Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Bernardinų“ knygų lentynos naujienos

„Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną“
Bernardinai.lt nuotr. / „Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną“
Šaltinis: 15min
0
A A

Pristatome keturias Bernardinai.lt išleistas knygas.

Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną: pokalbiai su gydytoju psichiatru-psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku – Vilnius: VšĮ Bernardinai.lt, 2012. – 248 p.

Tai pokalbių knyga su gydytoju psichiatru-psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku, apie kurį kalbant, dažnai minimas žodis „pirmasis“: pirmasis Lietuvos psichoterapeutas, kuris dirbo pirmajame psichoterapijos kabinete, pirmasis pradėjo taikyti grupinę psichoterapiją, pirmasis psichoterapeutas, gavęs nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardą, pirmasis Lietuvoje išplėtojo krikščioniška žmogaus samprata paremtą psichoterapiją, žinomą kaip intensyvaus gyvenimo terapija. „Šioje knygoje stengiausi būti iki skausmo atviras ir nebijojau leisti sau išeiti iš proto, norėdamas ir jums priminti, kad neretai turime palikti namus, idant suprastumę jų vertę, pradėtume skirti namus, kaip tai, ką turime prisijaukinti, nuo kalėjimo, kuriame nuolat kuriami pabėgimo planai.“

Dialogas su gydytoju padės geriau suprasti, kas vyksta paciento ir terapeuto susitikimo metu, ko iš to susitikimo galima tikėtis, taip pat atskleis, kaip galima krikščioniška asmens samprata besiremianti psichologija. „Psichoterapija – sako A. Alekseičikas – tai intymus ir dramatiškas susitikimas, <...> susitikimas su žmogumi, kuris atėjo prašyti pagalbos. <...>Esu iki skausmo protingas, iki skausmo matantis, iki skausmo girdintis, <...> iki skausmo sveikas. Tiesa, kartais jaučiuosi pavargęs, kai skauda, jog negaliu padėti, pradedu jaustis net labai sergantis. Todėl ir sakau, kad gelbėdamas kitus, aš taip pat gelbėju save.“

Tai knyga ne tik apie gyvenimo kelią, ne tik apie psichoterapijos raidą per pastaruosius penkiasdešimt metų, bet svarbiausia – apie tai, ką reiškia gyventi nuo Adomo ir Ievos iki Paskutinio Teismo. „Labai norėčiau, kad knyga padėtų geriau orientuotis tiek ieškant pagalbos, tiek ją teikiant. Norėčiau, kad skaitydami šią knygą nebijotumėte būti sergantys ir bepročiai. Nebijotumėte būti kitokie nei kiti, būti savimi.“

Pabaigai – keletas A. Alekseičiko aforizmų:
* Sergate? Dėkokite Dievui, kad jis jūsų nepamiršo.
* Menas gyventi nėra sugebėjimas prie gyvenimo pridėti daugiau metų – tai sugebėjimas prie metų pridėti daugiau gyvenimo.
* Psichoterapija turi ne „saugoti“ žmogų nuo gyvenimo, bet padėti jam gyventi kuo intensyviau, kuo spalvingiau, kuo tikslingiau.
*Turime ne laukti mirties, o nuolat jai ruoštis, iš lėto mirti šiame pasaulyje ir rengtis kitam.

Bernardinai.lt nuotr./„Ačiū tiems, kurie išgirdo“
Bernardinai.lt nuotr./„Ačiū tiems, kurie išgirdo“

Gintaras Aleknonis. Ačiū tiems, kurie išgirdo. – Vilnius: VšĮ Bernardinai.lt, 2012. – 432 p.

Žurnalisto, politikos apžvalgininko, Mykolo Romerio universiteto profesoriaus Gintaro Aleknonio komentarai – išsamus ir intriguojantis 2005-2010 metų Lietuvos politinio gyvenimo dienoraštis, savotiškas iššūkis laikui. Verta priminti, kad 1993–2003 metais autorius darbavosi Laisvosios Europos radijuje, pradžioje Miunchene, o paskui Prahoje, turėjo progą gerai pažinti vokiečių bei čekų žurnalistiką bei politines realijas.

Knygoje „Ačiū tiems, kurie išgirdo“ skaitytojai turi galimybę ne tik prisiminti svarbiausius politinius procesus, bet ir naujai pažvelgti į tai, kas įvyko mūsų šalyje. Šioje knygoje nuosekliai ir išsamiai analizuojami įvairūs Lietuvos politinio gyvenimo procesai, pateikiami  originalūs vertinimai. Autoriaus įžvalgos – sąžiningos ir nuoseklios, kviečiančios dialogui, primenančios, koks sudėtingas ir svarbus yra valstybės kūrimas, taip pat  kad ir be tvirtų vertybinių pamatų politinis gyvenimas tėra tik nendrė, lankstoma permainingo vėjo.

„Komentarų knyga apžvalgininkui yra savotiškas viešas egzaminas. <...>Manau, jog reikia išdrįsti perskaityti prieš dešimt metų rašytus savo tekstus. Ir sąžiningai atsakyti į klausimą: „Ar tau ne gėda?“ - rašo G. Aleknonis įžangoje. „Priimkite šiuos komentarus, kaip nenuilstantį tiesos ieškojimą. Jis tęsiasi ir toliau. Šioje kelionėje svarbu retsykiais atsigręžti atgal, prisiminti, kas buvo sakoma vakar, prieš metus ar daugiau.“

Bernardinai.lt nuotr./„Apie Koryną, jos angelą, musę Zosę ir kt.“
Bernardinai.lt nuotr./„Apie Koryną, jos angelą, musę Zosę ir kt.“

Aurelija Umbrasienė. Apie Kotryną, jos angelą, musę Zosę ir kt. – Vilnius. Bernardinai.lt, 2012 – 112 psl.

Tai pirmoji Bernardinai.lt knyga vaikams. Aurelija orientuojasi į jaunesnį skaitytoją, siūlydama ne tik gražiai apipavidalintą ir iliustruotą, bet ir širdimi parašyta knygą. Ypač džiugu, kad autorė sugeba atsispirti keistai madai vaikams permesti suaugusių pasaulio cinizmą. Esą knygas vaikams juk perka tėveliai, kuriems tos knygos taip pat turi būti įdomios. Na, o įdomu tada, kai kažkas keikiasi, mušasi, šėlioja... A. Umbrasienė tęsia G. Morkūno vaikiškos literatūros tradiciją, kurioje žavimasi šviesa, gėlėmis, o ne dėmėmis ir piktavaliais pokštais.

Pati  A. Umbrasienė, paprašyta trumpai apibūdinti, apie ką jos knyga, atsakė taip: „Ši knyga pasakoja apie mergaitę, kurios širdį atrakino... angelas. Pasirodo, kartais širdelės būna užsirakinusios, ir tada labai sunku atlikti kokį gerą darbą... Tačiau angelas susitelkė ne tik ties Kotrynos širdimi – jis pagelbėjo ir ne vienam mergaitės namuose esančiam svarbiam daiktui, dūsaujančiam dėl įvairiausių iškilusių sunkumų. Na, o musei Zosei angelas taip pat negailėjo patarimų, - regis, jų nugirsti pokalbiai gali būti naudingi ir mielam skaitytojui.“
Knyga labai „mergaitiška“ ir nei autorė, nei leidėjai nemano, kad nekorektiška, jog vaikai gimsta berniukais ar mergaitėmis, o ne nekatrosios giminės būtybėmis, kurie paskui pasirenka savo lytį. Kotryna yra mergaitė ir, mano įsitikinimu, labiausiai artima kitoms mergaitėms. Tiesa, tai nereiškia, kad knyga neverta berniukų dėmesio. Juk svarbu sužinoti, kaip gyvena ir apie ką svajoja mergaitės. Taip pat ir bet kuris berniukas norėtų pasikalbėti su angelu ir su muse Zose.

Pasakojimas apie mergaitę Kotryną žavus ir tuo, kad būtent ši herojė davė vardą ir pačios autorės dukrelei, kuri, beje, charakterio bruožais labai panaši į linksmą knygelės heroję.

Knygelė kviečia nepamiršti,jog „kiekvienas, gimdamas į šią žemę, atsineša su savimi ir laimę, bet, deja, dažnai jos nepastebi arba ima ieškoti ten, kur jos nėra...“

Bernardinai.lt nuotr./„Sutemos tirščiausios prieš aušrą“
Bernardinai.lt nuotr./„Sutemos tirščiausios prieš aušrą“

Sutemos tirščiausios prieš aušrą. Apie priklausomybės ligą ir sveikimo kelią. Parengė kun. Kęstutis Dvareckas ir dr. Andrius Navickas. – Vilnius: VšĮ Bernardinai.lt, 2012. – 344 p.

Ši knyga kiekvienam, norinčiam geriau suprasti klastingas priklausomybių ligas. Tai ne instrukcija ar moralas, bet liudijimas, kad visada yra kelias atgal į gyvenimą, net jei gyvenimas yra virtęs, kaip atrodo, beviltiškais griuvėsiais.

Netiesa, kad priklausomybė – tai valios trūkumas ar apsileidimas. Tai liga, kuri priklauso nuo įvairiausių veiksnių. Taip pat ir nuo vienišumo išgyvenimo, iliuzijos, jog kvaišalai gali padėti pabėgti nuo jo.

Netiesa, kad priklausomybė yra mirties nuosprendis. Kelias atgal į gyvenimą, net gi brandesnį ir tikresnį nei buvo prieš ligą, tikrai yra, tačiau jis nėra lengvas.

Gyvenimo sutemos stumia į neviltį, tačiau atminkime, kad sutemos tirščiausios prieš aušrą. Apie tai liudija žmonės, kurie dar neseniai buvo virtę tarsi beviltiškais griuvėsiais, o dabar grįžta į gyvenimą. Tai atrodo kaip stebuklas, ir tiesa ta, kad ir kokios ligos sutemos tirštos atrodytų, mes visi galime prisidėti prie šio stebuklo. Alkoholikas, narkomanas, kompulsyvus lošėjas gyvena graužiami kaltės. Tačiau tikroji kaltė ne tai, kad gyvenimas pateko akligatvin, bet tai, kad trūksta ryžto pradėti kelionę atgal į gyvenimą.

Tai knyga, kurioje norima ne moralizuoti ar smerkti, bet teikti viltį, gilesnį supratimą apie priklausomybę ir siūlyti įvairius grįžimo į gyvenimą kelius. Knygą sudaro trys dalys. „Akligatvyje“ – tai specialistų įžvalgos apie priklausomybės ligas ir sunkumus, kuriuos tenka įveikti žmogui, pasiryžusiam eiti laisvės keliu. Antroji dalis „Kelyje“ – tai autentiški sveikstančių narkomanų, alkoholikų, kompulsyvių lošėjų liudijimai. Juose daug skausmo, tačiau taip pat ir vilties bei naujos tikrovės švytėjimo. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas priklausomas žmogus šiuose liudijimuose išvys ir savo gyvenimo istorijos atšvaitų ir bus lengviau patikėti, kad panašūs gali būti ne tik praradimai, bet ir naujo gyvenimo atradimai. Trečioji dalis – „Bendrakeleiviai“. Čia pristatome įvairias Lietuvoje veikiančias bendruomenes, kurios padeda priklausomam žmogui keistis ir grįžti į gyvenimą. Šios bendruomenės labai skirtingos, ir tikrai nėra vieno atsakymo, kuri geriausia. Kiekvienas priklausomas žmogus unikalus, turi savitą ligos istoriją, skirtingas jos priežastis, todėl ir gijimo kelias visada unikalus. Mes nebandome kaip nors rūšiuoti pagalbos bendruomenių, bet stengiamės atskleisti kiekvienos iš jų išskirtinumą.

Leidinys sudomins visus, siekiančius sąžiningai pažvelgti į save ir pasaulį.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Bernardinai.lt