Pirmoje knygos dalyje toliau tęsiamas karo metais pradėtas dienoraštis. Jame aprašomos dronų komandos kovinės užduotys ir iššūkiai, kurie kyla jas atliekant. A. Kumpis, baigęs trumpą artimosios žvalgybos dronų operatorių kursą, po savaitės jau kėlė į dangų žvalgybinį „Autel EVO-ll“. 2023 m. pavasarį ėmė darbuotis FPV dronų komandoje. Iš pradžių buvo inžinierius, atsakingas už sprogmenis ir dronų paleidimą, vėliau naviguotojas, galiausiai – pagrindinis pilotas.
Antroje knygos dalyje skaitytojai supažindinami su bepilotėmis sistemomis: jų istorija, Rusijos ir Ukrainos kare naudojamų populiariausių bepiločių orlaivių techninėmis charakteristikomis bei milžinišku bepiločių sistemų vaidmeniu Ukrainai kovojant su ženklią persvarą turinčiu priešu. „Royal United Services Institute“ (RUSI) paskelbtoje studijoje teigiama, kad Ukrainos kariuomenės taktiniai dronai „rusams padaro maždaug du trečdalius nuostolių“, todėl jie yra „dukart efektyvesni už visą kitą ukrainiečių turimą ginkluotę“. Tai yra įspūdingas pokytis. Dronai, dar prieš trejus metus laikyti palyginti nereikšmingais, dabar demonstruoja, kaip smarkiai ukrainiečiai keičia Vakarų šalių požiūrį į šiuolaikinį karą.
Ukrainoje nuo pat pirmų Rusijos invazijos dienų kariaujantis buvęs Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) savanoris A. Kumpis gerai pažįstamas Lietuvos skaitytojui. Pirmoji jo knyga „Ukrainos karo audrose. Savanorio iš Lietuvos dienoraštis“ dienos šviesą išvydo 2023 m. ir sulaukė išskirtinio susidomėjimo. Antroji knyga „Ukrainos karo audrose. Savanorio iš Lietuvos dienoraštis, II dalis“ yra pirmosios tęsinys, pasirodęs tų pačių metų pabaigoje. Dabar iš Ukrainos po daugelio pavojingų misijų grįžęs autorius, praėjęs ilgą ir pačią įvairiausią ginkluotę įvaldžiusio fronto kareivio kelią, dalinasi savo neįkainojama, be galo vertinga patirtimi su Lietuvos visuomene: kariškiais, šauliais bei civiliais. Autorius veda paskaitas, duoda interviu žiniasklaidai. A. Kumpis yra vienas iš nedaugelio lietuvių, tikrovėje patyrusių XXI a. pradžios modernų, bet ne mažiau nuožmų ir kruviną karą, kuriame vis didesnį vaidmenį vaidina šiuolaikinės bepilotės sistemos.
Kaip ir pirmosios A. Kumpio knygos, „Dronų karas“ gausiai iliustruotas nuotraukomis, žemėlapiais ir unikaliais vaizdo įrašais iš autoriaus asmeninio archyvo bei atvirų šaltinių.
Siūlome šios knygos ištrauką.
AR REIKIA SIŲSTI MŪSŲ KARIŲ Į UKRAINĄ?
2024 m. kovo 2 d.
2024 m. kovą Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pareiškė neatmetantis galimybės, jog Prancūzijos kariuomenės sausumos pajėgos bus siunčiamos į Ukrainą. Mūsų krašto apsaugos ministras į tai atsakė įprastai: drebindamas kinkas ir interpretuodamas Prancūzijos prezidento žodžius, kad iš tiesų nekalbėta apie dalyvavimą kovos veiksmuose, galbūt tik apie mokymo misijas. Ir tai dar didelis klausimas.
Esame valstybė, kuriai realiausiai grėstų įsiveržimas, jei Ukraina staiga žlugtų. Būtų natūralu ne tik palaikyti, tačiau ir imtis visų įmanomų iniciatyvų, kurios padėtų ukrainiečiams kovoti ir atsilaikyti prieš bendrą priešą kiek įmanoma ilgiau. Tačiau už mūsų šalies gynybą atsakingi asmenys elgiasi visiškai priešingai: nuolatos neigia karo grėsmę, ignoruoja perspėjimus, kad kurį laiką gali tekti gintis tik šiuo metu turimais pajėgumais, gynybai skirtas lėšas nukreipia infrastruktūros ir kitiems ilgalaikiams projektams vystyti.
Rusai nenustoja kartoti, kad kariauja prieš NATO ir Europos Sąjungą, o mes nuolat neigiame ne tik, kad kariaujame, bet ir pačią karo tikimybę artimiausiu metu. Tačiau tuo pat metu nenustojame kartoti, kad privalome nugalėti Rusiją. Susidaro paradoksali situacija, kad Rusija prieš mus kariauja ir to neneigia, mes siunčiame į Ukrainą visą įmanomą ginkluotę, vyksta kariauti savanoriai, bet kartu neigiame, jog kariaujame. Kaip laimėti karą, kurį neigiame? Atsakymas paprastas: neįmanoma.
Mūsų laukia sunkūs laikai, nes turime didelę problemą – lyderystės stoką. Paskutiniai Lietuvos didžiavyriai išmirė su LDK didžiaisiais kunigaikščiais ir pokario rezistentais miško broliais. Dabartiniai mūsų lyderiai yra baudžiauninkų palikuonys, gyvenime besivadovaujantys prisitaikymo, pataikavimo ir kinkų drebinimo principais. Tikriausiai tik tokių ir esame verti.
Ar ne paradoksalu, kad „Blue/Yellow“, didžiausią ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje Ukrainai nuo 2014 m. pagalbą teikiančią visuomeninę organizaciją, įkūrė ir jai vadovauja Švedijoje gimęs Lietuvos pilietis Jonas Ohmanas? Šį didžiausios pagarbos vertą žmogų kai kurie mūsų valstybės priešai net įvardija lietuvių nacionalistu. Jonas jau gerus metus varsto įvairių politikų ir valstybės veikėjų kabinetų duris ir mėgina juos įtikinti, kad norėdami atitolinti karą nuo savo sienų turime kuo daugiau įsitraukti į jį Ukrainos pusėje – taip pat ir siųsdami ten mūsų žmones.
Tačiau, kaip nuolankūs baudžiauninkų palikuonys, visuomet žvalgomės į mūsų sąjungininkus Vakaruose, ir jei kažkur Amerikoje ar Vokietijoje ima skambinti varpais, kad mums gresia realus pavojus, pradedame kažką daryti. Jei ne, toliau ramiai „ariame žemę“ ir tikimės geriausio.
Veltui tikėjausi, kad generolo Beno Hodgeso perspėjimai, jog porą savaičių gali tekti atsilaikyti patiems, ir Emmanuelio Macrono pareiškimas, kad jis neatmeta karių siuntimo į Ukrainą galimybės, bent kiek prablaivys mūsų sprendimų priėmėjus. Deja. Vienintelė jų reakcija – visko neigimas.
