Kaip knygoje „Traukinys M“ rašo Patti Smith, su kuria interviu rasite žurnalo „Penkiolika“ numeryje: „Mes geidžiame to, ko negalime turėti. Norime atgauti tam tikrą akimirką, garsą, pojūtį.“
Kartais galvoju, kiek tie prisiminimai tikri, o kiek įsivaizduoti. Tačiau ryškiausiai iškylantis pirmasis vaizdas iš mano praeities nutviekstas šviesos. Aš, visai mažas, kambaryje, o mama tvarkosi jame ir garsiai leidžia muziką. Iš juostos. Negaliu prisiminti, kokia muzika tai galėjo būti, bet nenustebčiau, kad fone groja „Simon & Garfunkel“. Tebūnie tai jų „Sound of Silence“.
Ta akimirka atrodo kažkuo viltinga, skaidri. Bandau įsivaizduoti, kad nuo to prasidėjo ir mano pomėgis muzikai, o vėliau, labai natūraliai, ir literatūrai. Tai noras atrasti joje giluminio grožio, energijos, o gal ir tamsos šaltinį, tai – tarsi garso, kurį girdėjai vaikystėje, paieškos. Ilgesys kažko prarasto.
Galbūt kada nors, galiausiai pasiekęs paskutinę ribą, grįšiu ir prie to pirmojo prisiminimo, visą kambarį užliejančios muzikos, kuri skamba kaip tyla, šviesos. Atrasiu tai, ką ilguose ieškojimuose knygose ar muzikoje vis bandžiau atgaivinti.
Priartėsiu prie akimirkos, kai šviesą galiausiai užstos mano paties šešėlis.
Galvoju ir apie tai, kas yra pabaiga. Kaip skamba ji. Kai mirė mano tėtis, ilgą laiką mano grojaraštyje sukosi Laurie Anderson (su kuria irgi rasite interviu žurnale) daina „World Without End“. Joje yra ir toks tekstas:
„When my father died we put him in the ground
When my father died it was like a whole library burned down
World without end remember me“
Žmogaus mirtis išties atrodo tarsi ištisos bibliotekos gaisras, – kai su išėjimu sudega ir visa tai, ką jis skaitė, kaip matė pasaulį. Kaip bandė suprasti pasaulį be pabaigos, pasaulį be ribų.
Ir šiame žurnalo „Penkiolika“ numeryje į knygas žiūrime kaip į galimybę peržengti ribas, bent akies krašteliu žvilgterėti, kokia paslaptis glūdi ten, už regėjimo lauko.
Kviečiame ir jus į šią kelionę ribų link, kviečiame į knygų pasaulius, atveriančius naujus pažinimus.
