2014 metais išleista G.Enders knyga „Žarnyno žavumynai“ (lietuvių kalba išleido leidykla "Kitos knygos”, vertė Kristina Sprindžiūnaitė) vos pasirodžiusi tapo milijonais egzempliorių parduotu bestseleriu, ji imta kviesti į svarbius medicinos renginius, vesti paskaitas ir dalinti interviu. Knygoje ji sugebėjo žinias apie kūną perteikti su sąmoju, gyvai ir siūlė keisti nusistovėjusius stereotipus.
Knygoje "Organiška" (lietuvkų kalba išleido leidykla "Kitos knygos“, vertė Kristina Sprindžiūnaitė) ji tęsia pažintį su pačiais savimi, ir šįkart siūlo dar platesniu žvilgsniu pažvelgti į tai, kaip veikia kūnai, kaip mes praradome ryšį su jais. Siūlydama ir praktinių patarimų, ji sako, kad svarbiausia visgi keisti savo nuostatas.
Šiame interviu ji irgi ne tik dalinasi savo pagrindinėmis idėjomis, bet ir siūlo konkrečius žingsnius, kaip padaryti gyvenimą sveikesniu.
– Jūsų knyga „Žarnyno žavumynai“ tapo tarptautiniu bestseleriu, vien Vokietijoje jos buvo parduoti apie du milijonai egzempliorių. Ar pati to tikėjotės? Ir kaip manote, kodėl ši tema surezonavo taip smarkiai, ką tai pasako apie mūsų visuomenę: kodėl vis labiau rūpinamės savo sveikata, norime perprasti, kaip veikia mūsų kūnai?
– Mano pirmoji knyga pasirodė tuo metu, kai viską imta sparčiai skaitmenizuoti. Pradėjo populiarėti socialiniai tinklai, žmonės vis daugiau ir daugiau dirbo su kompiuteriais. Ir atėjo momentas, kai pasijutome labai atitrūkę nuo savo kūnų.
Ir tuomet atsiranda ta dvidešimtkelių metų mergina, kalbanti apie žarnyną, apie tai, kaip tuštintis, ką veikiame tualete ir kaip vyksta virškinimas. Jaučiau, kad atėjo laikas, kai atitolome nuo kūno ir kad mums reikia vėl juo pasirūpinti, o ne tik skaitmenizuotis. Jau buvo prasidėjusi sveikatingumo banga, žmonės ėmė vis labiau domėtis dietomis, ką valgyti ir kitais panašiais dalykais, tačiau jiems nelabai rūpėjo tai, kas atlieka pagrindinį darbą – o laikantis dietos tai yra žarnynas.
Be to, manau, kad žmonės jautė, jog aš tikrai myliu šį organą. Man nebuvo gėda dėl jo. Ir manau, kad apie žarnyną tikrai verta žinoti viską, kas tik įmanoma. Labai džiaugiausi, kad knyga sulaukė tokios netikėtos sėkmės, bet rašydama tikrai negalvojau, bus ji sėkminga ar ne. Kai ją rašiau, tiesiog norėjau sukurti tai, kas patiktų man pačiai.
– Nors jūsų pirmoji knyga sulaukė didžiulės komercinės sėkmės, didelio dėmesio sulaukia ir nauja jūsų knyga „Organiška“, jūs nemetėte praktinio darbo medicinos srityje, toliau atliekate tyrimus. Kaip abi šios veiklos – knygų rašymas, pasakojimas renginiuose apie mokslą ir darbas medicinoje dera jūsų gyvenime?
– Šie du vaidmenys mano gyvenime puikiai papildo vienas kitą, nes jei tik rašai ir duodi interviu, gali labai lengvai atsiriboti nuo realybės. Gali pasakoti visus tuos gražius dalykus, bet nežinai, ar jie iš tikrųjų kam nors padeda, nežinai, ar visa tai veikia. Tačiau kai dirbu ligoninėje, matau, ar tai padeda žmonėms. Ir pirmąją knygą parašiau būtent todėl, kad medicinos studijų metu ligoninėje susidūrusi su tiek daug žmonių supratau, jog žarnynas iš tiesų yra labai svarbi sritis. Supratau, kad kone kiekvienas turi kažkokių su žarnynu susijusių problemų. Su antrąja knyga buvo lygiai tas pats. Neturėjau plano parašyti antrą knygą, bet jaučiau, kad žmonės supranta savo kūnus labai neteisingai. Kaip galima suprasti kūną kitaip? Visi tie klausimai man kilo dirbant su žmonėmis.
Be to, daugelis gydytojų nebūtinai turi pakankamai laiko susitelkti į mokslo komunikaciją. Jie turi visą laiką skirti naujausių tyrimų skaitymui, biurokratiniams dokumentams. Kai kurie gydytojai, net jei turi daug žinių, nemoka gerai paaiškinti apie tai, ir tame nėra nieko blogo. O man patinka aiškinti. Ir mėgavausi tuo, kai po darbo ligoninėje galėdavau grįžusi namo mąstyti apie tai, kaip būtų galima labai sudėtingas temas nagrinėti naujoviškai – taip, kad tai padėtų žmonėms. Kai pagalvoji apie tyrimus – vien pernai buvo paskelbta 100 tūkstančių straipsnių apie mikrobiomą. Nė vienas žmogus negali visko perskaityti. Tad mokslo komunikacija turėtų tapti vis svarbesnė apibendrinant informaciją ir pateikiant žmonėms trumpas šių tyrimų apžvalgas. Manau, medikai turėtų tai daryti, nors dirbtinis intelektas tikriausiai prie to irgi prisidės.
– Ar po to, kai tapote tokia populiari, nuolatos dalyvaujate televizijos laidose, duodate interviu, pastebėjote, kad ir pacientai ėmė elgtis su jumis kitaip, labiau nori dalintis su sveikata susijusiomis istorijomis?
– Tiesą sakant, daugelis jų manęs neatpažįsta. Ligoninėje, kai esu be makiažo ir nedėviu savo įprastų „televizinių“ drabužių, atrodau kiek kitaip. Ligoninėje esu tiesiog mažas žmogeliukas su chalatu. Turėjau pacientų, kurie skaitė mano knygą, tačiau manęs neatpažino. Vienas gydytojas netgi patarė man perskaityti mano pačios knygą. Jis sakė: „Yra išleista labai gera knyga apie gastroenterologiją. Vertėtų ją paskaityti.“ Pagalvojau: „Na, aš ir parašiau šią knygą, bet gerai, ačiū.“
Organus lygino su šeimos nariais
– Šioje naujoje knygoje rašote apie tai, kad kalbėdami apie kūną, organus, vartojame daug techninių, net ekonominių sąvokų. Net ir galvodami apie save tampame pernelyg technologiški? Jūs rašote, kad gyvename pasaulyje, kur informacija dažnai tampa svarbesnė už jusles, prarandame ryšį su savo pojūčiais, su tuo, kas vystėsi organiškai, susikūrėme aplinką, kurioje beveik nebeliko vietos kūnui, ir kūnui ta aplinka nieko neduoda. Rašote: “Juk mūsų kūnai – ne mašinos. Tai organiškos sistemos”.
– Taip, ir tai visiškai suprantama. Juk ką mes veikiame dienomis? Sėdime prie kompiuterių ekranų, turime prie savęs padėtus telefonus, kurie nuolat pypsi ir mirksi. Mes nestebime, kaip jaučiasi mūsų kūnai, kokius kvapus užuodžiame, nemąstome, ar galime ką nors paliesti, apkabinti, – visi šie dalykai skaitmeninėje erdvėje neturi reikšmės. Ir taip mes kažkiek atsiribojame nuo savo kūnų, nes tas 8 valandas, kurias paprastai dirbame, jie neturi reikšmės. Tai, kad kūnui pritaikome kalbą, kurią girdime visą dieną, t. y. ekonomikos, mechanikos, socialinės žiniasklaidos kalbą, kelia problemų. Kūnas turi savus principus, kurie iš tiesų yra labai prasmingi. Kartais jų suvokimas netgi gali pakeisti mūsų požiūrį į gyvenimą. Bet jei atsiribojame nuo savo kūnų, atsiribojame ir nuo realybės.
Pastebėjau, kad daug mano pacientų savo kūną kartais suvokia labiau kaip tarną, tarsi jis būtų mechaninis.
Kartais tai netgi gali tapti šiek tiek pavojinga. Pastebėjau, kad daug mano pacientų savo kūną kartais suvokia labiau kaip tarną, tarsi jis būtų mechaninis. Galite laikytis patarimų apie sveikatą, galite daryti viską, ko reikia: teisingai valgyti, gerti, judėti reikiamą minučių kiekį. Bet jei klaidingai suprantate savo kūną, tai trukdo, kad viskas iš tikrųjų pavyktų. Būtent apie tai ir norėjau rašyti.
– Knyga „Organiška“ yra labai asmeniška – aprašydama santykį su kūnu jūs pasakojate ir apie savo šeimą. Viename interviu esate sakiusi, kad galvodama apie tai, kaip veikia skirtingi kūno organai, jūs lyginate juos su savo šeimos nariais. Ką jums duoda toks asmeniškas požiūris?
– Norėjau, kad knyga būtų asmeniška, nes knygų, kuriose tiesiog pateikiama informacija, jau turime pakankamai – informacijos taip pat galima paieškoti internete, užsukti į „Wikipedia“. Manau, kad knygų rašymas nėra vien tik informacijos perteikimas. Norėjau, kad žmonės pažintų savo organus taip, kaip pažįsta žmones, ir galbūt dėl to požiūris šiek tiek pasikeistų. Todėl rašydama knygą pasirinkau asmenis, kurie, mano nuomone, puikiai tam tinka.
Iš pradžių man buvo sunku rašyti apie organus, todėl nuėjau pas porų terapeutę ir paklausiau jos: „Turiu labai gerus santykius su žarnynu. Kaip galėčiau užmegzti geresnius santykius su kitais organais?“ Tada ji paklausė: „Kokius žmones jie tau primena?“ Taip viskas ir prasidėjo.
Ir tada supratau, kad, pavyzdžiui, plaučiai yra tokie minkšti, tokie pasyvūs. Jie tiesiog seka aplinkinių raumenų judesius. Pagalvojau, kad jie yra labai silpni. Bet kai prisiminiau savo prosenelę, kuri taip pat buvo labai pasyvi, sekė savo vyro pavyzdžiu, pagalvojau: „O ne, tai ne tik silpnybė“. Suprantu, kad ji prisitaikydama pasiekė labai daug. Tai, ko norėdavo, ji gaudavo – savo būdu, švelniai. O mūsų visuomenėje mes dažnai nepastebime pasyvesnių, švelnių, prisitaikančių žmonių, bet juk jie yra lygiai tokie patys svarbūs. Negalima pasiekti vienybės, kai du žmonės nuolatos konfrontuoja. Mums reikia žmonių, kurie vykdo įvairias socialines užduotis, užima įvairius vaidmenis, kartais ir prisitaikydami prie kitų.
Supratau, kad kūno švelnumas yra labai svarbus. Jis susijęs su svarbiausiu poreikiu – kvėpavimu. Tad kodėl turėtume manyti, kad jis visuomenėje nėra svarbus? Ir būtent tokios akimirkos paskatino mane parašyti šią knygą „Organiška“. Būtent tuomet kūnas mane ėmė mokyti, aš pradėjau į jį žiūrėti kitaip. Ekonomika man to nebūtų pasakiusi. Socialiniai tinklai man to nebūtų pasakę, mechanika taip pat. Bet kūnas man tai pasakė.
Svarbu bendradarbiauti su savo kūnu
– Knygoje jūs pateikiate ir konkrečių praktinių patarimų. Kiek jums svarbu duoti labai aiškias gaires, o galbūt kaip tik svarbiau pastūmėti į filosofinius apmąstymus? Ar tai susiję? Jūs sakote, kad kūnas nėra mąstymo priešininkas, jis yra mąstymo pamatas.
– Tai turbūt panašu į gydytojo darbą ar rašymą – man abu šie dalykai svarbūs, kartais vienodai svarbūs. Man buvo labai smagu rašyti apie kūną kažką labai filosofiško, o paskui įterpdavau labai praktišką patarimą, pavyzdžiui, kaip kvėpuoti ar kaip kosėti, nes nemanau, kad vienas dalykas būtų svarbesnis už kitą. Manau, kad palaikyti gerus santykius su savo kūnu, padėti jam protingais pratimais yra lygiai taip pat svarbu kaip ir mąstyti.
Manau, kad palaikyti gerus santykius su savo kūnu, padėti jam protingais pratimais yra lygiai taip pat svarbu kaip ir mąstyti.
– Jūs sakote, kad reikia mokytis iš savo kūno, o ne apie jį. Ką turite galvoje kalbėdama apie tai?
– Kai internete randi informacijos apie sveikatą, pagalvoji: „Turėčiau miegoti 9 valandas, kasdien bėgioti, kilnoti svarmenis ir valgyti tik žalias daržoves“. Atsiranda visos tos užduotys, kurias turėtum atlikti, jei nori pagerinti savo kūno būklę. Bet kai išties pažvelgi į kūną ir bandai jį suprasti, suvoki, kad gali būti ir šiek tiek nuolankesnis, gali kažko iš jo išmokti. Pavyzdžiui, aš daug išmokau iš plaučių, iš imuninės sistemos: tarsi atsisėsdavau į mokinio kėdę ir žiūrėdavau į kūną kaip į įkvėpimo šaltinį arba kaip į mokytoją, iš kurio galima pasimokyti. Ir tada pastebėjau, kad mano santykis su savo kūnu pasikeitė.
Svarbu ne tik klausti, kaip kūną optimizuoti, kaip jį gražiai „nudažyti“ ar kaip jį tinkamai maitinti. Supratau: „Aš tave gerbiu.“ Ir ši pagarba susijusi ne tik su tuo, kaip atrodau ar kaip mano kūnas funkcionuoja, svarbus pats suvokimas, kad aš turiu kūną. Per milijonus metų kūnai tobulino savo veikimą, problemų sprendimą: pavyzdžiui, kūnas gydo žaizdą ant mano odos tam, kad išsaugotų gyvybę. Ir kai imi taip mąstyti, viskas įgauna kitą vertę. Socialiniuose tinkluose ir ekonomikoje tokios vertės nėra. Daugumai įmonių nėra svarbu, ar tu gyvas, ar ne. Jei miršti, jie pasamdo kažką kitą. Aš noriu turėti atsvarą – tai, kas man padeda suvokti nuostabią gyvybės vertę.
– Rašydama knygas apie žarnyną, kitus kūno organus, jūs turbūt ne tik stengėtės paaiškinti juos kitiems žmonėms, bet ir išmokote kažko naujo pati. Kokie svarbiausi dalykai, kuriuos sužinojote rašydama knygą?
– Kiekviename knygos skyriuje yra bent du dalykai, kuriuos aš nuolat taikau pati sau. Pavyzdžiui, suprantu, kad kalbant apie plaučius svarbiausia atsižvelgti į savo fizinius poreikius: dažnai nesusimąstome apie tikrąjį kvėpavimo poveikį, tačiau kvėpavimas daro įtaką streso hormonams, medžiagų apykaitai ir turi didžiulį poveikį mūsų kasdieniam gyvenimui. Įtemptų situacijų metu ramybę galime atgauti būtent kontroliuodami kvėpavimą. Rimčiau vertinu savo kūną procesuose, kuriuos anksčiau laikiau tik kognityviniais. Kitaip suprantu tokius dalykus kaip oro tarša. Dabar prieš bėgdama pabėgioti pasižiūriu į savo programėlę ir patikrinu oro kokybę, ko anksčiau niekada nedarydavau. Sveikiau yra likti namuose nei bėgioti esant prastai oro kokybei. Į šiuos dalykus žiūriu rimčiau.
Kalbant apie imuninę sistemą, dabar saugumą vertinu kitaip. Norėdamas būti saugus, turi ne tik vengti to, kas bloga, bet ir bendradarbiauti su tuo, kas yra gerai, bei toleruoti nesvarbius dalykus. Tai supratau iš imuninės sistemos. Kai peršalu, dabar elgiuosi kitaip. Miegu daug daugiau. Žiemą kambarių vėdinimas yra toks pat svarbus kaip rankų plovimas. Manau, žmonės turėtų suprasti šią pusiausvyrą. Be to, dabar labiau vertinu fizinį kontaktą. Kai vykau į pietų Europos šalis knygos pristatymams, ten žurnalistai mane apkabindavo, bučiuodavo į skruostus, ir aš galvodavau: „O, šiose šalyse fizinio kontakto yra daug daugiau nei pas mus.“ Manau, kad tai iš tikrųjų labai sveika, nes prisilietimas gali turėti labai panašų poveikį kaip raminamieji vaistai. O šiaurės Europoje mes nustojome tai daryti dėl tam tikrų ligų protrūkio – tarkime, 1918 metais siautėjusio gripo. Taigi aš ėmiau labiau vertinti prisilietimus.
Kalbant apie raumenis, anksčiau man nebuvo labai smagu sportuoti, tai visada atrodė kaip pareiga. Pradėjusi geriau suprasti savo kūną, pradėjau kitaip suprasti ir sportą, tiesiog noriu sportuoti dar daugiau. Dabar tai labiau vertinu kaip draugystę. Po darbo dienos paklausiu savo smegenų ir raumenų: „Ei, ar norite pabūti kartu po to, kai atlikome visas šias pareigas? Ar norite ką nors smagaus nuveikti?“ Ėmiau užsiiminėti akrojoga – tai tarsi akrobatika drauge su kitais žmonėmis, kai kartu galima sudaryti juokingas figūras, ir tai daug smagiau nei tiesiog eiti į sporto salę ir sportuojant žiūrėti į sieną. Ne tik pradėjau su savo kūnu daugiau bendradarbiauti, bet ir labiau tuo mėgaujuosi. Žiūriu į kūną pagarbiau, draugiškiau, ir tai man suteikia daugiau džiaugsmo. O smegenis dabar, parašiusi knygą, gerbiu šiek tiek mažiau, ir tai, manau, yra labai sveika, nes jos turi dirbti kartu su kitais organais. Tai nėra vienintelis lyderis, šefas, bosas ar vadovas. Dabar matau savo kūną, kurio visos dalys labiau bendradarbiauja.
– Jau paminėjote imuninę sistemą, ir knygoje jūs rašote, kad saugiausia vieta – ne ten, kur nėra jokios rizikos. Saugiausia yra ten, kur sprendžiamos problemos. Ar tai viena iš klaidų, kurias darome – gyvename pernelyg steriliai?
– Jau dešimtajame dešimtmetyje buvo pastebėta, kad žmonės iš kaimo vietovių, kur gyvena su gyvūnais, kurie turi daug brolių bei seserų, kur kas rečiau serga alergijomis ir autoimuninėmis ligomis nei miesto vaikai, gyvenantys labai švariuose butuose. Mokslininkai ėmė galvoti: „O gal problema ta, kad per daug valome savo butus ir nesusiduriame su „blogosiomis“ bakterijomis?“ Dabar ši teorija šiek tiek atnaujinta. Matome, kad iš tikrųjų nėra gerai dažnai sirgti peršalimais – tai netreniruoja jūsų imuninės sistemos, kaip manėme anksčiau. Taip pat nėra taip svarbu, kiek švarus iš tikrųjų yra jūsų butas. Tačiau svarbu tai, kad vaikai per pirmus kelis metus turi kontaktų su gyvūnais, taip pat svarbu, kad jie turi brolių ar seserų, dažnai būna gamtoje. Ne tiek svarbu vengti blogų dalykų ar nuolat valyti ir palaikyti švarą, svarbu išeiti į lauką, turėti kontaktus su geraisiais mikrobais ir taip treniruoti imuninę sistemą. Dabar žinome, kad saugumas daugiausia susijęs su gerųjų dalykų paieška, o ne tik su blogųjų dalykų vengimu.
– Pastaruoju metu yra daugybė teorijų, patarimų, kaip sveikai gyventi. Net ir, tarkime, kalbant apie dietas – dietologai neretai pateikia visiškai skirtingas teorijas, kas veikia geriausiai. Kaip žmogui nepasimesti tarp visų šių teorijų?
– Manau, kad mums dažnai reikia geriau suprasti priežastis – juk dažnai net ir, tarkime, kalbant apie kvėpavimo technikas mums tiesiog pasakoma: „Įkvėpkite per 4 sekundes, iškvėpkite per 6 sekundes“. Ir žmonės tai pakartoja, bet iš tikrųjų nesupranta, kodėl taip reikia daryti. O jei jau kalbame apie higieną – pavyzdžiui, 3 savaites iš eilės patirti stresą yra nehigieniškiau nei neplauti rankų po to, kai pasinaudojote tualetu. Žmonės dažnai pamiršta streso higieną, o nuolatinis streso hormonų buvimas kraujyje skatina įvairių bakterijų dauginimąsi jūsų organizme, nes kai kurios bakterijos gali klestėti streso aplinkoje. Tada imuninė sistema tampa agresyvesnė. O kai bakterijos supranta, kad imuninė sistema yra agresyvesnė, jos pačios tampa agresyvesnės.
Manau, kad žmonės kartais nemato visos situacijos ir, tarkime, nuolat dezinfekuoja rankas. Tačiau dezinfekavimas rankas padaro labai sterilias. Todėl ant odos atsiranda daug laisvos vietos. Tada įvairūs grybai, sklidantys oru sporų pavidalu, gali nusileisti ant jūsų rankų, plitimui jie gauna daugiau erdvės.
Kam rekomenduotų „Ozempic“?
– Kaip manote, kaip mūsų santykį su kūnais ir medicinos sistema pakeitė koronaviruso pandemija? Manau, kad daugybė žmonių kur kas labiau ėmė domėtis medicina, taip pat smarkiai pasikeitė mūsų požiūris į higieną.
– Po pandemijos atsirado ir gerų, ir blogų dalykų. Manau, kad šaltuoju metų laiku reikėtų šiek tiek daugiau rūpintis savimi – dažnai plauti rankas arba, jei sergate, neitumėte į darbą, o tiesiog liktumėte namuose, pailsėtumėte ir leistumėte kūnui pasveikti pačiam. Pandemijos metu tai supratome geriau. O man ne visai patiko tai, kad tuo metu buvo tiek daug baimės ir jos skleidimo. Vokietijoje viena iš didžiausių žiniasklaidos priemonių, kai pasirodė „Omikron“ atmaina, paskelbė, kad ji „apsiginklavusi iki dantų“. Pagalvojau: kodėl žiniasklaida naudoja tokį karo žargoną? O po kelių savaičių paaiškėjo, kad ši atmaina nebuvo tokia pavojinga, kaip manyta iš pradžių. Galbūt galima buvo tiesiog palaukti ir būti šiek tiek tikslesniems? Būtent to tikėtumėmės iš mokslo. Manau, kad buvo daug panikos kėlimo ir baimės kurstymo. Man tai nepatiko, nes mokslą aš myliu, dirbu ir gyvenu dėl mokslo todėl, kad jis gali padėti mums išbristi iš nerimą keliančių situacijų.
Pavyzdžiui, kai išradome antibiotikus, vaikai nebeturėjo mirti nuo nedidelių infekcijų. Mokslas paprastai padeda mums atsikratyti baimės, o ne kelia ją. Pagalvojau: kodėl gi nepaaiškiname, kad jei elgsitės štai taip, jūsų rizika sumažės štai tiek procentų. Tai suteikia žmonėms naudingos informacijos ir sumažina didžiausią baimę. Būtent to aš ir norėjau, bet viskas susiklostė kitaip. Žmonės yra skirtingi, žurnalistai yra skirtingi, taip ir turėtų būti, mes galime rinktis. Bet, deja, manau, kad dėl to nemažai žmonių nusisuko nuo medicinos, nusisuko nuo mokslo, nes jiems nepatiko, kaip tai buvo pateikta. Ir kai kuriais atžvilgiais aš juos suprantu.
O kalbant apie imuninę sistemą ir imunitetą, pagalvojau: „Apie daugelį naujesnių tyrimų, atliktų nuo dešimtojo dešimtmečio, net nebuvo užsiminta.“ Ir tai nėra ezoterinė ar ginčytina mokslo sritis. Tai įrodymais pagrįstas mokslas, apie kurį žino dauguma imunologų. Bet kodėl mes tų žinių neplatiname pandemijos metu? Mes vis dar kalbame tik apie kažko blogio sunaikinimą ir nekalbame apie kitus aspektus ar tiesiog platesnį vaizdą. Pavyzdžiui, jei pažvelgtumėte į pasaulį, pamatytumėte visus jame esančius mikrobus. Yra apie 1 200 rūšių žinomų patogenų. Jie gali sukelti ligas. Tai vienas iš pavyzdžių, kurį pateikiu knygoje. Kiekvieną sekundę įkvepiame virusų, ir nė vienas iš jų nesukelia ligų. Nes virusams paprastai nerūpi žmonės, nebent atsitiktinai. 99 proc. virusų planetoje neveikia žmonių. Jie veikia kitas gyvąsias būtybes, daugiausia bakterijas. Taigi, mes turime suprasti, kad mūsų požiūris buvo šiek tiek siauras ir šiek tiek per daug egocentriškas. Žinoma, pandemijos vyksta, ir tai baisu, bet reikia matyti platesnį kontekstą.
– Kalbant apie praktinius patarimus, žmonės turbūt dažnai klausia, kokį maistą rinktis, kad būtume sveikesni? Ir kokie kasdieniai įpročiai daro daugiau žalos nei paprastai įsivaizduojame?
– Aš pati visada renkuosi tai, kas man skanu, ir, laimei, tai dar ir sveika. Visiems būtent tai ir patarčiau: tiesiog pažiūrėkite, kokių daržovių yra, ir pagalvokite, kurios jums patinka. Tada tiesiog valgykite jas šiek tiek dažniau. Dažnai būna taip, kad tiesiog dažniau valgant tas daržoves ir vaisius, kurie patinka, tampa lengviau valgyti ir kitas daržoves ir vaisius. Bet jei ne, likite prie tų, kurie jums patinka. Aš asmeniškai labai mėgstu šparagus, svogūnus, česnaką. O jei valgau krakmolingus produktus, pavyzdžiui, bulves ar makaronus, juos išverdu ir atvėsinu. Nes kai juos verdi, krakmolas išsiskiria, todėl maistą labai lengva virškinti. Bet kai atvėsta, krakmolas vėl kristalizuojasi. Todėl virškinimas vyksta lėčiau, nes krakmolą kristalizuotoje formoje organizmas apdoroja ilgiau. Taigi jūsų cukraus kiekis kraujyje yra stabilesnis, nes cukrus įsisavinamas lėčiau.
Manau, tai labai naudinga kiekvieno sveikatai, pavyzdžiui, norint nepriaugti svorio. Jei nenorite priaugti daug svorio, bet mėgstate angliavandenius, tiesiog po virimo juos atvėsinkite. Tai paprastas triukas, bet jis veikia. Be to, turime duomenų iš Azijos salų, kur paplito ryžių viryklės – jose po virimo ryžiai lieka šilti. Ir žmonės juos valgydami priauga daug svorio. O jei jie grįžta prie tradicinio ryžių virimo – kai juos išverda, tada juos atvėsina, tada vėl pašildo, jie numeta svorio. Tai labai paprasta, ir aš taip darau.
O kiti įpročiai, kurių tikrosios žalos žmonės nesuvokia, yra gaivieji gėrimai. Pats blogiausias įprotis – jei kasdien geriate limonadą, „Coca-Cola“, saldžius gėrimus. Ilgą laiką apie tai duodama interviu nekalbėjau, nes tiesiog apie tai nemąsčiau, mat pati to nedarau. Bet kai apsilankiau Jungtinėse Valstijose ir keliose kitose šalyse, supratau, kad ten žmonės kasdien geria gaiviuosius gėrimus. O tuomet į organizmą patenka per daug cukraus. Tai greičiausias būdas gauti cukraus, bakterijoms jūsų plonojoje žarnoje, staiga gavusioms tiek daug cukraus, jo tampa tiesiog per daug. Taigi gali sukelti pilvo pūtimą, labai didelį nuovargį. Manau, tai vienas iš paprasčiausių dalykų, kurių nereikia daryti. Taip pat labai žalinga, kai nepakankamai miegate. Manau, gaiviųjų gėrimų atsisakymas ir daugiau miego – gera pradžia.
Manau, gaiviųjų gėrimų atsisakymas ir daugiau miego – gera pradžia.
– Visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, dabar pastebimas didžiulis susidomėjimas „Ozempic“. Jį vartoja ne tik tie, kam to reikia dėl diabeto gydymo, bet ir norintieji greitai numesti svorio. Kaip jūs pati vertinate šį „Ozempic“ paplitimą – ar tai kelia nerimą?
– Tai viskas priklauso nuo kiekvienos situacijos – yra skirtingos žmonių grupės. Jei žmogus turi didelį antsvorį ir dar kovoja su priklausomybe nuo maisto, tuomet „Ozempic“ nepakanka. Galbūt jis padės numesti keletą kilogramų, bet priklausomybė nuo maisto išliks, pagrindinės problemos neišnyks, o jei antsvoris dar ir yra labai didelis, to svorio netekimo nepakaks, kad būtų pasiektas teigiamas poveikis sveikatai. Todėl tam Frankfurte mes atidarėme visiškai naują ligoninės skyrių, skirtą žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu ir depresija. Kadangi neretai žmonės serga abiem šiom ligom, mes galime iš tikrųjų išspręsti problemą. Tokiems žmonėms „Ozempic“ – tarsi tik nedidelis pleistras, jis neišsprendžia problemos. Galbūt pradžioje tai gali šiek tiek motyvuoti, bet vėliau poveikis išnyksta.
Taip pat yra žmonių, kurių kūnams žalą daro pramoninis maistas. Jie geria gaiviuosius gėrimus, kai jaučiasi liūdni, valgo saldumynus, valgo šiek tiek per daug, nes tai juos nuramina, maistas jiems kaip atlygis. Jiems iš tikrųjų tereikia pakeisti keletą įpročių, kad jie nebūtų pramoninio maisto aukomis. Tokiems žmonėms „Ozempic“ nebūtų reikalingas.
Bet yra žmonių grupė, kuriai „Ozempic“ gali būti naudingas. Jie galbūt turi genetinių rizikos veiksnių. Šie žmonės maitinasi kaip iš pirmosios grupės, bet priauga kur kas daugiau svorio nei pirmoji grupė. Šiems žmonėms turbūt reikėtų užduoti sau klausimą, kiek svorio jie nori numesti? Jei jie pradės vartoti „Ozemppic“ ir numes svorio, pajaus, ką reiškia sportuoti, kai tai tampa lengviau. Tad jiems šie vaistai nebūtinai yra blogas pasirinkimas, tačiau kyla tam tikrų pavojų – galima susirgti kasos uždegimu, staiga prarasti riebalus veide, ir kartais šiuos padarinius sunku atitaisyti. Taigi, galbūt verta pirmiausia išbandyti kažką kitą, o jei tai tikrai neveikia, tuomet galima bandyti ir „Ozempic“ – ir jei tai pasiteisina, aš neturiu nieko prieš.
Bet tai nėra taip paprasta, neužtenka vien pasakyti – dabar problemą spręsime štai taip. Nes dažnai problemos kyla dėl šiuolaikinės maisto pramonės, šiuolaikinių darbo sąlygų, kai nuolatos stresuojame. Ir jei tiesiog norėsite ant šių problemų užklijuoti pleistrą, neišsprendžiate problemos. O kai vėl nebevartojate tų brangių vaistų, tiesiog vėl priaugate svorio. Taigi, ką norite daryti? Ar norite visą likusį gyvenimą švirkštis vaistus? Nors tai ir labai įdomus vaistas, jis nėra ilgalaikis sprendimas visiems. Tikrasis sprendimas yra pakeisti kai kuriuos su maistu susijusius teisinius reguliavimus ir požiūrį į aplinkosaugą.
Nesusimąstome, kaip veikia stresas
– Jūs tiek kartų šio interviu metu minėjote stresą. Ar manote, kad iki galo neįsisąmoniname streso poveikio?
– Taip. Aš mėgstu tai lyginti su raumenų treniravimu. Nes dažnai, remdamiesi dabartiniu visuomenės požiūriu, manome, kad teisingas kelias – daryti vis daugiau ir daugiau. Juk esame vertingi tik tada, kai esame labai produktyvūs, tiesa? Ekonominiu požiūriu taip ir yra. Vertingi žmonės esame tik tada, kai esame sėkmingi, produktyvūs, atrodome gerai, esame labai kieti. O jei tokie nesame, blogai. Todėl žmonės stengiasi būti vertingi. Sportininkai treniruočių metu būtent to ir siekia. Jie nori bėgti greičiausiai, nori pakelti sunkiausią svorį. Jie vertingi tik tada, kai yra sėkmingi. Bet pažvelgus į kūną, reikia suprasti, kad tai neveikia, jei darai tai visą laiką. Jei sportininkas treniruojasi, o kitą dieną jam skauda raumenis, jis turi pailsėti. Jei jis tęs treniruotes, nors jam labai skauda, jei jis nėra visiškai atsigavęs ir neatsipalaidavęs, tada įvyksta persitreniravimas.
Jei žmonės taip elgiasi ištisas savaites, jie tampa vis silpnesni ir silpnesni, nors ir kasdien lanko sporto salę. Darbo aplinkoje mes irgi tai matome, nes susiduriame su išsekimo sindromo reiškiniu. Yra žmonių, kurie, nors ir stengiasi atsakyti į visus el. laiškus, atlikti visą darbą ir tai daryti kiekvieną dieną, gali padaryti vis mažiau ir mažiau, kol galiausiai nebegali nieko padaryti. Jiems sunku pakilti iš lovos. Tai susiję ne tik su stresu, psichologija, šiuolaikiniu gyvenimu. Tai susiję su tuo, kad nemanome, jog mūsų kūnas turi vertę. Manome, kad turime dirbti, jog jis turėtų vertę. Ir tai yra klaidingas supratimas. Žiūrėdami į raumenis, matote, kad poilsis, energijos atgavimas, miegas – visa tai kūnui vertinga. Kitaip jūs silpnėjate. Po kelių dienų be miego jūs pradedate turėti psichinių problemų, o po kelių savaičių mirsite. Taigi, ne tik prisitaikymas, vidiniai procesai turi vertę. Kad ir kaip juokingai tai nuskambės, žmonėms reikia iš naujo susipažinti su šia informacija. Keista, kuo pavirto pasaulis, kad žmonėms reikia iš naujo tai sužinoti. Jei manome, kad esame mašinos, mes galbūt nustebsime, kad šie dalykai turi vertę, bet jei suprantame, kad esame žmonės, suprantame, kad šie dalykai turi vertę. Tam reikia mąstymo pokyčio.
– Kaip vieną iš problemų, apie kurią dažnai kalbate, minite ir tai, jog mūsų kūnai yra bereikalingai išnaudojami. Tai irgi susiję su mūsų kūno suvokimu?
– Taip, kažkas gali tave išnaudoti tik tada, jei manai, kad esi beveik bevertis – tada kitas gali tą vertę iš tavęs atimti. Kitaip išnaudojimo nebūna. Manydami, kad mūsų kūnai neturi jokios vertės, žmonės, žinoma, gali tai lengvai daryti.
– Pristatydama savo knygas jūs keliaujate po visą pasaulį. Kokius skirtumus požiūryje į kūną, mitybą pastebite skirtingose šalyse?
– Man atrodo, kad Vokietijoje žmones domina vien tik sveikatos patarimai. Ką daryti, kai susirgau peršalimu? Kaip sportuoti efektyviau? Pavyzdžiui, jie klausia: „Kaip geriau kvėpuoti?“ Jie nori labai praktiškų patarimų. O kai nuvykau į Skandinaviją ir Prancūziją, ten žmonės labai domėjosi būtent požiūriu į gyvenimą, visuomenę, ko galime pasimokyti iš kūno. Buvo labai smagu, nes atrodė, kad jie suprato mano idėją, tai, apie ką noriu knygose kalbėti. O nuvykus į Jungtines Valstijas atrodė, kad amerikiečiams sunku susitaikyti su mintimi neoptimizuoti kūno. Daugelio interviu metu manęs klausdavo: „Bet kaip galima tai pagerinti? Kaip galima optimizuoti kūną?“ O aš tiesiog atsakydavau, kad būtent apie tai ir yra mano knyga – kad nereikia optimizuoti. Bet man susidarė įspūdis, kad jie tiesiog negalėjo atsikratyti nuolatinės optimizacijos minties. Atrodo, kad jų smegenyse įsitvirtinęs įsitikinimas, jog jie turi būti produktyvūs, ir net ši knyga jiems asocijuojasi su optimizavimu, nors iš tikrųjų taip nėra.
– Jei jums pačiai reikėtų išskirti, koks yra pagrindinis patarimas, išreiškiamas šioje knygoje, kas tai būtų?
– Nemanau, kad negaliu išskirti vieną svarbiausią dalyką. Bet man patinka savęs kiekvieną rytą paklausti: „Kaip aš noriu jaustis? Kaip jaučiuosi šiandien?“ Nes šiuo klausimu galiu pasinaudoti emocijų galia. Emocijos turi tiek daug galios, o mes dažnai jų nenaudojame. Taip, emocijos nepastovios, bet kai suprantate emocijas, suvokiate, kokios jos galingos, tik sąmonė su jomis elgiasi neprotingai. Reikėtų nenuvertinti emocijų, o elgtis su jomis protingai.
Pasakyčiau tą patį apie visą kūną. Reikia suprasti, kad kūnas yra daug protingesnis nei dažnai galvojame, ir jei su juo gerai bendradarbiausite, tai bus efektyviausia ir nuves jus toliausiai. Nereikia kovoti su savo kūnu, o sklandžiai ir protingai bendradarbiauti. Dažnai klinikoje matau žmones prieš mirtį arba kai jie serga tikrai baisia liga, ir tada jie supranta kūno vertę. Bet tada jau būna per vėlu, norėčiau, kad žmonės tai suvoktų anksčiau. Ir tuomet kai kuriuos sprendimus priimtų kitaip.
– Galbūt jau turite minčių, apie ką norėtumėte rašyti kitą savo knygą?
– Man labai norėtųsi paaiškinti vaikams, kodėl jie taip mėgsta guminukus, televiziją ir ledus. Kad jie anksti suprastų atlygio sistemą, tai jiems suteiktų daugiau galios, kurią dabar išnaudoja įvairios įmonės – mes dažnai nesuprantame, kaip tai veikia. Norėčiau tai padaryti, bet tam man labai reikia sesers pagalbos – mat ji yra puiki iliustruotoja. Jei ji sutiks, galbūt tai ir padarysime.
