Dabar populiaru
Publikuota: 2017 lapkričio 27d. 19:00

Barucho Spinozos vertėjas: XVII a. pavadinti ką nors „spinozistu“ buvo vienas didžiausių intelektualinių kaltinimų

Laurynas Adomaitis
Asmeninio archyvo nuotr. / Laurynas Adomaitis

Laurynas Adomaitis – jaunas Lietuvos filosofas, Scuola Normale Superiore (Piza, Italija) doktorantas, besispecializuojantis ankstyvojoje modernybės filosofijoje, jau paskelbęs keletą vertimų iš lotynų kalbos. Gruodžio pradžioje pasirodys L.Adomaičio verstas Barucho Spinozos veikalas „Teologinis politinis traktatas“ (1670). Apie ką šis kūrinys ir kuo ypatingas B.Spinoza – pasakoja pats knygos vertėjas.

L.Adomaitis domisi šiuolaikiniais ankstyvosios modernybės tyrinėjimais ir dalyvauja pasauliniuose renginiuose, skirtuose šiai temai. Vertėjas lotynų kalbos ir vertimo žinias įgijo Klasikinės filologijos katedroje, Vilniaus universitete, kur taip pat įgijo filosofijos bakalauro ir magistro laipsnius.

Knygą „Teologinis politinis traktatas“ išleis leidykla „Jonas ir Jokūbas“.

– Laurynai, domiesi moderniąja filosofija, ypač Barucho Spinozos, Gottfriedo Leibnizo darbais. Kuo modernioji filosofija yra ypatinga?

– Galima išskirti kelis svarbiausius moderniosios filosofijos bruožus. Pirma, ji žengė koja kojon su moksline XVII a. revoliucija. Tai ypač svarbu, nes filosofai ir buvo mokslininkai. Kiekvienas to meto mąstytojas buvo susipažinęs su naujausiais pasiekimais fizikoje, chemijoje, astronomijoje ir medicinoje. Bet tai nebuvo filosofijos regresas, o greičiau atvirkščiai – filosofijos, logikos mąstymo perkėlimas į tiksliuosius mokslus. Pavyzdžiui, mes dar tik pradedame suprasti, kokią svarbią įtaką metafiziniam mąstymui padarė mikroskopo išradimas. Kurdamas brandžiąją savo metafiziką, kuri vėliau virto Monadologija ir kurioje kiekviena materijos dalelė yra pilna gyvybės, Leibnizas nuolat nurodė į „mikroskopistus“ – Janą Swammerdamą ir Marcello Malpighi. Tai tik vienas iš daugybės pavyzdžių, kodėl moderniosios filosofijos negalime suprasti atskirai nuo mokslinės revoliucijos.

Antras ypatingas moderniosios filosofijos bruožas yra politinis mąstymas ir politinė filosofija. Manau, kad niekas neprieštaraus, jei pasakysiu, jog moderniojoje politinėje filosofijoje gimusios idėjos apie laisvę, nuosavybę, suverenumą, teisę ir valdžią iki šiol formuoja mūsų politinį gyvenimą. Nėra jokios abejonės, jog šiuolaikinės moderniosios valstybės remiasi Apšvietos filosofų sukurtomis sąvokomis. To galima nepastebėti, jeigu gilinsimės tik į ideologinius ginčus, tačiau, pažvelgę atidžiau, nesunkiai suprasime, kad visi jie sukasi Apšvietos filosofų nulipdytame inde.

Spinozos pasekėjais save laiko įtakingi šiuolaikiniai sociologai, ekonomistai ir teologai. Galiausiai, Spinozos filosofija yra mažumos filosofija – mažumos, kuri pasipriešina masei, daugumai ar įprastai nuomonei.

– B.Spinoza buvo vienas tų filosofų, kuris filosofija vadovavosi ir gyvenime prieštaraudamas, kritikuodamas religiją, valdžią, taip neretai pastatydamas save į pavojingą situaciją. Ar tada, kaip ir dabar, tokių išstojimų yra nedaug?

– Taip, Spinoza tam tikra prasme buvo savo amžiaus enfant terrible. Nepaisant to, kad mokėsi vienoje geriausių Amsterdamo ješivų ir buvo geriausias mokinys, jis mąstė nekonformistiškai. Nėra tiksliai žinoma, kodėl ješivoje mokytojai jo nemėgo, bet panašu, kad skleidė panašias mintis į tas, kurios dėstomos jo pagrindiniuose darbuose ir privačiuose laiškuose.

Religingos žydų bendruomenės reakcija buvo ypač stipri. Kai Spinozai buvo 23-eji, Amsterdamo Talmud Tora kongregacija jam paskelbė cherem – pasmerkimą, kuris prilygo ekskomunikacijai. Pasmerkimo tekstas buvo ypač griežtas. Bėgant amžiams pasigirsdavo iniciatyvų iš mokslininkų bendruomenės ar progresyvių dvasininkų panaikinti Spinozos cherem. Netgi buvęs Izraelio ministras pirmininkas Davidas Ben-Gurionas kažkada yra bandęs panaikinti cherem, o paskutinį kartą reikalas svarstytas dar 2015-aisiais. Nepaisant to, pasmerkimas toliau galioja. Taigi, Spinozos pareiškimai buvo tokie rimti, kad net ir beveik po 400 metų jis vis dar laikomas pasmerktu.

Ne ką mažiau aršiai reagavo ir krikščioniškos institucijos. Spinozos „Teologinis-politinis traktatas“ buvo uždraustas beveik iš karto po pasirodymo. Prasidėjo istorinio trilerio verta raganų medžioklė knygynuose bei intelektualų rateliuose. XVII a. pavadinti ką nors spinozistu buvo vienas didžiausių intelektualinių kaltinimų.

Visa tai yra geras liudijimas Spinozos minties daugialypumui. Jį galima jausti ir šiandien. Pavyzdžiui, „Teologinio-politinio traktato“ ar „Etikos“ skaitytoją dažnai apima paradoksalus jausmas: iš vienos pusės dėstomi argumentai atrodo labai radikalūs ir pernelyg nutolę nuo tiesos, tačiau iš kitos pusės jų įrodymai yra labai logiški ir įtikinami. Turėčiau pripažinti, kad net ir šiandien būti spinozistu yra kontroversiška.

– Minėjai Spinozos „Teologinį-politinį traktatąir religijos kritiką. Apie ką jis?

– Spinozos žinovai vis dar deramai neatskleidė, kodėl jis apsiėmė parašyti „Teologinį-politinį traktatą“. Spinozos laiškuose galime rasti liudijimų, kad „Teologinį-politinį traktatą“ jis rašė norėdamas parodyti Jungtinių Nyderlandų Provincijų valdžiai, kad mąstymo laisvė yra svarbi žmonių laimei ir pačios valstybės stabilumui. Tačiau susidaro įspūdis, kad bent jau šalutinis tikslas buvo paruošti dirvą vėliau (tiesa, po mirties) pasirodžiusiai „Etikai“. Jis neva siekė pirma įrodyti, kad reikia visiems leisti filosofuoti laisvai, o tada išleido vieną labiausiai provokuojančių visų laikų filosofinių veikalų.

Knygos viršelis/Knyga „Teologinis-politinis traktatas“
Knygos viršelis/Knyga „Teologinis-politinis traktatas“

Jeigu tikėsime šia versija, tai greitai suprasime, kad Spinoza smarkiai klydo vertindamas tuometinę situaciją. Užuot sukūręs dirvą mąstymo laisvei, „Teologinis-politinis traktatas“ buvo pasmerktas ir uždraustas. Kita vertus, jis pasiekė daug reikšmingesnių dalykų. Į „Teologinį-politinį traktatą“ Spinoza sudėjo tiek parako, kad bėgant šimtmečiams jis neprarado savo galios ir skatino radikalią kovą už Apšvietos idealus. Kai kurie įtakingi tyrėjai yra įsitikinę, kad Spinoza pradėjo atskirą, „radikaliąją“ Apšvietos atmainą, kuri pasiekė daug daugiau nei „praskiestoji“ atmaina, atstovaujama Johno Locke’o, Voltaire’o ir kitų tradicinių Apšvietos mąstytojų.

Apie tai ir yra „Teologinis-politinis traktatas“ – apie prietarus teologijoje, politikoje ir teisėje. Spinoza pasiūlo kritišką Biblijos skaitymo būdą bei gamtos sąvoka grįstą politinės valdžios ir teisės sampratą. Spinoza mato žmogų kaip gamtos dalį ir nepripažįsta nieko esant už gamtos. Tuomet jis klausia, kaip gamtoje gali atsirasti religija, politika ir teisė. Jo atsakymai yra tarsi kartūs vaistai, kurie gali būti neskanūs, bet nepalieka jokių vilčių prietarams ir iliuzijoms.

– Ar šiandien šis veikalas vis dar aktualus?

– Atsakydamas apskritai turiu pastebėti, kad „Teologinis-politinis traktatas“ savaime niekuo nėra svarbus – tai tik viena iš knygų, gulinčių lentynoje. Šią knygą svarbią gali padaryti smalsūs ir ryžtingi žmonės. Mano viltis (nors Spinoza mokė per daug ja nepasikliauti) yra ta, kad „Teologinis-politinis traktatas“ virs savotišku mūšio lauku Lietuvos intelektualinėje erdvėje. Tai turėtų būti mūšis be laimėtojų ir be pabaigos, žiaurumas dėl žiaurumo (sakau tai ironiškai), kai kiekvienas dalyvis supranta daugiau ir sustiprėja, galynėdamasis už ar prieš vienokį ar kitokį Spinozą. Galbūt taip atsiras lietuviškieji Spinozos variantai, kurie galės dalyvauti tarptautiniuose mūšiuose. Esame sportiška tauta, todėl tikiu, kad tai įmanoma.

Kalbant šiek tiek rimčiau, galima pasakyti, kad spinozizmas yra gyvas ir šiandien. Jeigu apibrėšime jį kaip radikaliąją Apšvietą, kurią minėjau anksčiau, tai šis projektas vis dar gyvuoja savo radikalių idėjų pavidalu. Kita vertus, jeigu suprasime spinozizmą kaip metodologinį Spinozos idėjų taikymą, tai rasime daug įtakingų jo pasekėjų. Albertas Einšteinas yra sakęs, kad jis tiki Spinozos Dievu. Įtakingo XX a. psichoanalitiko Jacqueso Lacano miegamajame kabėjo Spinozos „Etikos“ diagrama. Spinozos pasekėjais save laiko įtakingi šiuolaikiniai sociologai, ekonomistai ir teologai. Galiausiai, Spinozos filosofija yra mažumos filosofija – mažumos, kuri pasipriešina masei, daugumai ar įprastai nuomonei.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata