15min be reklamos
2022 01 14, 09:29

Čekų rašytojas Jáchymas Topolis: „Rašydamas jaučiuosi kaip bebras, iš pušies išgraužiantis degtuką“

Sausio pabaigoje Lietuvoje lankysis vienas svarbiausių čekų prozos kūrėjų Jáchymas Topolis. Ką tik pasirodė pirmoji autoriaus knyga lietuvių kalba „Jautrus žmogus“ („Aukso žuvys“).
Jáchymas Topolis
Jáchymas Topolis / Jiří Věrčák nuotr.
Temos: 2 Knygos Literatūra

Šį Čekijos literatūros premija įvertintą romaną autorius pristatys susitikimuose su skaitytojais sausio 26 d. MO muziejuje Vilniuje ir sausio 27 d. Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje Kaune.
Romanas išleistas knygų serijoje „Keliautojai laiku“. Jo leidybą parėmė Čekijos Respublikos kultūros ministerija ir ES programa „Kūrybiška Europa“.

Kviečiame iš arčiau susipažinti su Jáchymu Topoliu.

Jáchymas Topolis – čekų prozininkas, poetas, dainų tekstų autorius ir žurnalistas. Jis yra Čekijos valstybinės literatūros premijos (2017 m.) laureatas, jauniausias prestižine Jaroslavo Seiferto premija įvertintas čekų autorius (2010 m.), Egono Hostovskio (1995 m.) ir Tomo Stoppardo (1988 m.) premijų ir kitų tarptautinių apdovanojimų laureatas. J. Topolio knygos išverstos į daugiau nei dešimtį kalbų, įskaitant vokiečių, anglų, lenkų, ispanų, bulgarų, rusų, norvegų. Autorius – ryški 9-ojo XX a. dešimtmečio Čekoslovakijos disento ir ankstyvųjų porevoliucinių Čekijos atgimimo metų asmenybė, vaidinanti svarbų vaidmenį ir dabartinėje Čekijos pilietinėje visuomenėje.

Disentas, pogrindis, savilaida

Gimęs 1962 m., poeto ir dramaturgo Josefo Topolio sūnus ir rašytojo Karelo Schulzo anūkas užaugo režimo oponentų ir menininkų aplinkoje. J. Topolio literatūrinės ambicijos brendo nelaisvoje valstybėje, nuo mokyklos suolo patiriamų represijų, tačiau ir savotiškos bohemiškos laisvės terpėje. Šios patirtys ir galybė perskaitytų knygų, pasak jo paties, jį formavo labiau nei garsūs giminaičiai: „Jaunystėje tikslingai neskaičiau nei tėvo dramų, nei kiekvienoje šalies bibliotekoje esančio senelio romano „Akmuo ir skausmas“. Nesitikiu, kad išaugusios dukros skaitys mano romanus. Su giminėmis gyveni kasdienybę – kepi dešreles, perki marškinėlius, o ne diskutuoji apie jų kūrybą,“ – yra sakęs autorius.

Jaunystės metais, praleistais Prahos intelektualų undergrounde, J. Topolis buvo labiausiai žinomas kaip poetas, rašęs tekstus alternatyviosios muzikos grupėms – savajai „Národní třída“ ir jaunesniojo brolio Filipo Topolio „Psí vojáci“, vėliau atlikėjai Monikai Načevai. Pogrindyje išleistos 6 jo eilėraščių knygos, o dabartiniam skaitytojui J. Topolio poezija geriausiai žinoma iš vėlesnių rinkinių „Myliu tave beprotiškai“ (1988, 1991) ir „Antradienį bus karas“ (1992).

J. Topolio pogrindinė veikla neapsiribojo vien sava kūryba, visą 9-ąjį dešimtmetį jis buvo aktyvus savilaidos leidėjas ir redaktorius. Dėl šeimos ir savo paties pažiūrų bei pogrindinės veiklos negalėjo studijuoti – dirbo kūriku, sandėlininku, krovėju, vėliau, kaip ir dauguma to laikotarpio disidentų, gavo psichinės negalios pažymėjimą. Nuo ankstyvos jaunystės dalyvavo vėliau prezidentu tapusio Vaclavo Havelo ir jo aplinkos veikloje, 1980 m. pasirašė antisovietinį manifestą „Chartija 77“.

Knyga „Jautrus žmogus“
Knyga „Jautrus žmogus“

Nuo išgalvotų prie tikrų siužetų

Revoliucijos metu ir 10-ajame dešimtmetyje J. Topolis pasinėrė į žurnalistinę veiklą: tapo iki šiol leidžiamo kultūros žurnalo „Revolver Revue“ vienu iš įkūrėju ir vyriausiuoju redaktoriumi (iki 1993 m.), nuo 1990 m. dalyvavo įkuriant politikos savaitraštį „Respekt“, kuriame dirbo iki 2009 m., vėliau rašė dienraščiui „Lidové noviny“. 1996 m. pradėjo etnologijos studijas, kurių taip ir nebaigė, tyrinėjo indėnų padavimus ir išleido jų vertimų rinkinį „Erškėčių mergelė“ (1997).

Nuo 2011 m. J. Topolis yra Prahoje veikiančios Vaclavo Havelo bibliotekos (politiko ir dramaturgo politinį ir literatūrinį palikimą tvarkančios organizacijos) programų direktorius. 2017 m. Čekijos Gynybos ministerija suteikė J. Topoliui apdovanojimą už savilaidos platinimą ir pasipriešinimą komunistiniam režimui.

„Savo veikėjus myliu, bet gyventi su jais nenorėčiau“

Žinomiausia ir kultine tapo J. Topolio 1994 m. išleista pirmoji prozos knyga – romanas „Sesuo“. Daugelis iki šiol jį laiko nepralenktu „beprotiškojo“ 10-ojo dešimtmečio opusu Čekijos literatūroje. Skaitytojų ir kritikų įvertintas „kartos romanas“ savo tematika atspindėjo apsivertusį tuometinės Vidurio Europos ir jos žmonių pasaulį, o gaivališka, neliteratūriška, bet sultinga ir turtinga kalba išliko autoriaus atpažinimo ženklu iki šiol. J. Topolis sako, kad jam pasisekė, jog socializmo laikais teko dirbti įvairius „paprastus“ darbus, pabuvoti kalėjime ir psichiatrinėje ligoninėje – jo kalba susiformavusi būtent ten.

Po „Sesers“ sekė novelės „Išvyka į stoties halę“, „Angelas“ (1995). Šio laikotarpio J. Topolio proza apgyvendinta neramių, ties tamsos riba balansuojančių, bet savitai dvasingų veikėjų. Autorius jų neidealizuoja, nors jie jam artimi, surinkti įvairiuose gyvenimo etapuose, trečios kategorijos baruose, statybose, neturistinės Prahos landynėse ir neidiliškame kaime.

„Knygos – ne prostitutės, nesiekia bet kokia kaina atrodyti gerai“

Ir vėlesnė J. Topolio proza „Nakties darbai“ (2001), „Skalauti degutu“ (2005), „Sovietinių herojų supermarketas“ (2007), „Šalta žeme“ (2009) remiasi autoriaus vaikystėje ir jaunystėje su draugais ir broliu Filipu, vėliau tapusiu garsiu muzikantu, patirtų nuotykių refleksijomis ir vėlesnėmis žurnalistinėmis patirtimis. J. Topolio kūryba nesiekia būti madinga ar kiekvienam prieinama. Ji pilna šiurkščios realybės ir dar šiurkštesnių fantazijų, karčios tiesos ir dažnai pasižymi sunkiai išnarpliojamu naratyvu, tad skaitytojų būna arba mylima, arba nekenčiama, ir gyvai aptariama literatūrinėje šalies aplinkoje.

Autoriaus teigimu, jam nesvarbu, ar jis išleidžia knygą kartą per dvejus ar aštuonerius metus: „Laikausi romantinio supratimo, kad knyga pirmiausia subręsta mano galvoje, o po to esu įpareigotas kažkaip ją išguldyti ant popieriaus“. Jis teigia su kiekviena knyga mėginantis pažaboti savo stilių, taigi nebepiktnaudžiauja iš L. F. Célino ir B. Hrabalo paveldėtais tritaškiais, siaurina pasakojimo vagą. J. Topolis šaiposi, kai kritikai mano jį rašant „lengvai“, nors iš tiesų savo tekstus jis ilgai perrašinėja, trumpina, taiso, negailestingai išmesdamas daugiau teksto, nei lieka knygose: „Rašydamas jaučiuosi kaip bebras, iš rąsto išgraužiantis degtuką“.

„Išgyvenus tiek mirčių šeimoje, man beliko tik tapti humoristu“

Paskutinysis romanas „Jautrus žmogus“ (2017 m.) sulaukė didelio populiarumo ir net sukėlė viešas politines diskusijas. Buvęs Čekijos Prezidentas Vaclavas Klausas ir jo bendraminčiai aštriai sureagavo į knygos išleidimo proga J. Topolio duotą interviu, kuriame juos papiktinęs autoriaus pasipūtimas ir „paprasto žmogaus“ niekinimas. Garsaus politiko polemika netapo literatūriniu įvykiu: jis tiesiog pasinaudojo proga sukelti rietenas su „Prahos kavine“ (taip Čekijoje apibūdinama didžiųjų miestų liberalų, „havelistų“, intelektualų ir pažangiosios kairės pažiūrų aplinka).

Autoriui prikaišiotas jo aplinkai būdingas elitiškumas ir tai, kaip kategoriškai jis pasmerkė homo sovieticus, jo laikus ir reliktus. Užkliuvo ir J. Topolio tvirtinimas, kad čekų tauta skęsta alkoholizme ir istoriniame užmaršume. Galima spėti, kad iš tiesų V. Klausą suerzino romane išjuoktas dabartinis Čekijos Prezidentas Milošas Zemanas, pabrėžtos Rusijos keliamos grėsmės, o labiausiai turbūt pats autorius, tapęs politinio V. Klauso oponento V. Havelo aplinkos emblema. „Mano knygos tikrai nepaglosto, jos negali patikti visiems. Vietoje to, kad padėtų išsivaduoti nuo nerimo, jos tą nerimą paaštrina“, – taip J. Topolis yra atsakęs į klausimą, kodėl jo prozoje trūksta teigiamų veikėjų ir emocijų.

Kontraversiški mirties ir ligos motyvai, moraliai degradavę veikėjai ir tai, kad autorius savo skaitytojų nevengia nuvesti į nusikaltimais ir blogiu prisisunkusią aplinką, į romaną atkeliavo iš sunkių autoriaus patirčių, kai vienas po kito mirė artimieji. Bet jis tvirtina, kad jo knyga – netgi linksma ir komiška ir kad netektys suteikė keistą postūmį užbaigti ir išleisti „Jautrų žmogų“.

Knygos teatro scenoje ir kino ekranuose

Visuomet domėjęsis ne tik muzika, bet ir teatru, J. Topolis yra ir kelių dramų bei filmų scenarijų autorius. Romanas „Jautrus žmogus“ buvo pritaikytas vieno Prahos teatro scenai, pagal jį kuriamas filmo scenarijus. Vienas iš žinomiausių čekų kino režisierių Vladimíras Michálekas adaptavo J. Topolio kūrinius (pavyzdžiui, „Angelas. Išėjimas“, 2000). Pagal paties autoriaus scenarijų sukurtas Víto Pancířo filmas „Sesuo“.

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą