Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2020 lapkričio 12d. 12:55

Apie bjaurius jausmus, sužalotas tapatybes ir kamufliažinį vyriškumą

Knygos iliustracija
Knygos iliustracija

Neseniai sociologas Artūras Tereškinas ir menininkas Adomas Danusevičius išleido knygą „Bjaurūs jausmai: esė ir piešiniai“. Tai knyga apie tai, kokį vaidmenį bjaurūs jausmai vaidina viešumoje, ką jie mums reiškia ir ką su jais galima nuveikti.

Kaip rašoma knygos pratarmėje, „Knygoje žodžiais ir vaizdais analizuojamas politiškai dviprasmiškų neigiamų emocijų darbas. Kartu čia siekiama depatologizuoti neigiamas emocijas ir paversti jas kultūrinės veiklos bei minties ištekliu. Klausimas apie tai, kaip gyventi geresnį gyvenimą ne vengiant blogų jausmų, bet jais pasinaudojant, knygoje yra esminis“. Su autoriais kalbamės apie knygą.

Tomo Kurkino nuotr./Artūras Tereškinas
Tomo Kurkino nuotr./Artūras Tereškinas

Kuo ypatinga ši knyga?

Artūras Tereškinas: Knygą sudaro trumpos mano esė ir originalūs Adomo Danusevičiaus piešiniai. Kai kurios esė buvo spausdintos 15min portalo „Kultūros“ rubrikoje, bet yra ir naujesnių bei senesnių esė, kurios niekur nebuvo skelbtos. Knyga išskirtinė vizualiniu požiūriu. Adomo piešiniai diskutuoja su mano tekstais apie įvairiausius jausmus, tarp jų nusivylimą, žiaurumą, pyktį, pagiežą, neapykantą ir kt. Išskirtinį dizainą sukūrė Tadas Bujanauskas.

Knyga ypatinga ir tuo, kad joje pirmą kartą plačiau ir giliau pažvelgiama į tai, kaip emocijos veikia viešajame gyvenime. Iki šiol mažai apie tai rašyta. Nors užsienio socialiniuose ir humanitariniuose moksluose jau seniai yra įvykęs vadinamasis „emocinis posūkis“, t.y., emocijos visapusiškai analizuojamos, pas mus dar menkai apie jas kalbama. Jei kalbama, paliečiamas tik individualus psichologinis lygmuo. Nesigilinama į emocijas kaip socialines ir kultūrines praktikas ar kaip socialines prekes, dėl kurių deramės, kuriomis manipuliuojame ir kuriomis dalijamės.

Knygos viršelis
Knygos viršelis

Knygoje nemažai rašote apie tai, kaip emocijas, ypač neigiamas, naudoja politikai ir įvairios politinės jėgos. Kodėl tai jus domina?

Artūras Tereškinas: Manau, kad emocijos yra esminės politiniam gyvenimui. Todėl mane kaip pilietį ir kaip tyrėją jaudina tai, ką emocijos „daro“ politiniame gyvenime. Žinoma, tokių blogų jausmų, kaip panika, baimė ar žiaurumas, išnaudojimas politikoje dažniausiai baigiasi bloga politika, kuri neigiamai veikia ir mus. Tačiau šių jausmų politinė sklaida gali priversti mus siekti politinių pokyčių, pavyzdžiui, eiti protestuoti ir kurti įvairius pasipriešinimo judėjimus.

Kalbėdamas apie emocijas politikoje ir apskritai viešajame gyvenime, turiu pasakyti, kad man nepriimtinas emocijų ir proto supriešinimas. Neva emocijas reikia išstumti iš viešumos ir vadovautis tik racionaliu protu. Tai netiesa. Manau, kad emocijos yra svarbus įrankis, kuriuo naudodamiesi žmonės suvokia save ir savo aplinką, apibrėžia savo interesus ir reikmes. Be to, gilindamiesi į emocijas, galime suprasti, kaip jos kuria žmonių prisirišimą prie politinių lyderių ar vyraujančių ideologijų, egzistuojančių socialinių struktūrų ir gyvenimo formų. Tai, kokiomis emocijomis dalijamės ir kokias emocijas naudojame, daug ką pasako apie mus pačius.

Knygos iliustracija
Knygos iliustracija

Pirmą knygos skyrių pavadinote „Jausmų archyvas“. Ar tai reiškia, kad renkate ir archyvuojate jausmus?

Artūras Tereškinas: Be abejo. Kadangi nugyvenau netrumpą gyvenimą, esu sukaupęs gana įvairialypį archyvą. Šalia neigiamų jausmų visada turiu šalia vilties, pasididžiavimo, solidarumo, meilės emocijų, kurios padeda išgyventi.

Kaip pastebiu knygoje, daug žmonių Lietuvoje yra apsupti socialinio negatyvumo, jie yra žeminami, iš jų tyčiojamasi, todėl labai svarbu suvokti, kaip panaudoti šį negatyvumą politinei kovai ir protestui, t.y. kaip iš pažeminimo ir patyčių susikurti tapatybę, kuri taptų politinės kovos priemone. Jei pasižiūrėtume į istoriją, tai jau yra padariusi ne viena socialinė grupė, tarp jų moterys, juodaodžiai, įvairios etninės mažumų grupės, LGBT žmonės ir pan. Ką tuo noriu pasakyti? Emocijos gali motyvuoti mus, padėti mums burtis ir organizuotis.

Čia noriu priminti Jausmų NVO (angl. Feel Tank) ir Viešų jausmų projektą Čikagoje pirmajame 21 amžiaus dešimtmetyje. Ten buvo mėginta sukurti politinį judėjimą, kuris rimtai traktuotų tokius jausmus, kaip depresija, neviltis, apatija, pyktis ar įniršis. Ši NVO organizuodavo politiškai depresuotų žmonių eitynes. Protestuotojai su chalatais ir šlepetėmis išeidavo į Čikagos gatves su šūkiu „Sergi depresija? Tai gali būti politiška“ ir dalindavo netikrus receptus antidepresantams. Šiais ir panašiais protestais norėta parodyti ne tik tai, kad politinis gyvenimas yra blogas, bet ir tai, kad jis verčia mus jaustis blogai ir patirti daugybę neigiamų emocijų.

Knygos iliustracija
Knygos iliustracija

Ką reiškia jūsų teiginys, kad neigiamos emocijos, apie kurių vyravimą Lietuvoje rašote, susijusios su platesniais visuomeniniais procesais?

Artūras Tereškinas: Socialinė nelygybė, išnaudojimas, nesiskaitymas su žmonėmis išprovokuoja daugybę neigiamų emocijų. Vadinamasis subordinacijos skausmas, kurio ištakos glūdi platesnėse socialinėse struktūrose, dominavimo ir išnaudojimo režimuose, sukelia mumyse įniršį, neviltį, apatiją, nerimą ir sielvartą. Keista tik tai, kad kalbėjimas apie visa tai laikomas pasikėsinimu į optimizmą ir džiaugsmą. Tačiau neįmanoma išmesti neigiamų emocijų ar palikti jas nuošalyje, kai matai, kaip išmaniai jomis manipuliuoja politikai, influenceriai ar socialinių tinklų pažibos. Yra nemažai atvejų, kai neigiamos emocijos, kuriomis užsikrečiame, sužeidžia ir sužaloja mus. Tampame vadinamaisiais „sužalotų tapatybių“ žmonėmis. Mus verčia gėdytis savęs, jei mes esame ne tokie, kaip visi, neatitinkame visuotinai priimtinų normų ar standartų, kurie gali būti ir emociniai.

Knygos iliustracija
Knygos iliustracija

Knyga išskirtinė vizualiniu atžvilgiu. Noriu paklausti Adomo, kaip jis apibūdintų piešinius, esančius knygoje. Kas juos įkvėpė?

Adomas Danusevičius: Knygoje spausdinami piešiniai sukurti markeriais. Tai man nauja medija. Pats aktyviai praktikuoju improvizacijos metodą, kuris padeda skleistis intuicijai ir netikėtumams. Pradėjęs piešti su markeriais pastebėjau, kad jie suteikia nemažai laisvės ir eksperimentavimo galimybių. Galiu piešti bet kur ir bet kada, nesu labai ribojamas vietos. Patinka tiesiog piešti ir žiūrėti, kas atsiranda paties proceso metu. Pats piešimas – tai tarsi įkūnytas dienoraštis. Tik šiuo atveju ne kalbanti galva kuria prasmes ir reikšmes, o veikiau kūrybinio proceso metu atsiverianti erdvė leidžia atsiskleisti pojūčiams. Vis dėlto pati technika skiriasi nuo rašymo plunksnakočiu, kadangi piešiant labiau dalyvauja pats kūnas, veikiamas emocijų, be to, tuo pačiu metu tenka stebėti kaskart besikeičiančią visumą.

Ateliers XPO Michael Aust Gmbh nuotr./Adomas Danusevičius
Ateliers XPO Michael Aust Gmbh nuotr./Adomas Danusevičius

Kaip suprantu, improvizacija suteikia daug erdvės vaizduotei. Kokias reikšmes siejate su piešimu ir piešiniais?

Adomas Danusevičius: Savo kūrybinį procesą galėčiau apibūdinti kaip įkūnytą piešimą. Svarbu pats besitęsiantis procesas, o ne reikšmių reprezentacija, kurią siečiau grynai su protavimu. Įkūnytas piešimas – tarsi nuolatinis kismas, mąstymo erdvė, kurioje atsiskleidžia ir mąstymas, ir pojūčiai, ir emocijos. Dauguma piešinių sukurti Covid-19 pandemijos laikotarpiu, todėl atspindi ir subjektyvią laikotarpio patirtį. Turėčiau pridėti, kad pati knygos idėja kilo kaip bendradarbiavimo procesas, siekėme išvengti tiesioginio tekstų iliustravimo. Norėjosi, kad piešiniai taptų savarankiški ir bendrautų su knygoje pateiktomis Artūro idėjomis.

Jeigu kalbėtume apie patį piešimo procesą ir emocijas, kokias emocijas patiriate piešdamas?

Adomas Danusevičius: Knygos piešiniai gana skirtingi, dėl to ir emocijos dažnai radikaliai skiriasi, netgi piešiant vieną piešinį po kito. Mano piešimo technika leidžia užfiksuoti erdvėje besikeičiančias emocijas ir kartu įkūnyti patį mąstymo procesą. Pats asmeniškai nefiksuoju emocijų piešimo proceso metu. Tiesiog piešiu. Kartais piešiniuose atsiskleidžia absurdas ir tragizmas vienu metu. Pavyzdžiui, piešinys „Dont worry, be happy!“ vienam mano draugui sukėlė juoką. Piešinyje užfiksuotas subjektyvus pradinis Covid-19 situacijos tragizmas, kuris galų gale kažkam pasirodė juokingas. Kartu užrašytas šūkis prieštarauja individo, perskaičiusio melagintas žiniasklaidos naujienas, patiriamai būsenai. Prisimenu, kaip naujienų portale įsivėlusi didelė klaida, susijusi su pandemijos statistika, privertė mane susimąstyti apie socialinių medijų poveikį vartotojui.

Knygos iliustracija
Knygos iliustracija

Artūras jau kalbėjo apie „sužalotas tapatybes“. Žiūrint į piešinius galima sakyti, kad kai kurie jų personažai taip pat apibūdintini „sužalotos“, traumuotos arba radikaliai kitokios tapatybės, susijusios su gėdos ir pažeminimo emocijomis, sąvoka. Kaip manote, kokį vaidmenį šios emocijos vaidina „kitokių“ tapatybių konstravime?

Adomas Danusevičius: Jau ilgą laiką mano kūryboje vyrauja kaukės motyvas. Kad esu kažkoks „kitoks“ pirmą kartą patyriau per Užgavėnes. Labai mėgau šią šventę, nes galėdavau kaskart kardinaliai pakeisti save, tapti neatpažįstamas, vis naujas personažas. Tačiau vieną kartą mūsų name apsigyveno gana konservatyvi mokytoja iš mokyklos, kurioje mokiausi. Per Užgavėnes mes padainavome jos bute ir, kaip visada, laukėme saldainių. Pamenu, kad ji tuomet labai „susirūpino“ tuo, kas aš esu, bet tai buvo galima pavadinti ne tik smalsumu, bet ir savotiška įtampa. Tada pasijutau darantis kažką negero, nepriimtino, neteisėto.

Galiu sakyti, kad šie patirti jausmai gana dažnai atsispindi mano kūriniuose, nes jie sietini su visuomenėje patiriama prievarta „kitokio“ atžvilgiu. Maskuojantis po kauke tokie jausmai, kaip gėda, baimė, pažeminimas, tampa tavo nuolatiniais palydovais. Šitaip susiformuoja ir įvairios traumos. Kiek stebiu savo aplinką, dauguma žmonių yra vienaip ar kitaip traumuoti. Manau, kad atsivėrus žaizdai ir jos laiku negydant, toksiški jausmai (šiuo atveju šie jausmai nuolat gyvena su tavimi) tarsi tampa tavo tapatybės dalimi ir kitokio savęs nebesuvoki, tiesiog pats suaugi su savo kauke, imi jausti tuštumą ir depresiją. Norėdami išgyti nuo traumos, gėdos ir baimės, turime puoselėti savo sąmoningumą, atsakomybę, atjautą sau ir kitiems, nekaltinti savęs, priimti save tokius, kokie esame.

Kaip rašoma knygoje, pasyvumas, desperacija, pagieža, eskapizmas, kartėlis, pyktis ir kiti bjaurūs jausmai labai akivaizdūs Lietuvos viešajame gyvenime. Kaip šios emocijos veikia meno pasaulyje?

Adomas Danusevičius: Neturiu vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą. Aš pats asmeniškai vengiu tiek filmų, tiek knygų, kurios gali iššaukti šiuos jausmus. O kūriniai, manau, turi teisę būti visokie, tik, žinoma, norėtųsi daugiau šviesesnių darbų, nes aplinka ir taip jau gana toksiška. Bet vis tiek svarbu kalbėti apie bjaurius jausmus, kuriuos patiriame, nes jie yra platesnės visuomenės, kuri vienaip ar kitaip mus veikia, dalis.

Tapybos darbuose daug dėmesio esate skyręs vyriškumo temai. Vienas iš jūsų darbų ciklų vadinasi „Kamufliažinis vyriškumas“. Vilniaus dailės akademijoje apsigynėte ir meno daktaro disertaciją „Kamufliažinis vyriškumas ir kempiškasis blizgesys“. Šiek tiek nukrypdamas nuo knygos noriu paklausti: kaip vaizdiniais galima būtų apibūdinti ar išreikšti šį kamufliažinį vyriškumą?

Adomas Danusevičius: Po disertacijos užbaigimo jau praėjo keleri metai, atrodo, kad buvau užvertęs šį savo gyvenimo puslapį, norėjosi pailsėti nuo nagrinėjamų temų. Bet laikui bėgant pastebėjau, kad grįžtu prie tų pačių klausimų, tik gal iš kiek kitokios perspektyvos. Kaip tik neseniai nusipirkau meno katalogą, kuriame nagrinėjama kamufliažo tema. Kamufliažas siejamas su užsimaskavimu, slėpimusi, o kamufliažinis vyriškumas atskleidžia maskuotės panaudojimą siekiant įgyti pranašumą socialinėje erdvėje ir tapti mažiau pažeidžiamam. Pavyzdžiui, savo parodoje „Purvas ir gėlės“, vykusioje galerijoje „Vartai“, taip pat atradau kamufliažą, tik niekas turbūt jo nepastebėjo. Ant baltos sienos kūniški stambiais potėpiais nutapyti balti pastoziški barokiniai paveikslai kamufliažiškai išnykdavo ir vėl iškildavo, o pati ten eksponuotų paveikslų faktūra gali būti sietina su kempo (angl. camp) estetika. Šiuo metu vėl grįžau prie kamufliažo, tačiau šią temą labiau sieju su mitologija ir jos vaizdiniais.

Kam apskritai galėtų būti įdomi jūsų knyga?

Adomas Danusevičius: Ši knyga galėtų patikti plačiam žmonių ratui. Ji atrodo kiek nestandartinė. Artūro Tereškino esė gilios ir įžvalgios, grafinio dizainerio Tado Bujanausko kurtas dizainas atrodo patraukliai ir naujoviškai, o piešiniai žaismingai įsilieja į dialogą.

Artūras Tereškinas: Man atrodo, kad mūsų knyga labai tinka ir dabartinei pandemijos padėčiai. Nors šiuo metu esame vis labiau atskirti vieni nuo kitų ir išgyvename daugybę blogų emocijų, viena iš svarbių knygos minčių yra ta, kad tik kooperuodamiesi, būdami atsakingi vieni už kitus, padėdami vieni kitiems galime išgyventi. Ir bjaurūs jausmai gali tapti ne tik pamoka, bet ir vienijimosi kovai už ateitį įrankiu.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/