Jau du dešimtmečius Varšuvoje gyvenanti rašytoja yra viena iš tų baltarusių visuomenės veikėjų, kurie sudėtingais laikais stengiasi išsaugoti gimtąją kalbą, kultūrą ir į kasdienį mąstymą sugrąžinti kolektyvinę atmintį, tautos istoriją. E.Viežnaviec aktyviai dalyvauja viešose diskusijose, susitikimuose su po pasaulį išsibarsčiusia baltarusių bendruomene, pabrėždama, kad kalba ir kultūra yra esminis tautos išlikimo pagrindas.
Rašytojos romane „Ko ateini, vilke?“ (vertė Jurgita Jasponytė-Burokienė) taip pat itin svarbi atminties tema. Pagrindinė romano veikėja Ryna grįžta į gimtąjį Baltarusijos kaimą palaidoti mylimos močiutės. Sugrįžimas pažadina prisiminimus apie neįprastą gyvenimą su močiute, laikyta kaimo žiniuone ir virsta vidiniu dialogu su praeitimi bei šimtametį aprėpiančia krašto istorija. Čia susipina šeimos patirtys, mitologija, kolektyvinė atmintis ir XX a. žiaurumų apmąstymas.
Tik pasirodžiusi knyga, kurią pati rašytoja įvardija „pelkių pasaka“, pelnė prestižinę Jerzy Giedroyc literatūros premiją Baltarusijoje bei sulaukė tarptautinio dėmesio: romanas jau išleistas danų, vokiečių, čekų, švedų, norvegų, lenkų, ispanų kalbomis.
Romano pasirodymo lietuviškai bei rašytojos atvykimo į Knygų mugę proga su E.Viežnaviec pasikalbėjome apie jos sentimentus Vilniui, šio miesto reikšmę baltarusių kultūrai, ryšį su skaitytojais gyvenant emigracijoje, namų ilgesį ir negalėjimą grįžti į gimtinę, romaną kaip istorijos konspektą ir būdą sužadinti kolektyvinę baltarusių atmintį, stebuklų kupiną vaikystės pasaulį ir laimingą pabaigą, kuri, rašytojos manymu, jau ne už kalnų.
– Pirmasis jūsų romano leidimas baltarusių kalba pasirodė 2020 metais Vilniuje. Tai labai įdomu ir netikėta. Papasakokite, kaip tai nutiko.
– Mano romanas išleistas baltarusių leidykloje „Pflaumbaum“, kurią inicijavo Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksijevič. Jei gerai pamenu, „Ko ateini, vilke?“ tapo pirmąja šios leidyklos knyga. Dabar romanas jau yra sulaukęs keturių tiražų.
Už visa tai esu be galo dėkinga leidėjui, tikram šių laikų knygnešiui Romanui Cimberovui. Jis rūpinosi baltarusių knygų leidimais, taip pat įvairiais būdais gabeno užsienio knygas į Rusijos režimo valdomą Baltarusiją. Tai buvo jo šventa misija. Deja, prieš kelias savaites jis staiga mirė būdamas 44-erių. Tai didžiulė netektis baltarusių leidybai ir kultūrai apskritai.
Poreikis įkurti tokią leidyklą už Baltarusijos ribų atsirado reaguojant į vis prastėjančią politinę situaciją šalyje. Režimo gniaužtai vis veržėsi, ypač po suklastotų prezidento rinkimų 2020 metais ir po to sekusių pilietinės visuomenės protestų, kurie buvo žiauriai ir negailestingai malšinami. Tad leidyklos įkūrimas Vilniuje buvo gan natūralus ir logiškas sprendimas.
Man asmeniškai tai taip pat yra labai svarbu. Be galo myliu Vilnių – tai stebuklingas miestas. O ir žvelgiant iš istorinės baltarusių pusės Vilnius yra neatsiejamas nuo mūsų kultūros. Juk būtent čia 1906 m. pradėtas leisti pirmasis baltarusių laikraštis „Naša dolia“ (liet. k. – „Mūsų dalia“), čia aktyviai veikė Baltarusijos nepriklausomybės veikėjai broliai Ivanas ir Antonas Luckevičiai ir t.t.
Man itin artima yra lietuvių kalbos fonetika – ji primena kažką seniai pamiršto ir labai brangaus.
Turint galvoje šias bei daugybę kitų istorinių bei asmeninių sąsajų, esu laiminga, kad ir mano romanas baltarusiškai pasirodė būtent Vilniuje. O taip pat ir todėl, kad jis dabar išleistas ir lietuvių kalba. Jaučiau sentimentus lietuvių kalbai ir kultūrai. Man itin artima yra lietuvių kalbos fonetika – ji primena kažką seniai pamiršto ir labai brangaus.
– Ar jūsų knygos pasiekia Baltarusiją?
– Baltarusių knygos ir kultūra yra po didžiuliu režimo spaudimu. Tačiau mano knygos nėra draudžiamos, jas galima įsigyti net ir valstybiniuose knygynuose. Štai kodėl išgyvenu gan prieštaringus jausmus: visa širdimi nekenčiu šios valdžios, o kartu jaučiu dėkingumą už tai, kad mano knygų neliečia ir jos gali surasti savo skaitytojus.
Kita vertus, dėl to man gėda prieš kitus rašytojus, įtrauktus į „ekstremistų“, „teroristų“ ir „užsienio agentų“ sąrašus – jų knygos Baltarusijoje uždraustos. Mano romanai yra pasiekiami, nors apie juos viešai ir niekas nekalba. Na, ir ačiū Dievui.
Tiesa, yra nutikęs ir šioks toks kuriozas. Viena rusakalbė Baltarusijos „rašytoja“ parašė romaną, kurio siužetas yra lygiai toks pats kaip mano „Ko ateini, vilke?“, tačiau idėja – absoliučiai kita. Čia moteris po emigracijos grįžta į gimtąją Baltarusiją, atsisako darytis abortą ir pradeda darbuotis vardan visos šalies gerovės po raudonai žalia vėliava.
Šis romanas parašytas rusų kalba, jame nėra jokių baltarusiškų realijų ir, kaip man kai kas pašnibždėjo, niekas nenorėjo jo versti į baltarusių kalbą. Tuomet knyga buvo išversta pasitelkus vertimo programą. Man į rankas buvo patekusios kelios šio teksto ištraukos – tai visiška grafomanija ir nieko daugiau. Net mūsų rašytojas-milicininkas Nikolajus Čirginecas šios „rašytojos“ fone atrodo minties galiūnu.
Viena rusakalbė Baltarusijos „rašytoja“ parašė romaną, kurio siužetas yra lygiai toks pats kaip mano „Ko ateini, vilke?“, tačiau idėja – absoliučiai kita.
Tiesa, kiek girdėjau, ta moteris yra talentinga mezgėja, o ir jos sodas-daržas be galo gražiai sutvarkytas... Aš gerbiu žmones, kurie moka kažką daryti savo pačių rankomis.
– Jau du dešimtmečius gyvenate Lenkijoje. Koks yra rašytojo, gyvenančio emigracijoje santykis su savo skaitytojais, kai dalis bendruomenės likusi gimtojoje šalyje, kita – išsibarsčiusi po įvairius pasaulio kraštus?
– Baltarusijoje negyvenu jau dvidešimt metų, tačiau mano išvykimas nebuvo susijęs su represijomis. Nacionaliniame baltarusių judėjime dalyvauju nuo 1990 metų ir kaskart jautriai išgyvenau mūsų sukilimus bei po to sekusius valdžios susidorojimus.
2006 metais buvau pakviesta į Varšuvą dirbti Europos radijuje, kuris tuomet transliavo laidas skirtas Baltarusijai. Išvykau dviem savaitėms, o likau dvidešimčiai metų.
Paskutinį kartą Baltarusijoje buvau 2019 metų lapkritį, tad štai jau septinti metai, kai aš nemačiau savo tėvų. Man tai be galo skaudu. Tačiau ir kaip rašytojai tai didelė problema, nes norint kažką sukurti būtina išgyventi baltarusiškas realijas: matyti kaip žmonės gyvena, ką jie mąsto, ką jaučia. Norėčiau išvysti tuos naujus žmones, kurie gimė ir užaugo šalyje per tą laiką, kai pati čia negyvenau. Aš to nepatiriu ir to man labai trūksta.
O problemų su skaitytojais neturiu. Nors jie ir negali mano įrašų „laikinti“ socialiniuose tinkluose, tačiau dažnai atvažiuoja į Varšuvą kur su jais mielai susitinku. Kai apsirgau, mane pasiekė gausybė rankų darbo linkėjimų iš visos Baltarusijos. Pavyzdžiui, iš vieno skaitytojo neseniai gavau indelį raugintų kopūstų, padarytų pagal seną baltarusišką receptą. Tai nuostabiai skanu. Kaip ir lašiniai, kuriuos irgi labai mėgstu.
Beje, Varšuvos turguje, kuriame apsiperku, būna ir lietuviai prekybininkai, tad iš jų irgi dažnai perku lašinius, juodą duoną ir visa kita. Man atrodo, kad lietuvių ir baltarusių gastronominiai skoniai yra labai artimi, tad norėdama pasijusti arčiau namų, valgau ir lietuviškus produktus. Atleiskite, šiek tiek nukrypau nuo temos užsisvajojusi apie lašinius (juokiasi). Būsiu Vilniuje – būtinai jų nusipirksiu.
Na, o grįžtant prie skaitytojų, tai neretai iš Baltarusijos jie atvyksta į Varšuvą su mano knygelėmis ir aš jiems pasirašau, mes vaikštome gatvėmis ir kalbamės. Tai mane visada nepaprastai jaudina.
Kasdieniame gyvenime baltarusiai patiria kankinimus badu, šalčiu, jie yra prievartaujami, privedami iki mirties, kankinami, žeminami, jiems nesuteikiamas gydymas.
Taip pat turiu geros ryšius ir su išeivija: apvažiau nemažai Europos šalių, rengiau online susitikimus su baltarusiais Kanadoje, Amerikoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje. Ne kartą buvau Vilniuje, kur taip pat susitikau su baltarusių bendruomene.
Tad mano santykiai su savo skaitytojais yra labai geri, bet aš labai noriu grįžti namo...
– Tai, beje, yra ir viena iš jūsų romano temų. Pagrindinė veikėja Ryną po aštuonerių metų emigracijoje grįžta į gimtąjį kaimą palaidoti savo močiutės. Jūs romaną baigėte rašyti 2018-aisiais, o po dvejų metų Baltarusijoje įvyko didžiulės permainos: suklastoti prezidento rinkimai, protestų banga bei represijos prieš pilietinę visuomenę. Po to iš Baltarusijos išvyko nuo 300 iki 600 tūkstančių baltarusių, kurie šiandien nebegali grįžti į savo šalį. Ar sutiktumėte, kad šia prasme jūsų romanas yra savotiškas sugrįžimo mitas.
– Taip, Ryna sugrįžta, tačiau daugelis baltarusių šiandien grįžti į savo šalį negali, nes ten jų lauktų represijos, įkalinimas, patyčios, bauginimai ir t.t. Kitiems sunku patikėti, kokiomis sąlygomis šiandien gyvena baltarusiai savo gimtojoje žemėje. Praktiškai tai yra nacių koncentracijos stovykla, tik tiek, kad Baltarusijoje žmonės nėra šaudomi ir deginami gyvi.
Tačiau kasdieniame gyvenime baltarusiai patiria kankinimus badu, šalčiu, jie yra prievartaujami, privedami iki mirties, kankinami, žeminami, jiems nesuteikiamas gydymas. Pavyzdžiui, onkologinėmis ligomis sergančių ligonių padėtis yra tiesiog siaubinga.
Aš ir pati negaliu grįžti į Baltarusiją, nes savu laiku dalyvavau įvairiose pilietinėse iniciatyvose, kurių dalyviai šiandien yra paskelbti „ekstremistais“. Netikrinau ar mano pavardė yra tuose sąrašuose, bet, tikėtina, kad virš mano galvos taip pat kabo baudžiamoji atsakomybė...
Negaliu grįžti ir todėl, kad sergu vėžiu. Tad jei grįžčiau, tikėtina, būčiau numarinta kalėjime. Tad kol kas sūnų ir dukrų palaidūnų grįžimas į Baltarusiją išties yra mitas ir legenda.
Negaliu grįžti į Baltarusiją, nes savu laiku dalyvavau įvairiose pilietinėse iniciatyvose, kurių dalyviai šiandien yra paskelbti „ekstremistais“.
Daugelis mūsų svajojame apie tai, kaip grįžtume ir patvarkytume gyvenimą gimtinėje taip, kad Baltarusija taptų normalia europietiška valstybe. Esu įsitikinusi, kad didžioji dalis baltarusių tam yra pasirengę. Bėda tik su Rusijos vietininku Baltarusijoje ir, žinoma, vietiniais durniais, agresoriais, sadistais – tokių visur pasitaiko. Ypatingai šiuo laiku tokių veikėjų nepaprastai užderėjo.
– Romano veiksmas vyksta jūsų gimtajame Lubano regione? Ar tai reiškia, kad bent iš dalies šis kūrinys yra autobiografinis?
– Taip, tai mano gimtasis kraštas, jį geriau pažįstų nei kitas Baltarusijos dalis. Kiek šis romanas autobiografinis? Na, gal kokie 20-40 proc. Atvirai sakant, neturiu tiek vaizduotės, kad viską būčiau sukūrusi ir išgalvojusi.
Turiu ADHD sutrikimą, todėl negaliu suprasti, ką jaučia kiti žmonės, pilnai įsijausti į jų išgyvenimus. Tad rašydama iš esmės remiuosi savo patirtimi ir jausmais. Būtent dėl šios priežasties negaliu tapti didžia rašytoja, kurti apie kitus žmones: nuo vargšo Joriko iki karaliaus Lyro. Norėdama kažką parašyti, turiu tai patirti savo kailiu. Bet kiek gali rašyti apie save – jaunystėje tai gal įdomu, tačiau galiausiai nusibosta ir imi kartotis.
Tad kas mane belieka? Nusirašyti iš kitų. Būtent todėl be kuklios mano biografijos romane yra gausybė kitų šaltinių – tai archyvai, įvairių laikų baltarusiška, ukrainietiška ir lenkiška spauda, mano etnografinės kelionės, Baltarusijos bobučių prisiminimai ir patirtys. Aš galiu labai tiksliai pasakyti iš kur romane atsirado vienas ar kitas epizodas, išgyvenimas ar istorinis faktas.
– Viename interviu sakėte, kad nieko šiame kūrinyje neišgalvojote. Ir tai yra labai netikėta, nes pats tekstas – tiek dėl senoviškos kalbos, tiek dėl siužeto bei įvairių detalių – panašus į magišką realizmą ar pasaką. Čia yra gydantis šaltinis, judantys akmenys, stebuklingos žolės, veikia užkalbėjimai, nuolatos pasirodo vilkai ir t.t. Atrodo, kad žmonės čia tiesiog gyvena mitologiniame pasaulyje.
– Taip, tokia yra ši tikrovė. Vaikystėje nuo mirties mane išgelbėjo kaimo užkalbėtojos. Anuomet turėjau kažką panašaus į vaikišką epilepsiją – griūdavau aukštelninka, užversdavau akis ir lyg mirusi gulėdavau kažkokiame letarginiame sapne. Kai mane atsisakė gydyti daktarai, tuomet ėmėsi vietinės bobutės. Ir aš igyvenau.
Visus tuos stebuklus iš vaikystės puikiai atsimenu nors niekaip negaliu jų paaiškinti. Tačiau tai tikrai buvo, aš jų neišsigalvojau.
Visus tuos stebuklus iš vaikystės puikiai atsimenu nors niekaip negaliu jų paaiškinti. Tačiau tai tikrai buvo, aš jų neišsigalvojau. Todėl į šį pasaulį žvelgiu su didžiule pagarba ir niekam nieko nenoriu įpiršti.
Beje, neseniai sužinojau, kad tokiu pačiu būdu prieš daugybę metų buvo išgydytas ir mano leidėjo iš Austrijos jaunesnysis brolis. Pasirodo, kad Alpėse taip pat kitados buvo užkalbėtojų, žiniuonių, kaip ir mūsų „laukinėje“ Baltarusijoje ar „laukinėje“ Lenkijoje. Neabejoju, kad ir „laukinėje“ Lietuvoje tokių stebuklų pilna.
Tas pats ir su judančiais akmenimis, gydančiais šaltiniais, neperžengiamomis pelkėmis – tai tikrai egzistuoja. Ir tai bendra visos žmonijos patirtis – užtenka atsiversti ir paskaityti įvairių pasaulio šalių pasakas. Kur žemėlapyje bestum – išskyrus gal tik Antarktidą – visur tos liaudies tradicijos, pasakojimai ir patirtys yra gan panašūs. Žmonės ieško atsakymo į klausimą kas jie yra, kokia šio gyvenimo prasmė. O kartais, siekdami palengvinti šią egzistenciją, jie naudoja magiją, gamtinius stebuklus. Tai yra universali istorija.
Esu agnostikė, tikinti mistiniu pasauliu. Tiesiog mums nėra duota to pamatyti ir pažinti čia, šioje žemėje. Ir, atvirai kalbant, tai ne mūsų reikalas. Kai mirsime – tuomet ir sužinosime.
– Jūsų romaną galima pavadinti istoriniu epu – per senolės Darafejos gyvenimą pasakojama daugiau nei šimto metų Baltarusijos istorija: du karai, devynios pasikeitusios valdžios. Ar galima sakyti, kad tai pirmiausia romanas apie atmintį ir pastanga susigrąžinti įvairių valdžių cenzūruotas ir keičiamas žmonių, o kartu ir visos šalies istoriją?
– Du šimtmečius Baltarusijos istorija buvo ne tik cenzūruojama, tačiau ir naikinama. Dar sovietinėje mokykloje mus mokė, kad baltarusiai išvis neegzistavo, o šiose pelkėtose vietose gyveno kažkokie išsigimėliai su kaltūnais galvose. O tuomet 1917 metais čia atėjo gerieji bolševikai rusai ir iš mūsų padarė normalius žmones. Tad ištisą šimtmetį mums nieko nebuvo pasakojama nei apie mūsų herojus, nei apie mūsų aukas.
Ši maža knygelė – tai ne tik „pelkių pasaka“, kaip esu įvardijusi jos žanrą, tačiau ir nuostabaus bei siaubingo XX-ojo amžiaus konspektas.
Ši maža knygelė – tai ne tik „pelkių pasaka“, kaip esu įvardijusi jos žanrą, tačiau ir nuostabaus bei siaubingo XX-ojo amžiaus konspektas. Tai trumpai ir lakoniškai perteikta Baltarusijos istorija: užtenka perskaityti konspekto formulę ir visas pasakojimas turėtų atgyti žmogaus sąmonėje. Toks mano būdas susigrąžinti kolektyvinius prisiminimus, papasakotus ankstesnių kartų kaimo bobučių.
Todėl šis romanas, kaip teisingai pastebėjote, visų pirma, yra apie atmintį. Išties siaubinga yra prarasti atmintį, nes tuomet tu išvis lyg ir negyvenai. Neatsimeni nei savo protėvių, nei vaikystės, nei kaip saulė švietė tavo gimtųjų namų lange. Būtent todėl žmonės taip bijo demencijos, bijo prarasti savo atmintį. Apie tai kalba jau Antikos mituose, kuriuose dievai žmones baudžia ne tik atimdami protą, tačiau ir jų prisiminimus.
– Tačiau kartu tai ir romanas apie žmonių atsparumą, sugebėjimą išgyventi itin dramatiškomis, tragiškomis sąlygomis.
– Baltarusijoje yra posakis „gyvas į žemę nesulysi“. Tai apie žmonių gebėjimą išgyventi net ir sunkiausiais laikais. Neseniai girdėjau lenkišką dainą, kurioje yra eilutė „mums gims nauji vaikai“. Galvojau, kodėl tie vaikai „nauji“? O paskui supratau: juk senus vaikus karo metais sudegino gyvus. Viešpatie, aš net negalėčiau pagalvoti apie naujus vaikus, jei būčiau netekusi ankstesnių. Juk jei taip būtų nutikę, viduje būčiau miręs žmogus.
Siaubinga yra prarasti atmintį, nes tuomet tu išvis lyg ir negyvenai. Neatsimeni nei savo protėvių, nei vaikystės, nei kaip saulė švietė tavo gimtųjų namų lange.
Tačiau net ir po siaubingiausių istorijų, po karų, teroro, žudynių, žmonės susilaukdavo naujų vaikų. Kai mano senelis grįžo į namus ir pamatė, kad visa jo šeima, visi vaikai, išskyrus vieną dukrą nužudyti, jis vedė antrą kartą ir susilaukė dar keturių vaikų.
Kas tai? Išdidumas? Orumas? Ne, man rodos tai kažkas iš giliau, iš gerokai seniau. Ir kur kas stipriau. Tai iš pačios gamtos, kurioje dera ir žiaurumas, ir atsigavimas. Štai pažiūrėkite, kaip ant kasdienio žmogaus tako auga žolė: nors ji nuolat mindoma, tačiau vis atželia. Kokia yra viso to prasmė, juk ji vėl bus sutrypta? Tačiau šiame, rodos, beprasmiame ataugime slypi pačios gyvybės esmė, jos galia ir tvirtybė.
– Jūsų romane daugybę kartų pasirodo vilkai. Ką jie simbolizuoja?
– Sakoma, kad vilkas – tai baltarusių totemas. Jis laikomi ištikimais ir be galo ištvermingais gyvūnais. Žmonėms vilkai visuomet kėlė dviprasmiškus jausmus – baimę ir kartu susižavėjimą. Juk jei vilkai alkani, jie gali pulti ir naminius gyvūnus, o vėliau kėsintis ir į žmones.
Skirtinguose Baltarusijos regionuose esama legendų apie vilkus kanibalus, kurie po Antrojo pasaulinio karo žudė žmones. Jų sumedžioti net buvo siunčiami kariuomenės daliniai – tokius pasakojimus esu girdėjusi iš žmonių, gyvenusių anais laikais.
Tačiau vilkus gerbia ir saugaus atstumo nuo jų laikosi ne tik baltarusiai. Istorijų apie šiuos įspūdingus gyvūnus esama daugelio pasaulio tautų pasakojimuose. Galų gale, vilkas simbolizuoja begalinę laisvę ir veržimasi į ją. Juk prijaukintas vilkas tai jau nebe vilkas. Ši suvokimas, simbolika, man rodos, bendra visiems žmonėms.
Romano pavadinimui panaudojau baltarusišką posakį „Ko ateini, vilke?“. O vilkas atsako: „Aš paimsiu viską kas tavo“. Šia prasme jis simbolizuoja ir mirtį. Kol mes ramiai čia būname, užsiimame kasdieniais savo reikalais, net nepastebime, kad už lango jau mūsų tyko vilkas. Ir jis visada buvo ten. Čia vėl gi galime grįžti prie žmogiško stoiškumo – gyventi žinant, kad anksčiau ar vėliau tai baigsis... Argi tai nėra stebuklas?
Valdžia taip pat ateina ir paima viską – tai baltarusių tauta patyrė ne kartą. Jums, lietuviams, ši patirtis taip pat gerai žinoma.
– O tarp vilko ir valdžios esama kokių nors paralelių?
– Be abejo. Valdžia taip pat ateina ir paima viską – tai baltarusių tauta patyrė ne kartą. Jums, lietuviams, ši patirtis taip pat gerai žinoma. Tiesą sakant, valdžia net blogiau už vilkus: juk nuo vilko galima pasislėpti, o nuo valdžios negelbėja net ir atokiausios pelkės. Atėjusi valdžia ne tik atims viską, ji nuo žmogaus nudiria septynias odas.
– Žinoma Lietuvos psichologė Danutė Gailienė yra parašiusi knygą „Ką jie mums padarė“. Joje kalba apie traumas, kurias visuomenėje paliko okupacijų, tremčių, represijų, žudynių, smurto dešimtmečiai. Pasak psichologės, vienas iš istorinių traumų padarinių – tai įvairių formų savinaika, ypač per alkoholį. Ar tai yra priežastis kodėl ir jūsų romane tiek daug geriama ir mirštama nuo alkoholio?
– Traumos, kurių mes neįsisąmoninam, neįvardijame, lieka su mumis, susideda ir kaupiasi. Vienas žydų psichologas yra teigęs, kad Holokausto trauma gali išnykti tik ketvirtoje kartoje. Iki tol ji tik auga perduodam iš kartos į kartą. Žinoma, žydai su savo trauma tvarkosi, mokosi gyventi. Ypač čia svarbu tai, kad jie turi savo valstybę. Dabar jie jau nebe aukos, bet savo valstybės, savo žemės, savo tautos gynėjai. Aišku, visa tai, kas susiję su Gaza – tai jau kita jų trauma.
Baltarusių istorinės traumos niekur nedingo štai jau daugiau nei du šimtus metų – jos mus persekioja ir kaupiasi nuo pat pirmosios okupacijos. Aš ir pati gerai pamenu traumą, kurią patyriau dešimtojo dešimtmečio pradžioje: mes atgavome laisvę, o po trijų su pusės metų mus vėl įgrūdo į tą pačią irštvą. Dalis žmonių to nepakelia ir prasigeria. Alkoholizmo problema Baltarusijoje yra milžiniška.
Deja, degradacija, kurią į Baltarusiją atnešė rusų pasaulis, tęsiasi ir šiandien.
Žinote, kai prieš du dešimtmečius atvykau į Lenkiją, karta, kuri buvo gyvenusi okupuotoje šalyje taip pat daug gėrė. Gėrė menininkai, intelektualai. Net buvo sakoma, kad tik kvailiai negeria. Bet dabar laikai pasikeitė. Jaunosios kartos neturi šios traumos, todėl jie ir negeria iš nevilties ar dėl to, kad negali savęs realizuoti. Tiesa, jie turi kitų pagundų, tarkime, marichuaną, bet tai jau kiek kiti reikalai, kita kultūra ir gyvenimo būdas.
Deja, degradacija, kurią į Baltarusiją atnešė rusų pasaulis, tęsiasi ir šiandien. Jūs, lietuviai, iš to išsivadavote – nepaprastai džiaugiuosi dėl jūsų tautos. Na, o mums, baltarusiams, dėl to ne taip pasisekė.
– Didžiąja dalimi Baltarusijos istorija jūsų romane yra nupasakojama kaip tragedija. O ar ši „pelkių pasaka“ gali baigtis laimingai? Ar tikite, kad blogis, kaip ir priklauso pasakai, bus nugalėtas?
– Ji ir baigiasi laimingai. Atvirai sakant, aš esu visiška pesimistė, tačiau gyvenimas vis pametėja laimingas pabaigas. Ir dabar, nors pati tuo dar netikiu, tačiau analizuodama mane pasiekiančią įvairią informaciją, intuityviai jaučiu, kad mūsų regione bręsta permainos, artėja šviesos metas.
Atvirai sakant, aš esu visiška pesimistė, tačiau gyvenimas vis pametėja laimingas pabaigas.
Tikiu, kad šios, istoriko Timothy D.Snyderio žodžiais tariant „kruvinosios žemės“, po šimtmečio apgulties pakils iš pelenų, o mūsų laukia augimas ir klestėjimas. Mes tiek daug metų laukėme, kol mus nustos trypti svetimi batai...
Tikiu, kad ilgainiui mes vėl pažvelgsime vieni kitiems į akis ir atrasime tikros kaimynystės džiaugsmą. Nežinau ar man pačiai teks laimė tai išvysti savo akimis, tačiau neabejoju, kad daugelis šiame Europos regione sulauks šviesos meto.
