Šio susitikimo metu kalbėta apie tai, ar mes drąsiai mokame užduoti klausimus, kas yra atsakomybė, kaip knygos ugdo kritinį mąstymą. Ir didžiausias dėmesys buvo kreipiamas į vaikus.
Kokie klausimai supurtė vaikystėje?
Diskusijos dalyviai konstatavo, kad vaikai šiais laikais klausimus užduoda kur kas drąsiau nei anksčiau. Paklausta apie tai, koks klausimas labiausiai supurtė vaikystėje, politikė Ingrida Šimonytė sakė, kad tai nutiko tuo metu, kai vaikystėje ji labai domėjosi istorija ir netgi norėjo pasirinkti šią specialybę. Tuomet jai kilo klausimas – ar Didysis Tėvynės karas ir Antrasis pasaulinis karas yra tas pats? Tėvai ir kiti aplinkiniai atsakymo į šį klausimą vengė, tačiau galiausiai atsakymą jai davė tris klases pabaigęs senelis, paaiškinęs: „Karas prasidėjo 1939 metais, kai rusai su vokiečiais Lenkiją užpuolė“. Ji sako, kad būtent nuo tos akimirkos ji ėmė daugiau domėtis tremtimi ir kitais dalykais, apie kuriuos tuo metu buvo viešai nekalbama. „Iš dalies tai pastūmėjo mane ten, kur esu dabar“, – sakė ji.
Diskusijoje dalyvavusi edukologė Austėja Landsbergienė prisiminė, kad vaikystėje jai aktualiu buvo tapes klausimas apie Dievą. Ji atėjo pas savo močiutę ir paklausė, ar tiesa, kaip kad teigiama ugdymo įstaigose, kad Dievo nėra. „Močiutė labai diplomatiškai atsakė“, – prisiminė A.Landsbergienė. Močiutė žinojo, kad grįžusi į mokyklą ji neabejotinai būtų pasidalinusi žiniomis su kitais vaikais ir taip prisidariusi problemų. Tapus vyresnei aktualus tapo kitas klausimas – kaip tapti mokslų daktare: „Atrodė, kad tai labai protingas žmogus“. Kai tėvai paklausė, kokio mokslo, ji atsakė: „Nelabai svarbu, kokio mokslo, svarbu mokslo daktare“.
Ne tik klausti, bet ir klausytis
Kalbėdama apie šiuos laikus, A.Landsbergienė sakė, kad dabar vaikai užduoda daugiau klausimų, – anksčiau buvo įprasta, kad jie turi būti mažiau matomi ir girdimi: „Mes visi daugiau kalbamės su vaikais ir girdime geriau juos“. Tačiau, anot edukologės, nors skatinti klausti, domėtis yra labai svarbu, ne ką mažiau svarbu ir ugdyti mokėjimą klausytis.
„Vaikas turi išmokti ir girdėti, ir klausytis, – jei tik uždavinėsim klausimus, niekad neišgirsime, ką kitas žmogus gali pasakytu. O kitas žmogus gali pasakyti tai, kas privers stabtelėti, reflektuoti“, – sakė ji. Tiesa, ji pripažino, kad yra ir „durnų“ klausimų, kuriuos bent jau suaugusiems visgi būtų kartais visai pravartu pasakyti. „Tačiau to negalima sakyti vaikams, nes jie dar tik mokosi užduoti klausimą“, – sakė A.Landsbergienė.
Ne ką mažiau svarbu ugdyti ir kritinį mąstymą – ypač šiais, dirbtinio intelekto, laikais. Apie tai, anot edukologės, dabar daug kalbama mokyklose, nes dirbtinis intelektas bando išstumti jį. Jos patarimas – pasiūlyti mokiniams padaryti visą užduotį su dirbtiniu intelektu, tačiau vėliau patikrinti gautą rezultatą, priversti dirbtinį intelektą dirbti, užduodant jam papildomus klausimus: „Kritinis mąstymas yra nuolatinė diskusija su vaikais – ar viską priimi už gryną pinigą? Ar patikrini šaltinius?“
Ji taip pat teigė, kad mes per daug legitimizavome klaidą – ir kai tai padarėme, žmonės klysta ir vėl. „Man norisi pasakyti, ką tu pasakytum apie pilotą, kuris sakytų – klydau, išgyvenau, bet pasimokiau? Kiek lėktuvų turi nukirsti, kol pasimokysi?“ – retoriškai klausė A.Landsbergienė. Jos nuomone, legitimizuoti reikia ne pačią klaidą, o pasimokymą iš jos: „Jei tu darai tą pačią klaidą, gal jau nebedaryk to dalyko arba pasimokyk?“
„Aš jaučiu, kad su laiku radikalėju“, – prisipažino edukologė.
Penkiolikmečių teksto suvokimo gebėjimai krenta
Diskusijos metu kalbėta ir apie tai, kokią naudą šiais laikais, kai yra tiek daug žinių šaltinių, duoda būtent knygų skaitymas. I.Šimonytė sakė, kad „skaitymas didžiąja dalimi ir suformuoja mokėjimą tikrinti hipotezes“. Ji taip pat sakė, kad pravartu skaityti įvairią literatūrą, – tam, kad galėtum susidaryti platesnį vaizdą: „Reikia skaityti visokias knygas, reikia naudotis visokiais šaltiniais, kad tavo pasaulio vaizdas būtų pilnesnis“.
A.Landsbergienė atkreipė dėmesį į nerimą keliančią statistiką – tarptautiniuose tyrimuose mūsų penkiolikmečių tekstų analizės gebėjimai krenta. Skaitymas galėtų padėti tai spręsti. „Mes nelabai daug skaitome, ir galime skaityti daugiau“, – sakė ji. Beje, ji sakė, kad jau vaikus reikia pratinti atskirti, kas yra geros knygos: „Visiškai normalu pasakyti vaikui, kad čia yra šlamštas“.
Ji taip pat iškėlė pasiūlymą, kaip galėtume situaciją pakeisti. A.Landsbergienė sako, kad jeigu kiekvienas iš mūsų kas dieną skaitytume knygas bent po 30 minučių, Lietuva atsidurtų labiausiai skaitančių šalių dešimtuke ir galėtume vadintis „knygos tauta“.
