Gartho Steino romanas „Mano šuniškas gyvenimas, arba Kaip aš tapau žmogumi“ (iš anglų kalbos vertė Ugnius Keturakis, išleido „Tyto alba“) – nuostabi vieno likimo istorija, papasakota šuns. Enzo – ištikimas lenktynininko Denio draugas – mėgsta televizijos laidas ir tiki reinkarnacija. Jis dievina šeimininką ir kiekvieną dieną įrodinėja savo ištikimybę. O kai Deniui ateina sunkūs laikai, šuo supranta, kad išmušė jo valanda: jis turi trūks plyš padėti šeimininkui – net jeigu teks padaryti taip, ko šuniui neįmanoma padaryti...
„Mano šuniškas gyvenimas“ – išties labai gera, nuoširdi ir žmogiška knyga, jos autorius Garthas Steinas talentingai pasakoja paprastą žmogišką istoriją.
Gartho Steino tinklalapyje garthstein.com surinkti dažniausiai rašytojui užduodami klausimai (FAQ).
– Kaip gimė knygos sumanymas?
– Pirmoji šios knygos sėkla sudygo mano galvoje prieš dešimtmetį. Tuo metu jau nebedirbau dokumentinių filmų industrijoje, bet bičiulis paprašė manęs pakonsultuoti, ar būtų įmanoma JAV platinti Mongolijoje sukurtą filmą „Šunų šalis“ („State of Dogs“). Pažiūrėjau filmą, paskaičiau paruoštą platinimo medžiagą. Galiausiai filmo neplatinau, bet jo idėja man įstrigo giliai. Mongolijoje tikima, kad po mirties kiekvienas šuo reinkarnuojasi į žmogų. Pamaniau, kad tai labai įdomi koncepcija, ir atidėjau ją į šalį, tikėdamasis kurią dieną panaudoti.
Ir mano šuva žino tiesą: per kitą reinkarnaciją jis sugrįš į žemę kaip žmogus.
2004 metais man teko dalyvauti Billio Collinso skaitymuose Sietle. Billis – puikus poetas ir nepakartojamas skaitovas. Jis skaitė eilėraštį „Sugrįžimas“ („The Revenant“), kurio lyrinis subjektas – neseniai užmigdytas šuo, iš dangaus kalbinantis savo buvusį šeimininką. Eilėraštis prasideda taip: „Aš šuo, kurį tu užmigdei… aš sugrįžau tau pasakyti: tu niekada nė lašo man nepatikai.“ Eilėraštis man labai patiko. Billiui Collinsui baigus skaityti, jau žinojau, kad turiu parašyti istoriją šuns akimis. Ir mano šuva žino tiesą: per kitą reinkarnaciją jis sugrįš į žemę kaip žmogus.
Taigi turėjau personažą ir tikslą, bet man dar trūko istorijos. Artimas mano draugas, profesionalus lenktynininkas, dirbantis prabrangių automobilių remonto dirbtuvėje, tuo metu turėjo asmeninių sunkumų. Jo kova buvo ne tokia, kaip Denio, bet ji man pakišo minčių, kas vyksta šeimoje netikėtai mirus vienam iš jos narių. Išrutuliojau istoriją, kurioje mano pagrindiniam herojui Deniui netrūko sunkių išbandymų, ir knyga pati pradėjo rašytis.
– Kas įkvėpė parašyti atskirą knygos versiją jaunajam skaitytojui?
– Supratau, kad Enzo žinia aktuali visiems, ir kad daugeliui vaikų tikrai praverstų Enzo išmintis, bet trukdė suaugusiesiems skirta kalba ir temos. Vidurinių mokyklų bibliotekininkės dažnai man pasakodavo, kaip joms patiko knyga, ir kad būtų pasidalijusios ja su moksleiviais, jeigu tik… Taigi nutarėme parašyti knygą apie jaunesnį Enzo, ir idėja suveikė!
– Kaip manote, ar vaikams lengva tapatintis su Enzo?
– Enzo vaikams patinka, nes vaikai yra visai kaip šunys! Jie labai sumanūs, viską girdi, bendrauja tarpusavyje. Tačiau jie yra priklausomi nuo tėvų, kurie aprūpina maistu, drabužiais ir pastoge. Jie negali patys vairuoti. Žmonės jų neišklauso taip dėmesingai, kaip turėtų. Galima sakyti, kad jie irgi neturi nykščių, o jų liežuvių galimybės ribotos. Enzo – tobulas vaikų herojus!
– Kokių pasiūlymų turite šeimoms, kartu aptarinėjančioms knygas?
– Manau, kalbantis apie knygas svarbu atsižvelgti į kiekvieno skaitytojo nuomonę. Tą pačią knygą mes visi skaitome skirtingai, remdamiesi savo vertybėmis, patirtimi ir mintimis, todėl susitapatiname su skirtingomis knygos vietomis. Reikia turėti omenyje, kad vaikų gyvenimiška patirtis skiriasi nuo suaugusiųjų, todėl jie knygoje matys kitus dalykus. Bet svarbiausia, aptarinėdami knygą su šeimos nariais, nepamirškite Enzo patarimo: KLAUSYKITĖS!
– Kodėl parašėte istoriją, pasakojamą šuns balsu?
– Šuo-pasakotojas turi savų privalumų ir trūkumų. Trūkumas tas, kad šunys nekalba, neturi nykščių, savo minčių negali išreikšti niekaip kitaip, tik judesiais. Šunims ne visur leidžiama eiti. O privalumai tokie, kad jie turi ypatingų galimybių: šunų akivaizdoje žmonės išsako daug paslapčių, nes mano, kad šunys nesupranta. Šunims leidžiama būti kai kurių situacijų liudininkais, nes jie nėra žmonės ir neteisia.
Labai stengiausi perteikti skaitytojui unikalų požiūrį į knygoje vykstantį veiksmą. Enzo išeina pasivaikščioti su Zoja – jos tėvas Denis nežino, kas nutinka, bet mes viską matome Enzo akimis, užtat žinome. Tuo atžvilgiu buvo tikrai smagu rašyti iš „musės ant sienos“ perspektyvos. Juo labiau kad mūsų atveju „musė“ yra Enzo, labai dėmesingas stebėtojas.
– Ar vardas Enzo ką nors reiškia?
– Taip! Denio šuo pavadintas Enzo Ferrari garbei – šis žmogus sukūrė vieną įspūdingiausių automobilių markių pasaulyje. „Ferrari“ automobiliai žinomi visur. „Ferrari“ karaliauja ir „Formulės-1“ lenktynių pasaulyje. Bet papasakosiu juokingą istoriją, kaip sugalvojau naudoti Enzo vardą… Kai pradėjau rašyti romaną, Enzo nebuvo Enzo. Jis vadinosi Chuanu Pablu – lenktynininko Juano Pablo Montoya’os garbei. Kai mano žmona perskaitė pirmuosius puslapius, prisipažino, kad istorija jai patinka, bet šuns vardas nelimpa.„O jei pavadintum jį Enzo?“ – paklausė ji.
Tuo metu jau auginome du sūnus ir laukėmės trečiojo. Visada svajojau vieną iš savo vaikų pavadinti Enzo. Maniau, būtų labai šaunus vardas: Enzo Steinas. Tačiau mano žmona kategoriškai nesutiko. „Naujuoju tavo vaiku tebus šuo Enzo“, – atsakė ji. – „O kai gims mūsų mažylis, rasime jam tinkamą vardą.“(Jeigu smalsu, sūnų pavadinome Dashielliu.)
– Gal ir pats auginate šunį?
– Taip. Mūsiškė Kometa – labradoro ir pudelio mišrūnė. Ji juokinga, paika ir miela.
– Ar bandydamas įlįsti į šuns smegenis ir kūną rėmėtės kokiais nors tyrimais?
– Hm… tyrimais? Grožinę literatūrą rašau būtent todėl, kad nekenčiu tyrimų. Tiesiog neišlaikau dėmesio. Mano filosofija tokia: pirma rašyti, paskui klausinėti.
Grožinę literatūrą rašau būtent todėl, kad nekenčiu tyrimų. Tiesiog neišlaikau dėmesio. Mano filosofija tokia: pirma rašyti, paskui klausinėti.
– Kaip manote, ar perskaitę Jūsų knygą žmonės pradės žiūrėti į savo šunis kitaip?
– Tikiuosi. Kiekvienas, auginantis šunį, žino, kad jie turi labai gilių minčių, nuotaikų, emocijų, kartais jiems būna skaudu. Nesunku jiems priskirti nuomones, vertybes ir ilgalaikius siekius.
– Amerikiečiai dievina šunis ir automobilius. Ar šias dvi nacionalines aistras įpynėte į savo knygą tikslingai, ar tai įvyko organiškai?
– Kai pradėjau rašyti knygą, kolegos rašytojai ir leidėjai ėmė mane niuksinti, kad, pirma, niekas neskaito knygų apie lenktynes, o antra, niekas neskaitys knygos, kurios pasakotojas yra šuo. Ir vis dėlto, kaip minėjau, istorija rutuliojosi organiškai, todėl ji galbūt net „tikresnė“ už kai kurias kruopščiai sukonstruotas grožines knygas, nes žmonės joje randa daug asmeniško.
– Lenktynių scenos sukelia tikrą adrenalino antplūdį ir įspūdį, kad išmanote šio sporto subtilybes. Galbūt turite profesionalaus lenktynininko patirties, o gal tai – išsamaus tyrimo rezultatas?
– Na, kai sakiau, kad nekenčiu tiriamojo darbo, turėjau galvoje medžiagos rinkimą…
Kai 2001 metais sugrįžau į Sietlą, užsirašiau į „aukštos klasės vairuotojų kursus“ – tai toks įmantrus būdas pasakyti, kad išmokau vairuoti automobilį dideliu greičiu lenktynių trasoje. Neilgai trukus Amerikos sportinių automobilių klubas (Sports Car Club of America) man suteikė lenktynininko licenciją. Vairuoti man sekėsi visai neprastai (2003 laimėjau Šiaurės Vakarų regiono Spec Miata klasės čempionatą), tačiau buvau niekam tikęs mechanikas, neturėjau nei laiko, nei pinigų, kad pasiekčiau daugiau. Kai sudaužiau savo automobilį – kaip tyčia, lenktyniaudamas lietuje – nutariau lenktynes apleisti, ir šiuo metu lenktyniauju tik tiek, kad neprarasčiau licencijos.
Juokingiausia, kad, nors ir labai mėgstu automobilius, niekada savęs nelaikiau jų žinovu. Kai baigiau rašyti knygą, žmona pasakė: „Tai štai kodėl įsitraukei į lenktynes. Rinkai medžiagą!“ Spėju, pasąmoningai būtent tą ir dariau.
– Ko mes visi galėtume pasimokyti iš Enzo?
– Ko gero, ne man spręsti. Bet, sakyčiau, svarbiausi šiedu dalykai:
Pirma, Enzo mantra: „Tai, ką skelbi, yra aukščiau tavęs.“ Manau, labai svarbu prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, nesijausti aplinkybių ar lemties auka, bet aktyviu savo ateities dalyviu. Idėja nėra nauja: „Galų gale meilė, kurią gauni, lygi meilei, kurią duodi“ (Lennonas/McCartney). Tai, į ką nukreipiu savo energiją, visada sutampa su tuo, ką vėliau gaunu iš gyvenimo.
Antra, Enzo epifanija – tai, ką jis supranta gyvenimo pabaigoje – prielaida, kad siekdamas laimėti, lenktynininkas privalo būti savanaudis, yra klaidinga. Jis suvokia, kad iš tikrųjų yra priešingai – norėdamas, kad jam pasisektų, lenktynininkas turi būti visiškai nesavanaudis. Jis turi liautis laikyti save ryškiausia Saulės sistemos žvaigžde, ir pradėti save suvokti tiesiog kaip unikalų supančios visatos aspektą, svarbiausia – kaip visatos tęsinį. Šitokiu būdu lenktynininkas atsikrato savo ego; jo veiksmai tampa tyri ir galingi kaip pati visata. O tai ir atneša sėkmę.
Visi sportininkai pamini psichologinį savo veiklos aspektą, kuris paprastai reiškia viena: jei galėsi pašalinti iš žaidimo savo ego, tavo veiksmai įgis daug daugiau aiškumo ir kur kas labiau tikėtina, kad laimėsi. Argi nebūtų įdomu, jei mes visi pradėtume kalbėti apie šį psichologinį gyvenimo aspektą? Kaip tada pasikeistų mūsų gyvenimas?
Parengė Emilija Ferdmanaitė
