Visame pasaulyje B. Labatutas (g.1980), čilietis rašytojas, gimęs ir augęs Nyderlanduose, išgarsėjo savo trečiąja knyga „Kai liaujamės suprasti pasaulį“ (lietuvių kalba išleido leidykla „Rara“, vertė Alma Naujokaitienė), kuri pateko į įvairių prestižinių apdovanojimų sąrašus. Skaitytojus įtraukė B. Labatuto pasakojimai apie pasaulį keičiančius išradimus, tiek vedant jį į priekį, tiek savinaikos link. Istorijos apie išradimų idėjų apsėstus mokslininkus, tarsi vedžiojamus nematomos rankos.
Knygoje „MANIAC‘as“ (lietuvių kalba išleido leidykla „Rara“, vertė Rasa Drazdauskienė) B. Labatutas tęsia ankstesnės savo knygos temas – supindamas tikrus faktus su fikcija, jis kalba apie vizionieriškas idėjas, dirbtinį intelektą, aistringą susižavėjimą mokslo galimybėmis ir savojo mirtingumo pripažinimą.
„MANIAC‘ą“ rašytojas nusprendė parašyti anglų kalba – tiesa, tai jam nėra naujiena, nes ir paskutinį „Kai liaujamės suprasti pasaulį“ skyrių jis parašė angliškai, šia kalba sukūrė ir dvi esė.
„Man patinka anglų kalba, nes mokiausi britų mokykloje Nyderlanduose. Būdamas maždaug aštuonerių beveik šešeriems metams išvis nustojau kalbėti ispaniškai. Nors anglų nėra mano gimtoji kalba, man tai kalba, kuria mąstau, kurią dažniausiai naudoju, – iš Santjago „Penkiolikai“ pasakoja rašytojas, su kuriuo susitikome pakalbėti internetu. Kitoje ekrano pusėje B. Labatutas ryte ruošiasi darbo dienai, aš – jau vakarėjančiame Vilniuje. – Ispanų kalba puikiai tinka sąmonės srauto stiliui, bet mane labai erzina, kaip garsai šioje kalboje atsitrenkia vienas į kitą. Visi veiksmažodžiai baigiasi todavia, queria, podilla. Veiksmažodžių ar daugelio žodžių galūnės susiduria viena su kita. Taigi parašyti švarią prozą ispanų kalba beveik neįmanoma.“
– Viena esminių jūsų knygų temų yra genialumas, apsėdimas, perregima riba tarp mokslo ir beprotybės. Kartą interviu jūs sakėte, kad beprotybė jus ypač domina. Kodėl? Ir atrodo, kad jūs knygoms pasirenkate asmenybes, kurios balansuoja ties ta riba – jums įdomus momentas, kai žmogus peržengia liniją, skiriančią nuo beprotybės?
– Manau, mes visi savyje nešiojamės beprotybę. Tikiu, kad egzistuoja tam tikra kontroliuojama beprotybė, kuri yra rašymo pagrindas – nemanau, kad galima rašyti be apsėdimo, jis išstumia už mums priimtino pasaulio ribų.
Beprotybė taip pat mane žavi, nes ji labai baisi. Aš manau, kad ji yra vienas blogiausių dalykų, kurie gali nutikti tau pačiam ar tam, ką myli, tačiau mus tarsi traukia perteklinis jausmas, kurį suteikia beprotybė. Nes beprotybės atveju nėra taip, kad viskas neturi prasmės. Atvirkščiai, dažniausiai tokiu atveju prasmių atsiranda labai daug, atsiranda gausybė būdų interpretuoti reiškinius.
Beprotybės suvokimas gali būti artimesnis tikrajai realybės esmei, o ne tam, kokią kontroliuojamą ir sušvelnintą jos versiją leidžia mums patirti mūsų sąmonė. Mes visi nuolat stengiamės neišprotėti nuo informacijos pertekliaus, emocinių įtampų. Yra dalykų, kurie laikomi beprotybe, o vėliau imami laikyti norma, tačiau taip pat yra ir esminės ribos. Mes visi bijome bepročių. Ir esame teisūs taip elgdamiesi, nes mūsų tikrovės suvokimas labai trapus. Ir vienintelis būdas, kaip mes galime išgyventi šį pernelyg didelį gyvenimo intensyvumą, yra pasitelkti kitas priemones, pasitelkti ramų ir nuoseklų mąstymą, kuris atsiranda dėl mūsų nervų sistemos evoliucijos.
Beprotybės suvokimas gali būti artimesnis tikrajai realybės esmei, o ne tam, kokią kontroliuojamą ir sušvelnintą jos versiją leidžia mums patirti mūsų sąmonė.
– Kas sieja jūsų knygose aprašomus mokslininkus? Jų bandymai suvokti pasaulio esmę?
– Kur kas daug daugiau nei tai. Nemanau, kad jie bando suprasti pasaulį. Manau, kad jų santykis su pasauliu yra daug aistringesnis. Jie tarsi bando žvilgtelėti į Dievo protą. Vadovaujasi idėja, kad pasitelkdami mokslą, matematiką, logiką, protą mes galime prisiliesti prie Dievo proto. Tiesa, žmonės, prieš tapdami monoteistais, žinojo, kad yra daugybės, o ne vieno Dievo protas ir kad norint ką nors sužinoti, reikia su tuo užmegzti artimą, intymų ryšį.
Taigi man mokslininkai yra žmonės, kurie, naudodami savo protą, mokslo metodus, tarsi šoka su velniu, kad įgytų žinių apie dalykus, kurie, tikiuosi, visada bus už mūsų supratimo ribų. Tokie personažai man patinka.
Anksčiau visi žmonės, ne tik naivūs tikintieji, suprasdavo, kad egzistuoja ir tai, kas nematoma. Tie dalykai glūdi kažkur aplink mus. Šiuolaikiniai žmonės turi labai keistą santykį su savo proto kūriniais. Viena vertus, manome, kad jie nerealūs, nes yra pagimdyti proto. Kita vertus, jie yra patys brangiausi dalykai, nes būtent toks yra pasaulis, kuriame gyvename.
Mokslas daug nuveikė, kad atskleistų fiziškai nematomus dalykus, ir man atrodo, kad visi tie mano aprašomi mokslininkai žavisi nematomais dalykais ir bando nukreipti šviesą ten, kur yra labai tamsu.
– Jūs paminėjote mokslininkus, kurie tarsi nori prisiliesti prie Dievo proto, tačiau skaitant jūsų knygas atrodo, kad kai kurie mokslininkai įtiki patys tampantys kone dievais, sugebančiais padaryti tai, ko net pats Dievas nepajėgtų padaryti. Tačiau tas noras tapti Dievu yra vienas pavojingiausių dalykų – apie tai irgi rašote savo naujausiame romane.
– Taip, bet tiesa ta, kad mes visi vaidiname Dievą. Visi. Mėgstame juo apsimesti, galbūt didesniu, galbūt mažesniu, norime žaisti Dievą. Jei pažvelgtumėte į protus žmonių – visiškai paprastų, galbūt net tų, kuriuos laikote kvailiais, idiotais, – suvoktumėte, kad visų jų smegenyse yra nuostabi „programinė įranga“, net ir pats paprasčiausias protas slepia gilią paslaptį.
Daugumos dalykų, kuriuos atsinešame į pasaulį, negalime perteikti ar suteikti jiems tam tikros formos. Menininkai, mokslininkai yra palaiminti, nes jie gali tai padaryti. Jie gali iš savo proto ištraukti tai, kas sužavi kitus žmones, ir tai, kas nematoma, jų pastangomis tampa akivaizdu. Kuomet elektronų konfigūraciją užrašote lygtimi – juk tai gražu, tiesa?
Bet ir paprasčiausi žmonės nuėję miegoti susikuria savo tikrovę. Tikrovę, kuri yra ir nuostabi, ir siaubinga. Sunku įsivaizduoti, kad galėtume dienos šviesoje akis į akį susidurti su tikruoju vienos iš tų pabaisų, dėl kurių mūsų vaikai naktimis rėkia iš siaubo, veidu. Tačiau vaikai sapnuose kuria šiuos dalykus.
Taigi, pasaulyje egzistuoja ne tik didingas branduolinės energijos ar dirbtinio intelekto spektaklis. Dievą mes žaidžiame kolektyviai. Mes visi turėtume tai labai gerai suvokti, suprasti tam, kad būtume sąmoningesni. Kuriant tikrovę viena iš mūsų pareigų yra būti vienu iš gerųjų arba bent jau vienu iš šviesesniųjų dievų.
– Bent jau man viena iš pagrindinių temų „MANIAC‘e“ yra ir tai, kad mokslininkai tariasi perpratę ateitį, visatos paslaptis, tačiau tampa sugniuždyti susidūrę su savo pačių mirtingumu.
– Nes yra dalykų, kuriuos gali pažinti intelektas, ir yra dalykų, kuriuos gali pažinti tik sąmonė. Jei išvystysite savo intelektą, žinoma, galėsite su juo daug ką nuveikti, tiesa? Galite sukurti daugybę dalykų, tai suteikia galią. Tačiau protas apima ir daugybę kitų aspektų. Ir vienas iš jų – su kuo jūs susitapatinate, ką laikote savimi ir ką laikote kitu. Vienas iš stebuklingų dalykų, susijusių su sąmone, yra tai, kad ji leidžia jums, jei kruopščiai dirbsite ar ištiks staigus nušvitimas, pajusti, kad dalis jūsų yra kažkur kitur. Taigi, kai užgęstate, kai mirštate, kai atrodo, kad jūsų fizinis kūnas ir protas nebeegzistuoja, jūs suprantate, kad didžioji jūsų dalis iš tikrųjų yra tik atspindys visko, kas jus supa.
Taigi, jei save laikote nuo visko atskirtu individu, jei save susiaurinate iki savo asmenybės ar intelekto, mirtis reiškia tik tuštumą. Tai – visiškas sunaikinimas. Tačiau jei suprantate, kad, pavyzdžiui, kalbate kalba, kurios nesukūrėte, kad jūsų brolis ir sesuo yra tokie pat esminiai jūsų esybės elementai kaip ir jūs pats, jei suprantate, kad iš esmės visa pasaulio maisto sistema turi veikti, kad jūs galėtumėte pavalgyti, tada pradedate suvokti, kad nors jūs tikrai mirsite ir viskas, kas susiję su jumis, bus ištrinta, visa visata toliau eis pirmyn. Ir tai yra tam tikra paguoda, tiesa? Tai mato protas. Indijos Vedose yra graži sąvoka, teigianti, kad tai, ką mato protas, jis mato amžinai. Jūs suvokiate, kad pasaulį sudaro visi šie ryšiai, atitikmenys, ir jie tęsis po jūsų mirties, jie buvo ir prieš jus.
– Jūsų knygos ypatingos tuo, kad jose glaudžiai jungiate fikciją su negrožine literatūra. Kiek jūs pats gilinatės į mokslo išradimus, kiek jums svarbus mokslas? Koks jo santykis su literatūra?
– Man jis labai svarbus. Pasineriu taip giliai, kaip tik galiu, o tada turiu iš ten ištraukti į paviršių ir pamatyti tai, ką gali pamatyti tik demoniška grožinės literatūros akis. O tai nėra tas pats, kas šaltas, apskaičiuojantis mokslo žvilgsnis. Tai visai kas kita. Literatūra yra vienas iš būdų patirti nematomus dalykus. Tai... tai tarsi duona ir sviestas.
Tikrovėje glūdi didžiulė jėga.
Tyrinėdamas mokslą stengiuosi būti kuo tikslesnis. Visada stengiuosi. Tikrovėje glūdi didžiulė jėga. Dabartiniais nekontroliuojamo melo, melagingos, pramanytos informacijos laikais neturėtume pamiršti, kokią didžiulę galią turi tikrovė. Turiu omenyje, jei kas nors sako, kad tave myli, o tu žinai, kad jis meluoja, tai yra esminis skirtumas. Tikrovė žmonėms labai svarbi, ir aš stengiuosi kuo labiau prie jos priartėti. Taip pat yra dalykų, kurie nėra realūs, bet yra iš esmės teisingi, tarsi iš esmės teisingi žmogaus protui ir žmogiškajai patirčiai.
O tie dalykai, kurie yra tikri, tikrai negali būti perteikti vien tik faktais. Tai viena priežasčių, kodėl mes išradome grožinę literatūrą. Istorijas pasakojame ne todėl, kad norime pasilinksminti, bet todėl, kad jos suteikia mums gilią prieigą prie tikrovės, prie mūsų pačių tikrovės, kuri yra svarbiausia. Yra dalykų, kurie daug svarbesni už istoriją. Grožinė literatūra yra tarsi įrankis. Peilis, kuriuo galima pataikyti į esmę ir labai, labai giliai įpjauti. Be to, tai ir savotiška laboratorija. Literatūra yra tarsi bepročio laboratorija, kurioje galima svarstyti visas teorijas, net ir tas, kurios yra klaidingos. Galima žaisti su idėjomis, kurios visiškai neatitinka tikrovės, kurioms prieštarauja eksperimentai, bet kurios vis tiek žavi.
Nuostabą, tiesą ir grožį randu ir elementariųjų dalelių susidūrime, ir istorijose, kylančiose iš Kabalos, ar visose tose beprotiškose idėjose, kurias sukūrėme apie tai, kas yra realybė, kokie dalykai egzistuoja ir kokie ne. Dėl šios priežasties esu grožinės literatūros rašytojas. Nes tikrovės niekada neužteko. Jos niekada nepakako. Mes, žmonės, negyvename realiame pasaulyje. Gyvename pasaulyje, kuriame visi šie dalykai – vaizduotė, suvokimas, atmintis – yra susipynę. Jei juos išardysite, nuskurdinsite pasaulį.
– Skaitant jūsų knygas į mintis kartais įšoka palyginimai su meksikiečių rašytoju Alvaro Enrigue. Jis irgi įterpia tikrų faktų į savo fikcinius pasakojimus, tačiau daro tai taip, kad nemažai žmonių painiojasi, kas iš jo aprašytų istorijų yra faktai, o kas tiesa. Jis net pats skatina tokį žaidimą, redaguodamas įrašus „Vikipedijoje“. Ar manote, kad žmonės, perskaitę jūsų knygas, irgi eina naršyti „Vikipedijos“, kad išsiaiškintų, kiek tie aprašyti faktai atitinka tiesą?
– Noriu, kad jie neapsiribotų vien „Vikipedija“. Esu labai kruopštus, ir istorijos, kurias naudoju savo knygose, yra tikros, tai yra objektyvi tiesa. Pasaulyje, apie kurį rašau, yra daug paslapčių. Visos pagrindinės mano knygose aprašytos paslaptys yra tikros. Išgalvotus dalykus naudoju tik tam, kad galėčiau sujungti tai, kas nėra tiesiogiai susiję, arba kad išryškinčiau spalvas. Bet kai mano knygoje yra kas nors, apie ką žmonės sako: o, ne, tai negali būti tiesa, 99 proc. atvejų jie įsitikina, kad tai yra tiesa.
Pasitelkiu grožinę literatūrą, kad nuvesčiau žmones į vietas, kurios man pačiam atrodo gana neįtikėtinos. Ir nepaprasto grožio akimirka būna ta, kai žmogus staiga suvokia, kad tai, ką jis perskaitė, iš tikrųjų yra tiesa. Štai kodėl grožinė literatūra mane nuolat nuvilia. Nes dalis mano smegenų, galbūt jos šiek tiek sutrikusios, sako: taip, žinoma, bet juk tai nėra tikra, tiesa? Ir todėl ieškau tokių autorių kaip Jorge Luisas Borgesas ar W. G. Sebaldas, kurių kūryboje galima rasti tiek daug tikrovės. Man patinka, kad J. L. Borgesas gali daryti du dalykus vienu metu. Jis gali kažką rasti sename XIII a. tekste, o paskui pridėti legendą iš knygos, kurios niekada nebuvo, bet kuri vis tiek skamba tikroviškai.
– Šioje knygoje rašote apie branduolinės bombos sukūrimą. Neseniai skaičiau Richardo Flanagano knygą „7-asis klausimas“, joje irgi, remiantis tikrais faktais, kalbama apie šį išradimą. Kaip manote, kodėl dabar tai taip jaudina vaizduotę? Pojūtis, kad pasaulio pabaiga, kurią galime nulemti mes patys, vėl priartėjo?
– Taip, žinoma. Tai pasaulio pabaiga. Susiduriame su pasaulio pabaiga, kuri nėra tikroji pasaulio pabaiga. Pasaulio pabaiga tikriausiai niekada neateis, bet pasaulis jau daug kartų baigėsi, tiesa? Jis turi baigtis, kad galėtų įgauti naują pavidalą. Taigi dabar, kai technologijos pasiekia tam tikrą lūžio tašką ir kai valstybės vėl mojuoja branduoliniais ginklais, menui ir žmonėms būtina prisiminti, kad šie miegantys demonai yra bunkeriuose, povandeniniuose laivuose.
Nuostabu, kad mes visi kolektyviai pamiršome, kad sukūrėme tokį galingą išradimą, kuriuo galėtume save visiškai sunaikinti. Bet aš tai prisimenu, nes gimiau devintajame dešimtmetyje ir kai man buvo maždaug 7-eri, perskaičiau knygą apie branduolinius ginklus. Perskaitęs pagalvojau: kas tai yra? Bet yra šiek tiek vilties šviesos, nes mes vis dar esame čia, vis dar nesusprogdinome vieni kitų. Ir tai, mano manymu, yra vienintelis žinomas atvejis, kai žmonės turi galią save sunaikinti ir dar ja nepasinaudojo, neskaitant dviejų bombų Japonijoje.
– Knygoje vienas iš personažų sako, kad mąstymo, moralės požiūriu mes nesame geresni už senovės graikus. Mes sustojome ir nesivystome, technologijos pažanga šiose srityse niekur nenuvedė.
– Nes lengviau žaisti su molio peiliukais, paraku ir atomais, nei iš tikrųjų daryti pažangą žmogaus sielos srityje. Nėra taip, kad nieko nepasiekėme. Tai netiesa. Aš sakyčiau, kad žmogaus sąmonė pasireiškia kiekviename asmenyje skirtingais būdais. Neįmanoma nuneigti, kad sukūrėme nepaprastai sėkmingas psichotechnologijas, kurios leido mums nueiti taip toli. Galbūt kas nors naiviai gali manyti, jog jei būtų perkeltas į senovės Graikiją, turėtų tą pačią „operacinę sistemą“, tačiau taip nėra.
Nedidelių žmogaus dvasios transformacijų yra, buvo ir bus. Be to, dvasinė pažanga nėra tiesi linija. Ji banguoja, būna momentų, kai esame žmogiškesni, būna akimirkų, kai esame žvėriški. Kaip europiečiai, jūs tai gerai žinote. Ir kartais tie momentai tarsi susilieja. Štai buvo didysis vokiečių kultūros pabudimas ir Holokaustas, – abu šie periodai tarsi susilietė, buvo šalia vienas kito.
Amerikiečių eseistas Elliotas Weinbergeris sakė, kad tikroji istorijos forma atrodo kaip spiralė. Kartais mes spirale kylame aukštyn, o kartais spirale leidžiamės žemyn. Tai ne tiesė. Tai nėra taip paprasta kaip sudaryti produktyvumo ar kompiuterių greičio diagramą. Tai daug sudėtingiau. Žvelgiant iš daoistinės, ne iš vakarietiškos perspektyvos, niekada nereikia pamiršti, kad tai, ką laikome gėriu, ir tai, ką laikome blogiu, yra persipynusios sąvokos. Ir kad labai sunku nušviesti pasaulį nedidinant savo šešėlio ilgio.
– Šioje knygoje nemažai dėmesio skiriama dirbtiniam intelektui ir tam, kaip, sukūrę jį, žmonės siekia varžytis su savo pačių kūriniu. Apie dirbtinį intelektą šiam žurnalui dariau interviu su Yuvaliu Noah Harari, ir jis kelia labai daug klausimų. Jis sako, kad ateityje mes, kaip žmonės, galime ir išnykti. Nes dirbtinis intelektas, priešingai nuo kitų technologijų, mokosi pats iš savęs. Jis sunkiai nuspėjamas. Ar įžvelgiate tame pavojų, o gal kaip tik jaudulį, kaip tie mokslininkai, priartėję prie pokyčių, išradimų epochos?
– Labai svarbu tai, ką sako Y. N. Harari, teigiantis, kad tai pirmoji technologija, galinti kurti, o ne tik vykdyti. Tačiau bent jau kol kas ji kuria remdamasi mumis.
Ji gali tapti galingesnė daugeliu atžvilgių, bet ji labai, labai pavaldi tam, ką iki šiol sukūrė mūsų protas. Ir nėra jokio būdo sužinoti, kiek ji pažengs. Tai viena iš pagrindinių skaičiavimo paslapčių – žmogaus proto galimybių įvertinimas. Ir būtent todėl aš visada taip pabrėžiu beprotybę, iracionalumą, dėl kurių įvyksta deterministiniai šuoliai ir staiga atsiduri už savo sukurtos sistemos ribų ir netgi gali pažvelgti į savo sukurtą sistemą iš savotiško Dievo požiūrio taško, – tai yra nuostabu.
Šiuo požiūriu mes matome pačius nuostabiausius dalykus, kuriuos žmonija iki šiol atrado, pavyzdžiui, pagrindines kvantinės mechanikos paslaptis, o tai yra beveik mąstymo dėsnių nepaisanti perspektyva, ir tai yra neįtikėtina, tiesa? Kol kas nematau jokių požymių, kad dirbtinio intelekto sistemos turėtų sugebėjimą užduoti sau pačioms klausimus, minties sąmoningumą. Nesakau, kad tai nepakeis pasaulio ar nebus pavojinga. Ne. Aš tik sakau, kad kalbant apie dalykus, kuriuos laikau šventais, kol kas nėra nė vienos dirbtinio intelekto sistemos, kuri bent priartėtų prie jų. Na, aš žinau, kad kol kas jos nieko nežino. Žinau, kad jos nieko nejaučia. Žinau, kad jos nieko nesupranta. Ar jos gali sukurti stebinančius dalykus? Ar gali tobulėti tiek, kad taptų antžmogiškai protingos? Žinoma. Tačiau intelektas nėra tai. Intelektas nėra prizas. Intelekto reikia pinigams, kontrolei, valdžiai, ir visi šie dalykai yra esminiai, bet jis nėra prizas. Jis niekada juo ir nebuvo.
– Dabar svarstoma apie tai, ką dirbtinis intelektas galės daryti ir ko negalės. Tarkime, kaip manote – ar jis galės rašyti knygas? Grožines, menines knygas, o ne techninius sąvadus?
– Nebent jis suvoks, kas yra kančia. Už jūsų nugaros ekrane matau lentynose gausybę knygų, vadinasi, jūs puikiai tai žinote – be kančios tiesiog nėra tikros literatūros. Jis negali patirti tikro džiaugsmo, ekstazės. Jei negali svajoti, negali rašyti, jei negali mylėtis, turbūt nesugebėsi parašyti geros prozos, tiesa? Jis nepažįsta troškimo ir pavydo. Jis niekada nėra patyręs nė vienos iš tų patirčių, dėl kurių verta kurti literatūrą, o jos visos yra intensyvios ir skausmingos, tiesa? Ir tada viskas, ką jis gali, tai tik imituoti. Galima atkartoti Bacho sonatą arba galima išmokyti jį kopijuoti „Radiohead“. Bet kol kas, matydamas dabartines technologijas, jų paskirtį, nematau jokių požymių, kad jos galėtų pakeisti žmogaus širdį su visais jos prieštaravimais.
– Šiais laikais vis dažniau kalbama, kad šiuolaikinėje visuomenėje kompiuteriai, technologijos užima tą vietą, kurią anksčiau užėmė Dievas, tampa naujuoju religingumu.
– Ir taip, ir ne. Nes Dievo neįmanoma suprasti. Jam priskiriame savo patirtis, jausmus.
Kompiuteriuose nėra nieko švento. Jie yra labai stebuklingi, tiesa? Tam tikra prasme tai tiesa, ir „MANIAC‘e“ aš bandau pasakyti, kad galbūt mes suklupome skaičiavimuose, o ne pačiuose kompiuteriuose, galbūt mes atradome kažką išties fundamentalaus.
Kadangi mane žavi religijos ir aš mėgstu studijuoti religinius tekstus, galiu pasakyti – jei skaitysite Vedas, pamatysite, kaip skiriasi ten randamos tiesos pobūdis nuo to, kas yra teisinga ar pasiekiama kompiuteriniu būdu.
Pavyzdžiui, man patinka mistinio mąstymo prieštaringumas. Pagrindinės mistinės paslaptys neatlaikytų patikrinimo skaičiuojant. O jei bandytumėte priversti kompiuterius taip samprotauti arba liepti suprasti kokio koano prasmę, tai tiesiog juos sugadintų. Jie tiesiog kaip atsakymą pateiktų kokią nors nesąmonę. Pasakytų, – na, žinote, tai tiesiog nėra apskaičiuojama funkcija. Jūs kalbate nesąmones. Ta nesąmonė yra mūsų širdyse. Mes nesame tik kažkokie jausmai ir protas. Nesąmonių ir iracionalumo mums reikia kaip oro.
– Šio pokalbio metu jūs jau minėjote W. G. Sebaldą, J. L. Borgesą, įvardinote juos kaip savo mėgstamus rašytojus. Galbūt galėtumėte pasakyti, kokie dar rašytojai jus įkvėpė, galbūt net ne dabar, o anksčiau, pastūmėję jus tapti rašytoju?
– Roberto Bolaño man buvo esminis rašytojas. Niekada nebūčiau tapęs rašytoju, jei ne jo knygos. Jis sugrąžino kažką pašėlusio ir laukinio. Jis padidino greičio ribą, kurią galima pasiekti prozoje. Jis buvo pirmasis rašytojas, šiuolaikinis rašytojas, kurį perskaičiau ir kuris privertė mane patikėti, kad tie kvaili dalykai, kuriuos maniau apie literatūrą, yra tiesa. Bet yra ir tokie žmonės kaip Bruno Schulzas, kurio vaizduotės galios man nesuvokiamos.
Arba Juanas Fornas. Šis argentiniečių rašytojas buvo gana vidutiniškas, kol sunkiai susirgo, vos nemirė ir išvyko gyventi prie jūros. Tuomet ėmėsi rašyti skiltį laikraštyje. Jis tarsi išrado formą, kurią aš visiškai nuplagijavau, tai – tarsi sutrumpinta prozos forma. Elliotas Weinbergeris, mano jau minėtas amerikiečių eseistas, yra vienas mėgstamiausių mano rašytojų ir turbūt vienas iš nedaugelio gyvų rašytojų, kurie man patinka. Yra dar vienas mėgstamas gyvas rašytojas, kuris dar gana jaunas. Jo vardas Jesse Ballas. Jesse yra tarsi pamišęs vienuolis. Jis puikus pavyzdys to, kuo visada tikėjau – kad negali iš tikrųjų rašyti, jei visais atžvilgiais esi tiesiog žmogus. Turi būti šiek tiek svetimas, ateiviškas. Williamas Burroughsas šia prasme yra vienas iš mano kelrodžių. Nemanau, kad kas gali būti labiau svetimas nei Laukinis Bilas.
Skirtingu metu svarbūs yra skirtingi rašytojai, bet jei reikėtų pasirinkti tik keturis iš jų, tai būtų Borgesas, Bolaño, Calasso ir Sebaldas. Kai ką pasiimu iš tokių rašytojų kaip Bruce'as Chatwinas, pavyzdžiui, jo knygos „In Patagonia“. Man patinka „In Patagonia“, tai labai keista, nepaisanti ribų knyga. Bet jo romanai man atrodo neįtikėtinai nuobodūs.
Nuostabus dalykas yra tai, kad laikui bėgant aš visiškai atsisakiau bet kokios būtinybės būti originalus ar būti savimi. Vis dažniau atrandu save kituose rašytojuose. Ir nuostabu, kai kas nors sako – jis rašo kaip tas autorius, bet netgi dar geriau. Puiku atrasti gerą rašytoją, kurio balsas, tu jauti, tau pačiam tinka.
