Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 07 05, 10:19

Andrius Jakučiūnas. O kas, jei panaikintume literatūrinį rašinį?

Įsivaizduokite, kad vieną vakarą kaip įprastai nueinate miegoti, sušlamštęs gabalėlį pyrago arba paskaitęs knygą, o rytą pabundate Lietuvoje, kurioje visiems laikams atšaukta kontroversiškiausia ir daugiausia diskusijų kėlusi valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino dalis – literatūrinis rašinys.
Andrius Jakučiūnas
Andrius Jakučiūnas / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Baisu, ar ne?

Žinoma, toks scenarijus šiandien vis dar skamba neįtikinamai ir siurrealiai, nes rašinys įprastas kaip gvazdikai arba kardeliai rugsėjo pirmąją. Tačiau tempora mutantur et nos mutamur in illis (lot. laikai keičiasi ir mes keičiamės kartu su jais), todėl šio įvykio neįmanomumas dabartyje tenesutrukdo mums apmąstyti, kas gi nutiktų, jei nelemtasai rašinys išties pražūtų (nesvarbu, ar dėl formalių, ar dėl metafizinių priežasčių – palikim šį klausimą futurologams), ir kuo jį būtų galima pakeisti, sukuriant kuo daugiau naudos moksleiviams ir pedagogams.

Chaoso, kuris tokiu atveju neišvengiamai kiltų, taip pat verčiau neaptarinėkime. Pedagogai, moksleiviai, jų tėveliai, profsąjungos, žiniasklaida, patriotai, kovotojai prieš kalbininkus ir lituanistiką – visi balsingai spiegtų ir, vaizdingai kalbant, iš siaubo leistų į kelnes. Manau, neišvengtume ir plytgalių į Švietimo ministerijos langus, ir simbolinių kartuvių, kuriose raitytųsi porolono prikimštas kolektyvinis „moksleivis“, ir net pedagogų streikų.

Daug kas pagalvotų, jog tai išpuolis prieš visos mokyklinės lituanistikos pamatą, prieš kažką svarbaus ir esminio, be ko visas ugdymas – ypač patriotinis ugdymas – praranda orientyrus ir prasmę.

Visiškai neabejoju, kad iš paraščių tuoj pat atsklistų ir iš pradžių „Nacionalinio susivienijimo“ aplinkoje, o paskui ir kitur įsitvirtintų įsivaizdavimas, neva pasiduota beraščių spaudimui ir pritarta permainoms, kurios jei ne pražudys, tai bent sumenkins, apribos moksleivių galimybes taisyklingai rašyti ir „būti tikrais lietuviais“ (t. y. taisyklingai mąstyti). Daug kas pagalvotų, jog tai išpuolis prieš visos mokyklinės lituanistikos pamatą, prieš kažką svarbaus ir esminio, be ko visas ugdymas – ypač patriotinis ugdymas – praranda orientyrus ir prasmę.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Andrius Jakučiūnas
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Andrius Jakučiūnas

Bet kaip yra realiame gyvenime? Ar išties rašinys pateisina mokinių lūkestį tinkamai atspindėti jų mokykloje įgytus įgūdžius, parodo gebėjimą savarankiškai mąstyti ir užbrėžia Lietuvos piliečiui prideramą vertybinį horizontą?

Vieša paslaptis, kad visa literatūros ugdymo sistema veikia taip, kad mokinys būtų įspraustas į ankštą ir ganėtinai formalizuotą egzamino trafaretą ir „nesiblaškytų. Užuot tobulinę savo kompetencijas ir lavinę mąstymą, moksleiviai verčiami išradingai žongliruoti šablonais, paruoštukais ir dogmomis – nuo jų visiškai atitrūkti negali sau leisti net geras ir išradingas pedagogas, nes atsakomybė už egzamino rezultatus kris ant jo pečių.

Ar išties rašinys pateisina mokinių lūkestį tinkamai atspindėti jų mokykloje įgytus įgūdžius, parodo gebėjimą savarankiškai mąstyti?

Kitaip kalbant, Į baigiamąjį rašinį orientuota lietuvių kalbos ir literatūros egzamino sistema užtikrina, kad projektiniai lietuvių kalbos ir literatūros mokymo programos tikslai liktų neįgyvendinti: mokinys nieku gyvu niekada nepradėtų protauti savarankiškai, nebūtų kūrybingas ir stokotų raštingumo įgūdžių. Dar vienas rimtas trūkumas – dėl daugybės priežasčių (taip pat ir dėl skirtingo pedagogų pasirengimo ir požiūrio į tai, kas yra geras rašinys) rašinį sunku objektyviai įvertinti. Tai pilkoji zona, iš kurios kaip pralaimėtojai kartais išeina net patys geriausieji.

Taigi rašinio atšaukimas, nors savaime nieko neduotų, panaikintų prieštaravimą tarp į egzaminą orientuoto schematiško ugdymo ir uždavinių, kurių turėtų pasiekti lietuvių kalbos ir literatūros disciplina. Griuvus ilgus metus durstytai ir perdurstytai kaip sovietinis sodo namelis sistemai, vienu galu atsiremiančiai į ideologinį buvimo lietuviu patosą, kitu į nuostatą, kad „ne visiems reikės tų rašymų“ – atsirastų galimybė šią atsiradusią nišą užpildyti kitokiu turiniu. Sėkmės atveju, reikalai netgi galėtų pakrypti geryn.

Mokytojams žinant, kad egzamino metu nereikės pateikti pagal šabloną nukalto gatavo produkto, jie galėtų suteikti mokiniams daugiau kūrybinės laisvės.

Mokytojams žinant, kad egzamino metu nereikės pateikti pagal šabloną nukalto gatavo produkto, jie galėtų suteikti mokiniams daugiau kūrybinės laisvės – daugiau laisvų temų, daugiau eksperimentinių rašymo pratybų. Daugiau eksperimentų reiškia daugiau klaidų ir diskusijų. Daugiau klaidų ir diskusijų – platesnis akiratis. Platesnis akiratis – įvairesni, aktualesni, komplikuotesni tekstai, mąstymo raida... Galima šią seką tęsti be galo.

Antras dalykas – mano galva, čia slypi daugiausia potencialo – atsirastų galimybė susitelkti į šiuo metu esančias raštingumo problemas. Esu jau ne kartą rašęs, kad dėl įvairių priežasčių (nuo anglų kalbos įtakos iki to paties rašinio palaikomos neraštingumo sistemos), šiuo metu dvi didžiausios su raštija susijusios problemos yra: a) teksto nesuvokimas; b) nesuvokimas, kas yra sklandus tekstas.

Tai fundamentalios problemos, toli peržengiančios lituanistikos kaip disciplinos rėmus. Nesugebėjimas suprasti net paprastų tekstų, vertinti jų giluminio turinio lemia ne tik skurdžius gebėjimus suvokti sociumą ir save jame, bet ir žiniasklaidos bei politikos kokybę, žemą diskusijų kultūrą, padeda plisti melagienoms ir apgavystėms.

Daugiau eksperimentų reiškia daugiau klaidų ir diskusijų. Daugiau klaidų ir diskusijų – platesnis akiratis.

Savo ruožtu skirties tarp sklandaus teksto ir bet kokio žodžių kratinio nykimas, kartais pridengiamas „individualaus stiliaus“ skydu arba pristatomas kaip bandymas išsivaduoti iš įsivaizduojamo kalbininkų diktato, aukščiai minėtą problemą tik pagilina – nemažai tekstų pasiekia viešumą neartikuliuotos būklės ir apskritai netinkami suprasti.

Kokios tiksliai užduotys galėtų padėti šias problemas spręsti – klausimas atviras. Nenoriu brėžti vienareikšmės ir visažiniškos perspektyvos, nes reiškinys išties turi per daug nežinomųjų. Tačiau akivaizdu, kad su baigiamuoju rašiniu susijusių problemų nebepavyksta nematyti net ir nenorintiems jokių pokyčių.

O čia keli pasiūlymai, kuo būtų galima pakeisti rašinį, siekiant maksimalios naudos mokiniui bei minimizuojant galimybes, kad egzaminui būtų pasiruošta pagal šabloną arba iš anksto:

Akivaizdu, kad su baigiamuoju rašiniu susijusių problemų nebepavyksta nematyti net ir nenorintiems jokių pokyčių.

Teksto suvokimo užduotis. Silpnėjant tekstų suvokimo įgūdžiams šią, kitados jau egzistavusią užduotį, laikas sugrąžinti į egzaminą. Anuomet ji atrodė lengva, gal net per lengva, kad būtų egzamine, tačiau raštingumo situacijai keičiantis darosi akivaizdu, kad tai galėtų būti neblogas įrankis paskatinti giliau tyrinėti įvairius tekstus neprisirišant prie šablonų ir dogmų. Be to, šiuo atveju kokių nors standartinių mechanizmų ar paruoštukų, kuriuos užtektų iškalti mintinai, nebūtų įmanoma sukurti – mokiniui tektų pademonstruoti, ką iš tikrųjų sugeba.

Ši egzamino užduotis skatintų mokytis atidžiai skaityti ir padėtų stiprinti skaitymo įgūdžius apskritai. Be to, teksto suvokimo įgūdžiai būtų labai naudingi ir atpažįstant propagandą arba užsakomąjį turinį, vertinant viešąsias kalbas ir t. t.

Teksto redagavimo užduotis. Tai maksimaliai kompleksinė, visus bazinius darbui su tekstu reikalingus gebėjimus apimanti užduotis. Norint sėkmingai pašalinti gramatikos ir turinio trūkumus, mokiniams reikėtų šių kompetencijų: a) gerų kalbos kultūros ir naudojimosi redagavimo programomis įgūdžių; b) būti gerai susipažinus su įvairių žanrų tekstų standartais, gebėti juos atpažinti ir išgryninti struktūrą; c) gebėti suvokti ir kritiškai vertinti tekstą; 4) būti kūrybingam, išradingam, įstengti greitai spręsti problemas.

Turbūt svarbu, kad šiam egzaminui taip pat nebūtų įmanoma pritaikyti kažkokios išankstinės schemos, kuriai įsisavinti būtų pajungtos literatūros pamokos.

Turbūt svarbu, kad šiam egzaminui taip pat nebūtų įmanoma pritaikyti kažkokios išankstinės schemos, kuriai įsisavinti būtų pajungtos literatūros pamokos. Tačiau vertinti darbą būtų galima nelygstamai objektyviau nei rašinį.

Išsamus atsakymas į kokį nors klausimą. Šią užduotį rekomendavo švietimo ekspertė, tad tai yra idėja, realiai sklandanti švietimo sistemos viduje. Privalumai: mokiniui tektų pademonstruoti gebėjimo sklandžiai protauti ir rašyti, logikos, kalbos kultūros gebėjimus.

Pabaigai norėčiau pridurti, kad laisvo turinio esė ar net rašinys taip pat yra puikūs dalykai. Galėtų vėliau (pagerėjus raštingumo reikalams) atsirasti tai ir mokykliniame egzamine, bet tik užtikrinus, kad tema būtų ir toli nuo propagandos, ir nuo tariamo „šiuolaikiškumo“, ir nuo „vertybių“. Ir tik tada, kai bus užtektinai plataus akiračio vertintojų, gebančių pažvelgti į tekstą anapus „numatytų“ „nekintamų“ reikšmių. Todėl nemanau, kad sykį išnykęs rašinys galėtų ir vėl atsirasti anksčiau nei po penkiasdešimt ar dar daugiau metų, nes gyvenimas parodė, kad propagandos ir paruoštukų, nepaisant to, kiek mes džiaugtumėmės laisve, kasdienybėje tik daugėja.

Rašinio panaikinimo scenarijus turėtų būti „ant stalo“ bent jau kaip fundamentaliai kitokią perspektyvą brėžianti (ir leidžianti pamatyti, kas dabar nesimato) galimybė.

Jau visiškai baigdamas noriu pabrėžti, kad nepaisant to, ką atneš ateinantys metai (2023-iaisiais keisis programa, o 2025-aisiais žadama ir radikalesnių egzamino pokyčių), rašinio panaikinimo scenarijus turėtų būti „ant stalo“ bent jau kaip fundamentaliai kitokią perspektyvą brėžianti (ir leidžianti pamatyti, kas dabar nesimato) galimybė.

Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, nemažai puikiausių dalykų įvyksta būtent naikinant, o ne kuriant.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą