Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 05 25, 11:32

„Baltų lankų“ savaitės knygos „Kim Džijongė, gimusi 1982“ autorė Cho Nam-joo: „Mano knyga drąsesnė už mane“

Ką reiškia būti moterimi vyrų valdomame pasaulyje, kur menkinimas, gebėjimų bei galimybių nuvertinimas ir seksualinis užgauliojimas yra kasdienybė? Būtent tai apmąstoma ir į tai gilinamasi didžiulio tarptautinio dėmesio sulaukusios korėjiečių autorės Cho Nam-joo knygoje „Kim Džijongė, gimusi 1982“. Lietuviškai ją išleido „Baltos lankos“, o iš korėjiečių kalbos vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas.
Knygos viršelis
Knygos viršelis / Leidyklos nuotr.

Trumpai apie knygą: tvarkingame Seulo priemiesčio bute 33-ejų Kim Džijongė leidžia dienas rūpindamasi namais ir metinuke dukra. Dabar gyvenimas jai – rutina ir ilgos valandos pastangų atliepti aplinkinių lūkesčius ir reikalavimus, o grįžti dirbti nedidelėje viešųjų ryšių įmonėje ji nė nebesvajoja.

Vieną rytą išsekusiai Džijongei pasireiškia keisti simptomai: tarsi nebegalėdama sutilpti savo pačios kūne ir mintyse, ji ima kalbėti kitų moterų, gyvų ir mirusių, balsais. Trumpi, tačiau vis dažnesni priepuoliai kelia nerimą vyrui ir jis užrašo žmoną pas psichiatrą. Ten Džijongė pradeda pasakoti savo gyvenimą nuo dienos, kai dar buvo įsčiose, o likimas skyrė sunkiausią išbandymą – gimti mergaite.

Kviečiame skaityti užsienio spaudoje publikuotą interviu su 41-ų metų autore Cho Nam-joo, anksčiau dirbusia televizijos scenariste ir su savo šeima gyvenančia Seule.

**

– Kaip jūsų knyga buvo sutikta Pietų Korėjoje?

– Skaitytojai dažniausiai sakė tikrai galintys tapatintis su pasakojama istorija, na, o moterys pasakojo besijautusios taip, lyg skaitytų savo gyvenimo istoriją. Kai kurios Pietų Korėjos įžymybės internete buvo užsipultos ir užgauliojamos dėl to, kad skaitė šią knygą. Knyga tikrai tapo pretekstu viešoms diskusijoms, ir, tiesą pasakius, visai dėl to džiaugiuosi – jaučiuosi bent šiek tiek prisidėjusi prie sudėtingos problemos iškėlimo.

– O kaip Korėjoje atrodė #MeToo judėjimas, kurio kontekste knyga atrodo itin reikšminga?

– Turbūt pradžia buvo 2016-ųjų gegužę, kai visą Korėją sukrėtė žmogžudystė Gangnamo stotyje: 34-erių metų moteris tapo atsitiktine auka – buvo mirtinai subadyta vyro, kuris vėliau teigė taip pasielgęs dėl to, kad nekenčia moterų, nes jos esą jį visą gyvenimą ignoravo ir žemino. Tyrimo eigoje pripažinta, kad vyras sirgo psichine liga, bet visuomenėje ši byla sukėlė didžiulį rezonansą.

Tų pačių metų spalio mėnesį į viešumą iškilo daugybė seksualinio priekabiavimo skandalų pačiuose įvairiausiuose visuomenės sluoksniuose, įskaitant literatūros ir meno pasaulį. Daugybė moterų pradėjo garsiai kalbėti apie tai, kaip su jomis buvo elgiamasi, atskleidė faktus, kurie iki tol buvo nutylimi ir neviešinami.

– Bet ar būta realių pokyčių? O gal jaunos merginos ir toliau susiduria su tomis pačiomis problemomis?

– Deja, seksualinis išnaudojimas ir diskriminacija vis dar gaji. Vis dar plačiai nuskamba istorijos apie tai, kad į pokalbį atėjusi moteris buvo prasčiau įvertinta kaip kandidatė į darbo vietą, nes ji... moteris. Bet esama ir šiokių tokių pokyčių. Tikrai padaugėjo moterų solidarumo ženklų, protestų, peticijų. Galų gale – per tą laiką ir abortų draudimas pagaliau pripažintas antikonstituciniu ir panaikintas. Taigi pokyčiai lėti, jiems reikia laiko, tačiau esu įsitikinusi, kad kelio atgal nebėra.

– Esate sakiusi, jog prieš jums gimstant jūsų tėvas ir dėdė susitarė, kad jei gimsite berniuku – augsite dėdės, tuo metu jau turėjusio penkias dukteris, šeimoje. Kaip jaučiatės žinodama, kad teoriškai galėjote augti visai kitoje šeimoje?

– Tiesą pasakius, neteikiu šiam faktui daug reikšmės. Kad jau gimiau moterimi, nebuvo didelio skirtumo, kurioje šeimoje – dėdės ar tėčio – augau. Na, o jei būčiau gimusi berniuku, turbūt net nesuprasčiau gyvenimo, kuris man teko, ir pasaulio, kuriame gyvenu, taip, kaip jį suprantu dabar, – iš silpnesniojo perspektyvos. Esu tikra, kad tokie žmonės gyvenimą mato kur kas plačiau.

– Bet ar sūnų ir dukrų sukeitimo praktika Korėjoje tokia įprasta?

– Na, tai dažniau vykdavo anksčiau, sakykime, mano mamos kartoje. Aš pati, sužinojusi apie susitarimą tarp savo tėčio ir dėdės, tikrai nustebau. Kita vertus, nežinau, ar išties reikia stebėtis – juk, kaip rašau knygoje, sužinojusios, kad laukiasi mergaitės, moterys labai dažnai tiesiog rinkdavosi abortą. Ir XX a. devintajame dešimtmetyje bei dešimtojo dešimtmečio pradžioje tai buvo tikrai labai dažna praktika.

– Parduota milijonai knygos egzempliorių, ji išversta į dešimtis kalbų. Kaip jaučiatės dėl tokios pasaulinės sėkmės?

– Kad ir kaip keistai tai skambėtų, jaučiu, jog knyga progresyvesnė ir drąsesnė už mane pačią. Ir kai ji buvo ekranizuota, režisierė Kim Do-young sakė jaučianti, kad knyga tarsi gyvena savo gyvenimą. Aš su šia mintimi visiškai sutinku.

– Filmo „Parazitas“ režisierius Bong Joon-ho yra sakęs: „Iš pirmo žvilgsnio Korėja atrodo kaip labai turtinga ir ištaiginga šalis, bet realybė ta, kad atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų – didžiulis, ir jis tik didėja. Ypač jaunoji karta dėl to jaučiasi be galo desperatiškai.“ Ar sutiktumėte su tokiu požiūriu?

Taip, manau, kad jaunosios kartos vyrai išties jaučiasi pasimetę, nes mano, kad turi kur kas mažiau galios, kapitalo bei galimybių nei vyresnės kartos atstovai. Tačiau taip pat esu įsitikinusi, kad dėl to jie negali menkinti moterų, kurios turi dar mažiau galimybių.

– O kodėl Pietų Korėjoje toks mažas gimstamumas?

– Nekilnojamasis turtas labai brangus, o žmonės nesijaučia socialiai saugūs savo darbe. Jauniems žmonėms ypač sunku pradėti savarankišką gyvenimą. Išmokų už motinystės atostogas sistema taip pat nėra itin palanki, tad tiek vyrams, tiek moterims tenka labai pasistengti norint suderinti savo įsipareigojimus darbe ir šeimos gyvenimą.

– Daug kalbate ir apie tėvystės iššūkius – kaip pati jaučiatės būdama mama?

– Tiesą pasakius, Korėjoje į vaikus auginančias moteris žiūrima ne itin palankiai, o vaikų turėjimas tikrai nėra traktuojamas kaip rimtas reikalas. Aš pati po karjeros pertraukos tikrai neturėjau vilčių grįžti prie darbų. Buvo išties sunkus laikas. Bet viliuosi, kad socialinė sistema ir visuomenės sankloda keisis, kad vaikų auginimą imsime vertinti labiau ir drauge norėsime daugiau jų turėti.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą