Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gegužės 17d. 17:54

Baltarusių rašytojas V.Martinovčius: „Atsitraukusi baimė grįžta. Ir taip smarkiai, kad tai naikina bet kokią viltį“

Viktoras Martinovičius Interviu
Kasia Syramalot nuotr. / Viktoras Martinovičius
„Baltarusijoje tarsi nebeliko oro. Kultūringiems žmonėms, kuriems reikia ne tik maisto, vandens ir miego, tiesiog nebėra kuo kvėpuoti. Ir, kaip mes žinome, beorėje erdvėje nepersiduoda garsai, tad mes nebegirdime vienas kito“, – sako baltarusių rašytojas Viktoras Martinovičius, kuris šį šeštadienį viešės tarptautiniame rašytojų ir knygų festivalyje „Kauno literatūros savaitė“. Šiame interviu autorius dalinasi mintimis apie tai, kas vyksta Baltarusijoje, ar vis dar yra vilties, kad kažkas pasieis, pasakoja apie savo kūrybą ir tai, kas baltarusius sieja su Lietuva bei kodėl Vilniuje jis jaučiasi tarsi namie.

V.Martinovičius – vienas garsiausių šių laikų baltarusių rašytojų, septynių romanų autorius. Jo kūryba įgavo simbolinę prasmę praėjusiais metais protestų Baltarusijoje metu, kuomet daugybė jaunimo fotografavosi su naujausiu jo romanu „Revoliucija“. Tai sulaukė valdžios pykčio, jo knygą leidusioje leidykloje buvo atliktos kratos, knygos egzemplioriai sunaikinti, o jis pats, kaip prisipažino šiame interviu, laukė, kada ateis jo areštuoti. Beje, jau debiutinis jo romanas „Paranoja“ tapo pirmuoju Baltarusijoje uždraustu kūriniu, parašytu rusų kalba, nuolatinės cenzūros jis sulaukė ir vėliau.

V.Martinovičiaus kūryba verčiama ir į užsienio kalbas, pagal jo kūrinį yra sukurtas trumpametražis filmas „Laimės ežeras“, kuris buvo rodomas įvairiuose prestižiniuose kino festivaliuose.

Tamprūs V.Martinovičiaus ryšiai su Lietuva – jis dėsto Europos Humanitariniame universitete, kuris šiuo metu veikia tremtyje, Vilniuje. 2008 metais Vilniaus dailės akademijoje jam taip pat buvo suteikta galimybė apsiginti disertaciją – anksčiau Baltarusijoje Valstybiniame universitete jam buvo uždrausta apsiginti disertaciją apie Vitebsko avangardo tapytojus Marką Šagalą ir Kazimirą Malevičių.

Savo kūryboje jis paliečia valdžios prigimties, baltarusių tapatybės temas, kuria distopinius pasaulius. Jis kalba apie baltarusių kalbą, istoriją ir mentalitetą, pabrėždamas, kuo ypatinga ši tauta. O per protesto įvykius tapo vienu iš puikiai girdimų baltarusių intelektualų balsų.

Nebėra kuo kvėpuoti

– Pirmas klausimas, žinoma, susijęs su tuo, kaip dabar jaučiatės Baltarusijoje. Praėjusiais metais, duodamas vieną interviu, sakėte, kad jaučiatės taip, tarsi būtumėte kažkokio istorinio įvykio liudininkai. Ar tas jausmas nepasikeitė?

– Labai sunku nupasakoti tai, kas dabar vyksta Baltarusijoje, nes rašytojai mąsto metaforomis, o metafora visuomet yra palyginimas to, kas yra dabar, su jau žinomais dalykais. O tam, kas vyksta dabar, nematau analogijų man žinomoje istorijoje. Tai situacija, kuomet viskas uždrausta. Situacija, kuomet per valstybinę televiziją demaskuoja išdavikus – žmones, vaikštančius tomis pačiomis gatvėmis, kuriomis vaikšto ir jų demaskuotojai – o greta demaskuojamųjų portretų vaizduojamos kartuvių kilpos. Tai situacija, kuomet neliko net tos sąlyginės laisvės, kuri buvo per pastaruosius dvidešimt metų. Kuomet negalima surengti knygos pristatymo. Kai negaliu susitikti su skaitytojais ir pasirašyti jiems knygas. Su tais, kurie prašo manęs autografo, aš elgiuosi taip – rašau palinkėjimą ant popieriaus lapo, fotografuoju ir siunčiu „Facebook“ žinute, nes jei toks autografų dalinimas vyktų gyvai, jis baigtųsi areštais. Baltarusijoje tarsi nebeliko oro. Kultūringiems žmonėms, kuriems reikia ne tik maisto, vandens ir miego, tiesiog nėra kuo kvėpuoti. Ir, kaip mes žinome, beorėje erdvėje nepersiduoda garsai, tad mes nebegirdime vienas kito. Kalba tik propaganda, kuri kviečia „karti“ – rašytojus, teatralus, muzikantus. Tai labai panašu į sapną, perskaičius Franzo Kafkos „Pilį“. Ir taip – mes esame istorinių įvykių liudininkai. Tačiau aš, kaip ir praėjusį rudenį, nesu tikras, kad šie pokyčiai – į gera.

– Kaip manote, kodėl prireikė tiek daug laiko, kad žmonės sukiltų, – net tie, kurių galbūt anksčiau negalėjai įsivaizduoti gatvėse. Baimė? Ir kas staiga sprogo, kas nutiko, kad žmonės suprato, jog daugiau bijoti nebegalima?

– Ankstesnio pasyvumo priežastis – tik viena. Tai baimė. Ji kolektyvinėje pasąmonėje įsitvirtino dar Stalino laikais, o per paskutinius dvidešimt metų labai nuosekliai vėl atsinaujino. Kodėl žmonės išėjo? Todėl, kad pademonstravo drąsą. Juk drąsos be baimės nebūna. Jei padarei kažką beatodairiško nespėjęs išsigąsti, tu ne herojus, o idiotas. O jei bijojai, tačiau įveikei savo baimę, šaunuolis. Kitas reikalas, kad yra skirtumas tarp drąsos ir didvyriškumo. Drąsa, kai atlieki žygdarbį. Didvyriškumas – kuomet herojiškai kenti savo drąsos pasekmes. Dabar aš matau, kaip atsitraukusi baimė vėl grįžta. Ir taip smarkiai, kad tai naikina bet kokią viltį.

Kiekvieną vakarą laukė, kad ateis jį areštuoti

– Jūsų naujausia knyga „Revoliucija“ tarsi tapo simboliu to, kas vyksta Baltarusijoje. Kodėl, jūsų nuomone, taip atsitiko? Labai tinkantis pavadinimas, knygos tema – juk joje kalbama apie valdžios prigimtį? Kaip tas populiarumas jus palietė?

– Mane palietė pirmiausia tuo, kad nuo 2020 metų spalio kiekvieną vakarą laukiau, kada mane areštuos. Kaip Juliano Barneso romane „Laiko triukšmas“ Dmitrijus Šostakovičius kiekvieną vakarą ėjo miegoti, po lova pasidėjęs lagaminą, kuriame buvo sudėti daiktai tam atvejui, jeigu jis bus išvežtas į lagerį – pagrinde ten buvo šilti drabužiai, juk lageryje visiems reikia šiltų drabužių. Ypač po to, kai „atėjo“ pas mano leidėją ir konfiskavo visus leidykloje buvusius romano „Revoliucija“ egzempliorius. Pusmetį mane kamavo bemiegės naktys, šešis mėnesius negalėjau parašyti nieko daugiau nei elektroninį laišką. Negalėjau skaityti, negalėjau žiūrėti serialų, nurimdavau tik klausydamasis mėgstamos muzikos. Toks tad „pasisekimas“, toks „populiarumas“.

Pusmetį mane kamavo bemiegės naktys, šešis mėnesius negalėjau parašyti nieko daugiau nei elektroninį laišką.

Jokios euforijos dėl to, kaip buvo priimtas mano romanas, aš nepajaučiau. Kodėl knyga taip buvo įvertinta Baltarusijoje, aš nežinau – kaip buvo rašoma viename iš Rusijos skaitytojų forumų, valdžios vietoje tokius romanus reikėtų ne drausti, o priešingai, cituoti per televiziją, nes jame pasakojama apie Lanceloto ir drakono kovos beprasmybę. Galbūt baltarusiai panoro pažvelgti į valdžią giliau nei buvo rašoma protestuojančių žinutėse „Telegrame“? Galbūt scenos iš teismo ir bendras herojaus elgesys labai susišaukė su tuo, kas šiuo metu vyksta teismuose? Aš ir pats nesitikėjau, kad sugebėsiu taip taikliai pataikyti.

Max Korostelyov nuotr./Viktoras Martinovičius
Max Korostelyov nuotr./Viktoras Martinovičius

– Tai, kad valdžia jūsų, švelniai tariant, nemėgsta, galėjote suprasti ir iš kitų įvykių – girdėjau, kad iš teatro buvo pašalinta jau paruošta jūsų romano „Sfagnum“ inscenizacija. Gal galite plačiau apie tai papasakoti?

– Man nereikia nei vienos – nei šios, nei bet kurios kitos – valdžios meilės. Poetui, dailininkui iš principo reikėtų būti kuo toliau nuo valdžios, tai suteikia galimybę blaiviai vertinti. Pamenate, kaip dainavo Borisas Grebenščikovas: aš nelaukiu iš tironų apdovanojimų, bet neslepiu nuo jų pyrago. Be to, būna laikų, kuomet būti pamalonintu valdžios yra tiesiog nepriimtina.

Tačiau režisieriai, kino kūrėjai kartais būna priversti suartėti su valdžia, nes daugybėje valstybių teatrai ir kino pramonė vis dar priklausoma nuo šalies biudžeto. „Sfagnum“ istorija puikiai tai iliustruoja: praėjusių metų rugsėjį aš gavau vieno iš valstybinių teatrų pasiūlymą, kad pagal romaną būtų sukurta teatro inscenizacija. Man netgi sumokėjo avansą. Tačiau vėliau spektaklio rodyti buvo neleista (o romane pasakojama apie milicijos majorą mažame provincijos miestelyje, – jis, tirdamas nusikaltimą, daro viską ne tam, kad sučiuptų nusikaltėlį, o tam, kad įtikintų jau sučiuptus girtuoklius, kad jie prisiimtų šį nusikaltimą ir taip negadintų neatskleistų nusikaltimų statistikos). Gautą avansą teko grąžinti teatrui. Tada, 2020 metų rudenį, man buvo labai liūdna, atrodė, kad gyvenimas baigtas, neturėjau kur leisti knygų, nes leidyklos sąskaitos buvo areštuotos, nebuvo kur statyti savo pjesių. Dabar galvoju, kad viskas įvyko taip, kaip ir turėjo įvykti. Kai sausio mėnesį filmas pagal mano knygą „Laimės ežeras“, nufilmuotas Vokietijoje baltarusių kilmės režisieriaus Aleksėjaus Palujano, pateko į ilgąjį „Oskarų“ sąrašą, aš supratau, kad likimas visuomet ras būdų, kaip tave padžiuginti – kad ir kokie katastrofiški atrodė buvusieji emociniai nuopuoliai. Dabar baigiu rašyti pasaką vaikams, ir esu tikras, kad ji ras kelią pas skaitytojus. Vadovaujuosi Bruce Lee priesaku: „Be like a water, my friend“.

Turėti valdžią ir neprarasti savęs neįmanoma

– Šį romaną „Revoliucija“, kaip suprantu, rašėte 12 metų. Kaip per visą tą laiką pasikeitė jūsų paties požiūris į valdžią? Ir ar nemanote, kad jis iš dalies tapo numatymu ne tik to, kas įvyks Baltarusijoje, Rusijoje, bet ir tokiose šalyse kaip JAV?

– Išties, kai pradėjau rašyti šį romaną, man atrodė, kad valdžia apima tik politiką. Tačiau kuo daugiau aš skaičiau, tuo aiškiau suvokiau, kad valdžios fenomenas neapsiriboja partijomis ar kova dėl šiltos vietos. Kad tai – kaip ir rašė Nietzsche – vienas esminių žmogaus instinktų. Valdžia yra visur – bet kurioje šeimoje, netgi santykiuose tarp vaikų ir tėvų. Pamažu tas, kuris duoda nurodymus, mane ėmė dominti kur kas mažiau nei tas, kuris paklūsta. Aš norėjau aprašyti paklusimo nemąstant malonumą, atsisakymą savarankiškai priimti sprendimus ir už juos atsakyti. „Revoliucija“ galėtų būti puikus amerikiečių politiko Donaldo Trumpo portretas – jo elgesys paskutiniame priešrinkiminių lenktynių etape pilnai atitiko tą saldžią hipnozę, kuriai pasidavė „Revoliucijos“ veikėjas Michailas Germanas. Valdžia visur vienoda todėl, kad iš esmės vienodas ir pats žmogus. Tiesiog Rusijoje ir Baltarusijoje kur kas mažiau prieštaravimų, kas leidžia visuomenei panirti į visuotinį tarpasmeninį paklusimą.

– Perskaičius knygą daugeliui skaitytojų turbūt kils klausimas – ar visgi įmanoma įgyti valdžią ir tuo pačiu neprarasti paties savęs?

– Knyga kaip tik apie tai ir kalba, kad turėti valdžią ir neprarasti savęs neįmanoma. Žmogus išlieka žmogumi tik tol, kol yra laisvas. Prarasdamas laisvę, jis geriausiu atveju pavirsta darbo skruzdėle, blogiausiu atveju monstru. O valdžia pasiūlo ne tik savanorišką laisvės atsisakymą, bet ir malonumą, kurį pamažu imi jausti dėl to, kad nustoji mąstyti.

O valdžia pasiūlo ne tik savanorišką laisvės atsisakymą, bet ir malonumą, kurį pamažu imi jausti dėl to, kad nustoji mąstyti.

Daugelis europiečių užmiršo, kas yra baimė

– Šioje knygoje, kaip ir daugelyje kitų jūsų, yra trilerio elementų. Kuo jums taip patinka šis žanras, ką tai suteikia? Kuo įdomūs gangsterių tipažai?

– Trileris – žanras, kuris tiesiogiai paliečia baimės temą. Jis verčia tave jaudintis, nerimauti – taigi, idealiai perteikia tą būseną, kurioje gyvena ne tik mano herojai, bet ir mano skaitytojai šalyje. Iš kitos pusės, baimė – tikra, asmeninė, baimė, kuri verčia susitraukti žarnas, tas jausmas, kurį užmiršo daugelis europiečių. Jei siaubas palydimas humoro, tai pagimdo literatūrinę fabulą, kurią pasiūlė Tomas Stoppardas pjesėje „Rozenkrancas ir Gildensternas mirė“ („Gali naudoti meilę ir kraują arba kraują ir retoriką, tačiau jokiu būdu neapjunk meilės ir retorikos“). Kas liečia mano tipažus – tikrai, tarp jų nemažai vaikinų, kurie moka elgtis su ginklais ir nebijančių šaudyti žmonėms į galvas. Tačiau čia galiu tik grįžti prie Stoppardo formulės.

 Kasia Syramalot nuotr./Viktoras Martinovičius
Kasia Syramalot nuotr./Viktoras Martinovičius

– Skaitydamas jūsų kūrybą vis prisimenu rusų rašytoją Viktorą Peleviną. Net sunku pagauti save, kuriuose konkrečiuose aspektuose – tematika, visuomenės sanklodos atskleidimu, būdingais tipažais. Ar jums pačiam šio rašytojo kūryba darė įtaką?

– Taip, V.Pelevinas buvo paskutinis rašytojas iš Rusijos, kurio kūrybos tiek daug skaičiau. Juk paskutiniu metu Rusijos realybė taip smarkiai nutolo nuo viso pasaulio realybės, kad, tarkime, Zacharo Prilepino herojų jausenas vis sunkiau atpažinti savyje. Taigi, bet kuris romanas, kurio veiksmas vyksta šio šimtmečio pradžioje Maskvoje, rizikuoja būti lyginamas su V.Pelevinu – tiesiog to laiko Maskvą daugiausia aprašė būtent jis. Kažkada aš žavėjausi „Generation P“ ir „Čiapajevu ir Pustota“, tačiau dabar V.Pelevinas dalyvauja kažkokia literatūriniame konvejeryje, išleisdamas kas metus po naują romaną, ir skaityti jo „naujus“ romanus kartais yra tiesiog neįmanoma. Rusijoje įprasta keikti „niūriuosius devyniasdešimtinius“, tačiau būtent tuo laikotarpiu jos kultūroje buvo kuriami originalūs darbai – aš kalbu ir apie Sorokiną, ir apie grupę „Aukcyon“, ir apie Sergėjų Kuriochiną. Negalėčiau paminėti nei vieno mane stipriai sužavėjusio rusų rašytojo romano, parašyto per pastaruosius dvejus metus.

– Jūsų knyga „Revoliucija“ jau išleista ir Rusijoje, ir Vokietijoje. Kaip ji buvo priimta ten? Bent jau man labai įdomu, kaip ją suprato skaitytojai Vokietijoje – kaip jie suvokė tuos kultūrinius, socialinius skirtumus? Ir galbūt kai kas ir jums pačiam tapo netikėtumu?

– Rusijoje knyga ir parduodama, ir aptariama – pavyzdžiui, neseniai aš „Zoom“ pagalba bendravau su skaitytojais iš Blagoveščesnko – miesto Amūro apskrityje Tolimuosiuose Rytuose. Man atrodo, kad jie romaną suvokia taip pat kaip ir baltarusiai – puikiai suvokdami siužeto aliuzijas ir lygindami jas su tuo, kas vyksta dabar. Laimei, Rusijoje priežasčių pakalbėti apie valdžią ir paklusimą 2021 metų pavasarį yra apstu. Vokietijoje „Revoliucija“ tapo geriausiai parduodamu mano romanu, išverstu į vokiečių kalbą – pozityvios recenzijos pasirodė „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, „Sueddeutsche Zeitung“, „Die Zeit“ publikavo romano ištrauką, o televizijoje ir radijuje vyko laidos, kuriose buvo analizuojamas tekstas, vienoje jų kirtikas pasakė, kad būtų laimingas, jei tokio lygio tekstai būtų rašomi ir vokiečių autorių. Su džiaugsmu pamačiau, kad vokiečiai nepriima Baltarusijos kaip Rusijos dalies ir atkreipė dėmesį į „Revoliuciją“ kaip į tekstą užsieniečio rašytojo, rašančio apie valdžios santykius Maskvoje. Man buvo neįprasta matyti tokį susidomėjimą baltarusio tekstu Vokietijoje – dar prieš 6 metus susitikimai su skaitytojais Frankfurte ar Berlyne galėjo prasidėti klausimu, kur yra Baltarusija.

Max Korostelyov nuotr./Viktoras Martinovičius
Max Korostelyov nuotr./Viktoras Martinovičius

Koks intelektualų vaidmuo?

– Kokia inteligentų, kultūros žmonių rolė tame, kas vyksta Baltarusijoje? Manau, daug kas užsienyje žino Svetlaną Aleksijevič, tai, ką ji kalba. Tačiau kas vyksta šalies viduje?

– Intelektualai tame, kas vyksta, vaidina esminį vaidmenį. Juk svarbiausia dabar – pateikti įvertinimus. Suvokti, kas juoda, o kas balta. Ir kuomet bažnyčia tyli ir išlaiko sąlyginį neutralumą, propaganda vadina protestuojančius fašistais, visuomenėje kyla didelis poreikis balsui, kuris viską pavadintų savais vardais. Kitu atveju gali išeiti iš proto, nes viskas, ką girdi ir skaitai – kad juoda nėra juoda, o šiek tiek pilkai balta.

Intelektualai pasidalino į dvi dalis – kažkas išvažiavo į užsienį ir ėmė kalbėti kur kas drąsiau. Kai kas liko šalyje ir supranta, kad bet kuris pasakytas žodis gali privesti prie tamsaus rūsio su perpildytais gultais. Iš tiesų reikia ir pirmųjų, ir antrųjų. Pirmieji – laisvi, antrieji – drąsūs. Kuomet prasidėjo masiniai suėmimai (dabar teisės gynėjai politiniais kaliniais už dalyvavimą protestuose laiko 370 nuteistųjų), draugai ir kolegos iš Vilniaus po istorijos su mano romanu ėmė primygtinai raginti išvažiuoti į Lietuvą, kad užsitikrinčiau saugumą.

Tačiau aš puikiai supratau, kad tai kelias į vieną pusę. Supratau ir tai, kad būtent taip, tokiomis akimirkomis kaip tik ir kuriamos biografijos.

Tačiau aš puikiai supratau, kad tai kelias į vieną pusę. Supratau ir tai, kad būtent taip, tokiomis akimirkomis kaip tik ir kuriamos biografijos. Ir likimui netgi didesnę įtaką turi būtent tokie sprendimai nei parašyti tekstai. Todėl nusprendžiau likti. Girdimi ir pirmieji, ir antrieji intelektualai, o S.Aleksijevič interviu skaitomi taip pat, kaip jie buvo skaitomi ir anksčiau – kai ji publikavo tiesą apie Černobylį, ar dar anksčiau, kai rašė tiesą apie karą Afganistane.

Ryšiai su Lietuva

– Lietuva irgi vaidina svarbų vaidmenį padedant kovai už laisvę Baltarusijoje. Jūsų ryšiai su Lietuva tęsiasi jau daugybę metų – ar jūs savo šalyje išties jaučiate tą paramą? Man atrodo, kad daug kas Lietuvoje stipriai palaiko Baltarusiją, tačiau kartu neretai iš pokalbių atrodo, kad visgi nemažai kas laiko Baltarusiją šalimi, nors geografiškai ir artima, visgi gana smarkiai nutolusia nuo Lietuvos, turinčią mažai ką bendro su ja – dėl mentaliteto ir kitų priežasčių.

– Supraskite, kad yra mažiausiai dvi Baltarusijos. Oficialioji Baltarusija išties turi daugiau ryšių su Rusija – abi šios sistemos turi vienodą mitologiją, vienodą atminties koncepciją. Tačiau tai, kad baltarusiai labai artimi lietuviams, suprantu kiekvieną kartą, kai Vilniuje užeinu į barą, geriu bokalą alaus ir užmezgu pokalbį su vietiniais lankytojais. Pokalbis vyksta lygiai taip, kaip jis vyktų Minske, ir negalėčiau pasakyti, kad lygiai taip pat greitai galėčiau užmegzti emocinį kontaktą Maskvos ar Peterburgo baruose.

 Kasia Syramalot nuotr./Viktoras Martinovičius
Kasia Syramalot nuotr./Viktoras Martinovičius

Aš labai myliu Vilnių, kuriame dirbu jau 15 metų. Branginu ilgas valandas trunkančius pasivaikščiojimus tarp barokinių bažnyčių, aidint krištoliniam varpų skambesiui. Vilniuje ir Kaune viskas savo vietose. Žmonės irgi mažai šypsosi, tačiau jie neturi baimės, jie laisvai kalba ir elgiasi. Dar vienas ilgus amžius trunkančio ir gilaus mūsų ryšio pavyzdys – tai, kad istorinėje mano mėgstamo baltarusių literatūros klasiko Vladimiro Korotkevičiaus prozoje aš nuolatos randu pavadinimus trauktinių („Trejos devynerios“, „Malūnininkų“), kurios kadaise buvo mums bendros, tačiau kurios visiškai nebegaminamos Baltarusijoje.

– Po šių įvykių daug kalbama apie baltarusių identitetą. Jūs irgi daug kalbate apie tai, apie baltarusių kalbą. Tačiau yra ir tokių, kurie teigia, kad identitetas labai smarkiai susiliejęs su rusiškuoju. Kaip tai keičiasi pastaraisiais metais?

– Kaip jau ir minėjau, yra dvi Baltarusijos. Kadangi esu baltarusių rašytojas, manau, kad mūsų kalba ir kultūra – griaučiai, kurie suformavo mūsų identitetą. Ir be kurio mums nėra galimybių ateičiai. Galbūt žmonės, tikintys propaganda, su manimi nesutiks. Tačiau propaganda anksčiau ar vėliau arba išnyks arba pasikeis. O jei jau kalbėtume apie esmę, mūsų identitetas – tai su sportine apranga Rytų Berlyno gatvėmis bėgiojančio žmogaus ir aludės Alytuje lankytojo mišinys.

– Mes gyvename greta jūsų, baltarusių, tačiau kalbant apie literatūrą beveik nežinome, kas ten vyksta. Galbūt jūs galėtumėte pasakyt, kas įdomaus vyksta šiuolaikinėje Baltarusijos literatūroje, kokius autorius galėtumėte rekomenduoti ir kokios pagrindinės temos bei žanrai?

– Taip, šis niuansas kelia nuostabą, nes, išskyrus festivalius, tarp mūsų literatūros kūrėjų beveik nėra kontaktų, nors mes labai artimi ir lietuvių literatūra, jeigu ji būtų išversta į baltarusių kalbą, Minske būtų gerai parduodama. Kas liečia šiuolaikinę baltarusių literatūrą, reikia suprasti, kad mūsų visuomenė paskutinius dvidešimt metų buvo panardinta į nuolatinę traumos būseną. Ir daugelio – labai neblogų – knygų autorių kelia sau užduotį įveikti šią traumą. Tik nedaugeliui rašytojų pavyksta suderinti pasakojimą apie mūsų patiriamą kafkišką absurdą su svarstymais apie žmogų taip, kad tai būtų įdomu skaitytojams už mūsų geto ribų. Aš būtinai paminėčiau Vladimimo Nekliajevo romaną „Gazuoto vandens automatas“, Vladimiro Orlovo apsakymų rinkinį „Baltosios Myšos ordinas“, Artūro Klinvo knygą „Kelionių gidas po saulės miestą“ ir Valentino Akudovičiaus knygą „Apmąstymai apie žmogaus griuvėsius“.


Susitikimas su Viktoru Martinovičiumi vyks gegužės 22 d., šeštadienį, 18 val. Kauno kultūros centro terasoje (Vytauto pr. 79). Po susitikimo su autoriumi nuo 19.30 val. bus rodomas ir pagal autoriaus romaną sukurtas trumpametražis filmas „Laimės ežeras“, filmas bus transliuojamas ir „Romuvos“ virtualių filmų peržiūros svetainėje.

Šis renginys – gegužės 20–23 d. pirmą kartą vyksiančio tarptautinio rašytojų ir knygų festivalio „Kauno literatūros savaitė“ dalis.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Rūpintis aplinka – paprasta

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/