Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2020 02 07, 17:18

Buvęs kriminalistas ėmėsi detektyvinės literatūros

Buvęs kriminalinės policijos pareigūnas Vilius Mačiliūnas sėdo rašyti detektyvų ir dabar išleidžia net dvi knygas. Autorius teigia, kad detektyve tikroviškumas svarbiau, negu išmonė, bet ji – būtinas priedas, nes istorija negali būti „sausa“. Vis dėlto buvę kolegos savęs nesuras, patikina detektyvinės literatūros debiutantas. Viliaus Mačiliūno detektyvus: apysaką „9“ ir romaną „Blondinė gaus ko nori“ – išleidžia asociacija „Slinktys“.
84385537_161033908665995_5714119014238650368_n
Asmeninio archyvo nuotr./Vilius Mačiliūnas
Temos: 1 Literatūra

–Iš kur jūsų knygų siužetai – fantazija ar paimti iš gyvenimo, jūsų darbo praktikos?

–Sugalvoti siužetą kokiai nors istorijai man nekyla jokių problemų. Jis gali kilti, tarkime, tiesiog išvydus katiną, šokantį nuo tvoros. Mintys aplanko netikėtai, ir tada siužetą galima vystyti toliau. Jei norėčiau surašyti visas sugalvotas istorijas, turbūt neužtektų viso gyvenimo, bet manau, kad panaudoti tikras gyvenimiškas situacijas gerokai įdomiau, o kartu jas įdomiai pateikti yra didesnis iššūkis, nei sukurti gražią pasaką.

Kiekvieną tikrą istoriją skirtingi pasakotojai papasakos skirtingai. Jei kalbėsime apie tikrą detektyvinę istoriją, tai negalima visko atkartoti žodis žodin, nes tada jau būtų „sausa baudžiamoji byla. Vadinasi, mes galėsime siųsti ją į teismą ir priimti nuosprendį. Net ir publicistinėse laidose televizijoje žurnalistai apie nusikaltimą galėtų papasakoti per penkias minutes, bet tokia laida užtrunka apie valandą.

Tikrasis tyrimas nėra tai, ką matome televizorių ekranuose, tai – begalė įtempto kruopštaus darbo, bendravimo, rašymo.

Todėl ir savo istorijas turiu pagražinti, padailinti, nes kitaip išeitų: įvyko vagystė, atvažiavo kriminalistai, apžiūrėjo įvykio vietą. Po to sektų ilgiausias skyrius apmąstymų, pokalbių, sulaikymas, o toliau – nuobodžiausios skaitytojams pasikartojančios apklausos.

Tikrasis tyrimas nėra tai, ką matome televizorių ekranuose, tai – begalė įtempto kruopštaus darbo, bendravimo, rašymo. Tik iš pirmo žvilgsnio tai atrodo romantiška.

Tačiau kriminalistas be fantazijos taip pat sunkiai įsivaizduojamas. Jis turi įsivaizduoti, kaip viskas vyko ir numatyti kas vyks.

–Kada ir kodėl sumanėte pradėti rašyti detektyvines istorijas?

–Kodėl detektyvinės istorijos? Galbūt todėl, kad tai – žanras, kuriame vis dėlto esu profesionalas. Žinau, kaip dirba pareigūnai, kokia jų kasdienybė, ką gali atlikti ir kokie jų sugebėjimai

Kokia buvo kūrybinė pradžia?

–Rašyti pradėjau dar mokykloje. Tiesa, tos „keverzonės buvo tik rašymai sau, niekur neišėję iš mano kambario. Mokykloje man patiko lietuvių kalbos pamokos, kai tekdavo rašyti rašinius, nes man tai būdavo proga pagerinti savo pažymius. Eilėraščių nerašiau, nelabai juos ir mėgau, tačiau tiek mokyklos laikais, tiek dabar mėgstu kurti eiliuotus humoristinius pasveikinimus pažįstamiesiems.

Darbo užrašų neturi ir nenaudoja

Ar detektyvams naudojate savo darbinius įrašus?

–Niekada nemėgau vesti darbo užrašų ir planuotis. Iš mūsų to reikalavo, tačiau visi planai greit sugriūdavo atsitikus kokiam nors įvykiui. Įvairius darbo užrašus darbuotojai turėdavo tik tam, kad parodytų vadovui. Žinoma, užrašų knygelė su pavardėmis, adresais ar telefonų numeriais niekada netrukdo net jei ir atrodo, kad viską atsimeni. Jokių darbo užrašų nesu pasilikęs, nes jei šiais laikais, kai asmens duomenų saugumas pirmoje vietoje, tie užrašai kur nors dingtų... (Šypsosi.)

Tiesiog įdomios istorijos išlieka atminty visam laikui, o kadangi aš nesiruošiu viešinti tikrų asmenų, o įvykių atkartoti, jokiais užrašais nesiremiu. Aš savo tarnybos metu bendravau su daugybe žmonių, todėl papasakojus istoriją be jokių pagražinimų nenorėčiau, kad po to kas nors nukentėtų.

Ar pirma sugalvojate detektyvinį siužetą nuo pradžios iki pabaigos, tada rašote, ar daugiau improvizuojate?

–Norint, kad viskas vyktų sklandžiai, viską reikia apmąstyti nuo pradžių iki galo, be to, kaip sakiau, aš vis dėlto esu šios srities specialistas, kažkiek remiuosi prisiminimais, todėl istorija turi pradžią, turi siužetą, turi pabaigą, tačiau berašant gali kilti kokia nors puiki mintis, kuri papuoštų kūrinį, taip pat juk kūrinyje galima supinti ir keletą istorijų.

Retkarčiais nusikaltimą padariusio asmens gali būti gaila labiau, nei nukentėjusiojo.

Skaitydami detektyvus skaitytojai bando nuspėti, kuo jie baigiasi. Ar jums svarbiau sudėtingai įmenama mįslė, ar kiti dalykai – herojų charakteriai, siužeto vingiai, pasakojimo vaizdingumas ir taip toliau?

–Manau, daugeliui dabar svarbu greitas veiksmas. Taip mus verčia greitas gyvenimo tempas, kai žmonės tiesiog lekia ir sunkiai visur suspėja. Galbūt į charakterius skaitytojas mažiau kreipia dėmesį. Jei siužete bus per ilgai užsižaidžiama charakteriais, tikriausiai daugelis tiesiog numes knygą į šoną.

Tačiau koks detektyvas be žmogaus charakterio? Retkarčiais nusikaltimą padariusio asmens gali būti gaila labiau, nei nukentėjusiojo.

Nežinau, kaip man pavyko, spręs skaitytojai, tačiau savo kūriniuose turėjau parodyti ir veikėjų charakterį. Kartais vienokį, kartais kitokį

Kai kurie skaičiusieji mano ką tik išleistas knygas galėjo lengvai nuspėti istorijos pabaigą, kitiems tai buvo visai netikėta. Kiekvienam skirtingai.

Koks jūsų rašymo ritmas – kasdien ryte sėdate prie rašomojo stalo ar tik tada, kai užplūsta kūrybinės mintys?

–Nesu profesionalus rašytojas, ir kūryba nėra mano vienintelis užsiėmimas, be to, rytas nėra kūrybai tinkamas metas. Rašau ne kiekvieną dieną, o kai yra noras. Nors kūrybinių minčių kyla dienos metu, bet geriausias laikas išreikšti mintis – vėlus vakaras, kai šeimyna miega. Dažniausiai rašau nuo 23 valandos ir, jei yra minčių, galiu užtrukti ir iki keturių ryto.

Visuomet buvau gana tylus ir kuklus žmogus“

Ar dirbdamas kriminalinėje policijoje, pats skaitydavote detektyvus, ar atrodydavo, kad juose per daug rašytojų išmonės ir per mažai tikroviškumo?

–Prisipažinsiu, detektyvų tarnybos metu neskaičiau. Jų užtekdavo ir gyvenime, darbo metu. Laisvalaikiu norėdavosi daugiau atsipūsti ir pailsėti, todėl man labiau patiko knygos apie keliones, kitas šalis, jų kultūrą. Patinka istorija, geografija.

Kas pačiam svarbiau, pradėjus rašyti detektyvines istorijas – išmonė ar tikroviškumas ir kodėl?

–Detektyve vienareikšmiškai svarbiau tikroviškumas. Jei tai yra pareigūnas, jis privalo daryti tai, kas priimta pareigūnui. Jis ir knygoje, ir filme turi kalbėti ir atrodyti kaip pareigūnas. Tačiau istorija negali būti „sausa“, nes, kaip minėjau, tai yra grožinė, o ne dokumentinė knyga. Ji privalo būti pagražinta, padailinta, kad sudomintų skaitytoją. Išmonė gali būti tik kaip priedas prie istorijos, bet, kaip sakiau, mano istorijos nėra faktų atkartojimas, tai – jų visuma ar bent jau realiai galėjusi nutikti gyvenime.

Kaip į jūsų norą kurti detektyvus reaguoja artimieji, buvę kolegos?

–Jei kalbėsim apie kolegų reakciją, tai daugeliui sužinojus apie mano pasirodžiusias knygas bus labai netikėta. (Šypsosi.)

Bent jau kol kas nelabai kas įtaria, kad tuo užsiėmiau, ir pirmosiose knygose nė vienas jų savęs nesuras. Tiesa, pasikalbėdavome, kad būtų visai įdomu parašyti apie įdomesnius įvykius, kuriuos būtų neprošal pateikti ir su humoru.

O artimieji, manau, tikėjosi, kad vieną dieną gali pasirodyti ir mano knyga, neslėpau to noro, bet nesu plepys, kad kam nors girčiausi, kol nėra rezultato, tad mano knygų pasirodymas kai kam bus staigmena.

Kas yra pirmieji jūsų knygų skaitytojai?

–Pirmoji mano skaitytoja, žinoma, žmona, kuri susipažįsta su mano pirminiu variantu ir išsako savo nuomonę. Kartais jos išsakyta mintis gali kai ką pakoreguoti. Pats parašiau, perskaičiau, ir man atrodo viskas aišku. Perskaitė ji, o suprato viską kitaip. Vadinasi, ir skaitytojas gali ne taip suprasti. Tada vėl dirbu prie kūrinio. Mano žmona – tikrai didesnė skaitytoja, negu aš.

Gal turite minčių rašyti dokumentines istorijas ar savo, kaip kriminalisto, autobiografinę knygą?

–Buvusių pareigūnų dokumentinių knygų yra ne viena. Aš pats nebuvau toks svarbus vidaus reikalų sistemos pareigūnas, kad imčiau rašyti konkrečius atsiminimus, aprašinėčiau bylas, o tuo labiau – biografiją.

Visuomet buvau gana tylus ir kuklus žmogus, norėdavau likti mažiau pastebimas, tačiau tirtų bylų tikrų istorijų su pagražinimais galima laukti.

Štai ir mano netrukus pasirodysiančios naujos knygos „Blondinė gaus ko nori“ pagrindinė veikėja – ne tyrėja, ne privati detektyvė, o paprasčiausia moteris ne savo noru pakliuvusi į detektyvinę istoriją, tiesiog pati stengiasi sužinoti tiesą kodėl ji pateko į tokią situaciją. Primityvios sąlygos, jokios pagalbos, bet juk su tuo pačiu susiduria ir eiliniai pareigūnai, kurie atvykę į nusikaltimo vietą dažniausiai į pagalbą pasitelkia tik savo išmonę.

Visuomet buvau gana tylus ir kuklus žmogus, norėdavau likti mažiau pastebimas, tačiau tirtų bylų tikrų istorijų su pagražinimais galima laukti.

Pomėgiai nesusiję su detektyvais

Kokių turite laisvalaikio pomėgių?

–Galbūt daug kam pasirodytų, kad ir pomėgiai turėtų būti susiję su detektyvais, skaitymu ar kūryba, bet aš turiu ir daug kitų visiškai nepanašių.

Didžiausia mano aistra – sportas, be kurio neįsivaizduoju gyvenimo. Žiema su sniegu – mėgstamiausias metų laikas. Patinka slidinėti, todėl beveik kiekvienais metais su šeima vykstame į kalnus.

Pagrindinis mano televizoriaus kanalas – „Eurosport“. Nesu tipiškas lietuvis, besidomintis tradiciniu sportu krepšiniu. Žinoma žiūriu ir jį, bet rečiau. Labiau mėgstu žiemos sportą, ypač šuolius nuo tramplyno, biatloną, kalnų slidinėjimą, ledo ritulį, o taip pat esu amerikietiškojo futbolo, regbio, futbolo, kriketo gerbėjas. Pastoviai lankausi stadionuose.

Vykau į tris Pasaulio regbio, tris Pasaulio slidinėjimo čempionatus. Kolekcionuoju sporto ženkliukus. Apie sportą galiu tikrai ilgai šnekėti.

Patinka keliauti, tačiau ir mano kelionės nėra tradicinės, kaip daugelio lietuvių. Manęs netraukia gulėjimas paplūdymyje ar prie baseino. Nemėgstu viešbučių, kuriuose „viskas įskaičiuota“.

Dažniausiai suderinu savo keliones su kokiais nors sporto renginiais, net nesvarbu, kokiais. Tiesiog tai duoda galimybę susipažinti ne tik su tos vietos istorija, kultūra, bet ir apsilankyti sporto varžybose.

Jau keletą metų su „Pelėdų“ komanda dalyvauju „Auksinio proto“ žaidimuose. Nacionalinėje viktorinoje pernai metais Kaune patekau į keturiasdešimtuką. Pomėgiai ne privalo būti susiję su užsiimama veikla. Manau, kad mokytojas, muzikantas, policininkas ar sportininkas turi atsikvėpti nuo supančios rutinos. Žinoma, visada naudinga pasidomėti savo profesijos naujovėmis, tačiau užsidarius vienoje srityje, būtų apribotas akiratis, o man įdomi ir istorija, kultūra, geografija, todėl baigęs tarnybą policijoje studijavau turizmo ir viešbučių vadybą.

Kokie nauji kūrybiniai sumanymai yra šiuo metu laukia savo eilės?

–Minčių ką nors sukurti yra tikrai daug. Esu parašęs ne vieną kūrinį, kurie yra mano kompiuteryje, bet tiesiog kol nėra ko nors apčiuopiamo, nenoriu skelbti.

Netikėtumai ir intriguojantys siužetų vingiai

Viliaus Mačiliūno detektyvinė apysaka „9” pasakoja, kaip į pagrindinės knygos veikėjos Faustos asmeninį gyvenimą įsibrauna svetimas žmogus, kuris apie ją žino beveik viską, ją persekioja ir nepalieka ramybėje. Tas visažinis įsibrovėlis – mažas mielas berniukas, su kuriuo smagu bendrauti. Fausta nė neįtaria, į kokias vienos vasaros pinkles jis gali įtraukti. Knygos siužetas pasižymi dinamiškumu, švelnia mistika, pagavia intriga.

O detektyviniame romane „Blondinė gaus ko nori” intriguojančio siužeto vingiai, netikėtos situacijos, kupinos įtampos, erotikos scenos įtraukia skaitytoją į veiksmą ir nepaleidžia iki pat jo atomazgos. Drauge su pagrindine knygos veikėja Maja narpliodami dingusio asmens bylą pasineriama į painias žadą gniaužiančias paieškas ir laukiame netikėtos pabaigos.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą