Sekite 15min Google
Lietuvoje pasirodžiusio romano centre – Lotė, kurios vyras miršta Camino de Santiago kelyje. Po metų moteris pati leidžiasi tuo pačiu keliu ir bando suprasti, kas iš tikrųjų nutiko jos vyrui. Tačiau jos tyrimas nuveda gerokai toliau – į Bosnijos karo istoriją, senas paslaptis, melą ir klausimą, kiek iš tiesų pažįstame artimiausius žmones.
Kauno knygų mugėje A.Niewierra pasakojo, kad pati „Camino“ kelią išėjo dėl klausimo, kuris jai ilgai nedavė ramybės.
Knyga prasidėjo nuo vienos vietos
62-ejų A.Niewierra beveik tris dešimtmečius dirbo turizmo vadybos direktore Pietų Olandijoje. Rašyti pradėjo būdama beveik 50-ies, kai vaikai išėjo iš namų ir atsirado daugiau laiko sau. Iš pradžių rašymas buvo tik hobis, tačiau po dešimtmečio jis tapo jos profesija.
„Camino“ sėkmę pati autorė vadina sunkiai įtikėtina.
„„Camino“ – neįtikėtina sėkmė. Ji užgriuvo kaip cunamis, niekada to nesitikėjau. Nyderlanduose buvau pradėta vadinti „žiemos gėlele“, turint omenyje vėliau sužydėjusią moterį. Gyvenimas pilnas siurprizų – net močiutei“, – pasakojo ji.
Nyderlanduose buvau pradėta vadinti „žiemos gėlele“, turint omenyje vėliau sužydėjusią moterį.
Renginį moderavęs R.Sabas autorės klausė, kodėl „Camino“ taip ilgai išliko populiariausių knygų sąrašuose ir kokia galėtų būti jos sėkmės paslaptis.
A.Niewierra mano, kad viena priežasčių – knygoje nagrinėjamos visuomenei aktualios problemos.
„Dauguma žmonių bandė tai analizuoti. Vienas iš tų dalykų – visuomenės problemų atspindėjimas. Istorija sukasi aplink šitą temą. Knygoje „Camino“ daug rašoma apie Bosnijos karą, bet daugiau apie tai, ką tu darai su praeitimi“, – sakė ji.
Pasak autorės, jai svarbiausia buvo ne pats trilerio žanras, o problema, kurią norėjo nagrinėti.
„Pasirinkusi tą problemą, tą subjektą, tik tada apipinu tai trilerio forma, nes svarbiausia yra problema, o trileris ateina vėliau“, – aiškino A.Niewierra.
Jos teigimu, „Camino“ Nyderlanduose rekomenduojama skaityti ir 15–16 metų paaugliams – kad jie geriau suprastų mechanizmus, galinčius įtraukti žmones į neapykantos ir smurto grandinę.
Įkvėpė Camino ir Bosnijos karo nusikaltėlio teismas
Knygos idėja autorės galvoje susiformavo 2018-aisiais, kai ji darbo reikalais keliavo po Camino maršrutus Prancūzijoje. Vienoje vietoje, kurioje žmonės vaikšto jau tūkstančius metų, ji pajuto stiprų ramybės ir taikos pojūtį.
„Ši vieta mane veikia“, – prisiminė ji.
Kitą rytą A.Niewierra pamatė reportažą apie Ratko Mladičiaus teismą (red. past. buvusį Bosnijos serbų karinį lyderį, nuteistą už genocidą ir karo nusikaltimus, kuris mirė Hagos kalėjimo ligoninėje). Tą akimirką jai kilo klausimas: ar žmogus, atsakingas už tokius nusikaltimus, toje pačioje vietoje galėtų pajusti tokią taiką, kokią pajuto ji?
„Uždaviau sau šį klausimą ir supratau, kad turiu atsakyti į šį klausimą rašydama knygą“, – pasakojo rašytoja.
Kitą vasarą ji pati išėjo Camino keliu.
„Praėjusi Camino kelią parašiau šią knygą. Ji apie klausimą – ar ta vieta, kurioje tu esi, ir žmonės, su kuriais esi, tave pakeičia? Mano atsakymas – taip. Po Camino aš nebesu tas pats žmogus, ta pati moteris, kuri buvau“, – sakė ji.
Po Camino aš nebesu tas pats žmogus, ta pati moteris, kuri buvau.
Tačiau A.Niewierra pabrėžė, kad jos romanas nėra vien apie praeities tragediją. Ji nori kalbėti ir apie tai, kaip dabartinė aplinka formuoja žmogų.
„Eidama Camino supratau, kad kiekvienas turi nueiti savo Camino, savo gyvenimo kelią. Kokiomis aplinkybėmis gyveni, su kokiais žmonėmis bendrauji – keičia ir tave patį. Jei gyveni agresijos sąlygomis, kaip buvo Bosnijoje ir kaip yra dabar daugelyje kraštų pasaulyje, tu pasiduodi šiai agresijai ir tampi kitoks“, – sakė autorė.
Sunku nesudegti etninėje ugnyje, jei ji dega šalia – didelė tikimybė, kad joje sudegsi.
„Sunku nesudegti etninėje ugnyje, jei ji dega šalia – didelė tikimybė, kad joje sudegsi.“
Rašydama knygą A.Niewierra trejus metus atliko tyrimą – pasak jos, tuo užsiimdavo kiekvieną vakarą ir savaitgaliais. Prie istorijos padėjo priartėti ir jos kaimynė bei jos vyras, kilę iš Bosnijos.
Autorė taip pat atkreipė dėmesį į politikos vaidmenį skleidžiant neapykantą.
„Daugelyje šalių nemaža dalis politikų skatina neapykantą, nes ji jiems leidžia išlikti valdžioje. Jei nenori pajusti tos įtakos, geriau nuo to laikytis atokiau“, – sakė ji.
„Camino“ pakeitė ir pačią autorę
R.Sabas klausė A.Niewierros, ką jai pačiai reiškia Camino kelias.
„Pirmiausia, eidamas Camino atrandi raumenis, apie kurių buvimą neturėjai jokio supratimo. Eidama kelią norėjau galvoti apie savo knygą, bet pirmas tris dienas galvojau tik apie savo kūną, apie skausmą kūne“, – sakė ji.
Vėliau, įgavusi ritmą, ji pradėjo geriau pastebėti aplinką.
„Po kurio laiko įgavau ritmą ir pradėjau viską aplinkui geriau pastebėti, pagerėjo uoslė, skonio receptoriai. Po kiek laiko pasijunti laimingas, kūnas susijungia su galva ir tai suteikia ramybę, atrandi save iš naujo. Supratau, kad man nereikia nieko daugiau, išskyrus tai, ką nešu savo kuprinėje.“
Po kiek laiko pasijunti laimingas, kūnas susijungia su galva ir tai suteikia ramybę, atrandi save iš naujo.
Kelionėje ją ypač paveikė sutikti žmonės.
„Camino kelyje labai mėgavausi sutiktais žmonėmis, kurie neklausia, ką tu dirbi, ką veiki gyvenime, o klausia apie tavo gyvenimo istoriją. Tai leido pasijusti labiau žmogumi“, – pasakojo ji.
Grįžusi namo autorė pastebėjo, kad pasikeitė net jos kasdieniai įpročiai.
„Po Camino nustojau eiti į prekybos centrus, grįžus namo labiausiai norėjosi tylos.“
Ji taip pat atrado būdą, kaip grįžti į Camino patirtą ramybės būseną.
„Žinojau, kad kaskart, kai apima nerimas, galiu nueiti į mišką, liesti žolę, samanas ir atrandu būseną, kurią jaučiau Camino kelyje. Tai padarė mane geresniu žmogumi.“
Pagrindinė veikėja – ne visai jos pačios atspindys
Nors Lotės kelionės patirtis iš dalies paremta pačios autorės išgyvenimais, A.Niewierra pabrėžė, kad jos pagrindinė veikėja nėra jos portretas.
„Camino kelio patirtis – autobiografinė. Bet kaip asmenybė Lotė visiškai kitokia nei aš. Bet kaip pabaigoje ji pasikeitė – aš taip pat grįžau pasikeitusi“, – sakė ji.
Autorė teigė, kad viena svarbiausių jos Camino patirties dovanų – suvokimas, jog kelias gali būti būdas susidoroti su vidiniu skausmu.
„Labiausiai apdovanojantis dalykas iš Camino kelio – aš žinau, kad jei kada užeis vidinis skausmas, žinau, kad visada yra Camino, kurį galiu vėl nueiti. Nes kol ėjau Camino keliu, aš nustojau galvoti. Žinau, kad kol einu, galiu nustoti galvoti, tad aš visada turiu išėjimą iš skausmo. Tai labai gydantis procesas – intelektualiai, dvasiškai ir emociškai“, – pasakojo A.Niewierra.
Aš visada turiu išėjimą iš skausmo.
Publikai paklausus, ar ji dar kartą leistųsi į Camino, rašytoja nedvejodama atsakė:
„Taip, ir planuoju kitais metais. Man labai patinka vaikščioti.“ Pirmą kartą ji Camino keliu ėjo viena – dvi savaites, kasdien įveikdama po maždaug 25–30 kilometrų.
O knygų rašymo kelias taip pat dar nesibaigia. Publikai paklausus apie naują kūrinį, A.Niewierra pažadėjo: „Kitais metais, ir tai nebus paskutinė knyga.“
