Dabar populiaru
Publikuota: 2017 vasario 2d. 20:25

Aurimo Švedo knygos pristatyme – Irenos Veisaitės mintys apie Lietuvą, žydus ir Leonidą Donskį

Knygos pristatymo akimirka
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Aurimas Švedas, Irena Veisaitė, Mindaugas Kvietkauskas

Tarpukaris, pirmosios sovietų ir nacių okupacijos laikas, sovietmetis, galiausiai Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas, jos įtvirtinimas – visa tai teko išgyventi literatūrologei, teatrologei, germanistei, ilgametei Atviros Lietuvos fondo pirmininkei Irenai Veisaitei (89).

Keturias skirtingas epochas apimanti jos gyvenimo istorija nugulė į knygos puslapius, kurie iš naujo buvo praskleisti ketvirtadienio vakarą. Vilniaus universiteto bibliotekoje, ypač puošnioje Baltojoje salėje, istorikas Aurimas Švedas surengė savo naujos, I.Veisaitei dedikuotos knygos „Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ pristatymą, sudominusį kelias dešimtis žmonių.

Šiandien laikydama rankose biografinę knygą I.Veisaitė prisipažįsta – ji niekada neturėjo laiko praeičiai ir visuomet gyveno tik dabartimi. Todėl ne kartą kalbinta rašyti pati ji tik numodavo ranka – nei laiko tam buvo, nei norėjosi prisiminti skaudžius praeities išgyvenimus.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Knygos pristatymo akimirka
Luko Balandžio / 15min nuotr./Aurimas Švedas ir Irena Veisaitė

O jų buvo nemažai: motiną atėmęs Antrasis pasaulinis karas, paauglystę paženklinęs holokaustas – tai tik žodžiais nenupasakojamų įvykių, kurie paliko didžiulį randą jos gyvenimą.

„Patirtys, apie kurias papasakojau, leido man suvokti, kad gyventi yra menas, kad gyvenimui irgi reikalinga prasmė, tema ir ritmas“, – sakė I.Veisaitė.

Kai kuriomis tų patirčių ji pasidalijo ir su į pristatymą atvykusiais gerbėjais. Pokalbį su knygos autoriumi ir pagrindine jos heroje moderavo literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Knygos pristatymo akimirka
Luko Balandžio / 15min nuotr./Aurimas Švedas, Irena Veisaitė, Mindaugas Kvietkauskas

Knyga „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ susiskirstyta į 13 išskirtų pokalbių, kuriuose išryškėja I.Veisaitės biografijos kontūrai, Lietuvos žydų pasaulio vaizdai, atkurti jos sutiktų iškilių kultūros pasaulio asmenybių portretai, kadaise matytų legendinių spektaklių fragmentai, iš naujo suskamba kuriuo nors gyvenimo momentu išgirsti prasmingi žodžiai. Knygoje spausdinami jos prisiminimai, anksčiau išsakytos mintys, pasisakymai, kadaise rašytų laiškų ištraukos.

Mintis sudėti I.Veisaitės prisiminimus į knygą A.Švedui kilo kone prieš ketverius metus. Tuomet Irenos bičiulė pasiūlė jiems susitikti pasikalbėti. Vienas pokalbis vijo kitą, kol galiausiai kilo mintis tuos pasakojimus susisteminti. „Galvojau, kad jau iš vieno pokalbio galėtų gimti koks tekstas Atsisakiau idėjos rašyti monologą, jau buvau pavargęs nuo to žanro. Kai sutikau tokią istorinę asmenybę kaip Irena, man buvo smalsu susipažinti ir žmogiška prasme. Todėl iš dalies idėja rašyti knygą nebuvo planuota, viskas susidėliojo savaime“, – pasakojo A.Švedas.

Kaip jis pasakojo, įdomūs pokalbiai laikui bėgant įgavo tęstinumą. Todėl galiausiai abu su I.Veisaite suprato – tas susitikimų maratonas tiesiog būtinas. „Mūsų bendravimas tęsėsi keletą metų – tą atsirandantį ritmą vis kas nutraukdavo, tai kuris negalėdavom, tai kokių reikalų atsirasdavo, tai kokios komandiruotės. Tada nusprendėm, jog kas savaitę susitiksime konkrečią dieną, ir tas ritualas padėjo“, – mintimis dalijosi knygos autorius.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Knygos pristatymo akimirka
Luko Balandžio / 15min nuotr./Aurimas Švedas

Judviejų susitikimai turėjo ir gilesnę prasmę – I.Veisaitės prisiminimai padėjo istorikui į skirtingus Lietuvos istorijos laikmečius pažvelgti kitomis akimis, kitu kampu, apčiuopiant dalykus, matytus per asmeninę ir labai spalvingą herojės prizmę.

Galbūt todėl ir pats renginys pavadintas, kaip apimantis keturias epochas – o juk ne kiekvienam tenka jas visas išgyventi savo kailiu! Kiekviena epocha turi savo atmosferą, atskirus jos vertinimo atskirus kriterijus. Ir tik įsigilinęs į skirtingus laikmečius, gali suprasti juos bei ugdyti savo paties mąstymo tikrumą.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Knygos pristatymo akimirka
Luko Balandžio / 15min nuotr./Irena Veisaitė

I.Veisaitė save vadina Adolfo Šapokos mokine, kurios istorija – mitologizuota. Tačiau, pasak jos, ta mitologija kuriant valstybę labai reikalinga. „Dabar gyvename visai kitu laiku, dabar kuriamos pilietinės, demokratinės valstybės, bet ta mitologizacija reikalinga, – tikino ji.

Pokalbyje buvo aptarta Nepriklausomybės, Vasario 16-osios svarba, laikotarpis nuo 1918-ųjų iki šių dienų. „Aurimas sakė, kad apie Nepriklausomybę reikia turėti 200 puslapių knygutę ir kad ji būtų parašyta ne akademine kalba“, – apžvelgdama naują knygą kalbėjo I.Veisaitė.

Vakaro metu daug dėmesio buvo skirta ir jos dvitautei litvakės tapatybei, I.Veisaitės venomis teka ir lietuviškas, ir žydiškas kraujas.

„Kaip jai pavyko savyje atrasti šią dviejų tautybių jungtį?“ – klausė M.Kvietkauskas. Pasak jo, dvitaučiai žmonės viduje neretai patiria didžiulius konfliktus. Kaip Irenai pavyko tą jungti savyje įtvirtinti ir apginti tiek sovietmečiu, tiek vėlesniais laikais?

„Man jokių pastangų tam nereikėjo, tai natūraliai atsiranda. Mes truputį per daug sureikšminame tapatybės klausimą, juk gimstam nepasirinkdami, kokioje tautoje, kokiame amžiuje gyvename, nepasirenkame kalbos. Man ši baimė, neapykanta, noras ką nors kitą žudyti – tai man absoliučiai nesuprantama“, – tikino ji.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Knygos pristatymo akimirka
Luko Balandžio / 15min nuotr./Knyga „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“

I.Vėsaitė pasakojo, kad jai likimas buvo palankus, o tėvai – humaniški ir atviri, jiems svarbiausia buvo žmogiškumas. Likimas Irenai davė dvi motinas: ją išauginusią Stefaniją Ladigienę ir apie biologinę, kuri iškeliavo būdama 35-erių, ji iki šiol sunkiai kalba. „Negaliu apie ją šnekėti ramiai. Iki šiol prisimenu mūsų paskutinį pasimatymą, kai ji man pasakė, kad niekam gyvenime nekeršyčiau. Abi mano motinos buvo nuostabios ir apart to, kad viena tikinti, o kita ne – labai panašios. Jei jos susitiko danguje, dėl nieko negalėjo ginčytis“, – mintimis dalijosi ji.

I.Veisaitė sako niekaip nesupranti tų, kurie vokiečius identifikuoja kaip nacius, o rusus prilygina bolševikams. Pasak jos, kiekvienam pirmiausia reikia išmokti atskirti žmogiškumą.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Knygos pristatymo akimirka
Luko Balandžio / 15min nuotr./Knygos pristatymo akimirka
Luko Balandžio / 15min nuotr./Knygos pristatymo akimirka
Luko Balandžio / 15min nuotr./Knygos pristatymo akimirka

Savo kalboje ji prisiminė ir jau šviesaus atminimo Leonidą Donskį. „Jis – gryniausias lietuvis, jis atstovavo lietuvių kultūrai, tai kas, kad jo tėvas buvo žydas – toks jo kraujas. Mes tikrai perdedame būdami nacistiškai nusiteikę, tai yra didžiulis pavojus. Man skaudžiausia, kai kažką blogo padaro lietuvis arba žydas, nes tai mano tautos ir aš už jas atsakinga“, – sakė ji.

Pokalbiai su A.Švedu I.Veisaitę privertė iš naujo pažvelgti į savo pačios praeitį. „Aurimas mane provokuodavo ir man būdavo įdomu“, – sakė ji. Tuo tarpu pačiam A.Švedui toks knygos-pokalbių formatas taip pat buvo įdomi, dar neatrasta patirtis. Pasak jo, intelektualiniai pokalbiai su I.Veisaite persikėlė į autorefleksijų emocinę sferą, buvo momentų, kai jis užduodavo klausimą, į kurį pats neturėdavo atsakymo. „Pokalbiai su Irena pakeitė ir mano asmeninį santykį su tam tikrais laikmečiais“, – sakė A.Švedas.

Daugiau knygos pristatymo akimirkų – nuotraukų galerijoje:

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės