Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 05 23, 20:08

„Bookswap“ pristato: po 200 knygų per metus perskaitanti tinklaraštininkė knygomis gydėsi net depresiją

Knygų galia ir magija šventai tikinti Patricija Tilvikaitė neslepia, jog skaitymas ją dažnai gelbėjo net sudėtingiausiose situacijose. Meilė knygoms ją atvedė iki svajonių darbo leidykloje, kurioje ji stengiasi į Lietuvą atnešti kokybiškus, svarbias temas liečiančius kūrinius. Literatūra gyvenančios Patricijos asmeninė biblioteka ir taip įspūdinga, tačiau senų ir nebeleidžiamų knygų ji su džiaugsmu ieško knygų mainų platformoje „Bookswap“.
Patricija Tilvikaitė
Patricija Tilvikaitė / Asmeninio albumo nuotr.
Temos: 2 Knygos Literatūra

– Tavo perskaitytų knygų kiekiai kasmet stebina didžiulę sekėjų auditoriją. Kiek knygų jau pavyko perskaityti šiemet?

– Kaip tik skaitau nuostabią knygą, kuri taps septyniasdešimt pirmąja! Bet dažniausiai tą skaičių pastebiu tik todėl, kad rodo „Goodreads“ programėlė – jei nerodytų, pati neskaičiuočiau...

– Tikriausiai dažnai susilauki klausimo – kaip pavyksta tiek daug perskaityti? Tai kaip gi pavyksta? Kada skaitai? Gal turi kokių skaitymo ritualų?

– Skaitau kai tik galiu ir kai tik randu tam jėgų. Džiaugiuosi turėdama svajonių darbą, kurį dirbdama irgi skaitau, tačiau dažniausiai tame aplinkinių įsivaizduojamos romantikos mažai – maketo skaitymai yra labai atidus, labai kruopštus darbas, kurį dažniausiai tenka daryti tarpuose tarp elektroninių laiškų. Visgi darbui ir dėl darbo perskaitau daug knygų. Bet skaitau kartais ir tam, kad žinočiau, ką pasiūlyti leisti, kas sudomintų Lietuvos skaitytojus. Bandau vienu metu ir neatsilikti nuo užsienio rinkos, ir perprasti lietuviškąją – jos tikrai nėra vienodos.

Kaip tikriausiai daugeliui, karas pakeitė skaitymo įpročius. Pastebėjau, kad dažniau rankos tiesiasi prie knygų jaunimui, net vaikams. Neseniai dviese su draugu pakaitomis garsiai skaitėme vaikystėje neatrastą Preusslerio knygą ir juokėmės. Imu knygose ieškoti ramybės arba labai didelės stimuliacijos – daug greito veiksmo, nuotykių. Jaučiu, kad kitaip mintys ima klaidžioti. Dažniausiai ne ten, kur malonu.

Įprastai skaitau vakarais, po darbo. Savaitgaliais. Tikrai dėl skaitymo nei kito laisvalaikio, nei draugų, nei šeimos ar šuns neaukoju – tikriausiai tiek pavyksta perskaityti ne dėl to, kad atrandu papildomų valandų paroje, o dėl to, kad tiesiog skaitau greitai. Ir tam tikrai neturiu jokios paslapties ar triuko – aš viską, visada darau greitai. Esu bandžiusi knygą skaityti lėtai. Sąmoningai lėtai. Man tai buvo kančia. Skaitau greitai, bet ir prisimenu ilgai. Jei tik knyga, žinoma, to verta. Ne visas verta minčių bibliotekose nešiotis.

Tik vis primenu tiems, kurie tarsi tokio greito ar dažno skaitymo pavydi, kad neateina jis iš laimės ir dažniausiai nebūtinai vien laimę atneša. Jau vaikystėje išmokau knygose pasislėpti, jose ieškoti paguodos. Suaugusi dažnu skaitymu ėmiau slopinti nerimą, stumti laiką nemigos naktimis, ieškoti gyvenimo prasmės kai sunkiausiai pečius svėrė depresija. Kartais tai, kad perskaičiau mažiau, man tik rodo, kad tą mėnesį buvau laimingesnė, daugiau miegojau, ramiau kvėpavau, dažniau ne slėpiausi nuo pasaulio, o susidūriau su juo akis į akį.

Asmeninio albumo nuotr./Patricija Tilvikaitė
Asmeninio albumo nuotr./Patricija Tilvikaitė

– Kas tau yra gera knyga? Kokius žanrus labiausiai mėgsti?

– Gera knyga yra ta, kuri atneša skaitymo malonumą. Jeigu norisi žinoti, kaip baigsis, jeigu malonu versti puslapius, jei mieliau skaitai, nei darai ką nors kitą – vadinasi, knyga yra gera – nesvarbu ką rodo jos „Goodreads“ reitingas ar ką pasakytų knygų kritikai.

Su malonumu tyrinėju įvairius žanrus, gal tik lengviau įvardinti tuos, kurių nesirenku. Savipagalbos ir mokslinės fantastikos knygą mano rankose pamatyti būtų galima rečiausiai.

Mėgstu gerai sukaltą trilerį, gyvenimišką dramą, siaubo istorijas. Bet patinka ir negrožinė literatūra, autobiografijos – ypač muzikantų, menininkų!

– Žinau, kad vos atsiradus „Bookswap“ iškart pradėjai ja naudotis. Kuo patraukli tau pasirodė ši mainų platforma?

– Man patiko mintis rasti knygas, kurių tiražai jau pasibaigę, kurių kartais net leidyklos nebeegzistuoja. Patrauklus greitis ir konkretumas – su niekuo nereikia kalbėti ir nieko derinti – išsirenki ir perki.

– Ar daug knygų jau pavyko išmainyti? Galbūt ten radai kokį seniai ieškotą leidinį?

– Pavyko pagauti abi Henry Millerio „Atogrąžas“. Sąmoningai renkuosi knygas, kurių negaliu nusipirkti knygynuose, kurių pirkimas iš antrų rankų nebenuskriaus leidyklų. Biblioteką papildė ir E.A.Poe apsakymų rinkinys, ir viena knyga tėčiui, kurios seniai ieškojau – „Uragano kapitonas“. Taip pat Antono Čechovo pjesių rinkinys, išleistas etiškos leidyklos. Nenoriu remti vienos neetiškos leidyklos, kuri, deja, leidžia daug klasikos.

– Kaip atsirenki knygas, kurios liks tavo asmeninėje bibliotekoje, o kurios keliaus į kitus namus?

– Daug mano knygų keliauja. Nežinau, kaip namuose prasilenktume, jei visos, kurios dabar išdalintos, būtų mano namuose... Jau ir taip jos visur – prie lovos, prie vieno stalo, prie kito, ant radiatorių, palangių, spintelių... Atiduodu, dovanoju, skolinu. Tikiu, kad knygos turi būti skaitomos, o ne lentynose kaupiamos. Bet yra kelios, kurias patikėčiau nebent artimiausiems žmonėms.

Pasilieku tas, kurias atlydėjau į Lietuvą, padėjau išleisti. Pasilieku draugių išverstas knygas. Kai kurią klasiką, kurią, manau, norėsiu skaityti dar kartą. Taip pat ir man brangias vaikystės, paauglystės knygas, kai kurias vaikystėje skaitė mano tėtis, vėliau jas skaitė man. Rečiausiai mano lentynose pasilieka trileriai, detektyvai, lengva, romantinė literatūra. Tiesiog todėl, kad netilptų, o antrą kartą turbūt nebeskaitysiu.

Asmeninio albumo nuotr./Patricija Tilvikaitė
Asmeninio albumo nuotr./Patricija Tilvikaitė

– Dirbi leidykloje, tačiau esi baigusi visai kitos krypties studijas. Ar galima teigti, jog meilė knygoms atvedė iki svajonių darbo? Kaip tai nutiko?

– Taip, esu baigusi žurnalistikos bakalaurą ir kriminologijos bei sociologijos magistrą. Bet net ir studijose toli nuo knygų nepabėgdavau. Šilčiausi atsiminimai iš Linaros Bartkuvienės paskaitų, per kurias užgimė meilė Shakespeare'o ar net antipatija „Poniai Bovari“. Nors tikiu, kad šiaip žurnalistams literatūros paskaitų reikia kur kas daugiau, nei kad turėjome mes. Vis prisimenu Stepheno Kingo žodžius apie tai, kad norintys gerai rašyti pirmiausia turi labai daug skaityti. Magistro studijos buvo išvien skaitymas – filosofinių veikalų, straipsnių, mokslinių darbų.

O kai pamačiau, kad „Svajonių knygos“ ieško projektų vadovo, surašiau tokio ilgio motyvacinį laišką, kad kolegės turbūt pagalvojo, kad įsitaisysiu su palapine prie ofiso durų, jei manęs į pokalbį nepasikvies. Esu labai dėkinga už man duotą šansą, patirties gi tokios visai neturėjau – tik daug noro ir daug entuziazmo.

Kartais nervinu net pati save – užsispyrimu, pokyčių noru. Įsivaizduoju, kaip labai turėčiau užknisti esančius aplink. Bet kolegės vis dar mane pakenčia ir kartais, kai ateina skaitytojas, kai giria knygą, kurią padėjai pristatyti Lietuvos rinkai, tikrai atrodo, kad kažką darai gerai.

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduri dirbdama leidybos srityje?

– Turbūt natūralu, kad pirmiausia ieškau tokių knygų, kurių trūksta man pačiai. Bandau klausytis aplink mane esančių – ko trūksta jiems? Tikiu, kad turime per mažai LGBTQ+ literatūros – taip didžiuojuosi „Svajonių knygomis“, kurios Lietuvai pristatė tokią klasiką kaip „Kerol“, „Mano policininką“, kurio ekranizacijoje pagrindinį vaidmenį atliks Harry Styles.

Tikiu, kad trūksta knygų labai svarbiomis, jautriomis temomis. Psichinė sveikata, kitokie žmonės – pastebiu, kad man ypatingiausios knygos yra būtent apie tai. Pavyzdžiui, mūsų hitas „Regis, man ne viskas gerai“ yra būtent apie psichinius sutrikimus. Su tokiu šūkiu ėjome ir per Knygų mugę, kurios pradžia sutapo su pirmąja karo diena. Tada atrodė – regis, ne tik su manimi, su visu pasauliu ne viskas gerai. Knyga surezonavo, nes daug žmonių ima sau pripažinti, kad nesijaučia laimingi, nesijaučia pilnaverčiai, kenčia milžinišką sielos skausmą.

Tikiu knygų galia keisti pasaulį, keisti požiūrį, keisti gyvenimus. Tikiu, kad skaitydami apie kitokius nei mes, kad ir kuo tas kitoniškumas pasireikštų, galime pasiekti labai daug. Pasvajoju – gal tokios knygos kaip „Kerol“, kaip „Mano policininkas“ net priartins mus prie partnerystės įteisinimo Lietuvoje? Gal pateks į rankas tiems, kurie abejoja meilės galia, lygių teisių svarba? Galbūt jautrus, gražus, talentingai parašytas ir puikiai išverstas kūrinys taps kažkieno būdu patikėti, kad visi turi teisę mylėti ir būti mylimi? Galbūt ją paskaitys kenčiantis, atstumtas, netoleruojamas? Supras, kad yra vilties, yra gėrio, yra aplink palaikančių, mylinčių, tikinčių?

Bet iššūkių daug iš visų pusių. Sunku kokybiškai išleisti gerą knygą. Sunku pajausti, ko iš tiesų reikia rinkai, o tuomet tai pasiūlyti pakankamai greitai, tačiau nepaaukojant kokybės – vertimo, redagavimo, dizaino. Didžiuojuosi būdama dalimi komandos, kuri nesileidžia į jokius kompromisus, kai kalba pasisuka apie kokybę. Taip turiu progą susipažinti su geriausiais savo srities specialistais. Ir kai į rankas papuola nepriekaištingas vertimas, kai matau kokius niuansus sugaudė talentinga redaktorė, kokias klaidas pamatė akyla korektoriaus akis, kai įsimyliu dizainerės sukurtą viršelį, kai knygos maketas leidžia ją skaityti lengvai, negadinant akių gaudant raidžių skruzdėlytes, kai kartu dirbanti komanda suremia pečius, kad tik knyga būtų visapusiškai nuostabi, pradedant maloniu liesti popieriumi ar viršelio laku, baigiant tvirta dėže, kurioje ji pasieks skaitytoją... Kartais verkiu iš laimės, galėdama būti tokios knyginės magijos dalimi.

– Na, ir pabaigai – rekomenduok tris geriausias, šiais metais perskaitytas knygas.

– Atrodo, kad turėtų būti sunku, bet nėra! Edith Wharton „Linksmybės namai“ yra tokia klasikos knyga, kuri iki skausmo aktuali iki pat šių dienų. Po jos perskaitymo savaitę nesiskaitė niekas kitas.

Akvilinos Cicėnaitės „Anglų kalbos žodynas“ nustebino tokiu atvirumu, tokiu grožiu ir tokia melancholija, kad skaitant rodėsi, kad autorė kalba tik man ir su manimi – net kai mus skiria žemynai, dešimtmečiai ir patirčių vandenynai.

Leidykla „Alma littera“ tęsia „Eridano“ seniai pradėtą darbą ir leidžia daugiau Stepheno Kingo knygų. Jų šiemet lietuviškai pasirodę „Skirtingi metų laikai“ yra tobulas įrodymas, kad žanras, daugelio vis dar laikomas nelabai prestižiniu, gali supurtyti visomis prasmėmis, o ir taikyti į literatūrines aukštumas. Tai – maloni dovana Kingo gerbėjams, ir nepaprastai džiaugiuosi, kai leidžiamos ne tik naujos knygos, bet ir nepelnytai užmirštos senos.

Susidomėjote kuria nors Patricijos paminėta knyga? Patikrinkite, gal ji gyvena knygų mainų platformoje „Bookswap“, kur galite patogiai ir greitai išmainyti senas knygas į naujas istorijas! O jei knygos ten nėra – įsidėkite į norų sąrašą ir gaukite žinutę, vos ji pasirodys mainų platformoje.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą