Dabar populiaru
Publikuota: 2018 spalio 5d. 18:03

Arundhati Roy „Didžiausios laimės ministerija“ – laimės paieškos pasaulio sielvarto kambariuose

Knygos viršelis 15min recenzija
Jurgos Mandrijauskaitės nuotr. / Knygos viršelis

Arundhati Roy romano „Didžiausios laimės ministerija“ skaitytojai laukė daugiau nei dvidešimt metų, nuo tada, kai 1997-aisiais pasaulį išvydo jos nuostabi knyga „Mažmožių dievas“, laimėjusi prestižinę „Booker“ premiją.

Iki tol ši premija niekada nebuvo suteikta jokiam Indijos piliečiui, gyvenančiam Indijoje, o juo labiau indei. Parašiusi tik vieną knygą, Roy tapo garsiausia subkontinento rašytoja, o tai yra didžiulis pasiekimas. Po to Roy aktyviai dalyvavo politinėje veikloje, kovojo už žmogaus teises, tad visai nekeista, kad visa tai atsispindi jos naujausiame daugiasluoksniame, kerinčia kalba parašytame romane „Didžiausios laimės ministerija“ (išvertė Danguolė Žalytė, išleido leidykla „Alma littera“).

Norėčiau parašyti vieną iš tų rafinuotų apsakymų, kuriuose beveik nieko neatsitinka, bet prirašyta daug. Kašmyre to padaryti neįmanoma. Tai, kas vyksta čia, nėra rafinuota. Per daug kraujo gerai literatūrai.

Pirmosios Roy knygos „Mažmožių dievas“ veiksmas labiau rutuliojosi aplink vieną šeimą, ten aprašytas sielvartas buvo labiau privatus, asmeninis, o antrasis rašytojos romanas „Didžiausios laimės ministerija“ yra gerokai globalesnis, apimantis pastarųjų kelių dešimtmečių Indijos, Kašmyro politiką ir istoriją, jos aprašomi skausmai, siaubai, liūdesys yra nacionalinio masto: „Norėčiau parašyti vieną iš tų rafinuotų apsakymų, kuriuose beveik nieko neatsitinka, bet prirašyta daug. Kašmyre to padaryti neįmanoma. Tai, kas vyksta čia, nėra rafinuota. Per daug kraujo gerai literatūrai.

Romano pavadinimas turi ironišką intenciją, nes šiam kūrinyje laimės ir laimingų „ministrų“ visgi tenka ieškoti kone su žiburiu. Pagrindiniai romano herojai – paribių gyventojai, įsikūrę priemiesčiuose: transseksualios moterys, gyvenančios drauge su aklu musulmonų imamu, jaunasis dalitas, kuris pakeičia savo vardą, siekdamas išvengti aplinkinių smurto, vienuoliktus metus badaujatis daktaras-protestantas, Kašmyro laisvės kovotojas, absurdišku būdu netekęs žmonos ir dukrelės, šaligatvio šiukšlių krūvoje paslaptingai atsiradęs kūdikis. Šių ir kitų herojų likimai tarsi atskiros muzikinės dalys atliepia viena kitą ir pinasi tarpusavyje, sukurdamos tragiškai didingą simfoniją.

„Didžiausios laimės ministerijos“ viena iš pagrindinių temų yra labai ryški atskirtis Indijoje tarp kastų, klasių, odos spalvos, lyčių ir t.t.. Andžam motina (gimus „Aftabui“) patiria netikėtą šoką, nes naujagimis gimė dvilytis ir yra hemafroditas. Taip berniukas Aftabas, didžiam tėvų nusivylimui ir siaubui, virsta hermafrodite hidžra Andžam, kuri po ilgų vietos paieškų šiame pasaulyje galiausiai apsigyvena kapinėse, įkurdama čia pasaulio atstumtųjų viešbutį. Kita knygos herojė – keistuolė Tilo, mergina be šeimos, be praeities, be kastų, kurios odos spalvą prancūzai būtų pavadinę „Café au lait“, daugumos indų požiūriu savaime laikoma negraži. Tilo tampa užsislaptinusia politine aktyviste, galbūt net šiek tiek modeliuojama pagal pačios knygos autorės prototipą. Ir jei hemofroditę Andžam galima būtų pavadinti Indijos kūniškuoju simboliu, tai aktyvistė Tilotama tarsi įkūnija šalies sąmonės metaforą.

Vakariečių pasaulyje, o ypač Amerikoje transseksualumo tema jau nei stebina, nei glumina, nei gąsdina, gal net atvirkščiai. Galų gale, tai nėra pirmas svarbus romanas apie hermafroditus. 2002 m. Jeffrey Eugenides romanas „Midlseksas“ panašia tema laimėjo Pulitzerio premiją, o pačios knygos vien JAV buvo parduota keturi milijonai egzempliorių. Indijoje hidžros – žmonės, kurie, nors biologiškai gimę vyrais, tačiau psichologiniame lygmenyje jaučiasi moterimis, rengiasi ir elgiasi kaip moterys, yra seniai pripažinta subkultūra. Jie ilgą laiką buvo persekiojami, tačiau dabar Indija yra linkusi priimti hidžras kaip „trečiąją lytį“. Hermafroditės Andžam kūnas yra galinga metafora vidiniams prieštaravimams Indijoje perteikti. Štai kaip pati Andžam apibūdina savo kūne vykstančias nuolatines kovas: „Kylančios kainos, vaikų priėmimo į mokyklą taisyklės, mušeikos vyrai, neištikimo žmonos yra viduje. Riaušės vyksta mumyse. Karas siautėja mumyse. Indija ir Pakistanas yra mumyse. Ir niekas nesusitvarkys. Negali.“

„Scanpix“/ AP nuotr./Arundhati Roy
„Scanpix“/ AP nuotr./Arundhati Roy

Reikia pripažinti, kad pirmoji knygos pusė skaitoma gan sunkokai. Dienoraščio įrašai, laikraščių naujienų ištraukos, „atgaviniai“, „labai mažiems vaikams adaptuotas anglų kalbos gramatikos ir supratimo vadovėlis“, tekstiniai pranešimai ir Kašmyro anglų abėcėlė – tikrai reikia būti kantriam, kad visa tai ištvertum ir perskaitytum (ypač kol nesupranti, kur tai nuves). Manau, kad ne vienam skaitytojui bus akimirkų, kai šis poleminio pobūdžio beformis minčių srautas su šimtais personažų, istorijų ims šiek tiek varginti ir norėsis vis dažniau nuo to pailsėti, bet pratempus bent iki romano vidurio, pasakojimas visgi įgauna apčiuopiamus istorijos kontūrus, o galiausia suteikia didelį skaitymo malonumą.

Romanas išsiplečia Andžam įsiveržus į induistų piligrimų žudynes ir vyriausybės represijas prieš musulmonus. Taip rašytoja skaitytoją perkelią iš Delio į Kašmyrą, kur Indija ir Pakistanas kariauja prieš Kontrolės liniją, paversdami vieno gražiausio pasaulio slėnio gyventojus pabėgėliais, džihadžiais, kankiniais, informatoriais ir t.t..

Skaitytojo dėmesį romanas prikausto, kai jame pasirodo nauja paslaptinga herojė Tilotama ir trys ją įsimylėję studijų draugai: Kašmyro laisvės kovotojas Mūsa, žvalgybos statytinis žurnalistas Naga, Kašmyro žvalgybos tarnybos viršininko pavaduotojas Garsonas. Dviejų dešimtmečių laikotarpyje persipynę šio meilės kvadrato dalyvių gyvenimai lyg sudužusios mozaikos detalės susidėlioja į nuostabiai liūdną, o kartu romantišką istoriją, jei tokia gali būti karo fone.

„Didžiausios laimės ministerija“ – tarsi siužetų ir simbolių santrauka, su keliais pagrindiniais herojais ir šimtais antraplanių, su daug reikšmingų šuolių laike ir erdvėje, atskleidžiant paskutiniųjų dešimtmečių Indijos politikos ir istorijos vingius. Roy pateikia trumpus satyrinius politikos eskizus, bauginančias iliustracijas apie tai, kaip veikia kastų sistema, išsamiai apibūdina Kašmyro regiono istoriją, geografiją, politiką ir žmones, kuriuos dabar administruoja trys skirtingos šalys bei regiono santykį su visa Indija. Dar Roy puikiai puikiai pademonstruoja, kaip dezinformacija netrunka plisti globalizacijos amžiuje, kaip jauni vyrai, patyrę diskriminaciją, internete aptiktiems vaizdams ir žodžiams suteikia savas prasmes (epizodas su Sadamu Huseinu) ir imasi pavojingų veiksmų: „pasaulis dabar – tik vaizdo įrašai“.

Visgi manau, kad viena iš didžiausių šio romano sėkmių – tai knygos kalba, kuri savo poetine šviesa nušviečia net ir kraupiausią aprašomą tikrovę. Romano temos yra liūdnokos, tačiau autorė išlaiko gana ironišką, šmaikštų stilių, empatiją ir meilę žmonijai. Tai nereiškia, kad knyga yra juokinga – Roy nėra sąmojinga, nors pati jos proza yra slengiška ir dažnai aprašomos situacijos primena juodojo humoro komedijas.

Šiuo metu niekas nėra tikras, ar jautis nėra šuo, ar kukurūzo burbuolė nėra kiaulės koja ar bifšteksas. Bet gal toks ir turi būti kelias į tikrą šiuolaikiškumą? Kai pagalvoji, o kodėl stiklinė negali būti ežys, gyvatvorė – etiketo vadovėlis ir t.t.?

Romane apstu brutalaus smurto, išžaginimų, mirties (kartais vienam žmogui net dvigubos), paliktų kūdikių, diskriminacijos dėl lyčių, kastų, klasių, religijos, tačiau pagrindinis romano tonas visgi išlieka viltingas. Sudužusių širdžių viešbutyje įsikūrusiose kapinėse visi šie nelaimingieji susikuria paralelinį pasaulį – laimės ministeriją su liaudies mokykla, zoologijos sodu ir baseinu be vandens – taip Roy suteikia viltį, kad, bet kokiomis aplinkybėmis galima susikurti savo laimės oazę, net jei laimės baseine niekada nebus galimybės pripildyti žydro, skaidraus vandens.

Šis romanas patiks ankstesnės Arundhati Roy knygos gerbėjams, nes rašymo stilius išlieka panašus, taip pat ši knyga patiks besidomintiems Indijos ir Kašmyro politinėmis aktualijomis, žmogaus teisėmis ir vertinantiems romano kalbą galbūt labiau net už siužetą, nors Tilos ir jos trijų vyrų istorija – tikrai gniaužianti kvapą, ir esu įsitikinus, kad nepaliks abejingų.

Labai tiksliai šią lėtą knygą sulipdytą iš daug gyvenimiškų šukių apibūdina herojės Tilo eilėraštis: „Kaip papasakot sudužusią istoriją? Lėtai tampant kiekvienu. Ne. Lėtai tampant viskuo.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

07:15
07:03

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Dovanoju sveikatą

Sveikata