TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Ar ne laikas pamilti komiksus?

Komiksų knygos „Persepolis“ fragmentas
Knygos puslapis / Komiksų knygos „Persepolis“ fragmentas
Šaltinis: Bernardinai.lt
0
A A

Kai manęs paprašė parašyti nuomonę apie komiksus, iš pradžių pagalvojau: „Kaip patinka.“ Paskui – „Na, gal ir nereikėjo sutikt.“ Komiksus pradėjau skaityti daugiau nei prieš metus. Tad, kaip suprantate, iki komiksų profesoriaus dar toli. Bet tada pamaniau: galbūt netyčia kas nors iš jūsų darote tą pačią klaidą, kaip anksčiau ir aš – komiksų neskaitote išvis. O va tuomet – laikas susiimti. 

Nereprezentatyvi pažįstamų Lietuvos gyventojų apklausa parodė – vidutinis amžius, kai žmonės sako pastarąjį kartą skaitę komiksus yra apie 10–12 metų. Dažniausiai prisimenamos Peliuko Mikio, Ančiuko Donaldo ir „Flinto“ istorijos. Dar supermenai, betmenai egzistuoja, bet „čia iš filmų gal labiau pažįstami“.

Itin rekomenduočiau iš naujo perversti ir Peliuką Mikį ir, jeigu neteko, Betmeno seriją (o kaip norėčiau, kad jis mane kurią dieną išgelbėtų!). Bet šįkart pasisakymo tikslas kitas – pabandyti įrodyti, kad komiksai yra daugiau nei superherojai ir kad šiukštu – ne vien vaikų tai reikalas.

Tai, žodžiu, taip. Aš pasakysiu, kaip prasidėjo mano netikėta meilė komiksams, ir tada turėsiu slaptą viltį, kad ir jūs ja užsikrėsite.

Trumpos meilės istorijos ilgesnė retrospektyva

Taigi kadaise vieną dieną paėmiau solidžiai atrodančią knygą su paveiksliukas (bet visai ne vaikiškais!) ir pagalvojau: „O kaip čia aš apie tokį grožį nebuvau anksčiau informuota?“

Kadaise tada taip pat sužinojau, kad didesnės ir ilgesnės komiksų knygos išdidžiai vadinamos grafiniais romanais. Pritarkit, toks pavadinimas tikrai vertas suaugusio rimto skaitytojo dėmesio, ar ne?

Neatsimenu tiksliai, kuris grafinis romanas į rankas man pateko pirmasis, bet vienas iš jų buvo prancūzo Bastieno Vivès „Polina“. Istorija apie jauną baleriną ir jos siekius įsitvirtinti baleto pasaulyje, klaidžius santykius su savo dėstytoju. Trumpai tariant, labiau primena Darreno Aronofsky filmą „Juodoji gulbė“ negu Supermeno reikalus.

Paskui sekė irgi prancūzų grafinis romanas „Blue Is the Warmest Colour“ („Pati šilčiausia spalva yra mėlyna“) apie jaunos merginos meilę kitai merginai. Ančiukas Donaldas savo karalijoje tokius dalykus kažin ar galėtų leisti. Beje, šio grafinio romano pagrindu parašytas filmas 2013 m. laimėjo Kanų kino festivalio „Palmės šakelę“. Žinutė snobams.

Miglės Anušauskaitės iliustr./Komiksas „10 litų“
Miglės Anušauskaitės iliustr./Komiksas „10 litų“

Vėliau skaičiau Amily Carrol „Through the Woods“. Tai kažkas, ką galima pavadinti siaubo pasakomis. O pasakos tikrai ne vaikams, po tokių ir trisdešimtmečiai (na bent jau aš) su įjungta lempa miega. Subalansuota ir gotiškai nusiteikusiam žmogui. Beje, ši autorė nemažą dalį kūrybos krauna ir internete, pasidomėkite.

Tada atradau dar vieną naują meilę – Adriano Tomine iš Amerikos ir jo „Killing and Dying“ bei kitus komiksus. Tokio tipo istorijas aš vadinu „apie gyvenimą“. Kai nieko grandiozinio neįvyksta, bet viskas apie paprastų žmonių gyvenimą ir subalansuota melancholiškai bei depresyviai asmenybei.

Ir taip toliau ir panašiai. Šitas kelias grafines noveles jums įvardijau visų pirma dėl to, kad žinotumėte, kad esu labai apsiskaičiusi. Kita priežastis – konkrečiais pavyzdžiais parodyti, kad komiksai ir grafiniai romanai gali būti apie viską – visai taip, kaip ir normalios knygos.

Epilogas

Tai ką jums dabar daryti su šia informacija? Visų pirma, kadangi komiksai ir grafiniai romanai yra knygos su paveiksliukais, tai vien žodžiais sunku įtikinti, kad tie paveiksliukai gali būti labai skirtingi, įdomūs ir apskritai – atskiras menas.

Tad galioja principas – geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtus kartų pakalbėti. Todėl, sakyčiau, reikėtų jums imti ir bent jau pavartyti tų grafinių romanų. Tiesa, Lietuvoje tai padaryti nėra taip lengva. Betgi nepasiduokim.

Žinoma, skaitantiesiems angliškai pilni internetai knygų parsisiųsti – į skaitykles ir tradicinių pačiupinėjamų. Dalis komiksų ar grafinių romanų kūrėjų savo kūrybą kelia ir online, kaip jau minėtoji A.Carrol.

Lietuviškai išleistų grafinių novelių vis dar nedaug. Knygynuose (bent jau dalyje) ir internete dar galima rasti Arto Spiegelmano „Maus“ ir Marjane Satrapi „Persepolis“. Deja, nuo pavienių lietuvių bandymų kurti komiksus bent iš pradžių rekomenduočiau susilaikyti. Bet tai – atskira tema.

O vilniečiams labai rekomenduočiau užsukti į knygyną „eureka!“, įsikūrusį netoli Prezidentūros. Jie turi didžiausią man žinomą grafinių romanų lentyną Vilniuje, kuri nuolat atnaujinama. Tikrai nueikit, bent pavartyt. Pamatysit, kiek ten įvairaus grožio! Man šiaip net gaila sakyti apie tą lentyną, kad visko neišpirktumėt, bet jau tiek jau to.

Epilogo epilogas

Apskritai – skaityti knygas yra gražu, o perskaityti bent vieną grafinį romaną gali būti gražus šios vasaros atradimas. Ir net pasigirti tuo būtų visai madinga. Labai tikiuosi, kad jus ta meilė šią vasarą ištiks.

Bernardinai.lt
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą