Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 22d. 13:19

Augusto premija apdovanotas švedų rašytojas J.H.Khemiris kerta sienas žodžiais

Jonas Hassenas Khemiris
Leidyklos nuotr. / Jonas Hassenas Khemiris

Jonas Hassenas Khemiris, kurio romaną „Viskas, ko neprisimenu“ (iš švedų k. vertė Raimonda Jonkutė) ką tik išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, yra penkių romanų, šešių pjesių, esė bei apsakymų rinktinės autorius. 2015-aisiais išleistas romanas pelnė Augusto premiją – svarbiausią Švedijos literatūros apdovanojimą. Be to, romaną „Viskas, ko neprisimenu“ Švedų institutas įtraukė į sąrašą 10-ies geriausių švedų knygų, kurias būtina perskaityti. Khemirio romanas atsidūrė greta Augusto Strindbergo ir Selmos Lagerlöf kūrinių.

„Ilgas prieštaktis ir paskui – smūgis visais orkestro instrumentais iš karto. Tai viena stipriausių mano skaitytų knygų“, – sakė romano vertėja Raimonda Jonkutė.

Už kūrybą J.H.Khemiris apdovanotas daugeliu literatūrinių premijų, tarp kurių – ir viena svarbiausių – P. O. Enquisto literatūros premija, jo knygos išverstos į daugiau kaip 30 kalbų, o pjeses pastatė kone šimtas teatrų visame pasaulyje. Rašytojo darbus įvertino ne tik skaitytojai ir literatūros kritikai, bet ir tokie šiuolaikinės literatūros grandai kaip Joyce Carol Oates ir Hermanas Kochas, pavadinę autorių vienu įsimintiniausių šiandienos skandinavų rašytojų.

1978-aisiais gimęs J. H. Khemiris (rašytojo tėvas tunisietis, motina – švedė) savo kūryboje žvelgia iš unikalios perspektyvos, tyrinėja, be kita ko, kalbos galią skirtingose kultūrose. Autorius užsiima ir socialine veikla – 2013 metais parašė atvirą laišką Švedijos teisingumo ministrei, kuriame kritikavo prieštaringai vertinamą tapatybės dokumentų politiką, aprašydamas ir savo paties patirtą rasinį profiliavimą. Laiškas buvo išspausdintas viso pasaulio laikraščiuose, įskaitant „The New York Times“.

„Viskas, ko neprisimenu“
„Viskas, ko neprisimenu“

Romane pasakojama istorija prasideda nuo jauno vyro žūties. Kyla abejonių, ar tai nelaimingas atsitikimas. Neįvardytas rašytojas nusprendžia iš fragmentų atkurti avarijoje žuvusiojo, vardu Samuelis, gyvenimą. Kalbėdamasis su draugais, artimaisiais ir kaimynais jis lyg mįslingą dėlionę lipdo Samuelio portretą: mylimas anūkas, užsispyręs biurokratas, ištikimas draugas, apsimetėlis, pozuotojas. Žmogus, kuris būtų viską paaukojęs dėl savo gyvenimo draugės ir viskuo dalijęsis su savo geriausiu draugu, bet kodėl tuomet jis juos prarado?

„Viskas, ko neprisimenu“ – istorija apie meilę ir atmintį, o kartu pasakojimas apie rašytoją, kuris, dėdamas pastangas įminti Samuelio paslaptį, iš tiesų sužino tiesą apie save.

Joną Hasseną Khemirį Monrealio literatūros festivalyje „Blue Metropolis“ kalbino rašytoja ir kultūrinių laidų vedėja Eleanor Wachtel.

Apie kalbos galią

Abu mano tėvus intrigavo žodžiai. Jiems visai neblogai sekėsi parinkti tinkamus žodžius ir pažvelgti į juos iš skirtingų kampų, nes mano mama ir tėtis kalbėjo skirtingomis kalbomis. Svarbiausia, ką išsinešiau iš vaikystės, buvo domėjimasis žodžių galia – nuo pat ankstyvo amžiaus. Man buvo sunku suvokti, kaip gali būti, kad prabilę svetima kalba tėvai tampa svetimais žmonėmis.

Mama mokėjo labai juokingai ir talentingai pasakoti istorijas švediškai, bet persijungusi į kalbą, kuri nebuvo jos gimtoji, ji pasikeisdavo. Prarasdavo humoro jausmą. Ji juokdavosi keistu juoku, kuris jai nebuvo įprastas. Tas pats atsitikdavo ir mano tėčiui: mačiau, kad jis jaučiasi tarsi pričiuptas, kai reikėdavo kalbėti ne gimtąja kalba. Kaip čia yra, kad kalba, kuria kalbame, suteikia mums galios tam tikrose situacijose, o po dešimties sekundžių tą galią atima?

Padalytame mieste

Aš kilęs iš Stokholmo priemiesčio. Turėjau draugų iš įvairių rajonų. Stokholme jaučiama didžiulė atskirtis. Įspūdį apie gimtąjį miestą paveikė skirtingas požiūris į mane. Jis priklausydavo nuo to, ar gatvėse trindavausi su draugais iš turtingų ar iš skurdžių rajonų. Jei būdavau su turtingais draugais, užsukę į parduotuvę būdavome laikomi klientais, su mumis būdavo kalbama mandagiai. Tuo metu pirkdavau daug kompaktinių diskų, parduotuvėse išklausydavome galybę įvairios muzikos. Paskui į tą pačią parduotuvę ateidavau su draugais iš skurdžių rajonų. Į mus tuoj pat būdavo žiūrima kaip į potencialius nusikaltėlius. Tai ta mano gimtojo miesto pusė, kuria pernelyg nesididžiuoju.

Žvilgsnio keitimas

Aš nuolat rašau apie žvilgsnio galią. Kai kas nors į tave pažvelgia ir pagalvoja, kad esi kažkas, kas nesi – ar įmanoma tą žvilgsnį pakeisti? Galbūt tam geriausiai tinka žodžiai? Pamenu, paauglystėje išėjęs pasivaikščioti su draugais iš skurdesnių rajonų galvodavau: „Eik paprastai“. Bet vos imi stengtis eiti „normaliai”, neišvengiamai imi žingsniuoti keistai. Šie pastebėjimai įsismelkė ir į rašymą.

Rasinis profiliavimas Švedijoje

Prieš kelerius metus Švedijos policija nusprendė „prašukuoti“ žmones, kurie mūsų šalyje gyvena nelegaliai. Jie tikrino gatvėse sutiktų žmonių tapatybės dokumentus. Žinoma, kabinėjosi tik prie tų, kurie, jų įsivaizdavimu, neatitiko tipiško Švedijos gyventojo įvaizdžio. Daugybė žmonių pasipiktino: „Tai ne kas kita, kaip rasinis profiliavimas. Tai nepriimtina.“ Tuo metu buvau tėvystės atostogose – tai labai švediška – ir apsidžiaugiau, kad pasigirdo balsų, drįstančių apie tai kalbėti. Bet teisingumo ministrės atsakė: „Tai nėra rasinis profiliavimas, šie žmonės – paranoikai, jie primena iš kalėjimo paleistus kalinius, kuriems atrodo, kad juos visur sekioja policija.“

Daugybė Švedijos piliečių pareiškė: „Mes kriminalizuojami.“ Parašiau ministrei atvirą laišką, kuriame pasiūliau apsikeisti su manimi kūnais. Aš įlįsčiau į jos kūną ir naujai suprasčiau feminizmą. Ji įlįstų į mano kūną ir perimtų mano prisiminimus apie vaikystę Švedijoje – kaip man daugybę kartų žmonių, esančių valdžioje, buvo primenama, kad jiems tokie kaip aš neatrodo šios šalies atstovai. Pradėjęs po truputį rašyti prisiminimus, supratau, kad ilgus metus pats save tildžiau.

Pamenu, augdamas nuolat gyniau savo šalį. Vis kartojau, kad taip yra šiek tiek ir dėl mano kaltės. Juk vaikštinėdavau užsitraukęs gobtuvą. Buvau jaunas ir bendravau su netinkamais žmonėmis. Bet paskutinį kartą taip nutiko, kai man buvo devyniolika. Buvau ekonomikos studentas ir vilkėjau paltą. Policijos pareigūnas 20 minučių pralaikė mane automobilyje, kol tikrino, ar esu tikrai tas, kas tvirtinau esąs. Nelengva policijos automobilyje atrodyti nekaltam. Kad ir kokia būtų tiesa, vis tiek atrodai taip, lyg būtum kažko prisidirbęs. Norėčiau pasakyti, kad viskas baigėsi man išspyrus dureles ir ekspromtu išrėžus kalbą apie rasinio profiliavimo absurdą, bet tūnoti ant užpakalinės policijos automobilio sėdynės man vis dėlto baisu.

Visada maniau, kad mano patirtis, palyginti su kai kurių kitų, yra niekinė. Bet kai pabandžiau ją užrašyti, pasirodė, kad ji nėra tokia jau menka. Supratau, kad didžiausios istorijos slypi mažmožiuose. Tai turėjo įtakos ir rašant romaną „Viskas, ko neprisimenu“.

Pagal www.cbc.ca parengė Emilija Ferdmanaitė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

04:04
02:49
00:10

Esports namai

URBAN˙/