Dabar populiaru
Publikuota: 2015 vasario 12d. 22:08

Tamas Dobozy: Budapešto zoologijos sodo žvėrys 1944–1945 m.

Apgultis
Tamas Dobozy. Apgultis

Tamo Dobozy knygoje „Apgultis 13“ (p.336, „Versus aureus“) – aprašomas metas, kai 1944-ųjų pabaigoje Sovietų armija tris mėnesius laikė apgultą Budapeštą, įkalindama dešimtis tūkstančių vokiečių ir vengrų karių ir beveik milijoną civilių tikrame pragare. Kanadiečio Tamaso Dobozy rinktinės „Apgulties 13“ apsakymų tema ir objektas – protu neaprėpiamų šios apgulties žiaurumų trauma.

Ddalies apsakymų veiksmo vieta ir laikas (arba „atsukamas laikas“) – apgulto Budapešto gatvės ir net kanalizacijos požemiai arba kaip šios traumos padarinius, išgyvenamus dabartinės Vengrijos emigrantų bendruomenės Vakaruose.

 Savitai autoriaus audžiamas pasakojimas sukuria balansavimo tarp tikrovės, sapno ir regėjimo įspūdį (tarsi nepakeliamai šiurpi „siurrealistinė“ medžiaga to reikalautų), atskiruose atsakymuose pasikartojantys siužetiniai motyvai ir herojai painioja skaitytoją, neleisdami suprasti, kokia yra empirinė „tiesa“. Apsakymams būdingas kinematografinis raiškumas, kiekvienas realistinis, linijinis pasakojimas „atmezgamas“ sukrečiančia poetine metafora.

***

– Kaip apsaugosime gyvūnus, jei miestui tektų patirti apgultį? – galų gale paklausė Šandoras, kai 1944-ųjų lapkritį paaiškėjo, kad Raudonoji armija išplėš Budapeštą iš Sukryžiuotųjų strėlių ir nacių. Pasidairęs čia į vieną, čia į kitą, apstulbo, kad visi, regis, kur kas labiau susirūpino, kaip apsisaugos patys.

– Teks dirbti dvigubai daugiau, – nusprendė zoologijos sodo direktorius Oskaras Telekis, tačiau pats pirmas spruko tą gruodį, kai rusų tankai užtvindė aikštes ir bulvarus, nuraminęs sekretorę, jog susitiks su Raudonąja armija ir pareikalaus su gyvūnais elgtis pagarbiai, – paskui dar paprašė ją dėl viso pikto sukrauti jam į portfelį visus zoologijos sodo pinigus.

Šandoras su Josefu paskutiniai pastebėjo sprunkantį Telekį, tad pasitikę prie išėjimo paklausė, ką ketinąs daryti su akvariumu, kur jau dabar zoologijos sodo darbuotojai plūkiasi dieną naktį maišydami vandenį irklais, kad neužšaltų.

Šandoras su Josefu paskutiniai pastebėjo sprunkantį Telekį, tad pasitikę prie išėjimo paklausė, ką ketinąs daryti su akvariumu, kur jau dabar zoologijos sodo darbuotojai plūkiasi dieną naktį maišydami vandenį irklais, kad neužšaltų. Abiem kilo įtarimas, mat Telekis vilkėjo diržu sujuostu paltu, buvo užsivožęs elegantišką skrybėlę, vienoje rankoje nešėsi skėtį dramblio kaulo rankena, o kitoje portfelį, taip išpampusį nuo banknotų, jog šie spraudėsi per visus plyšelius. Telekis ir suko ne rytinio zoologijos sodo išėjimo kryptim, – paprastai pro jį eidavo namo, – o prie vakarinio, Budos pilies link, Vokietijos pusėn, tolyn nuo besiartinančių sovietų.

– Tave reikėtų sušerti liūtui, – pagrasino Šandoras, o Telekis vietoj atsako susinervinęs pačiupinėjo apykaklę, tvirtindamas „tikrai netrukus grįšiąs“.

– Niekur tu neisi, – Josefas stvėrė benusigręžiantį Telekį ir taip papurtė, kad sulinkusiais keliais senioką jam teko prilaikyti, antraip būtų susmukęs ant molinų grindinio akmenų.

Josefas būtų pagąsdinęs jį dar smarkiau, trinktelėjęs ar išplėšęs iš rankų tą glemžiamą portfelį, tačiau pamatė Telekio veidą, – iššieptus dantis, į šalis šaudančias akis, beviltišką troškimą pasprukti, – visai kaip gyvūnų per aviacijos antskrydžius, sproginėjant bomboms, tratant šautuvams, liepsnoms plyksint virš metalinių aptvarų virbų, – ir paleido, žinodamas, jog netrukus pinigai taps tokie pat beverčiai kaip fašisto rankovės raištis.

Tačiau jei būtų žvilgtelėjęs iš arčiau, Telekio veidas būtų papasakojęs jam daugiau: iš raukšlių ir vagelių būtų išskaitęs miesto ateitį, tų artėjančių šimto dienų paveikslą, kai Budapešto gyventojams iš nevilties teks plėšti ir vogti, misti maita ir žudyti; būtų išskaitęs, kiek visko įvyks čia, Dunojaus pakrantėse, kur Sukryžiuotųjų strėlių kariai siųs mirtin žydų vyrus, moteris ir vaikus, per sniegą nuogus atvarę iš geto; arba Selo Kalmano aikštėje, kai, vengrų ir vokiečių kariams nepavykus prasiveržti pro sovietų apsuptį, tarpduriuose ir ant rūsių laiptų bus verčiami kūnai, renčiami ant jau sumestų kitų negyvėlių krūvų – kaip skydas nuo Raudonosios armijos raketų ir snaiperių, tykančių palei kelius, kuriais numatė trauksiantis nacius; ir kai mirusieji, pusiau palaidoti lede ar upės dumble, o gal apsitraukę šerkšnu, kuris susidarė sunkiai iškvepiant paskutinį atodūsį, kalbės Šandorui, o šis perduos jų žodžius Josefui, – tuos dalykus, kurie tomis iki begalybės išsitęsusiomis apgulties naktimis vis labiau neduos ramybės jo draugui: aplink juos vykstančios metamorfozės. Iš pradžių, kai Josefas dar buvo sąmoningas, dar turėjo tiek supratimo, kad klausdavo bičiulio, apie ką, po velnių, šis kalbąs, Šandoras murmėdavo apie žmogiškąsias būtybes, virstančias „gėlėmis ir gyvūnais“, ir paėmęs Ovidijų ar kokią kitą knygą, nugvelbtą iš apleistos bibliotekos Telekio kabinete, tyliai pasišvilpaudamas ramiai skaitydavo, kol Josefas vėl užsnūsdavo.

Vėliau Josefui tapo taip striuka, kad be to švilpiniavimo negalėjo miegoti, ir vėlai naktį šiam paliovus jis krūptelėjęs pabusdavo, ir dažniausiai išvysdavo tuščią Šandoro gultą. Draugas išeidavo į naktį ar išnykdavo nepalikęs pėdsakų, tarsi įrodydamas, jog virsti nieku – irgi transformacija. Tačiau paryčiais visuomet sugrįždavo, purvinais nagais, tepaluotu veidu, suplėšytais drabužiais ir mina žmogaus, kuris perėjęs naktį prarado save.

Bet dar prieš visus šiuos įvykius gruodis persirito į sausį. Kitaip nei daugelis darbuotojų, Šandoras su Josefu neturėjo šeimos, tad jiems grįžti namo iš zoologijos sodo nebuvo ko. Na, nebent tam, kad rizikuotų numirti gatvėje, būti supašyti sviedinių skeveldrų nedideliame butuke ar nusibaigtų iš bado rūsiuose, paverstuose slėptuvėmis nuo bombų.

Kai rado narvuose paskerstus zebrus, – didžiuliai mėsos luitai paskubomis buvo išrėžti iš pečių, šonų ir pilvų – be abejonės, badaujančių miestiečių darbas, – vyrai sušėrė mėsos likučius liūtui ir susikraustė į ištuštėjusius gardus.

Kai rado narvuose paskerstus zebrus, – didžiuliai mėsos luitai paskubomis buvo išrėžti iš pečių, šonų ir pilvų – be abejonės, badaujančių miestiečių darbas, – vyrai sušėrė mėsos likučius liūtui ir susikraustė į ištuštėjusius gardus. Šandoras dudeno, kad kaip tik zebrai turėjo gyventi, o plėšikautojus derėjo sušerti liūtui.

O sausio gale peršovė Marti, kitą zoologijos sodo darbuotoją, kai šioji bandė netoli Varošligeto parko papešti žolės žirafai. Mergina dar įstengė parsvirduliuoti į zoologijos sodą ir silpstančiu balsu pasakojo, ką mačiusi mieste.

Šandoras bandė ją nuraminti, priversti pailsėti, užtraukė antklodę iki pat kaklo, bet Marti vis kliedėjo, esą liepsnose, – panašiai kaip vaikas debesyse, – įžiūrėjusi mirštančių ar jau mirusių gyvūnų pavidalus, jų sielos išsilaisvinusios iš žvėryne įkalintų kūnų ir keršydamos miestui perėjusios į ugnį. Jis dega, šnabždėjo ji, jis visas liepsnose – Vakarinė stotis, prabangūs namai Andrašio bulvare, medžiai parke užsiplieskę lyg įbrėžti degtukai. Mačiusi gatvę, kur mėlyna liepsna šokčioja pro kiekvieną išgraužą ir plyšį, žaidžia aplink išdaužytų duobių kraštus, o trūkęs dujotiekis apačioje ir toliau kraujuoja.

– Tai buvo tarsi šventė, – tarė Marti, užmerkė akis ir nugrimzdo į miegą, iš kurio nei Josefas, nei Šandoras jos jau nežadino.

Tą naktį, kai mirė Marti, juodu užlipo ant palmių sodo stogo, nuo jo virš vielinių narvų buvo matyti tolumoj verdančių kovų vaizdai, dabar jau gerokai vakarų pusėje, mortyros ir tankai tvatino apatines dantytas Budos pilies sienas, dūmams išsisklaidžius, pliūptelėdavo baltos šviesos. Danguje dėjosi keisčiausi dalykai: iš parašiutų ant Dunojaus ledo buvo mėtomos kiaurašonės dėžės; prožektorių šviesų kreipiami į medžius ir pastatus, tamsoje dužo sklandytuvai; lyg gausus musių spiečius kunkuliavo dūmai.

Tomis dienomis Šandoras dažniausiai skaitydavo, kai subombardavo laiptus, kopėčiomis užsiropšdavo į Telekio biblioteką, tarsi knygų jam būtų reikėję ne tik užsimiršti, bet ir mintims paskubinti, tarsi nemąstyti būtų buvę įmanoma tik mąstant per daug, tik išsprogdinant protą, juk tuo metu išlikęs jis dažniau tapdavo negalia. Iš jųdviejų Šandoras visuomet buvo labiau linkęs svajoti, ir kai tąnakt sėdėjo ant palmių sodo stogo, jis pasakojo Josefui, ką radęs Telekio kabinete, – ištisą biblioteką senovinių ir šių laikų knygų, daugiausia apie gyvūnus.

– Nežinojau, kad Telekis buvo toks intelektualas, – dudeno Šandoras, perrėkdamas ginklų tratėjimą, ir įniko pasakoti, kaip mitų, istorijų ir pasakų herojai būdavo paverčiami arkliais ir gėlėmis, ir skalikais, paskui vėl atgaudavo savo pavidalą arba virsdavo visiškai kitais žmonėmis, peržengę ribas, tarsi šios nė nebūtų egzistavusios, tapdavo kuo nors kitu. – Bet dabar, turiu galvoje, dabar... – plačiai sumosavo rankomis, tarsi norėdamas aprėpti pastaruosius penketą amžių, – dabar mes šitaip nebesikeičiame. Dabar esame individualybės. Asmenybės. Sustingę vietoje.

– Na, – atsakė Josefas tarsi išversdamas Šandoro idėjas, – ir koks gi skirtumas? Jie mirė per karą, kaip ir mes.

– Na, – atsakė Josefas tarsi išversdamas Šandoro idėjas, – ir koks gi skirtumas? Jie mirė per karą, kaip ir mes.

– Gal jie taip aiškindavo mirtį, – tarė Šandoras netolies liepsnojančių gaisrų nutviekstu veidu, – kaip tapsmą kažkuo kitu... – pažvelgė žemyn pro palmių namo stiklinį stogą. – Na, vis viena mes juk dar nesame mirę, – sumurkė jis mankštindamas pirštus, tarsi tie galėtų virsti letenomis su nagais, pamanė Josefas.

– Bet ar jie išlikdavo savimi, na, turiu galvoje, virtę kuo nors kitu?

– Taigi, tas ir yra. Visų pirma tada nebuvo to, ką pavadintum „savimi“. Tik nesibaigianti transformacija, nuolatinis tapsmas.

– Tad žmogus nebuvo vertesnis už liūtą.

– Na, nežinau dėl to „vertesnis“, – Šandoras šyptelėjo Josefui, – bet skirtybes jie aiškino kažkaip kit...

Tačiau sprogo sviedinys, ir nespėjęs išrutulioti minties Šandoras jau smigo pro palmių namo stogą, išnyko ugnies ir smūgio bangose, pabirus stiklų lietui, o Josefas suspėjo nusikepurnėti žemyn – aplenkdamas kitą sviedinį, kuris atlėkė švilpdamas į ankstesnio išmuštą skylę, – puolė pro sutrupėjusias stiklinio pastato duris, kur lyjant šukėmis persigandę svarbiausi palmių namo gyventojai – aligatoriai ir hipopotamai – nei jam kando, nei gaudė, ir iškėlė bičiulį iš vandens baseino, kur šis buvo niurktelėjęs stačia galva, ir nesusiturėjo nenusijuokęs matydamas, kaip anas prunkščioja, veidu jau plintant mėlynėms.

Po poros dienų aligatoriai nusibaigė, negyvi sustingo ledo sukaustytose džiunglėse, o hipopotamai, susimetę į patį vandens rezervuaro galą, kur artezinis šulinys pumpavo šiltutes sroves, dar tempė, misdami senkančiais pilvo ir nugaros riebalais

Po poros dienų aligatoriai nusibaigė, negyvi sustingo ledo sukaustytose džiunglėse, o hipopotamai, susimetę į patį vandens rezervuaro galą, kur artezinis šulinys pumpavo šiltutes sroves, dar tempė, misdami senkančiais pilvo ir nugaros riebalais, ir visi trys, panirę į garus, kasdien vis labiau ir labiau lyso.

Kai vėliau generolas leitenantas Zamercevas tardė Josefą bandydamas iškvosti, kur paslėptas liūtas, Josefas vis norėjo pasakoti apie aligatorius ir hipopotamus, apie tai, kaip bombos pasipylė ant palmių sodo, ir jie tada supratę, kad teks „išlaisvinti“ kuo daugiau gyvūnų. Zamercevas žvilgtelėjo į jį, pasisuko į vengrų vertėją, kažką sušnibždėjo, ir vertėjas Josefo paklausė:

– Negi jums tikrai atrodė tokia gera mintis paleisti laisvėn liūtus ir panteras, pumas ir vilkus?

Josefas žinojo, kad Zamercevas juo netiki, kad nekaltina jo perdėtu sentimentalumu, veikiau įtaria, jog vyrukas meluoja arba taip pat kvaištelėjo, neatlaikęs apgulties ir Šandoro dudenimo. Tam tikra prasme Zamercevas buvo teisus, nes Šandorą su Josefu leistis per žvėryną ir atidarinėti narvus paskatino ne tiek tai, kas nutiko aligatoriams, kiek sovietų kareivių, raitų Zamercevo vyrų, pasirodymas.

Atjoję šie pareikalavo, kad prižiūrėtojai pirmiausia paleistų vilką, paskui leopardą, tada tigrą, o kareiviai galėtų medžioti tas išbadėjusias būtybes, neįstengiančias ne tik bėgti, bet ir paeiti, kad jie galėtų pasivaikyti juos ant pailsintų arklių, su kariška amunicija, kvatodami girtu juoku

Atjoję šie pareikalavo, kad prižiūrėtojai pirmiausia paleistų vilką, paskui leopardą, tada tigrą, o kareiviai galėtų medžioti tas išbadėjusias būtybes, neįstengiančias ne tik bėgti, bet ir paeiti, kad jie galėtų pasivaikyti juos ant pailsintų arklių, su kariška amunicija, kvatodami girtu juoku, dvigubai kuoktelėję nuo to, ką karas atėmė, ir nuo to, ką jiems leido.

Zoologijos sodo prižiūrėtojai tą vakarą vaišinosi šampanu, radę visą dėžę brangaus gėrimo vienoje iš didelių medinių užrakintų dėžių, Telekio paliktų kabinete, ir keletą sandarių skardinių ikrų bei dėžutę prabangių cigarų.

Šandoras išdalijo butelius, skardines ir degtukus Josefui, Gergėjui ir Žuži. Jie visi buvo tokie alkani, taip išsekinti baimės dėl to, kas gali nutikti kitą savaitę arba rytoj, gal net kitą akimirką, kad nedelsdami iššovė kamščius ir ėmė kliukinti šampaną, stengdamiesi nusiplauti šaltį ir baimę, ir aplinkui iškritusius negyvus žvėris, tarsi susikaupę pajėgtų justi vien skonį ant liežuvio ir apie nieką daugiau negalvoti.

Suprantama, sumanė tai Šandoras. Tai jis, ištuštinęs antrą butelį šampano ir nė nepalietęs ikrų, žiūrėdamas į juos visus, sušalusiais krumpliais, krūpčiojančius nuo dar vieno sprogimo ar ginklų tratėjimo, ar nuo neskubriai besileidžiančių signalinių raketų, krintančių tokia kreiva trajektorija, jog regėjosi, tarsi dangus būtų trūkęs ir suvirintas, – nusprendė įgyvendinti šį planą.

Tad tą naktį per zoologijos sodą juos vedė ne meilė, ne logika, o girtos galvos. Žvangindami raktais, nukabintais nuo Telekio sienų, žengdami pro beždžionių narvus, – daugelis jų prišalo prie grotų, įsitvėrusios jų, kai įveikė šaltis, galvos nusviro ant pečių ir jos palaimingai nugrimzdo į paskutinio miego šilumą; ir pro tropinių paukščių buveinę, kur ant susitraukusių kūnelių jau bluko ryškiaspalvės plunksnos, šerkšnas aptraukė galveles sparnuočių, įsipynusių aukštai tinkluose, kur jie pakilo taip arti saulės, kad arčiau jau niekuomet nepakils; ir pro akvariumą, kur kažkas, ko jau nebėra, gal Marti, sudaužė stiklą ir bandė iškapoti iš ledo žuvis – ar beviltiškai mėgindama sugrąžinti jas į gyvenimą, ar tiesiog norėdama suvalgyti, – šito niekas nesužinos.

Galų gale tai tikrai buvo ne tiek apgalvoti veiksmai, kiek šventė, akimirka, įkvėpta daugiau ne proto ar tikslo, o pasimėgavimo tuo, kaip plačiai atsiveria narvas ir iš jo liuokteli, iššliaužia, išvinguriuoja ar išskrenda dar koks nors likęs gyvas padaras, tuo metu jie visi keturi maukė šampaną ir strapaliojo aplink, džiugiai susijaudinę puldavo prie kito narvo, pasinėrę į tikrą užraktų, dėl kurių iki šiol taip drebėdavo, triuškinimo orgiją. Ir kai visa buvo baigta, kai neliko ko atidaryti, neliko nė vieno neišlaisvinto gyvūno, Gergėjas ir Žuži išsivadavo patys. Valso žingsniu jie išvingiavo pro priekinius vartus, pasitikdami perspėjimo šūksnius, trūksmingą juoką, kulkosvaidžių ugnies krušą.

 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

Dvigubas Fidelis: ką nuo savo tautos slėpė komandantė

Sportas

Drama Taline – Madrido „Atletico“ po pratęsimo nukovė „Real“ ir iškovojo Supertaurę

Gyvenimas

Kojos lūžis apsaugojo nuo vėžio: įspūdingas lietuvės pasakojimas apie Nyderlandų sveikatos apsaugą

Sportas

„Sevilla“ treneris įvertino LFF stadioną ir Vilniaus „Žalgirio“ lygį

Aktualu

Dėl viaduko katastrofos Italijos premjeras skelbia nepaprastąją padėtį, vis dar skaičiuojamos aukos

Vardai

Ieva Zasimauskaitė – apie planuojamą antrą vestuvių šventę ir nelengvas santuokos pamokas

Interviu Kultūra

Iliustruotoja Aušra Kiudulaitė: „Laimė yra kai ne nelaimė“

Verslas

Unikalus pasiūlymas: parduodami rekonstruoti teismo rūmai

Mokslas.IT

Filme „Titanikas“ J.Cameronas laivo tragediją pavaizdavo itin tiksliai, išskyrus vieną detalę

Verslas

Parduodamas stilingas namelis su vaizdu į jūrą: vaizdai prieš ir po

Vardai

Natalijos Bunkės sūnus per Žolinę atšventė 7-ąjį gimtadienį: šventė pajūryje subūrė visą šeimą

Vardai

Brazilijos futbolo legenda Pele pardavė atostogų namą Niujorke, pirktą prieš 40 metų

Gazas

Mokslininkai surado būdą, kaip elektromobilius per kelias minutes užpildyti degalinėse

Spalvingos gamtos gėrybės

Mokslas.IT

Kaip išauklėti kovai auklėja žmones Prancūzijoje

Aktualu

Kelią Vilnius–Pabradė užblokavo nuvirtęs vilkikas

24sek

Jono Valančiūno gudrus dėjimas – antras tarp gražiausių „Raptors“ sezono epizodų

Verslas

Naujoji Zelandija uždraudė užsieniečiams šalyje įsigyti nekilnojamojo turto

LT 100 Aktualu

Kenčiantys beržai ir į darbą neinantys Jonai: kaip lietuviai vasaros šventes seniau šventė

Gyvenimas

Itin reta liga sergančiam Deimantui būtina kepenų transplantacija: šeima laukia žinių – priims lenkai ar vokiečiai

Naujienos

Aktualu

Dvigubas Fidelis: ką nuo savo tautos slėpė komandantė

Sportas

Drama Taline – Madrido „Atletico“ po pratęsimo nukovė „Real“ ir iškovojo Supertaurę

Gyvenimas

Kojos lūžis apsaugojo nuo vėžio: įspūdingas lietuvės pasakojimas apie Nyderlandų sveikatos apsaugą

Sportas

„Sevilla“ treneris įvertino LFF stadioną ir Vilniaus „Žalgirio“ lygį

Aktualu

Dėl viaduko katastrofos Italijos premjeras skelbia nepaprastąją padėtį, vis dar skaičiuojamos aukos

Vardai

Ieva Zasimauskaitė – apie planuojamą antrą vestuvių šventę ir nelengvas santuokos pamokas

Interviu Kultūra

Iliustruotoja Aušra Kiudulaitė: „Laimė yra kai ne nelaimė“

Verslas

Unikalus pasiūlymas: parduodami rekonstruoti teismo rūmai

Mokslas.IT

Filme „Titanikas“ J.Cameronas laivo tragediją pavaizdavo itin tiksliai, išskyrus vieną detalę

Verslas

Parduodamas stilingas namelis su vaizdu į jūrą: vaizdai prieš ir po

Vardai

Natalijos Bunkės sūnus per Žolinę atšventė 7-ąjį gimtadienį: šventė pajūryje subūrė visą šeimą

Vardai

Brazilijos futbolo legenda Pele pardavė atostogų namą Niujorke, pirktą prieš 40 metų

Gazas

Mokslininkai surado būdą, kaip elektromobilius per kelias minutes užpildyti degalinėse

Spalvingos gamtos gėrybės

Mokslas.IT

Kaip išauklėti kovai auklėja žmones Prancūzijoje

Aktualu

Kelią Vilnius–Pabradė užblokavo nuvirtęs vilkikas

24sek

Jono Valančiūno gudrus dėjimas – antras tarp gražiausių „Raptors“ sezono epizodų

Verslas

Naujoji Zelandija uždraudė užsieniečiams šalyje įsigyti nekilnojamojo turto

LT 100 Aktualu

Kenčiantys beržai ir į darbą neinantys Jonai: kaip lietuviai vasaros šventes seniau šventė

Gyvenimas

Itin reta liga sergančiam Deimantui būtina kepenų transplantacija: šeima laukia žinių – priims lenkai ar vokiečiai

Vardai

Atgal į mokyklą