų būti su bibliotekomis. Biblioteka gali būti panaikinta tik tada, kai joje neliks skaitytojų. Pridurčiau – nė vieno skaitytojo. Betgi ir tokiu atveju, aš manau, būtų geriausia, jei biblioteka išliktų – net jei niekas nebeskaitys knygų, biblioteka egzistuos kaip priminimas, kad yra ir kitas – galimybių bei iššūkių – kelias.

Biblioteka turi būti anapus bukos neapykantos humanitariniams mokslams, toliau nuo rietenų, ar kultūra yra siurbėlė, ar visgi nekenksminga erkutė. Biblioteka yra simbolis, reikšmė, ženklas, ir jį supranta ir pripažįsta netgi tie, kurie neskaito knygų, arba eina į biblioteką susimokėti kompiuteriu mokesčių. Ji yra galimybė keisti savo arba bent savo vaikų gyvenimą, tai erdvė, kurioje susijungia skirtingi žmonės, skirtingos epochos, skirtingi požiūriai. Ji – šiems laikams būtino konsensuso, susitarimo, pagaliau neįveikiamo pastovumo, kurio nuolat ilgisi mūsų vidinis žmogus, provaizdis. Todėl bibliotekų saugojimas nėra utopinis ir naivus humanitaro kliedesys, kaip galėtų atsitiktinai pasirodyti – tai visiškai racionalus, pragmatiškas veiksmas, kuris padėtų Lietuvai ir jos piliečiams susivokti realybėje ir savyje.

Biblioteka (netgi sakyčiau – pati bibliotekos idėja) yra svarbesnis jungiantis, vienijantis veiksnys nei daugelis iš mūsų linkę manyti. Sekuliarizmo amžiuje biblioteka perėmė ir adaptavo šiuolaikybei tam tikras bažnyčios funkcijas, ji yra paskutinis ir vienintelis nuo valstybės neatskirtas ir nuo jos finansiškai priklausomas sacrum. Tai visiems vienodai prieinama ir visada po ranka esanti gerovė, aruodas, kurio milžiniško dydžio betgi niekada nepavyks išreikšti kilogramais, centneriais arba tonomis. Pasaulyje, kuriame nieko neliko nemokamo ir visuotinio, biblioteka yra utopija – sakyčiau, beprotiška utopija, pribloškianti savo genialiu paprastumu.

Tai gal, sakau, ne taip jau sunku, suvokiant didžiulę naudą visuomenei, sumokėti tuos kelis grašius už atkampių bibliotekų išlaikymą? Parodyti, kad kas nors gali išnykti ir atsirasti, keistis vadovai ir valdžios, tačiau vienas dalykas išliks – tai biblioteka. Nes turi būti kažkas pastovaus – kas visada yra, ir ko negali nebūti.

Pagaliau, reikia mokytis ginti ir saugoti. Juk ateityje, neužmirškim, to paties gali prireikti valstybei.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą