Dabar populiaru
Sportas gyvai
Publikuota: 2020 lapkričio 2d. 20:09

Aurimas Švedas: „Kai į rankas patenka gera knyga, viduje pradedu sproginėti ir sakyti – ją parašyti turėjau aš“

Kultūros istorikas Aurimas Švedas juokauja, kad kas kartą į rankas paėmęs išskirtinai gerą knygą pajunta, kaip viduje kažkas pradeda sproginėti ir savęs klausia, kodėl būtent ne jis parašė šį kūrinį. „Aš prisipažinau amerikiečių fizikui ir rašytojui Alanui Lightmanui, kai jis buvo „Vilniaus lapų“ festivalyje, kad skaitydamas jo knygą „Einšteino sapnai“ nuolat kartojau, kad ją turėjau parašyti aš, bet kažkodėl jos idėja kilo ne man“, – sako jis. Tačiau A.Švedas yra parašęs ne vieną knygą, kuri praturtino mūsų literatūros lauką. O kokias knygas jis pats skaito? Kokių knygų skaityti negali? Apie knygas kalbame su kultūros istoriku, dirbančiu Vilniaus universitete ir Lietuvos istorijos institute.

Kas jus atvedė į knygų pasaulį? Pamenate, nuo kokių knygų pradėjote savo skaitytojo kelią, ką skaitėte vėliau, jau paauglystėje?

– Iš tiesų, čia turėčiau prisiminti savo senelį Petrą iš Biržų, kuris kiekvieną dieną sunkiai dirbdavo, bet grįžęs iš darbo, tai būdavo tarp penktos ir šeštos valandos vakaro, jis persirengęs visada pirmiausia prisėsdavo prie manęs – mes kalbėdavome, žaisdavome, taip pat skaitydavome knygas. Iš pat pradžių senelis Petras man skaitė knygas ir tai iki šiol išliko mano atmintyje kaip itin ryškus vaikystės įspūdis.

Knygos, Kurias pokalbio metu mini Aurimas Švedas

  • Vytautas Misevičius, „Juodojo džentelmeno galas“
  • Aleksandras Volkovas, „Urfinas Džiusas ir jo mediniai kareivėliai“, „Septyni požemio karaliai“, „Maranų ugnies dievas“, „Geltonas rūkas“
  • Pamela Lyndon Travers, „Merė Popins“
  • Alexandre'as Duma, „Trys muškietininkai“
  • Rafaelis Sabatinis, „Kapitono Blado Odisėja“
  • Henris Raideris Hagardas, „Montesumos duktė“
  • Stanislavas Lemas, „Soliaris“
  • Ray Bradbury, „Pradžios pabaiga“
  • John Fowles, „Kolekcionierius“, „Prancūzų leitenanto moteris“
  • Gabrielis García Márquezas, „Šimtas metų vienatvės“
  • Günter Grass, „Dancigo trilogija“
  • Marcel Proust,, „Prarasto laiko beieškant“
  • Thomas Mann, „Juozapas ir jo broliai“
  • Yuval Noah Harari, „Sapiens“
  • Johan Huizinga, „Viduramžių ruduo: studija apie keturiolikto ir penkiolikto šimtmečio gyvenseną ir mąstyseną Prancūzijoje ir Nyderlanduose“
  • Patrik Ouředník, „Europeana. Trumpa dvidešimtojo amžiaus istorija“
  • Florian Illies, „1913. Šimtmečio vasara“
  • Aurimas Švedas, „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“, „Visa istorija yra gyvenimas. 12 sakytinės istorijos epizodų“, „Istoriko teritorija“
  • Italo Calvino, „Nematomi miestai“
  • Alan Lightman, „Einšteino sapnai“

Po to aš atradau savąsias knygas. Pirmoji savarankiškai perskaityta mano knyga buvo Vytauto Misevičiaus pasakojimas apie žaislų parduotuvę ir joje naktį atgyjančius žaislus – „Juodojo džentelmeno galas“. O pirmas „bestseleris“, kurį aš skaičiau nustėręs ir po to nekantriai laukiau, kada pasirodys naujos autoriaus knygos, buvo rusų rašytojo Aleksandro Volkovo knyga apie Smaragdo šalies burtininką – tiek pastaroji knyga, tiek jos tęsiniai Sovietų Sąjungoje bei sovietinio lagerio šalyse susilaukė daug vertimų ir leidimų. Beje, tai buvo amerikiečių rašytojo Lymano Franko Baumo knygos apie Ozo šalies burtininką kopija ir interpretacija. Nugvelbęs L.F.Baumo idėjas A.Volkovas jas, žinoma, pritaikė sovietinės civilizacijos gyventojams ir, kaip jau minėjau, vėliau sukūrė ištisą knygų ciklą – „Urfinas Džiusas ir jo mediniai kareivėliai“, „Septyni požemio karaliai“, „Maranų ugnies dievas“, „Geltonas rūkas“. Žinoma, skaičiau ir Pamelos Lyndon Travers knygą „Merė Popins“ bei pasakojimo apie paslaptingąją auklę tęsinius.

Dabar P.L.Travers knygas su dukra skaitome iš naujo. Žaviuosi šia rašytoja ir visu jos sukurtu pasauliu bei jame gyvenančiais herojais, primenančiais, kad mes, pasinėrę į kasdienybės rutiną, tampame nedėmesingi mus supančiai realybei, kurioje visuomet egzistuoja stebuklo galimybė.

Paauglystėje manęs laukė susitikimas su prancūzų rašytoju Alexandre'u Duma ir jo „Trimis muškietininkais“ (tiesa, manęs draugai nelabai suprato, jog man labiau už D’Artagnan‘ą patinka Aramis), po to senelio Petro bibliotekoje aptikau Rafaelio Sabatinio knygą „Kapitono Blado Odisėja“ – skaitydamas šį romaną apie džentelmeną-piratą išmokau žodį „ironija“ ir ilgai bandžiau suprasti, kas tai, po galais, yra.

Ar paauglystėje buvote maištautojas, kuris specialiai vengdavo knygų skaitymo?

– Gyvenau santykinai saugiame nuo maištingų idėjų bei nuotaikų vėlyvojo sovietmečio pasaulyje, mažame miestelyje. Abu mano tėvai buvo mokytojai, puikiai suprantantys, kad „reikia žaisti pagal taisykles“. Tad mano šeimos namų biblioteka buvo ganėtinai nuspėjama turinio prasme. Tiesa, aš kartais pasičiupdavau vieną kitą knygą iš lentynos, kuri, tėvų nuomone, man į rankas pateko ne laiku. Pavyzdžiui, mano mama nebuvo laiminga supratusi, jog aš jau perskaičiau Henrio Raiderio Hagardo romaną „Montesumos duktė“. Jos nuomone, kai kurios gražiosios actekų imperatoriaus įpėdinės Otomės ir anglo Tomo Vingfildo meilės scenos buvo aprašytos pernelyg atvirai.

Mano artimieji taip pat niekaip negalėjo suprasti, ką aš randu sovietmečiu leidyklos „Vaga“ leistoje „Zenito“ arba kitaip – mokslinės fantastikos serijoje. Tą patį nebylų klausimą matydavau ir pirmaisiais nepriklausomybės metais ėmęs pirkti leidyklos „Eridanas“ knygas.

Tada nelabai galėjau paaiškinti, kam man reikėjo skaityti Stanislavo Lemo „Soliarį“ ar Ray'au Bradbury „Pradžios pabaigą“. Dabar, tapęs istoriku, žinau atsakymą. Man patinka keliauti laike ir erdvėje.

Kokios jūsų skaitytos knygos įsiminė labiausiai?

– Į šį klausimą atsakyti galėčiau atsakyti pabrėždamas, kad keičiantis laikui, keičiausi ir aš, knygos, kurios man darė įtaką, taip pat keitėsi.

Kai aš ruošiausi brandos egzaminams, man buvo aštuoniolika metų, aš neskaičiau privalomos literatūros knygų, bet buvau įsikibęs į tuo metu labai gausiai perleidžiamas į Ericho Maria Remarque'o knygas – tuo metu tai atrodė labai svarbu.

Kai atvažiavau į Vilnių ir 1993 metais pradėjau studijuoti Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, man įtaką darė tuo metu leidyklos „Vaga“ gausiai leista Hermanno Hesse's kūrybos serija. Tiesa, kai jau buvau „sugraužęs“ beveik visas H.Hesses knygas, viename vakarėlyje aš nugirdau man autoritetu buvusių bičiulių pokalbį apie tai, kad „kokie niekai yra H.Hesse, o štai Johnas Fowlesas – absoliuti jėga!“ Po kelių dienų aš, žinoma, susiradau J.Fowleso knygų – pirmoji buvo, berods, „Kolekcionierius“ – ir apstulbau, kaip puikiai rašo šitas rašytojas. Taip prasidėjo etapas, kada šis britų rašytojas, nuostabus pasakotojas, labai įvairiais aspektais darė man įtaką. Beje, kai kurios jo knygos, pavyzdžiui, „Prancūzų leitenanto moteris“, iki šiol man, kaip istoriko tapatybę susikūrusiam žmogui, labais svarbios.

Taip pat buvo laikotarpis, tikriausiai, tarp „H.Hesses ir J.Fowleso etapų, kai skaičiau visą Gabrielio García Márquezo kūrybą. Jeigu reikėtų iš šio rašytojo knygų aukso fondo išsirinkti viso labo vieną, tai būtų „Šimtas metų vienatvės“. Ši knyga man darė labai didelę įtaką, nes mokė, kad istoriją galima patirti ir pasakoti labai įvairiais būdais.

Ir, žinoma, Milanas Kundera, kurį „Tyto alba“ leido, kaip sakė vienas mano geras bičiulis, „metrais“. Visos M.Kunderos knygos šiandien yra mano namų bibliotekoje, šalia H.Hesses, J.Fowleso ir G.G.Márquezo tomų.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Aurimas Švedas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Aurimas Švedas

Kalbant apie lietuvių autorius, man didžiulę įtaką darė taip vadinama lietuvių eseistų mokykla, kuri telkėsi ties „Šiaurės Atėnais“: Alfonsas Andriuškevičius, Sigitas Parulskis, Giedra Radvilavičiūtė, Dalia Staponkutė, Gintaras Beresnevičius – žmogus, genialiai derinęs ir mokslininko, ir rašytojo tapatybes.

Prabilus apie lietuviškąją eseistinę mokyklą derėtų prisiminti Rolandą Rastauską. Iš jo mokiausi kelionių ir pastabumo detalėms, o taip pat – pasakojimo meno. R.Rastausko tekstų šeštadienio „Lietuvos ryte“ laukdavau kaip įvykio. Džiaugiuosi, kad RoRa tekstai neliko tik laikraščių ir žurnalų džiunglėse ir virto knygomis.

Ar yra knygų, kurių jūs negalite skaityti?

–Aš bijodavau ir iki šiol bijau paimti į rankas kai kurių lietuviškų leidyklų išleistas geras knygas, kurių recenzijas skaičiau įvairiuose žurnaluose ir laikraščiuose anglų kalba, nes a priori žinodavau, kad ši knyga bus sugadinta blogo vertėjo, atsainios redaktūros, baisaus leidyklos vadovybės požiūrio į savo ir kitų darbą.

Dar yra knygų, kurios man lyg didžiulis žemynas, į kurį noriu ir kartu nedrįstu iškeliauti. Günterio Grasso „Dancigo trilogija“, Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“ arba Thomo Manno „Juozapas ir jo broliai“ – tai ištisi knygų ciklai, kurie reikalauja buvimo lėtajame laike, susikaupimo, nesiblaškymo, panirimo į tų rašytojų sukurtus pasaulius. Tuo tarpu aš jaučiu, kad dabar gyvenu tokiame laike, kuris drasko, purto, plėšo. Negaliu skaityti T.Manno nuolat skambant telefonui, nuolat ateinant žinutėms įvairių socialinių tinklų kanalais ir elektroniniais paštais.

Visos M.Kunderos knygos šiandien yra mano namų bibliotekoje, šalia H.Hesses, J.Fowleso ir G.G.Márquezo tomų.

Kaip jūs žvelgiate į mokslo populiarinimo knygas? Konkrečiai į tas, kurios kalba apie istoriją, į mūsų visuomenių pažinimą per istoriją. Tokių knygų vertimų į lietuvių kalbą pastaruoju metu netrūksta.

– Didelė dalis mano kolegų istorikų laiko gero tonu ženklu pasakyti, kad „tas Yuvalis Noah Harari yra niekai, neskaitau ir tikrai neskaitysiu jo knygų, nes a priori žinau, kad jose tikrai nieko gero“. O aš kaip tik laikausi nuomonės, kad tai yra puikus autorius, bent jau knygoje „Sapiens“ suradęs labai gražų santykį tarp mokslo pasiekimų sintezavimo, mokslo populiarinimo, gebėjimo sudėtingus dalykus papasakoti paprastai. Taip pat labai džiaugiuosi, kad leidyklai „Kitos knygos“ pavyko rasti intelektualinio bestselerio autorių ir taip sukelti sniego griūties efektą. Juk Lietuvoje dabar visos leidyklos ieško savojo Harari, todėl leidžia daug gerų, tame tarpe, istorinių knygų. Tiesa, šiuo atveju mes atkartojame tendencijas, kurios prieš penkis ar dešimt metų išryškėjo Šiaurės Amerikoje bei Vakarų Europoje.

Kalbėdamas apie šiuos dalykus prisiminiau vieną paradoksalią mintį. Jei manęs klaustumėte, kokios knygos man kaip istorikui, o ne skaitytojui, padarė įtaką, turėčiau paminėti knygas, kuriose labai lengvai ir paskaitomai pasakojama apie istoriko amatą arba tokias knygas, kurios yra solidūs veikalai akademine prasme, bet kartu šių knygų puslapiuose sudėtingi dalykai aptariami lengvu, elegantišku, įtraukiančiu ir, netgi, rafinuotu stiliumi. Pavyzdžiui, leidykla „Aukso žuvys“ neseniai išleido šimtmetį nuo savo gyvavimo pradžios švenčiančią olandų rašytojo Johano Huizingos knygą „Viduramžių ruduo: studija apie keturiolikto ir penkiolikto šimtmečio gyvenseną ir mąstyseną Prancūzijoje ir Nyderlanduose“. Kai buvau studentas Vilniaus universitete Istorijos fakultete aš šią knygą priėmiau kaip likimo dovaną.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Aurimas Švedas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Aurimas Švedas

Dar vieną sukrėtimą patyriau, kai į mano rankas pateko čekų intelektualo, ne istoriko, o visų galų meistro – eseisto, poeto, filosofuojančio žmogaus – Patriko Ouředníko knyga „Europeana. Trumpa dvidešimtojo amžiaus istorija“. Skaitydamas pirmuosius šios knygos puslapius aš niekaip negalėjau suprasti, kaip galima apie kraštutinumų ir žiaurybių amžiaus istoriją, apie itin dramatiškus ir sudėtingus dalykus kalbėti su giliu liūdesiu ir tuo pačiu nuolat žongliruoti ironija, sujungiant, iš pirmo žvilgsnio, tarpusavyje nesusiejamus dalykus.

Dar viena tokių gilių, išmintingų, puikiai parašytų, keičiančių skaitytojo mąstymą knygų, mano nuomone, yra Floriano Illieso „1913. Šimtmečio vasara“. Grynąja prasme tai ne mokslas, bet knyga taip giliai užkabina ir parodo teik daug galimybių, kaip galima tarpusavyje susieti dalykus, kurie iš pirmo žvilgsnio egzistuoja skirtingose erdvės plotmėse ar net realybėse. Floriano Illieso istorijos plotmėje pabando pritaikyti chaoso teoriją ir sėkmingai išnaudoja taip vadinamą drugelio efektą. Kartu jis skatina istorija besidominčius ir ją tyrinėjančius žmones suprasti vieną aksiomą – istorija sklinda ne tik laike, bet ir erdvėje.

Taigi, man visada norisi surasti intelektualine prasme drąsius žmones, kurie moka pasakoti istorijas kitaip. Čia galima prisiminti Anapilin išėjusį Aurelijų Katkevičių, kuris nuolat kartodavo: „Aš tikiu, kad išliks žmonės, mokantys pasakojanti istorijas“. Šiuo atveju sakydamas žodžius „pasakoti istoriją“ aš turiu omenyje mokėjimą ne tik meistriškai žongliruoti žodžiais, bet ir gebėjimą atverti naujas perspektyvas.

Jei palygintumėt laiką, kai jūs buvote istorijos studentu, su dabartiniu laiku, kuriame yra dabartiniai studentai, būsimi istorijos mokslo tyrinėtojai – kaip pasikeitė knygos, kurios formavo jus, o dabar formuoja dabartinę studentų kartą? O gal niekas nepasikeitė?

– Minėjau keletą istorikų pavardžių ir kad esu dėkingas likimui, jog jų tekstai man pateko į rankas. Kita vertus, 1993-aisias metais mus, fakultete studijuojančius pirmame kurse, pasitiko tuščios lentynos. Sovietinio ideologinio šlamšto pilnos knygos buvo išmestos į šiukšlyną. Anglų kalba išleistos knygos, priklausančios tiek istoriografijos klasikos, tiek ir avangardo kategorijai, dar buvo nežinomos, nepažintos, be to – labai brangios. Tad mes kiekvieną knygą, ypač išleistą „Atviros Lietuvos fondo“, priimdavome kaip atradimą, naują žemyną, kuris mums atveria naujas istorijas apie žmones, gyvūnus, reiškinius, kurių iki šiol nepažinome.

Džiaugiuosi, kad leidyklai „Kitos knygos“ pavyko rasti intelektualinio bestselerio autorių ir taip sukelti sniego griūties efektą. Juk Lietuvoje dabar visos leidyklos ieško savojo Harari.

Dabar aš matau, kaip studentai skęsta informacijos liūne arba tiesiog dreifuoja informacijos nuolaužų vandenyne. Deja, šių jaunų žmonių santykis su knygomis yra suvedamas, ypač kai kalbame apie studijų procesą, į labai instrumentinį požiūrį: „ar įkelsite į virtualią mokymosi sistemą; mes norėtume, kad jūs nuskenuotumėte; kiek iš viso bus puslapių?“. Suprantu, kad jauni žmonės turi skaityti ir įsisavinti daug informacijos, bet labai dažnai studentai nori eiti labai lengvu keliu, vertindami teksto skaitymą kaip techninį uždavinį: „gerai būtų, kad tekstas būtų lietuvių kalba; idealu, kad tai būtų kuo kompaktiškesnė ištrauka; taip pat nepamaišytų prie teksto iš anksto pridėti klausimus, kad negaištume laiko skaitydami viską ir iš karto žinotume, kurias vietas pasibraukti“.

Išgirdęs panašius prašymus iš karto užduodu vieną klausimą: „Ar žinote, kuo skiriasi studentai humanitarai Vilniaus universitete ir Stanfordo universitete?“ Atsakymas paprastas: išoriškai – absoliučiai niekuo, tačiau Stanforde būsimi istorikai, antropologai ir kitų humanitarinių disciplinų studentai vis dar noriai skaito knygas.

Kita vertus, dabartiniais studentai mane labai dažnai nustebina, kai papasakoja apie oro uoste nusipirktą puikią knygą, apie iš kokio nors profesoriaus išgirstą rekomendaciją studijuojant Florencijoje pagal „Erasmus“ programą, kur ir ką jiems derėtų susirasti, paskaityti, išsiaiškinti. Taigi, dabartiniai studentai gyvena tarp dviejų kraštutinumų – viena vertus, visko yra per daug ir tada norisi skaityti tik dvidešimt puslapių, kita vertus – egzistuoja puikios galimybėmis patiems atrasti temas, autorius, knygas ir nustebinti save bei dėstytoją.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Aurimas Švedas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Aurimas Švedas

Ką skaitote laisvu nuo darbo metu? Ar jūsų laisvalaikio knygos persipina su istoriko amato knygomis?

– Aš stengiausi, kad istorija taptų ne tik mano profesija, bet ir gyvenimo būdu. Mano disertacijai vadovavęs profesorius Alfredas Bumblauskas laiku davė geriausią įmanomą patarimą – pasistenkite istoriją paversti savo hobiu ir tada jums reikės į darbą eiti ne sukandus dantis, o jaučiant džiugesį. Tad profesinių knygų skaitau daug ir laisvu metu, bet man jos teikia džiugesį, gyvą norą kažką išsiaiškinti, intelektualinės kelionės pažadą.

Tik, vėlgi, tai sakydamas turiu padaryti remarką – yra temos, kurias reikia tiesiog aprašyti vardan darbo, tuomet tenka sukandus dantis tai daryti, vakare į šoną atidedant įdomius romanus ar eseistiką, bet visada ieškau kompromiso.

Kaip tuomet iš didelio kiekio išleidžiamų knygų išsirenkate tas, kurias skaitysite?

– Turiu keletą man autoritetais esančių knygų apžvalgininkų, kurių nuomone aš pasitikiu, kurių knygų aptarimai, apžvalgos dažniausiai atliepia tai, ką aš įsivaizduoju esant gerai literatūrai. Kalbu apie Marių Buroką, Audrių Ožalą, Jūratę Čerškutę. Skaitau jų rengiamas knygų apžvalgas.

Taip pat labai vertinu, kuomet mano feisbuko draugų tarpe esantys knygų apžvalgininkai, vertėjai, literatūrologai dalinasi naujais atradimais. Visada seku, ką naujo surado Rasa Drazdauskienė ir puikiai suprantu, kad didžiosios dalies iš to, ką skaitė ši puiki vertėja, aš niekada neperskaitysiu, nes neturiu tiek laiko, bet vieną kitą knygą aš atsirenku.

Daugelį metų klausausi „Radio svoboda“ eteryje Aleksandr Genis rengiamų kultūros laidų. Šio žmogaus dėka atradau daug puikių dalykų. Internetiniame puslapyje „Meduza“ seku ką rašo literatūros apžvalgininkė Galina Juzefovič. Taip pat klausausi jos kuriamą podkastą.

Jeigu kalbėti apie profesinę literatūrą, kelios leidyklos (pavyzdžiui, „Bloomsbury“, „Berghahn“, „Routlege“) turi specialias serijas, kuriose leidžia man įdomias knygas, kalbančias apie istorijos teoriją, atminties studijas, įvairias naujas humanitarinių tyrimų metodologijas – todėl aš nuolat tikrinu, ką jos naujo išleido.

Egzistuoja istorijos teoretikų tinklas (International Network for Theory of History), kuris yra sukūręs naujienlaiškį – žmonės keletą kartų per metus siunčia tą naujienlaiškį, kuriame rašoma, kokios naujos knygos ar recenzijos pasirodė.

Taigi bandau ir apsisaugoti, ir atsirinkti tuo pat metu. Plaukiojant knygų ir idėjų vandenyne tikrai reikia draugo arba draugės pagalbos rankos, tam tikros nuorodos, pažado kad verta pasidomėti vienu ar kitu dalyku.

Esate skaitytojas, kuris mėgsta kaupti knygas, ar knygomis savo aplinkos nenorite apkrauti?

– Kaupiu knygas, o kai jos pradeda slėgti arba kai jos pradeda konkuruoti tarpusavyje knygų lentynoje, kai kurias iš jų atiduodu, dovanoju arba nunešu į atviras bibliotekas. Tiesa, knygų kiekvienais metais daugėja. Turiu tris skaitykles, begales knygų esu sukišęs ten, taip pat pamirštu, ką turiu nusipirkęs, ir perku iš naujo. Taip pat persekioju draugus, prašydamas paskolinti. Tų knygų yra ir per daug, ir per mažai, nes jų vis norisi ir norisi.

Džiaugiuosi, kad man įdomu gyventi dėl to, kas bus rytoj kine, literatūroje, teatre. Šia prasme vadovaujuosi savo draugės, herojės ir knygos bendraautorės Irenos Veisaitės principu ar gyvenimo moto: tol verta gyventi, kol įdomu, kas tavęs laukia už kampo. Idėjų ir knygų pasaulyje gyvenantiems žmonės šiuo atveju iš tiesų pasisekė: mūsų visada kažkas laukia – netikėtumas už artimiausio posūkio.

Turiu keletą man autoritetais esančių knygų apžvalgininkų, kurių nuomone aš pasitikiu, kurių knygų aptarimai, apžvalgos dažniausiai atliepia tai, ką aš įsivaizduoju esant gerai literatūrai.

Iš tiesų apie teatrologę Ireną Veisaitę esate parašęs knygą „Gyvenimas turėtų būti skaidrus“.

– Tai didysis mano gyvenimo nuotykis ir didžioji mano gyvenimo dovana. Tokios draugystės, kai tau jau ne aštuoniolika metų, kai jau nebestudijuoji universitete, nebeturi laiko valandų valandas vaikščioti gatvėmis, lėtai gerti arbatą, vyną arba alų, kalbėtis iki išnaktų, nutinka labai retai. Atradau tą žmogų kitų gerų žmonių pagalba ir šita draugystė iki šiol labai praskaidrina kiekvieną mano dieną.

Nesuklysiu sakydamas, kad ši knyga yra viena brangiausių tiek jūsų parašytų knygų, tiek knygų, kurių esate bendraautorius?

– Kai kuriais aspektais, iš tiesų, ši knyga yra labai brangi ir galbūt pati brangiausia. Bet reikėtų sakyti, kad kiekviena knyga, ties kuria dirbau, kažkokiu aspektu yra man brangi. Tarkim, su Irenos Veisaitės gyvenimo istorija aš atsisveikinau, bent kuriam laikui, su ilgojo ir lėtojo pokalbio žanru, nes noriu rašyti visai kitas knygas.

O į šį ilgų ir lėtų pokalbių arba sakytinės istorijos pasaulį aš atėjau su labai naivia, karštligiškai rašyta knyga „Visa istorija yra gyvenimas. 12 sakytinės istorijos epizodų“, kuri buvo skirta prof. Edvardo Gudavičiaus gyvenimo istorijai užfiksuoti. Kažkuria prasme ta knyga man irgi yra labai brangi, nes žymus, iškilus istorikas dvylika kartų kalbėjosi su manimi apie savo gyvenimą, profesinį kelią ir dalinosi jautriais bei skaudžiais dalykais. Nors praėjo labai daug metų nuo 2007-ųjų, aš galvoju, kad tie pokalbiai iki šiol mane labai veikia, nes aš nuolat grįžtu ties kai kuriomis profesoriaus pasakytomis mintimis. Panašius žodžius, beje, galėčiau pasakyti apie kiekvieną savo knygą, nes jos buvo kaip posūkis, nuotykis, susitikimas ir iššūkis.

Kokių idėjų būsimoms knygoms turite? Ko tikėtis jūsų knygų skaitytojams?

– Pradėsiu nuo pavydo scenų, kurias iškeliu autoriui, kai į mano rankas patenka išskirtinai gera knyga. Ją skaitydamas pradedu viduje virti, kunkuliuoti ir sakyti – aš turėjau šią knygą parašyti! Tai sakiau sau tyliai ir kartojau garsiai, pavyzdžiui, skaitydamas Italo Calvino knygą „Nematomi miestai“. Beje, aš prisipažinau amerikiečių fizikui ir rašytojui Alanui Lightmanui, kai jis lankėsi „Vilniaus lapų“ festivalyje, kad skaitydamas jo knygą „Einšteino sapnai“ nuolat kartojau, kad ją turėjau parašyti aš, bet kažkodėl jos idėja kilo ne man. Taip pat baltą pavydą pajutau „1913. Šimtmečio vasara“ autoriui Florianui Illiesui – pirmą pusę knygos skaitydamas kartojau, kad aš turėjau sugalvoti šitą metodą, kaip sujungti Naujajame Orleane nuskambėjusius šešis būsimo džiazo genijaus Louiso Armstrongo šūvius, paleistus iš revolverio, su Europos likimą nulėmusiais įvykiais visai kitoje pasaulio pusėje.

Taigi, tekstai kurie mane paliečia, veikia mane lyg elektros iškrova.

Rašydamas kai kurias savo knygas aš jutau kažką panašaus – didžiulį emocinį susitelkimą, atradimo džiaugsmą ir norą šia emocija pasidalinti su kitais.

Panašius jausmus išgyvenu ir dabar, dirbdamas ties greitu metu pasirodysiančia knyga.

Kalbu apie santykinai nedidelių, autoetnografiniu ir eseistiniu stiliumi parašytų, tekstų knygą „Istoriko teritorija“. Šios knygos apmatai gimė „Literatūroje ir mene“ daugybę metų rašant to paties pavadinimo tekstų ciklą apie XXI amžiuje gyvenančio žmogaus (ne tik istoriko) kuriamą santykį su praeities, istorijos ir atminties plotmėmis.

Tačiau leidyklos „Aukso žuvys“ gruodžio mėnesį planuojama išleisti knyga nėra tik minėtame kultūros žurnale publikuotų dalykų „copy-paste‘as“. Tai daugybę kartų perrašinėtų, trumpintų, išplėstų, o taip pat ir naujų, niekur iki šiol neskelbtų tekstų, knyga, kurios penkiose dalyse skaitytojui siūlau pradėti kelionę iš tamsos epicentro (kur šeimininkauja blogis ir tvyro nerimo, baimės bei neišvengiamo patekimo į istorijos akligatvį nuojautos) link prasmės ir viltingų svajonių paieškų.

Kai mano leidėja prieš pusę metų paklausė, kaip galėčiau keturiais sakiniais apibūdinti „Istoriko teritoriją“, supratau, kad ties šiuo uždaviniu kankinsiuosi ilgai.

Du iš keturių sakinių jau sugalvojau.

Tai meilės laiškas mūzai Klėjai. O taip pat – istoriko manifestas.

Dar du sakinius apie būsimą knygą teberašau savo galvoje.

Ačiū už pokalbį.

Projektą „15min knygos“ remia Kultūros taryba

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Video

00:31
03:10
01:04

Esports namai

URBAN˙/