Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 08 10, 15:51

„Aštuonios tobulos žmogžudystės“: kai nusikaltimai iš knygų persikelia į gyvenimą

„Fantastinis malonumas: ir knygą versti, ir visą jos palydą – romane minimus detektyvus – perskaityti“, – sako Ina Rosenaitė, į lietuvių kalbą išvertusi Peterio Swansono detektyvą „Aštuonios tobulos žmogžudystės“ (išleido BALTO leidybos namai). Kodėl vertėjai reikėjo perskaityti aštuonis romane minimus detektyvus?
Peteris Swansonas
Peteris Swansonas / Emily Tirella nuotr.

Kadaise bukinistas ir detektyvų mėgėjas Malkolmas Keršou sudarė detektyvinių knygų gudriausių žmogžudysčių – tų, kurių, jo nuomone, beveik neįmanoma išaiškinti, – sąrašą ir pavadino „Aštuoniomis tobulomis žmogžudystėmis“. Jį buvo kone pamiršęs, tačiau vieną snieguotą vasario dieną pro Malkolmo knygyno Bostone duris įžengia FTB agentė, renkanti informaciją apie keletą neatskleistų žmogžudysčių, kurios atrodo šiurpinamai panašios į išvardytas senajame sąraše. Nors Malkolmas nėra įtariamasis, akivaizdu, kad kažkaip su nusikaltimais susijęs. Jis pažada agentei pagalbą – dar kartą perskaityti sąraše minimas knygas ir paieškoti daugiau užuominų. Netrukus paaiškėja, kad kiekvieną Malkolmo žingsnį stebi ne tik FTB, bet ir žudikas. Kodėl kažkam parūpo vienišas introvertas knygininkas ir kokia grėsmė jam kyla? Siekdamas apsaugoti save ir nekaltas aukas, Malkolmas imasi privataus tyrimo.

„Aštuonios tobulos žmogžudystės“ sukelia lūkesčių, bet jie tuoj pat sužlugdomi, pateikia įtariamuosius, bet tuoj pat viską paneigia, ir iš esmės savaip interpretuoja detektyvinio trilerio topus, įskaitant šio žanro pagrindą – nepatikimą pasakotoją“, – taip romaną recenzavo The Wall Street Journal.

Suklaidinti vertėją Iną Rosenaitę būtų sudėtinga – jai labai patinka skaityti detektyvus, visuomet po ranka turi kokį nors pradėtą skaityti, nemažai jų yra ir išvertusi: „Paprastai greitai susivokiu, kas žudikas. „Aštuonios tobulos žmogžudystės“ – ne išimtis: man buvo aišku, kas tas žudikas, po kelių puslapių, kai jis pasirodė. Supratau, kad ne be reikalo atsirado toks asmuo.“ Tačiau patirti skaitymo malonumą tai nesutrukdė.

Vertėja šį rašytoją jau žinojo, prieš kelerius metus į lietuvių kalbą išvertė jo trilerį „Neverti gyventi“. „Aštuonios tobulos žmogžudystės“ – visiškai kitokia knyga, tai klasikinis detektyvas. „Visada pirmiausia knygą perskaitau, tada nusprendžiu, ar imsiuosi versti, nes turi man patikti, – darbo užkulisius praskleidė vertėja. – Šiuo atveju iškart supratau, kad nenorėdama nupjauti į pievas turiu perskaityti ir ten minimus aštuonis romanus. Jei jau rašytojas juos išanalizavo, reikia ir man pasekti jo pėdomis.“

Į lietuvių kalbą iki šiol išverstos tik dvi į šį sąrašą įtrauktos knygos: Donnos Tartt „Slapta istorija“ ir Agathos Christie „ABC žmogžudystės“. Ina tebuvo skaičiusi pastarąjį detektyvų karalienės romaną ir puikiai žinojo Iros Levino pjesę „Mirtini spąstai“, yra mačiusi pagal ją sukurtą filmą su Michaelu Caine’u ir Christopheriu Reeve’u (1982). Tad su malonumu perskaitė ir likusias, pažiūrėjo pagal dar vieną jų – Patricios Highsmith „Nepažįstamuosius traukinyje“ – pastatytą filmą, jo režisierius Alfredas Hitchcockas. „Atradimu galėčiau pavadinti Milne’o knygą „Raudonojo namo paslaptis“ – juk visi šį rašytoją žinome tik kaip Mikės Pūkuotuko autorių. Gal jo detektyvas nėra itin stiprus, bet yra netikėtų vingių, ne veltui jis įtrauktas į tobulų žmogžudysčių sąrašą.“

„Aštuonias tobulas žmogžudystes“ vertėja vadina tikru knygų mylėtojų romanu ne tik dėl minėto gerų detektyvų sąrašo. Pagrindinis herojus dirba labai jaukiame knygyne, taip ir norisi susirasti jo prototipą ir praverti duris! „Man patinka versti detektyvus, taip pat – ir knygas apie knygas“, – pažymėjo Ina Rosenaitė.

Knygos viršelis/Knyga „Aštuonios tobulos žmogžudystės“
Knygos viršelis/Knyga „Aštuonios tobulos žmogžudystės“

Peteris Swansonas yra aštuonių bestselerių autorius, įtrauktas į The Sunday Times ir The New York Times geriausiųjų sąrašus. Tarp jo kūrinių – romanas „Neverti gyventi“, laimėjęs Naujosios Anglijos draugijos apdovanojimą ir nominuotas Detektyvų rašytojų asociacijos Iano Flemigo „Plieninio durklo“ apdovanojimui, „Visas jos baimes“ JAV nacionalinis visuomeninis radijas išrinko geriausia metų knyga. Naujausias jo romanas – „Nine Lives“ („Devynios gyvybės“).

*****

Peter Swanson, Aštuonios tobulos žmogžudystės

Vertė Ina Rosenaitė

PIRMAS SKYRIUS

Lauko durys atsidarė ir išgirdau, kaip FTB agentė patrepsi ant kilimėlio. Buvo ką tik pradėję snigti, į knygyną plūstelėjo sunkus, energija pulsuojantis oras. Agentei už nugaros trinktelėjo užsidarančios durys. Matyt, skambindama ji buvo visai šalia, nes susitikti su ja pažadėjau tik prieš kokias penkias minutes.

Knygyne buvau vienas. Ir pats nežinau, kodėl tądien jį atidariau. Prognozuota, kad per pūgą iškris apie pusmetrį sniego, pustyti pradės ryte ir nesiliaus iki kitos dienos popietės. Bostono mokyklos jau pranešė, kad vaikus paleis anksčiau, o kitą dieną pamokos išvis atšaukiamos. Jau buvau paskambinęs dviem darbuotojams, turėjusiems tądien dirbti – Emilė rytinėje pamainoje, Brendonas popiet ir vakare, – ir pasakiau, kad neitų. Prisijungiau prie „Senų velnių“ knygyno tviterio paskyros parašyti, kad per pūgą nedirbsime, bet kažkas mane sustabdė. Gal suvokimas, kad visą dieną teks vienam praleisti namuose. Be to, iki knygyno mažiau nei kilometras kelio.

Nusprendžiau nueiti į darbą; bent jau galėsiu šiek tiek pabūti su Niru, patvarkyti lentynas, gal net supakuoti vieną kitą užsakymą internetu. Man atrakinant duris Burio gatvėje Bikon Hile, granito spalvos dangus jau grasino sniegu. „Seni velniai“ nejudrioje miesto vietoje, bet esam specializuotas knygynas – detektyvinių knygų, tiek naujų, tiek jau skaitytų, – ir dauguma mūsų klientų ateina tikslingai arba užsisako iš mūsų svetainės. Įprastinį vasario ketvirtadienį turbūt nesitikėčiau sulaukti daugiau nei dešimties klientų, nebent, žinoma, organizuotume kokį renginį. Bet vis vien darbo čia yra visada. O kur dar Niras, knygyno katinas, nepakenčiantis kiaurą dieną būti vienas.

Be to, neprisiminiau, ar vakar vakare palikau jam papildomai ėdesio. Paaiškėjo, kad turbūt nebuvau palikęs, nes peržengus slenkstį jis atskuodė manęs pasitikti. Niras – neaiškaus amžiaus rudas katinas, puikiai tinkantis knygynui dėl sutikimo (tiksliau, troškimo) taikstytis su nepažįstamų žmonių jam rodomu švelnumu. Įjungiau šviesas, pašėriau Nirą ir išsiviriau visą kavinuką kavos. Vienuoliktą valandą užėjo Margaretė Lum, nuolatinė klientė.

– Kaip suprast, kodėl dirbate? – paklausė ji.

– O jūs kodėl ne namie?

Ji kilstelėjo du prašmatnios maisto parduotuvės Čarlzo gatvėje maišelius.

– Maisto reikėjo, – atsakė savo aristokratišku tonu.

Šnektelėjome apie naujausią Louise Penny romaną. Tik daugiausia kalbėjo ji. Aš apsimečiau jį skaitęs. Šiomis dienomis visąlaik apsimetu daug perskaitęs. Žinoma, tikrai permetu recenzijas pagrindiniuose mūsų srities leidiniuose ir paskaitinėju keletą tinklaraščių. Vienas jų vadinasi „Fotelio išdavikas“, nes ten aptariamos naujausios knygos ir jų pabaiga. Nebeprisiverčiu prisėsti prie šiuolaikinių detektyvų – kartais iš naujo paskaitau dar vaikystėje sužavėjusią knygą – todėl tie tinklaraščiai apie knygas man tiesiog nepakeičiami.

Turbūt galėčiau būti sąžiningas ir sakyti visiems, kad manęs detektyvai nebedomina, kad dabar prieš miegą daugiausia skaitau istorines knygas ir poeziją, bet meluoti patogiau. Keli, kam pasakiau tiesą, visada klausia, kodėl nebeskaitau detektyvų, bet ta tema atvirauti negaliu.

Išlydėjau Margaretę Lum su nenauja Ruth Rendell knyga „Amžinas pasisveikinimas“, kurios, kaip pati sakė, devyniasdešimt procentų tikimybė, kad dar neskaičiusi. Tada suvalgiau atsineštus pietus – sumuštinį su vištiena – ir jau ruošiausi eiti namo, bet suskambo telefonas.

– „Senų velnių“ knygynas, – atsiliepiau.

– Ar galėčiau pasikalbėti su Malkolmu Keršou? – paklausė kažkokia moteris.

– Klausau, – atsakiau.

– O, puiku. Čia FTB specialioji agentė Gven Mulvei. Būčiau labai dėkinga, jei skirtumėt man truputį laiko atsakyti į kelis klausimus.

– Gerai, – sutikau.

– Ar dabar tiktų?

– Žinoma, – atsakiau, manydamas, kad nori pasišnekėti telefonu, bet ji pareiškė tuoj užeisianti ir baigė pokalbį.

Kurį laiką stovėjau su telefonu rankoje, bandydamas įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti FTB agentė, kurios vardas Gven. Telefonu jos balsas skambėjo kimiai, todėl pagalvojau, kad bus nejauna, impozantiška ir rimta moteris rusvu lietpalčiu.

Po kelių minučių agentė Mulvei užėjo pro duris ir atrodė visai kitaip, nei įsivaizdavau. Kiek per trisdešimt, o gal ir jaunesnė, su džinsais, sukištais į žalius suvarstomus aulinius, pūsta žiemine striuke ir balta megzta kepure su bumbulu. Nutrepsėjo sniegą ant kilimėlio, nusiėmė kepurę ir priėjo prie kasos. Išėjau iš už prekystalio jos pasitikti, o ji sveikindamasi ištiesė ranką. Paspaudė tvirtai, bet jos delnas buvo lipnus.

– Agentė Mulvei? – paklausiau.

– Taip, sveiki.

Snaigės tirpo ant jos striukės, palikdamos tamsias dėmes. Ji pakratė galvą – plonų šviesių plaukų galiukai buvo sušlapę.

– Keista, kad dar dirbate, – tarė ji.

– Tiesą sakant, jau ruošiausi užsidaryti.

– Aišku, – atsakė ji. Tada perkėlė sau per galvą ant peties kabojusio odinio krepšio rankeną ir atsisegė striukę. – Bet kažkiek laiko turite?

– Taip. Ir man smalsu. Gal pasikalbėkime mano kabinete?

Ji atsisuko ir pažvelgė į knygyno duris. Baltoje kaklo odoje išsišovė sausgyslės.

– Ar išgirsite, jei užeis koks klientas? – paklausė.

– Nemanau, kad tikėtina, bet taip, išgirsiu. Prašom čia.

Mano kabinetas knygyno gale labiau primena kišenėlę. Atnešiau agentei Mulvei kėdę, o pats atsisėdau kitoje rašomojo stalo pusėje į savo krėslą su išsikišusiu pro skyles porolonu. Įsitaisiau taip, kad matyčiau ją pro dviejų knygų stirtų tarpą.

– Oi, atsiprašau, – pasakiau. – Nepaklausiau, ar ko nors norėtumėt?

Kavinuke dar likę kavos.

– Ne, ačiū, – ji nusivilko striukę ir padėjo savo krepšį, galima sakyti, labiau portfelį, ant grindų šalia savęs.

Po striuke vilkėjo juodą megztinį apvaliu kaklu. Jau galėdamas į ją geriau įsižiūrėti supratau, kad blyški ne tik jos oda, blyškūs ir plaukai, ir lūpos, o akių vokai kone permatomi; net akiniai plonais metaliniais rėmeliais kone įsilydę į veidą. Buvo sunku suprasti, kokia ji iš tiesų, atrodė, kad koks nors dailininkas nykščiu pratrynė veido bruožus, kad būtų neapibrėžti.

– Prieš pradėdama norėčiau paprašyti jūsų niekam nepasakoti nieko, apie ką kalbėsimės. Truputį informacijos yra paviešinta, bet ne viskas.

– Dabar jau tikrai labai smalsu, – atsakiau ir pajutau, kaip širdis ėmė plakti tankiau. – Ir, žinoma, niekam nieko nepasakosiu.

– Puiku, ačiū, – atsakė ji, tarsi patogiau įsitaisydama ant kėdės ir nuleisdama pečius, kad galva būtų tame pačiame aukštyje kaip mano.

– Ar esate ką girdėjęs apie Robin Kalahan? – paklausė ji.

Robin Kalahan buvo Bostono televizijos naujienų vedėja, prieš pusantrų metų nušauta savo namuose Konkorde, maždaug keturiasdešimt kilometrų į šiaurės vakarus nuo Bostono. Nuo tada tai viena pagrindinių miesto naujienų temų, ir nors jos buvęs sutuoktinis atrodė įtartinas, niekas dėl to nužudymo dar nesuimtas.

– Apie jos nužudymą? – paklausiau. – Tai žinoma.

– O kaip dėl Džėjaus Bredšou?

Minutėlę pagalvojau ir papurčiau galvą.

– Lyg ir negirdėtas.

– Jis gyveno Denise Keip Kode. Rugpjūtį suradome jį mirtinai sumuštą garaže.

– Ne, negirdėtas, – atsakiau.

– Ar tikrai?

– Tikrai.

– O tada kaip dėl Itano Birdo?

– Šitas kažkur girdėtas.

– Jis buvo Masačusetso universiteto Louelyje studentas, dingęs daugiau nei prieš metus.

– Aišku, supratau.

Išties prisiminiau šį atvejį, bet ne smulkmenas.

– Jį rado užkastą draustinyje Ašlande, iš kur jis ir kilęs, maždaug po trijų savaičių nuo dingimo.

– Taip, teisingai. Rodė per visas žinias. Aš šios trys žmogžudystės susijusios?

Ji pasilenkė, įkišo ranką į savo krepšį, o tada staigiai ištraukė tarsi dėl kažko persigalvojusi.

– Iš pradžių taip nemanėme, nebent tiek, kad visos neišaiškintos.

Bet tada kažkas atkreipė dėmesį į jų vardus ir pavardes. – Ji kiek patylėjo tarsi duodama man progą įsiterpti. – Robin Kalahan. Džėjus Bredšou. Itanas Birdas. (Angl. robin – liepsnelė, jay – kėkštas, bird – paukštis – vertėjos pastaba.)

Akimirką pagalvojau.

– Jaučiuosi tarsi susikirtęs per egzaminą, – atsakiau.

– Galite pagalvoti, – tarė ji. – Arba galiu pasakyti.

– Jų vardai ar pavardės susijusios su paukščiais?

Ji linktelėjo.

– Teisingai. Liepsnelė, kėkštas ir paukštis. Suprantu, kad kiek pritempta, bet... nesileidžiant į daugybę smulkmenų, po kiekvienos šių žmogžudysčių arčiausiai nusikaltimo vietos esanti policijos nuovada sulaukė... žinutės iš žudiko.

– Vadinasi, mirtys susijusios?

– Atrodo, kad taip. Tačiau jos gali būti dar ir kitaip susijusios. Ar tos žmogžudystės jums nieko neprimena? Klausiu todėl, kad esate laikomas detektyvo žanro ekspertu.

Kurį laiką paspoksojau į savo kabineto lubas, o tada atsakiau:

– Na, gal skamba kaip iš knygos, kaip iš kokio detektyvo apie žudiką maniaką ar iš Agathos Christie.

Ji kiek atsitiesė.

– Ar kokio konkretaus Agathos Christie detektyvo?

– Į galvą kažkodėl iškart atėjo „Rugiai kišenėje“. Juk ten minimi paukščiai, ar ne?

– Nežinau. Bet galvojau ne apie tą.

– Turbūt kiek panašu ir į „ABC žmogžudystes“, – atsakiau.

Agentė Mulvei išsišiepė tarsi laimėjusi kokį prizą.

– Teisingai. Kaip tik apie šį ir galvojau.

– Nes aukas sieja tik vardai ar pavardės, daugiau niekas.

– Būtent. Ir ne tik tai, bet ir laiškai į policijos nuovadas. Knygoje

Puaro gauna žudiko laiškus, pasirašytus ABC.

– Vadinasi, skaitėte?

– Būdama keturiolikos tikrai skaičiau. Tada perskaičiau kone visas Agathos Christie knygas, tai, matyt, tarp jų buvo ir šita.

– Ji viena jos geriausių, – pasakiau kiek patylėjęs.

Niekada nepamiršau ypatingo šios Christie knygos siužeto. Įvykdomos kelios žmogžudystės, o jas sieja aukų vardai. Iš pradžių nužudoma moteris, kurios inicialai A. A., mieste, kurio pavadinimas irgi prasideda A raide, tada B mieste nužudoma mergina, kurios inicialai B. B. Na, turbūt pagavote. Paaiškėja, kad iš tikrųjų nusikaltėliui reikėjo atimti gyvybę tik vienai iš aukų, bet jis viską surežisavo taip, kad atrodytų, jog tas žmogžudystes įvykdė pamišęs maniakas.

– Taip manote? – paklausė agentė.

– Taip. Tikrai vienas geriausių jos siužetų.

– Planuoju ją vėl perskaityti, bet kol kas tik pasižiūrėjau Vikipedijoje, kad prisiminčiau, kas ten nutiko. Ten įvyksta ir ketvirta žmogžudystė.

– Taip, teisingai, – pasakiau. – Paskutinis nužudomas žmogus, kurio vardas iš D raidės. O žudikas veikė taip, kad atrodytų, jog žudo beprotis, nors jam reikėjo atsikratyti tik vieno žmogaus. Taigi, visos kitos žmogžudystės iš esmės tik priedanga.

– Taip parašyta ir Vikipedijoje, siužeto aprašyme. Auka, kurią siekta nužudyti, buvo žmogus su inicialais C. C.

– Taigi, – pasakiau.

Jau ėmiau svarstyti, ko ji pas mane atėjo. Ar tik todėl, kad esu detektyvų knygyno savininkas? O gal jai reikėjo tos knygos? Bet, jei taip, kodėl ji telefonu paprašė kalbėtis su manimi? Jeigu jai tik reikėjo bet kokio detektyvų knygyno darbuotojo, galėjo užeiti ir kreiptis į bet ką.

– Ką dar galėtumėt pasakyti apie tą knygą? – paklausė ji, o paskui dar pridūrė: – Juk jūs čia ekspertas.

– Ar tikrai? – paklausiau. – Gal ne visai, bet ką norėtumėt sužinoti?

– Nenumanau. Bet ką. Tikėjausi, kad jūs žinosite.

– Na, be to, kad pas mus kasdien užeina vienas žmogus ir nusiperka naują „ABC žmogžudysčių“ egzempliorių, daugiau neturiu ką jums pasakyti. – Ji kilstelėjo antakius, bet paskui suprato, kad pajuokavau ar bent jau bandžiau pajuokauti, o tada šyptelėjo, rodydama, kad suprato. Paklausiau jos: – Manote, kad šios žmogžudystės susijusios su Christie knyga?

– Bent jau aš tikrai taip manau, – atsakė ji. – Būtų nepaprastai keista, jei nebūtų susijusios.

– Ir galvojate, kad kažkas kopijuoja knygas norėdamas išsisukti nenubaustas? Kad tas kažkas norėjo nužudyti, pavyzdžiui, Robin Kalahan, bet nužudė ir kitus žmones, kad atrodytų, jog mirtį sėja minčių apie paukščius apsėstas maniakas?

– Galbūt, – agentė Mulvei pasikasė nosį prie kairės akies. Net jos mažutės plaštakos buvo blyškios, nagai nelakuoti. Ji vėl nutilo. Keista tai buvo apklausa, kupina pauzių. Turbūt ji vylėsi, kad aš tas pauzes užpildysiu. Nusprendžiau nieko nesakyti.

Galiausiai ji tarė:

– Turbūt svarstote, kodėl atėjau su jums pasikalbėti.

– Taip, – atsakiau.

– Prieš tą paaiškindama norėčiau paklausti apie dar vieną neseną atvejį.

– Prašom.

– Turbūt nebūsite apie tai girdėjęs. Toks Bilas Mansas. Praeitą pavasarį jį rado netoli geležinkelio bėgių Norvolke, Konektikute. Jis nuolat važinėjo vienu traukinio reisu, ir iš pradžių manyta, kad iššoko, bet dabar jau atrodo, kad jį nužudė kažkur kitur ir atgabeno prie bėgių.

– Ne, – papurčiau galvą. – Negirdėjau apie tai.

– Ar jums tai nieko neprimena?

Kas nieko neprimena?

– Jo mirties pobūdis.

– Ne, – atsakiau, bet tai ne visai tiesa. Kažką man priminė, bet tiksliai nesupratau ką. – Nemanau, – pridūriau. Ji vėl nutilo ir laukė, o aš paklausiau:

– Tai gal norėtumėt pasakyti, kodėl mane taip klausinėjate?

Ji atsisegė savo odinį krepšį ir ištraukė popieriaus lapą.

– Ar prisimenate sąrašą, 2004-aisiais sudarytą savo knygyno tinklaraščiui? Sąrašą, kurį pavadinote „Aštuonios tobulos žmogžudystės“?

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą