Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 09 30, 19:15

„Bookswap“ pristato: nepabijojusi svajonės ir teisininkės karjerą į knygų vertimą iškeitusi Ievos bei jos darbo užkulisiai

Vokietijoje gyvenanti vertėja Ieva Sidaravičiūtė knygas verčia jau 10 metų. Tarp jos darbų - ir Lietuvos skaitytojų labai pamėgtos knygos, tokios kaip „Neortodoksiška“, „Prancūzo įlanka“ ar „Slystančia žeme“. Ieva pasakoja, kad norėdama versti mylimus žanrus turėjo ilgai dirbti ir su tekstais, kurie jai buvo visai ne prie širdies. Tačiau ilgas ir kruopštus darbas, atsidavimas, pelnė jai laisvę rinktis, su kokiomis knygomis dirbti, o viena iš jos verstų knygų buvo įtraukta į Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos sudarytą 2020 metų geriausių verstinių knygų sąrašą.
Ieva Sidaravičiūtė
Ieva Sidaravičiūtė / Asmeninio albumo nuotr.

– Vertimo studijos nėra ta specialybė, prie kurios kasmet nusidriektų ilgiausios studijuoti besiveržiančių jaunuolių eilės. Darbas su tekstu, knygomis, gramatika daug kam gali pasirodyti nuobodus...

– Vertimo aš nestudijavau, nors labai norėčiau būti baigusi atitinkamas studijas, deja, kai rinkausi, kur stoti, apie vertimą, kaip specialybę, neturėjau nė minties, o ir užsienio kalbos žinių dar labai trūko. Planavau būti teisininke, įstojau į VU Teisės fakultetą, tačiau gyvenimas pasisuko taip, kad po studijų išvažiavau gyventi į Vokietiją. Norint ten dirbti teisinį darbą, būtų tekę studijuoti iš naujo. Išvarginta mokslų šio varianto nė nesvarsčiau ir pradėjau dairytis naujos veiklos. Įsivertinau savo pomėgius ir stiprybes: nuo mažens be galo mėgau skaityti, lietuvių kalbos mokytoja puikiai išmokė gramatikos, o mylimas ir gerbiamas vokiečių kalbos mokytojas pažadino meilę vokiečių kalbai. Prisiminiau, kaip rašant magistrinį darbą man patiko versti iš kitų kalbų, ir nutariau išbandyti save vertimo srityje.

Augau knygų apsuptyje, tad natūraliai kilo noras versti būtent knygas, o ne teisinius ar techninius tekstus. Išverčiau man patikusios Lietuvoje tuo metu dar neleisto vokiečių autoriaus knygos pirmąjį skyrių ir išsiuntinėjau leidykloms. Atsiliepė dvi, paprašė daugiau informacijos, į vieną netgi nuėjau pasikalbėti gyvai, bet mano siūlytas detektyvas jiems pasirodė per žiaurus. Po kurio laiko nelauktai gavau antrosios leidyklos pasiūlymą versti visai kitą knygą. Iš džiaugsmo pašokau iki lubų. Projektų vadovė matė manyje potencialą, tad vis duodavo išversti kokią knygą, kol patobulėjau tiek, kad dabar užklausų sulaukiu kone iš visų didžiųjų Lietuvos leidyklų.

Asmeninio albumo nuotr./Ieva Sidaravičiūtė
Asmeninio albumo nuotr./Ieva Sidaravičiūtė

– Iš kokių kalbų knygas verti?

– Verčiu iš vokiečių ir anglų kalbų. Iš pradžių verčiau tik iš vokiečių, gal ir dėl to užsakymų sulaukdavau ne tiek, kiek norėjosi. Kai ryžausi pamėginti versti ir iš anglų, užsakymų padaugėjo trigubai.

– Nuo ko prasidėjo tavo kaip vertėjos kelias? Ar iškart galėjai versti norimas knygas?

– Oi, ne, daug metų džiaugdavausi, jei apskritai sulaukdavau pasiūlymo versti knygą. Imdavau viską, ką tik duodavo, nedrįsdavau kelti jokių sąlygų nei dėl knygų žanro, nei dėl honoraro dydžio. Yra buvę, kad beveik metus nesulaukiau nė vieno užsakymo versti knygą, pati rašiau leidykloms, mėginau prisibelsti, bet sulaukdavau atsakymų, kad vertėjų šiuo metu netrūksta. Įdomu, kad praėjus vos trejiems metams situacija pasikeitė: leidėjai pradėjo skųstis, kaip sunku rasti gerų jaunosios kartos vertėjų. Dabar jaučiuosi kur kas labiau vertinama.

Asmeninio albumo nuotr./Ieva Sidaravičiūtė
Asmeninio albumo nuotr./Ieva Sidaravičiūtė

– Esi pasakojusi, jog teko versti ir tai, kas širdžiai visai neartima. Ar toks darbas sunkesnis? Kokie tai buvo leidiniai?

– Taip, tikrai teko versti daug ką, kas man pačiai nebuvo nei įdomu, nei artima. Laisvalaikiu neskaitau savipagalbos, sveikatingumo knygų, tad ir šių žanrų vertimas neteikė itin didelio malonumo. Tiesa, jas versti teko dar tada, kai užakymų sulaukdavau mažai, tad nuobodulį verčiant atpirkdavo euforija, kad pagaliau vėl verčiu KNYGĄ, kad ir kokia ji būtų. Turbūt žmogiška, kad dabar, kai pasiūlymų versti nusidriekusi visa eilė, pasidariau išrankesnė. Sunku susikaupti ir prisiversti dirbti prie neįdomaus teksto, kai žinai, kad šiuo metu galėtum versti mėgstamo autoriaus knygą.

– Juk knygos vertimas nėra vien pažodžiui sudėlioti sakiniai. Kaip tavo darbas atrodo? Ar tenka ieškoti papildomos informacijos internete, kad perteiktum tikrą kūrinio esmę?

– Taip, visada kartoju, kad Google – geriausias vertėjo draugas. Dirbant ieškoti informacijos tenka nuolat. Tikrinu viską: realius faktus, knygoje minimų realių asmenų lytį, ieškau, kaip lietuviškai vadinami miestai, jau nekalbant apie oficialius įvairių terminų ir realijų vertimus. Visą laiką turiu atsivertusi skirtuką su VLKK konsultacijomis, nes vis tenka tikrintis, „ar čia galima taip sakyti?“. Kartais net prieinu iki absurdo ir imu ieškoti elementariausių žodžių reikšmių, mat nuolat kamuoja paranoja: regis, žinau, ką reiškia, bet ar tikrai aš tai žinau??? Ta paranoja, beje, kartais būna visai pagrįsta: nesyk yra buvę taip, kad jaučiausi viską puikiai suprantanti, bet paskutinę minutę vis dėlto nuspręsdavau pagooglinti ir atrasdavau visiškai netikėtą žodžio reikšmę, kardinaliai keičiančią sakinio prasmę. Arba išsiaiškindavau, kad ten į tekstą įpinta vaikiškos dainelės eilutė ar Biblijos citata, o ne paties autoriaus žodžiai. Kiekvienas toks atsitiktinis atradimas tik dar labiau kursto baimę verčiant nusišnekėti. Su kolegėmis vertėjomis ir redaktorėmis vis nepiktai pasijuokiame iš knygose atrastų kitų vertėjų „perlų“ (nevykusių pažodinių vertimų, kai, pavyzdžiui, angliškas žodis Caucasian išverčiamas į „kaukazietį“, o ne „baltaodį“), bet iš tiesų visos tik ir laukiame, kol kas nors prigaus ir mus...

Norint perteikti kūrinio esmę, svarbi ne tiek informacijos paieška (gan automatinis procesas), kiek teksto interpretacija ir adaptacija (kūrybinis procesas). Itin svarbu skirti laiko įsiskaityti į sakinį, suvokti, ką autorius nori pasakyti, ir atrasti lietuviškų žodžių, kurie kuo tiksliau perteiktų turinį mūsų kalba. Bent man tai – pati sunkiausia vertėjo darbo dalis. Smegenys automatiškai viską nori versti pažodžiui, spaudžia terminai atiduoti vertimą, tad to papildomo laiko apmąstymams ne visada pavyksta atrasti tiek, kiek norisi ir reikėtų. Žinoma, su patirtimi išvengti pažodinio, „medinio“ vertimo darosi vis lengviau, bet tobulėti man dar tikrai yra kur.

Asmeninio albumo nuotr./Ieva Sidaravičiūtė
Asmeninio albumo nuotr./Ieva Sidaravičiūtė

– Per kiek laiko išverčiama, tarkim, 300 puslapių knyga?

– Vertėjų darbo tempai labai skirtingi. Priklauso ir nuo to, kiek laiko per dieną skiriama vertimui: ar tai pagrindinis vertėjo darbas, ar tik papildoma veikla, kai versti prisėdama po kelias valandas vakarais. Viena žinoma, puiki vertėja interviu yra minėjusi, kad per metus išverčia apie dešimt knygų. Man toks vertimo greitis yra nesuvokiamas. Pati esu iš lėtapėdžių, prie teksto krapštausi labai ilgai. Dirbdama visą darbo dieną 300 puslapių vidutinio sudėtingumo knygą aš išverčiu per 2,5–3 mėnesius. Prie vieno sakinio galiu prasėdėti ir valandą, kol sugalvoju, kaip gražiai perteikti autoriaus mintį lietuviškai.

– Savo socialinių tinklų paskyroje minėjai, jog dabar gali džiaugtis galėdama versti norimas knygas. Kokios tai knygos? Kaip atsirenki leidinius?

– Nuo seno svajoju versti būtent grožinę literatūrą, bet man dažniau duodavo dalykines, mokslo populiarinimo knygas. Ilgai jaučiau šiokį tokį nevisavertiškumo kompleksą, atrodė, kad gal verčiu neužtektinai vaizdingai, kad tinku tik sausiems faktams versti. Paskui man ėmė duoti autobiografijas, šie tekstai jau buvo arčiau mano svajonės, kol galiausiai užsakymų pradėjau sulaukti tiek, kad galiu sau leisti rinktis tik tas knygas, kurios mane domina, tai yra būtent grynai grožinę literatūrą. Kalbant apie žanrus, didelių reikalavimų neturiu, man įdomu versti tiek klasikinę, tiek šiuolaikinę literatūrą. Mano norai kuklūs, pavyzdžiui, labai noriu išversti detektyvą, bet niekas neduoda!

Leidinių atsirinkimas vyksta labai įvairiai. Kai kurios leidyklos kreipiasi siūlydamos konkrečią knygą, kitos atsiunčia kelis variantus ir leidžia pačiai iš jų pasirinkti, dar kitos netgi prašo peržvelgti originalą ir įvertinti, ar knyga verta dėmesio. Dažniausiai kliaujuosi intuicija, paskaitinėju knygos tekstą, skaitytojų atsiliepimus ir bandau pajusti, ar su knyga draugausim, ar ji ne man. Būna, pataikau, būna – nelabai, bet vertimo kokybė nuo to nenukenčia. Apsiėmusi darbą sąžiningai atlieku jį iki galo. Man nepriimtina tekstą išversti atsainiai tik todėl, kad nesutinku su autoriaus mintimis (žinau, kad yra taip pasielgusių vertėjų).

– Taip pat minėjai, jog kai kurių esi ir atsisakius? Kokios tai knygos ir kodėl nesutikai jų versti?

– Kol kas atsisakiusi esu gal tik poros knygų. Viena buvo autorės, kurios knygą jau buvau vertusi, tad daugmaž žinojau jos rašymo stilių. Paskaitinėjusi knygos tekstą ir skaitytojų atsiliepimus susidariau įspūdį, kad knyga bus labai nuobodi, tad nutariau verčiau neprasidėti. Kita buvo depresija sergančios moters autobiografija. Labai gali būti, kad pati knyga yra puiki, bet tuo gyvenimo etapu tiesiog fiziškai jutau, kad ši tema ne man, todėl atsisakiau. Teko atsisakyti ir daugiau knygų, bet ne dėl to, kad nenorėčiau jų versti, o dėl to, kad tiesiog nespėju versti visko, ką siūlo ir ko norisi. Ateityje planuoju nebeimti autobiografijų, medicininių, savipagalbos ir mokslo populiarinimo knygų.

– Ar nuolat dirbant su tekstais vis dar norisi kasdien skaityti knygas? Tikriausiai skaitydama vertini ne tik kūrinį, bet ir jo vertimo kokybę.

– Skaityti man labai norisi, tik ne visada spėju. Žinoma, ir darydama pertraukėles į rankas veikiau imu jau ne dar vieną knygą, o telefoną. Gelbsti audioknygos – pasivaikščioti visada einu su knyga ausyse, taip ir akis pailsinu, ir knygą „paskaitau“.

Antra klausimo pusė išties taikli. Kol pati neverčiau, neprisimenu, kad bent kartą būtų užkliuvęs knygos vertimas. Jeigu ko nors nesuprasdavau ar sakinys atrodydavo keistokas, manydavau, kad tiesiog kažko nepagaunu ir dėl to kalta esu pati. O dabar skaitydama knygas nebeįstengiu atsipalaiduoti. Tiesa, labiau dėmesį atkreipiu ne į kitų vertėjų klaidas, o į puikius vertimus. Knygoje aptikus įdomų žodžių žaismą iškart knieti pasižiūrėti, kaip buvo originale, norisi išsirašyti visus gražius lietuvių kalbos žodžius, kad paskui jais praturtinčiau ir savo pačios verčiamus tekstus. Tad knygų skaitymas man nebėra tiesiog skaitymas, tai nesibaigiantis mokymasis. Pats skaitymo procesas dėl to trunka daug ilgiau, nebesugraužiu knygos per kelias dienas kaip anksčiau. Atsipalaiduoti nepavyksta net ir skaitant kitomis kalbomis: nuolat galvoju, kaip į lietuvių kalbą išversčiau vieną ar kitą sudėtingesnę frazę.

Užsienio kalbomis šiaip skaitau nemažai, bet čia vėl savi minusai: vos per kelerius metus labai sumenko mano žodynas, todėl dabar stengiuosi kuo daugiau skaityti lietuviškai. Naudingiausia skaityti lietuvių autorių knygas – kaskart lieku priblokšta lietuvių kalbos grožio ir turtingumo. Turiu ir kelis mėgstamus vertėjus, kurių vertimus skaitau mieliau nei knygas originalo kalba. Lietuviškai visiškai nebeskaitau detektyvų, jų vertimai, deja, dažniausiai būna itin prasti.

– Ar tavo asmeninė biblioteka didelė? Kokie žanrai joje vyrauja?

– Asmeninė biblioteka jau dabar nemaža ir tik didės. Mano tėvai turėjo didelę asmeninę biblioteką, tad ir pati svajoju apie kambarį, kurio sienas dengtų knygų lentynos. Žanrai labai įvairūs, skaityti mėgstu beveik viską: tai ir klasika, ir mokslinė fantastika, ir šiaip romanai, ir detektyvai, ir siaubo knygos. Bibliotekoje kaupiu tiek lietuvių, tiek vokiečių, tiek anglų kalba išleistas knygas, o kai kurių (pvz., „Hario Poterio“) turiu ir po kelis leidimus skirtingomis kalbomis.

Asmeninio albumo nuotr./Ieva Sidaravičiūtė
Asmeninio albumo nuotr./Ieva Sidaravičiūtė

– O kaip elgiesi su perskaitytomis knygomis? Visas pasilieki lentynoje?

– Kol kas pas mus vyksta remontas, tad knygos ilsisi sukrautos į dėžes, bet ateityje tikrai neplanuoju pasilikti visų. Perskaičiusi knygą aiškiai jaučiu, ar noriu ją pasilaikyti, ar perskaičiau, ir tiek žinių. Tokias mielai mainau, parduodu, dovanoju. Nemažai skaitau ir elektroninių knygų – būna, kad paskui specialiai nusiperku popierinius jų variantus, nes noriu matyti savo lentynoje. Žinau, kad toks kaupimas ne visiems suprantamas, bet popierinių knygų apsuptyje aš jaučiuosi laiminga. Man natūralu, kad namuose privalo būti knygų.

– Jei neklystu, gyveni Vokietijoje. Kokia ten skaitymo kultūra? Ar skiriasi Vokietijos leidyba nuo lietuviškos?

– Skaitymo kultūra nelabai skiriasi nuo lietuviškos. Skaito nedaugelis (tarp mano pažįstamų – vienetai), populiaru skaityti detektyvus, meilės romanus. Šalies dydis, žinoma, suteikia didesnių leidybos galimybių, į vokiečių kalbą išverčiama kur kas daugiau ir įvairesnių žanrų knygų nei į lietuvių. Vokiečiai mėgsta fantastiką, komiksus – Lietuvoje šie žanrai, deja, gan apleisti. Įdomu, kad Vokietijoje itin populiarios vokiečių autorių knygos, daug jų šmėžuoja aukščiausiose perkamiausių knygų sąrašų vietose. Lietuvoje šie autoriai dažniausiai nežinomi (ne visi to žinomumo ir verti). O šiaip visos Lietuvoje populiarios verstinės knygos, žinoma, išleidžiamos ir čia.

– Na, ir pabaigai – TOP 3 knygos, kurias rekomenduotum skaitytojams:

– Alan Moore „Watchmen“

Jaroslav Havlíček „Nematomasis“

Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“

Susidomėjote kuria nors Ivetos paminėta knyga? Patikrinkite, gal ji gyvena knygų mainų platformoje BOOKSWAP, kur galite patogiai ir greitai išmainyti senas knygas į naujas istorijas! O jei knygos ten nėra – įsidėkite į norų sąrašą ir gaukite žinutę, vos ji pasirodys mainų platformoje.

Specialusis projektas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą