Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugpjūčio 27d. 08:02

Andrius Jakučiūnas: Pastarieji dešimt literatūros metų. Pozityvi perspektyva

Andrius Jakučiūnas
Vlado Braziūno nuotr. / Andrius Jakučiūnas

Aptarinėdami ilgesnių laikotarpių tendencijas neretai koncentruojamės į negatyvius reiškinius, tikimės pasimokyti iš klaidų ir jų išvengti ateityje. Šiame tekste nusprendžiau elgtis priešingai ir į literatūros reiškinius pastarąjį dešimtmetį (o jis yra menkai aptartas ir dar visiškai nereflektuotas, – iš dalies dėl to, kad dar nėra distancijos, ir, matyt, dėl aktyvių apžvalgininkų stygiaus) pažvelgti grynai iš pozityviosios pusės.

Kokie penki reiškiniai, anksčiau buvę problemiški arba neegzistavę, suteikė literatūros gyvenimui teigiamų impulsų? Kodėl rašytoju būti geriau (saugiau, oriau, patogiau) nei prieš dešimtmetį ar du? Klausimai iš pažiūros nesudėtingi, todėl susiaurinau: išskirtini reiškiniai negali būti paraliteratūriniai (t.y. sąraše negali būti tokių reiškinių kaip naujos skaitymo kultūros radimasis arba industrijos vystymasis, nors šie reiškiniai akivaizdžiai pozityvūs ir būsiantys literatūrai naudingi) ir akivaizdžiai nevienareikšmiški, pavyzdžiui, pastaraisiais metais aktyviai vykusi naujų žanrų, temų ir pasakojimo būdų paieška – reiškinys ir teigiamas, katalizuojantis kūrybiškumą, išplečiantis recepcijos lauką, ir neigiamas, nes neretai pagrindiniu kriterijumi tampa ne meninė vertė, visuomet šiek tiek efemeriška, bet kūrinio sėkmė rinkoje.

Štai ką, ilgokai sukus galvą, pavyko sudėlioti. (Norintiems prieštarauti galiu pasakyti, kad mano teiginiai nėra nekvestionuojami ir į tiesos monopolį taip pat nepretenduoju. Ginčykimės.)

Pirmas. Atrodo, kad pastarąjį dešimtmetį nusistovėjo taikus ir, tai dar svarbiau, konstruktyvus santykis su literatūros tradicija. Ją įstengiama matyti plačiai, aprėpiant ir didžiuosius kūrėjus, ir konformistus, ir parsidavėlius, šiandien suaktualintus kovotojų prieš sovietybę siuto.

Taip pat šiandien ne itin aktualus kartų konfliktas. Tiesa, jis ir anksčiau nebuvo aršiai konkurencinis (nors tokių požymių irgi būta), bet akivaizdžiau skyrėsi vertybės, pasaulėvaizdžiai (daug kaimo vaizdavimo ir patriotizmo, kuris jaunimui atrodė paplėkęs), o dabar susigyvenus, atrodo, reikia visko: ir inovacijų, ir gerųjų tradicijos patirčių.

Galima sakyti, praėjus trisdešimčiai metų nuo Nepriklausomybės atgavimo pagaliau turime natūraliai susiklosčiusį (tiesa, ideologijų veikiamą, bet totalaus vakuumo šioje srityje būti ir negali) santykį su tradicija, ir jis nėra vienplanis – greta egzistuoja ir noras tradiciją transformuoti, ir nuo jos pabėgti, ir, atvirkščiai, diplomatiški pasikalbėjimai, kaip skaityti sovietmečio tekstus, kas yra kanonas; matyti siekis tą tradiciją pildyti, plėsti – temiškai, idėjiškai ar tiesiog perkeliant klasikus į popkultūros ar propagandos sceną.

Jei vienintelis rimtas susikirtimas dėl tradicijos, ar lotyniškai rašę Radvanas ir koks Roizijus tinkami būti lietuvių literatūros vadovėlyje, vadinasi, viskas yra gerai.

Antras. Išdrįsta – nors dar neišmoka – kalbėti apie globalinius dalykus. Ir, man regis, čia yra didysis, bene svarbiausias lūžis, atvirkščiai proporcingas intymiojo asmeniško kalbėjimo bangai, kuri nuskambėjo mūsuose provincialokai ir dabar jau praktiškai yra išsisėmusi, nors kilusi iš globalios tradicijos. Minėtini Undinės Radzevičiūtės romanai, Aušros Kaziliūnaitės poezija. Netgi Giedrės Kazlauskaitės įsivaizduojamai asmeniškos refleksijos atsirado iš globalių tendencijų ir kalbama veikiau apie jas, o ne apie poetės asmenį, todėl iš principo Giedrės, nors ji pati galbūt ir manytų kitaip, su išpažintojų banga nesieju.

Minėtina, kad Lietuvoje apskritai globalumą linkstama tapatinti su socialumu, t.y. dėmesiu socialiai ar ekonomiškai pažeidžiamiems, užguitiems sistemos, prasigėrusiems kaimo gyventojams, – nuo tokio globalumo pavargome ir jis nėra tradicija. Vis dėlto globalumo tendencija praplėtė akiratį naujais segmentais, leido parodyti daugiau lūžių ir apimti daugiau rūpesčių – ne vien madinguosius (ekologija, feminizmas), bet apskritai būtinųjų žmogaus teisių klausimus, individo santykius su visuomene, socialiniais tinklais, technologijomis. Čia reikšminga ir jaunesnės kartos emigrantų ar šios patirties įgijusių pozicija.

Be abejo, daugybė skaudulių, kuriais gyvena mūsų visuomenė, tebėra už literatūros, kovojančios metaforų kovas, regos lauko. Bet kokiu atveju pastanga pereiti iš kančios ir genialybės pasaulio į nuolat kintančių problemų ir iššūkių pasaulį rodo besikeičiantį mąstymą, ir šis pokytis ateityje ne tik pagilins mūsų literatūrą, bet ir atvers daug (tarptautinių) durų.

Trečias. Yra ženklų, kad iš chaotiško taisyklių kūrimosi etapo literatūra galutinai perėjo į daugiau ar mažiau bendrai veikiančios, tam tikras priedermes ir ritualus, legitimavimo metodus ir raktažodžius turinčios industrijos fazę.

Apie šiuos dalykus daug esu rašęs – neketinu kartotis. Noriu tik atkreipti dėmesį, kad leidybos industrijos vystymasis, nors apskritai atnešė ne vien gera, sukūrė vieną neginčijamai pozityvų ir literatūrai naudingą reiškinį: dabar autoriui ir knygai skiriama gerokai daugiau dėmesio negu ankstesniais laikotarpiais, kai, išleidus kūrinį ir įsisavinus valstybės pinigus, autorius būdavo pamirštamas, o jo knygos sukraunamos į sandėlį laukti geresnių laikų (pelių).

Vis dažniau kalbame apie redagavimo poreikį, su tekstais dirbama, rečiau – nors, neneigiu, pasitaiko – kliaunamasi nuostata, kad visą darbą atliks autoriaus įvaizdis ir reputacija. Be to, patys autoriai šiandien mokosi atsakingiau vertinti knygos atsiradimo procesą ir tikslus, kurių ta knyga siekia. Užtenka pasiklausyti, kaip pastaruoju metu debiutantai kalba apie savo rankraščius ir darbą prie jų, kaip renkasi mokytojus, redaktorius ir pan. Ši sritis, be abejo, dar turi trūkumų, bet tendencija nebloga, pozityvi. Reikalaukime kelti kartelę!

Ketvirtas. Pastarieji keleri metai (plačiau žvelgiant) paneigė mitą, kad literatūros bendruomenės, rašytojo balsas nieko nevertas ir jo nesiklausoma. Žinoma, dažniausiai rašytojų nebūna ten, kur skirstomi dideli ar labai dideli pinigai, tačiau bent jau literatūros kriterijus, kas yra vertinga, o kas – šlamštas, kas – popsas, o kas – sudėtingas daugiabriaunis pasakojimas, kas – meninė priemonė, o kas – komercinė iliuzija, vis dar nustato literatūros kritikai, o ne vadybininkai. Tikriausiai taip liks ir ateityje. Taigi vertybės, kurioms pavojų nuolat akcentuoja vyresnioji karta, sėkmingai tebeegzistuoja, ir nei komercinis įkarštis, nei saviplaka, nei iš gariūnmečio ar netgi ankstesnių laikų ateinąs savo vaidmens menkinimas neįgalūs pakeisti esamos galios pusiausvyros.

Lygiai taip pat reikia paminėti, kad dalyvaudami įvairiose kūrybinėse industrijose – o jų poreikis šiandien milžiniškas – kūrėjai neišvengiamai daro įtaką visuomenės ir valstybės raidai. Atsiranda – tai liudija ir šis projektas – poreikis matyti rašytoją ir kaip publicistą, visuomenės kritiką. Na, pagaliau neturėtume užmiršti fakto: pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos de facto prezidentas Vytautas Landsbergis ir dabartinis kultūros ministras šiaip jau yra ir rašytojai.

Penktas. Dar neseniai mūsų literatūroje poezija turėjo išskirtinį statusą, buvo laikyta stipriausia, autentiškiausia literatūros dalimi. Deja, šiandien tenka kalbėti apie visai kitokią poezijos realybę. Pakitę visuomenės lūkesčiai ir jos santykis su vertėmis lėmė poezijos ankštėjimą, jos – sakykime – buitiškėjimą, įteisinant rimtojoje literatūroje primityvesnę, lėkštesnę, vien iš sodrių metaforų lipdomą pasaulio įvairovės traktuotę.

Žinoma, turime stiprių autorių, kurie įsiręžę tempia poeziją pirmyn, bet tai nekeičia esmės – stiprėjant prozai, populiariajai ir negrožinei literatūroms, poezija susiduria su prasmės ir – nors sunkoka pripažinti – galimybių stygiumi. Jai sunkiau sekasi perteikti universalijas, trūksta noro (ir galbūt jėgų) kalbėti apie neapsakomus dalykus, o juk ji – vienintelis menas, kuriuo tai galima padaryti kiek įmanoma tiksliai. Poetai arba išdidžiai tebevelka jungą, kurį keli įtakingesni autoriai nurodė esant tradicija (Marčėno, Stankevičiaus ir Co. mokykla), arba perteikia trauminių patirčių išpažintis (visa, kas siekia atkartoti unikalų Kazlauskaitės balsą ir dažniausiai lieka nuobodokais atviravimais, be gylio ir konteksto), arba nepaliaujamai registruoja savo patirtis, paįvairintas meninėmis priemonėmis, ir tas registras primena pirkinių sąrašą.

Viena tokio staigaus nuskurdimo priežasčių – mūsų poezijoje niekuomet nebuvo gausu idėjų ir poleminių aspektų, ji visada rėmėsi išgyvenimo gyliu ir tvirtumu. Ir čia poezijos stiprybė, tačiau šiuolaikinėje miesčioniškoje terpėje nesant pakankamai egzistencinių išteklių, galinčių palaikyti potyrio autentiškumą, ji pasirodė esanti mirtinga. Naratyvinės poezijos stiprėjimas, deja, tą idėjų stygių tik išryškino.

Daugeliui jūsų gali kilti klausimas, kodėl aš, garsinęsis nurodąs lietuvių literatūrą teigiamai paveikusius įvykius, šičia kalbu apie akivaizdų trūkumą? Tai ne atsitiktinumas. Manau, situacija, kurioje šiandien atsidūrė poezija, žymi kritinį tašką, nuo kurio gali prasidėti kilimas, nes tolesnis silpnėjimas reikštų poezijos sferos degradaciją (kas vis dėlto menkai tikėtina). Gerų ženklų esama.

Kaip minėjau, kai kurių autorių žvilgsnis vis dažniau krypsta ilgai mūsų literatūros apskritai ignoruotų socialinių problemų link – tai turi perspektyvą. Be jau minėtų Kazlauskaitės ir Kaziliūnaitės, į šiuos laikus mielai išsikraustė, tarkim, Parulskis, Dainius Dirgėla, kiti (neturiu tikslo sudaryti sąrašo, todėl nesiplėsiu). Dabartis ir visas jos sudėtingumas – tiesa, kiek kitokiomis figūromis – puikiausiai prasimuša ir vyresnės kartos, bene jau gyvųjų klasikų – Antano A. Jonyno, Donaldo Kajoko – tekstuose. Apskritai globaliame pasaulyje mąstyti lokaliai darosi vis sunkiau – ir tai vieną dieną neišvengiamai pasimatys poezijoje.

Taip pat bręsta nauja poezijos gyvasties ir užsienio autorių tekstuose ieškanti poetų karta – labai geras ženklas, rodantis, kad ankštumas ir nuskurdėjimas, kurį išgyvena poezija, bent jau intuityviu lygmeniu jaunosios kartos yra suvokiamas ir aktyviai ieškoma būdų, kaip tokią padėtį pakeisti. Kartu jaunieji poetai sugeba neatmesdami, su atida, žaidybiškumu matyti ir suprasti tradiciją. Šie reiškiniai rodo, kad naujausiame, šviežiausiame poezijos sluoksnyje problemų, varginančių visą sritį, yra mažai arba išvis nėra. Vadinasi, lieka sulaukti, kol autorių, gerai pasiruošusių instinktyviai rinktis dalykus, kurie plečia akiratį, o ne apriboja siauru, asmeniniu „aš“, idėjos pavirs tekstais.

Šaltinis: www.rasytojai.lt

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Rašytojai diskutuoja“ remia Lietuvos kultūros taryba.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

Esports namai

URBAN˙/

Interviu