Knygoje „Keistuolių klubas“ Petra Soukupová gvildena temą, kurios aktualumas išlieka nepavaldus laikmečiams. „Net jei jaučiatės keisti, esate šaunūs. Nesate vieni. Ir jūs taip pat galite susirasti nuostabių draugų bei kartu patirti neužmirštamų nuotykių“, – jaunąją kartą motyvuoja viena populiariausių šiuolaikinių čekų rašytojų.
– Kada atradote aistrą rašyti?
– Vaikystėje svajojau būti dailininke. Bet kai man buvo apie dešimt metų, supratau, kad negaliu būti dailininke, nes nemoku taip gerai piešti, kaip reikėtų.
Taip pat labai mėgau skaityti. Ir kuo daugiau skaičiau, tuo labiau norėjau rašyti pati. Tad nusprendžiau tapti rašytoja. Ilgus metus rašiau dienoraštį ir trumpas noveles.
– Kaip apibūdintumėte savo rašymo stilių?
– Mano rašymo stilius yra labai racionalus ir tiesmukas. Nelaukiu įkvėpimo ir rašymą vertinu kaip darbą. Kai žinau, ką turiu rašyti, tiesiog atsisėdu ir rašau. Įprastai nusistatau dienos normą, kiek turiu parašyti, ir dažniausiai man pavyksta jos laikytis.
– Kas jus paskatino parašyti knygą „Keistuolių klubas“?
– Iš pradžių pagal užsakymą parašiau apsakymą apie Milą ir Katją. Tačiau šie personažai man taip patiko, kad nusprendžiau sugalvoti dar du veikėjus ir parašyti visą knygą.
– Kodėl pasirinkote rašyti apie „keistus“, socialiai atskirtus vaikus? Kokią žinutę norėjote perduoti jauniesiems skaitytojams?
– Kadangi pati vaikystėje dažnai jaučiausi kaip keistas vaikas, norėjau parašyti knygą vaikams, kurioje herojai būtų keisti, bet vis tiek patirtų smagių, neįtikėtinų nuotykių.
Mano knygos pagrindinė mintis yra aiški: net jei jaučiatės keisti, esate šaunūs. Nesate vieni. Ir jūs taip pat galite susirasti nuostabių draugų bei kartu patirti neužmirštamų nuotykių.
– Ar manote, kad šiuolaikiniai vaikai dažnai jaučiasi „kitokie“? Kaip visuomenė turėtų į tai reaguoti?
– Manau, kad tai nėra susiję su konkrečiu laikmečiu. Visada atsiras kas nors, kas jausis keistas. Bet taip, tikrai skiriasi tai, kaip į tai reaguoja visuomenė – tikiuosi, kad šiandien jau geriau ir jautriau nei anksčiau.
– Knygoje keturi pagrindiniai veikėjai yra labai skirtingi, bet kiekvienas unikalus. Ar jie turi prototipus?
– Katja ir Petras labiausiai paremti mano pačios prisiminimais. Kaip ir Katja, aš mėgau skaityti, nemokėjau bendrauti su žmonėmis ir jaučiausi stora... Kaip ir Petras, vaikystėje turėjau lakią vaizduotę ir bijodavau naktimis. O kiti keistuoliai – Mila ir Frankas – yra labiau išgalvoti.
– Ar buvo sunku rašyti vaikų balsu? Kaip pavyko perteikti jų kalbą autentiškai?
– Ne, man tai nėra sunku. Iš tikrųjų man tai labai patinka. Dažnai tai darau rašydama net ir suaugusiesiems skirtas knygas. Kaip man pavyksta tai perteikti autentiškai? Nežinau, gal tai tiesiog mano talento dalis? (Šypsosi.)
– Ką norėtumėte, kad vaikai pagalvotų užvertę paskutinį šios knygos puslapį?
– Noriu, kad jie prisimintų du dalykus. Visų pirma, draugystė yra puikus dalykas. O antra, daug kas kartais jaučiasi keistai.
