Klube „Paviljonas“ pristatytas antrasis jaunojo kūrėjo romanas „Mano tėvas, mano sūnus“.
Akistata su savimi, trauminių patirčių iškėlimas, noras parodyti save be kaukės – taip trumpai galima nusakyti knygos esmę. Romano ašis sukasi apie tai, kaip pagrindinis veikėjas Tomas sutinka tėvą po daugelio metų pertraukos ir prisimena visą savo šeimos tragediją: tėvų konfliktus, skyrybas. Tai istorija apie žmogų, davusį sau pažadą nebūti tokiu pat kaip tėvas, nekartoti jo klaidų. Ši istorija apima disfunkcinės šeimos temą. Religijos, kai esi mokomas būti religingas, bet visa aplinka nėra religinga, o tikėjimas – apsimestinis. Visi moko gailestingumo, bet patys negali atleisti vieni kitiems.
P.Šklėrius sako, kad kūrybą inspiruoja gyvenimo ir žmonių pažinimas. Rašydamas antrąjį romaną nenorėjo pavaizduoti, kad mama su tėčiu buvo labai blogi, bet tiesiog – be smerkimo papasakoti, kaip jautėsi su jais gyvendamas.
Autorius teigia, kad jam visada buvo įdomi šeimos tema, tad vis bandydavo ja rašyti: „Man atrodo, buvau šeštokas. Parašiau rašinėlį, kaip berniukas švenčia gimimo dieną ir kaip pas jį pirmą kartą ateina tėvas. Jis pasako, kad ne viskas, ką šneka mama, yra tiesa. Mokytoja nesuprato, todėl pasikvietė mamą, po to gavau velnių. Nebenorėjau daugiau rašyti apie šeimą, kol 2015 metų pabaigoje, po keturiolikos metų pertraukos, nesusitikau su tėvu. Tada supratau, kad vis dėlto turiu parašyti ką nors apie savo šeimą, papasakoti jos istoriją ir taip išsilaisvinti nuo trauminės patirties.“
Dviejų romanų autorius prisipažįsta augęs šeimoje, kur visą laiką buvo primygtinai sakoma, kad viskas, kas vyksta joje, neturi išeiti iš šeimos rato. Tai, pasak P.Šklėriaus, rodo, kad augdamas tokioje aplinkoje niekam negali apie tai pasakoti. Nors supranti, kad kiti taip pat gyvena panašiai, tik niekas apie tai nešneka.
Rašydamas antrąją knygą jaunuolis nusprendė nusišalinti nuo savo ego ir apie save papasakoti nešališkai, iš kito žmogaus pozicijos. Todėl romanas „Mano tėvas, mano sūnus“ buvo tarsi spjūvis sau į veidą. Rašytojas tvirtina, kad būdamas dvylikos pats būtų norėjęs tokią knygą perskaityti. Tuomet atrodė, kad tik jo šeimoje viskas blogai, kitų pavyzdžių nebuvo.
„Labai įdomu stebėti, kai žmogus pradeda matyti save iš šalies, kaip personažą. Skaitydama pirmąją dalį galvojau, gal čia Povilo išpažintis, nes viskas tikra, tačiau nemačiau jo paties. Vis mąsčiau, o kaip būtų, jeigu Povilas apie save papasakotų iš šalies? Taip jis ir daro antroje dalyje. Joje atsiranda pasakotojas“, – įsiterpia S.Bernotaitė.
Ji atkreipia dėmesį, kad literatūra yra tas mediumas, kuris išneša nešvarius skalbinius iš visų kampų ir sričių, o įprastinė šeima apskritai yra disfunkcinė.
„Skaitydama pirmuosius 20 puslapių juokiausi iš to, kad atpažįstu dalykus. Juk juokiamės todėl, kad atpažįstame, jog mums taip irgi buvo. Kažkas iš tų išprotėjusių žmonių yra ir mano giminaičiai. Ir turbūt jūsų“, – pastebi tinklaraštininkė.
Ji, skaitydama knygą „Mano tėvas, mano sūnus“, galvojo, ar Povilas jaučia kaltę dėl to, kas vyko jo šeimoje. Ar tai kaltė, ar labiau atsakomybė už tai, kas vyksta: „Pastaruoju metu labai dažnai girdžiu žmones kalbant, kad bijo kaltės: esą jie nekalti ir nenori jos prisiimti. Tada jų klausiu: „Bet gal čia ne kaltė, o atsakomybė? Jeigu visada jauti kaltę, su ja sunku gyventi.“
P.Šklėrius tvirtina, kad kaltės dėl savo šeimos tikrai nejaučia, veikiau tai pavadintų gėda. Dėl to antroje romano dalyje rašo apie kaltę, kurią jaučia vien knygos veikėjas. Kad ir kaip jis demonizuotų tėvą ir nenorėtų būti toks pat, savo gyvenime yra priėmęs blogų sprendimų, dėl kurių nepripažino kaltės. Tik romano pabaigoje herojus supranta savo kaltę ir pasilieka su ja. Pažadėjęs nekartoti tėvo klaidų elgiasi priešingai.
„Man ši knyga yra niūri, šalta. Net aprašyta meilė apskaičiuota, be jokio žavesio. Bet aš taip rašau. Labai norėčiau turėti planą, pagal kurį galėčiau rašyti ir gauti kitokį rezultatą. Kažkas įsikiša ir pakreipia taip, kaip reikia“, – samprotauja P.Šklėrius.
Jis sako visuomet norėjęs tų penkių minučių šlovės, tačiau už ją sumokėjęs atitinkamą kainą. Pasirodžius pirmajai knygai „Ko negalima sakyti merginai bare“ skaitytojai ėmė jam rašyti, apkrauti savomis istorijomis, tarsi norėdami išsipasakoti. Tuomet P.Šklėrius labai nuliūdo, nes nežinojo, ką daryti su tų žmonių istorijomis.
Dar nepasirodžius antrajam romanui, jo autorius pradėjo rašyti detektyvą, o po dešimties metų tikisi užbaigti pirmosios knygos tęsinį. Nors to nepažada, tačiau jau turi idėją ir nuolat užsirašo kylančias mintis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Knygos recenzija. P.Šklėriaus „Mano tėvas, mano sūnus“: patogiai įsitaisykite, pradėsime seansą
