Ši istorija aprašoma V.Ušacko knygoje nuo „Nuo Skuodo iki Baltųjų rūmų“. Knygą išleido leidykla „Vaga“. V.Ušackas 2010-2013 metais buvo ES ambasadorius Afganistane.
Naujienų portalas 15min turi teisę skelbti šios knygos ištraukas.
**********
Prisiminsiu vieną istoriją, kuri iki šiol Briuseliui nežinoma. Amerikos ir Europos žiniasklaidoje per mano kadenciją buvo paviešinta afganistaniečio Said Musa byla. Jam dėl religinės konversijos iš islamo į krikščionybę, pagal archajišką šariato teisės afganišką interpretaciją, grėsė mirties bausmė.
S.Musa penkiolika metų dirbo Raudonojo Kryžiaus organizacijoje, ortopedijos departamente, kur slaugė sužeistuosius minų laukuose. Jo viena koja buvo amputuota po to, kai pats tarnaudamas Afganistano kariuomenėje užlipo ant minos. 2010 metų gegužės mėnesį vietinė „Nurin“ televizija parodė epizodą, kaip S.Musa priima krikščionių tikėjimą. Tai sukėlė pasipiktinimo bangą. Kai kurie Afganistano parlamentarai netgi viešai pareikalavo nedelsiant įvykdyti mirties bausmę. S.Musa buvo suimtas ir laukė teismo nuo 2010 metų gegužės 31 dienos.
Tų pačių metų gruodį Vakarų žiniasklaidoje pasirodė S.Musa laiškas iš kalėjimo. Jis rašė, cituoju: „Esu labiausiai nusidėjęs žmogus, bet Dievo Sūnaus kraujas atleido man. Dabar aš pats tapau Dievo Sūnumi. Tai didžiausias mano tikėjimas ir laimė. Aš prašau Jūsų visų – iškentėkite kantriai man skirtą mirties bausmę, o aš liksiu tvirtas iki galo, laikydamasis Aukščiausiojo nurodymų bei tikintis Jėzumi Kristumi, mūsų Gelbėtoju.“ Žinia pasklido po pasaulį. Evangelikų lyderiai Rickas Warrenas ir Johnas Piperas, krikščioniškos religinės organizacijos pradėjo globalią kampaniją per socialinius tinklus, viešino laiškus prezidentui B. Obama, kuriuose buvo reikalaujama išlaisvinti S.Musa.
Prie reikalavimo prisijungė įtakingos Vokietijos ir Italijos krikščionių organizacijos. Medijos kaitino situaciją, įtraukdamos politinius apžvalgininkus, komentavusius, kad Vakarai leidžia milžiniškas sumas Afganistanui demokratizuoti, tačiau antihumanistiniai aktai toliau kėlė pavojų gyvybei. Juolab Afganistanas buvo pasirašęs JTO Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją ir įsipareigojęs gerbti žmogaus tikėjimo ir religijos laisvę.
Visiškai suprantama, kad Vakarų lyderiai buvo raginami veikti. Paaštrėjusi politinė situacija nulėmė tai, kad ši byla netgi tapo pokalbių objektu tarp H.Clinton ir H.Karzai. Tačiau tuo metu JAV ir Afganistano santykiai buvo perkrauti kitomis problemomis, tad JAV pasiuntiniai paprašė manęs perimti šį klausimą bei siekti derybų dėl S.Musa išlaisvinimo. Man buvo patikėta konfidenciali misija įtikinti Afganistano prezidentą suteikti malonę ir susitarti su generaliniu šalies prokuroru, kad S.Musa būtų išlaisvintas.
Tai buvo gruodžio pradžia. Supratau, kad šv. Kalėdų ir Naujųjų metų planai praleisti laiką su šeima atidedami, kol ši misija nebus įgyvendinta. Mano pokalbiai su Afganistano prezidento patarėjais ir generaliniu prokuroru Mohammad Ishaq Aloko buvo intensyvūs, ilgainiui virto derybomis ir užtruko du mėnesius.
Tačiau pažanga buvo menka. Pirma pergalė, kurią man pavyko pasiekti, tai įtikinti generalinį prokurorą leisti man pasimatyti su nuteistuoju. Kaip vertėją pasitelkiau vieną savo politikos patarėją. Ir turiu pripažinti, kad šie pokalbiai su nuteistuoju buvo patys sunkiausi per visą mano diplomatinę karjerą. Man pavyko įtikinti generalinį prokurorą ir prezidentą, kad to žmogaus bus pasigailėta ir jis bus išlaisvintas, jei atsivers atgal į islamą. Jam tereikėjo pasirašyti tikėjimo išsižadėjimą ir jis diplomatiniu transportu būtų buvęs deportuotas iš šalies pas savo šeimą – žmoną ir šešis vaikus, kurie tuo metu slapstėsi Pakistane.
Kelias savaites vyko alinančios, ištisas paras trukdavusios pokalbių sesijos, kurios visada atsidurdavo tame pačiame taške – Jėzaus išpažinime, ir negalėjime jo atsisakyti. Mirtis jam nebuvo tokia svarbi kaip Jėzaus išlaikymas savo širdyje. S.Musa teigė, kad su jo kūnu jie gali daryti, ką tik nori. Tačiau tik Dievas esą gali nuspręsti, ar jo dvasia eis į pragarą. Nieko negalėjau padaryti. Žmogus buvo apsvaigęs nuo religijos, visiškai nepriėmė jokių kitų aplinkybių ir mano argumentų.
Byla buvo vieša, tačiau mes su prokuroru sutarėme, kad jei jis sutiks pasirašyti, atomazga ir pats dokumentas nebus niekaip viešinami, o mums bus leista slapta S.Musa išvežti iš šalies.
Tačiau jo apsisprendimo mes nesulaukėme. Atėjo lemtinga naktis, kai buvo aišku, kad arba pasiekiame susitarimą, arba rytą jis bus pakartas.
