A.Zambra šiuo metu laikomas ne tik vienu svarbiausių Čilės rašytojų, bet ir vienu reikšmingiausių visos Lotynų Amerikos autorių, priskiriamas naujojo Lotynų Amerikos literatūros bumo atstovams. Savo kūriniuose, kuriuose aptariamos rimtos tėvystės, identiteto, kūrybiškumo temos, jis nevengia ir žaismingumo, sąmojo, jo knygos kerta asmeninių išgyvenimų ir fikcijos ribas, jis žongliruoja supindamas įvairius žanrus. Lietuvių kalba yra išleistos trys jo knygos: „Bonsai/ Asmeninis medžių gyvenimas“, „Čilės poetas“, o neseniai pasirodė ir naujas vertimas – „Vaikų literatūra“.
– Šiuo metu jūs gyvenate Meksikoje. Kuo santykis su literatūra skiriasi šioje šalyje lyginant su Čile? Nors neretai kalbant apie Lotynų Amerikos literatūrą nevengiama apibendrinimų, visgi skirtumai juk yra didžiuliai. Net ir kalbant apie ispanų kalbą, kuri kiekvienoje šalyje turi savitą registrą. Beje, jūs viename interviu esate minėjęs, kad skiriasi ir mentalitetas – čiliečiams būdingas pesimizmas, o meksikiečiai – labai optimistiški.
– Sakydamas taip aš juokavau. Bet manau, kad tam tikra prasme tai tiesa. Čilėje mes esame labai pesimistiški, netgi iracionaliai pesimistiški. Žmonės juokaudami sako, kad „Čilė yra blogiausia Čilės šalis“. Mūsų humoro jausmas kupinas ironijos.
Ir mes taip pat turime puikią poeziją. Kalbant apie literatūrines tradicijas, manau, kad Čilėje poezija yra daug svarbesnė nei proza. Nors mes turime ir puikių prozininkų – María Luisa Bombal, José Donoso, Manuelis Rojas – bet literatūrinį mitą kuria būtent poezija. Poezija susijusi net ir su nacionaline sėkme, su tomis dviem Nobelio literatūros premijomis. Nesakau, kad visi žmonės Čilėje skaito poeziją, bet visi čiliečiai pasakytų, kad „mes turime puikią poeziją“, net jei jie visiškai ja nesidomi. O kai kurie jų gyvena gatvėse, pavadintose Gabrielos Mistral ar Pablo Nerudos vardais. Tai veikia nacionaliniu lygmeniu.
Kalbant apie Meksiką, gyvenu čia jau beveik devynerius metus. Mano sūnui aštuoneri, ir daugiausia dėl jo turiu stiprų ryšį su kalba, kokia kalbama Meksikoje. Mano ispanų kalba per tą laiką smarkiai pasikeitė, bet vis dar jaučiuosi čia užsieniečiu. Visgi, nors yra daug skirtumų tarp to, kaip kalbama ispaniškai skirtingose Lotynų Amerikos šalyse, vis tiek skirtumai su ispanų kalba, kuria kalbama Ispanijoje, yra daug, daug didesni. Mes esame pripratę prie meksikietiškos ispanų kalbos arba argentinietiškos ispanų kalbos, tačiau mes nesijaučiame jaukiai su ispanų kalba, kuria kalbama Ispanijoje. Daugelis knygų, kurios išverstos į ispanų kalbą, yra išverstos į ispanų kalbą, kuria kalbama Ispanijoje.
– Įdomu, kad jūs sakote, jog poezija Čilėje yra laikoma svarbesne nei proza. Iš karto prisimenu čilietį rašytoją Roberto Bolaño, kuris nors ir išgarsėjo visame pasaulyje tokiais savo romanais kaip „Pašėlę detektyvai“ ar „2666“, visgi pats pirmiausia laikė save poetu.
– Aš labai mėgstu R.Bolaño, skaičiau jį, kai buvau 21–23-ejų metų amžiaus, – ne toks jau jaunas, bet vis tiek dar labai jaunas. Manau, jo įtaka paskatino daugelį poetų, tokių kaip aš, pabandyti prozą, nes tai buvo kitokio tipo pasakojimai. Ta poetinė sakinių struktūra, ritmas. Aš jau žinojau, kas tai yra, bet prieš tai labiau siejau su, tarkime, XX amžiaus pradžios avangardu. Skaitydamas R.Bolaño nejauti, kad tai yra čilietiška ispanų kalba, bet tuo pačiu nejauti ir to, kad ji atkeliauja iš Ispanijos ar meksikietiškos ispanų kalbos. Jis labai ypatingai apdorodavo visus šiuos skirtingus ispanų kalbos spektrus. Manau, R.Bolaño padarė didžiulę įtaką daugeliui mūsų, – ne tik man.
Jis paliko Čilę būdamas vaikas ir tam tikra prasme jo kalba skambėjo labiau kaip meksikiečio, bet jis sukūrė kai ką visiškai savito – manau, kiekvienas rašytojas tam tikru būdu pradeda kurti savo paties kalbą. Ir dabar aš kalbu labiau kaip skaitytojas, o ne kaip rašytojas. Žinote, kai perskaitai kokias penkias rašytojo knygas, imi atpažinti tiek daug dalykų jo kūryboje… Tai taip gražu. Tai tarsi būti įsimylėjus, kai žinai, kaip tavo partneris ar partnerė elgiasi su kalba.
– Naujausia lietuvių kalba išleista jūsų knyga – „Vaikų literatūra“. Šios knygos centre – tėvo ir sūnaus santykiai. Ar tėvystė pakeitė ir tai, kaip jūs pats ėmėte vertinti savo praeitį, analizuoti ją? Kaip pasikeitė ir pats santykis su literatūra – galbūt atsirado naujų aspektų, ką norite ją pasakyti ar atsakyti į kažkokius klausimus?
– Manau, kad parašiau šią knygą bandydamas kuo gražiau suformuluoti tuos klausimus. Mes visi žinome, kad būti tėvu ir būti sūnumi yra du visiškai skirtingi dalykai, tačiau kai tampi tėvu, labiau supranti savo tėvą. Bet iš to išplaukia ir daugybė kitų dalykų. Sakai sau – aš neprisimenu laikotarpio, kai nemokėjau vaikščioti, nemokėjau kalbėti, bet imi prisiminti tai, ko negali prisiminti. Ir tai susiję su paslaptimi, – su gyvybės ir mirties paslaptimi. Istorijų pasakojimas man, tapus biologiniu tėvu, tapo svarbesnis nei bet kada anksčiau.
Ir tuo pačiu metu šita knyga yra labai susijusi su vyriškumo tema. Ji yra apie vyriškumą daugybe prasmių. Knygoje yra skyrius „Blevyzgos“, kuriame pasakojama apie du vaikinus, kurių vienas neturi tėvo. Ta istorija natūraliai susijusi su tapimu tėvu, nes ji yra apie turėjimą arba neturėjimą tėvo. Jeigu nebūčiau tapęs tėvu, nebūčiau to parašęs.
Kai gimė vaikas, laikas ėmė tekėti visiškai kitaip, dažnai būdavau būdravimo būsenos, kai nežinai, ar esi pabudęs, ar sapnuoji. Tuo metu dažnai būdavau pavargęs, tačiau labai daug ką apgalvodavau – daugybę planų, susijusių su manimi ar mano vaiku. Ir tuo pačiu jaučiausi kiek kvailai, nes juk vaikas taps tuo, kuo norės būti.
Tada mąstai, o kaip mano paties vaikas susidurs su šiomis vyriškumo idėjomis? Ir neturi atsakymų.
Kartą, būnant tokios būsenos, atkeliavo prisiminimai – nežinau, jie yra tikri ar ne, bet prisimenu, kad aš, būdamas 5, 6 ar 7 metų amžiaus, valgau duoną su avokadu ir stebiu, kaip vyresni vaikai mušasi. Prisimenu, kad tą kovą stebėjome mes, šeši ar septyni vaikai. Neprisiminiau jų veidų, tačiau tai buvo tarsi smurto pamoka. Supranti, kad tai nebuvo gerai, tačiau tam buvai ruošiamas daugybę metų. Tada mąstai, o kaip mano paties vaikas susidurs su šiomis vyriškumo idėjomis? Ir neturi atsakymų. Tiesą sakant, atsakymai man ir nerūpi, nes tai būtų klaidingi atsakymai. Istorija, kurią aprašiau knygoje, kilo iš to prisiminimo. Tą pačią dieną ar po poros dienų aš ėjau gatve su vaiku, kai iššoko šuo – mažas, bjaurus šuo, kuris ėmė pasiutusiai loti. Aš labai išsigandau, – nors tai buvo mažas šuo, bet juk maži šunys tam tikra prasme yra pavojingesni, jie tarsi turi Napoleono kompleksą. Ir prisiminiau, kad kai buvau vaikas, labai bijojau šunų – mažų šunų. Visos šios mintys, visi prisiminimai man susiję su tėvyste.
Kai laukėme gimstant vaiko, aš norėjau skaityti knygas apie vaiko auginimą iš vyriškosios perspektyvos. Norėjau skaityti knygas, kurios nebūtų tarsi nurodymai, instrukcijos, kaip elgtis, kokiu būti. Tokių knygų autoriai galvoja, kad visi tėvai ir visi vaikai yra vienodi. Nesakau, kad tokios knygos nėra naudingos, galbūt kai kam jos praverčia, tačiau norėjau gauti kitokio tipo žinojimą, kurį suteikia literatūra – žinojimą, susijusį su paradoksu, dviprasmybėmis, sudėtingumu. Tai, ką aš parašiau, yra autobiografiškiausia iš to, ką esu parašęs ir ką turbūt parašysiu ateityje. Manau, kad literatūroje gali aptarti tai, kas tau rūpi, be įsipareigojimo būti teisiu. Literatūroje gali klysti, gali dalintis su žmonėmis pačiomis intymiausiomis savo mintimis, nejausdamas, kad turi laimėti kovą.
Kai skaitau knygą apie rašytojo gyvenimą arba romaną, esė, parašytą pirmuoju asmeniu, manęs nedomina rašytojo gyvenimas, man labiausiai rūpi tai, kaip priartėjama prie žmogiškųjų patirčių, su kuriomis gali tapatintis. Jei mes kalbame apie sapnus, – tai, ką aš ar tu sapnavai vakar, labai skiriasi, tačiau tuo pačiu metu tai bus ir labai panašu. Nes sapnai visuomet susiję su nesusikalbėjimu, sudėtingumu, pasakojimu, kuris leidžia suklysti.
– Šioje knygoje man labai patiko skyrius „Futbolo liūdesio įvadas“, kuriame jūs labai taikliai perteikėte futbolo gerbėjo jausmus. Tiesą sakant, tas jausmas, kai čiliečiai žiūri futbolą, nors ir žino, kad jų komanda greičiausiai pralaimės, labai atliepia lietuvių futbolo gerbėjų jausenas. Tačiau išties šis pasakojimas apie futbolą irgi yra kur kas daugiau nei vien tik apie žaidimą – tai ir pasakojimas apie santykius su tėvu, supratimą apie vyriškumą.
– Žinote, iš dalies futbolo žiūrėjimas yra gana nuobodus. Bet rungtynių stebėjimas taip pat tarsi panardina į dzen būseną. Aš visu 100 proc. susikoncentruoju į tą aikštėje vykstantį lėtumą, mąstau apie judėjimą aikštėje, strategijas ir panašius dalykus. Aš visą dieną galvoju apie daugybę dalykų, o būdamas rašytojas visada galvoju apie rašymą. Tai yra geriausias darbas pasaulyje, tačiau tuo pačiu labai sunku nustoti galvoti apie romaną, kurį rašai, apie knygas, kurias nori parašyti. Bet kai žiūriu rungtynes, aš negalvoju apie nieką, išskyrus rungtynes. Žiūrėdamas rungtynes aš nurimstu.
Tam tikra prasme nekenčiu europietiško futbolo.
Bet aš nesu labai įsitraukęs į europietišką futbolą. Tam tikra prasme nekenčiu europietiško futbolo. Aš nekalbu apie lietuvišką futbolą, ispanų futbolą ar anglų futbolą, bet man nepatinka, kai žmonės Čilėje ar Meksikoje labiau domisi Ispanijos futbolu nei savo pačių futbolu. Jie sako: meksikietiškas futbolas per lėtas, Čilės futbolo aikštės siaubingos. Visa tai tiesa, bet man patinka mano šalies futbolas. Ir tai gražu – priklausyti tam tikrai vietai. Man nerūpi Madrido „Real“ arba rūpi tik tada, kai ten žaidžia koks čilietis. Knygoje rašau apie čilietį Ivaną Zamoraną, kuris žaidė Madrido „Real“. Tuo metu Čilėje pirmą kartą buvo tiesiogiai transliuojamos visos Madrido „Real“ rungtynės, ir mes visi Čilėje palaikėme šią komandą. Tačiau iš tiesų vienintelis dalykas, kuris mums rūpėjo, – kad I.Zamoranas įmuštų įvartį. Net kai jis nežaisdavo, Čilės televizija vis tiek transliuodavo komandos rungtynes, nes buvo nusipirkusi transliavimo teises. Tačiau net kai jis nežaisdavo, rungtynių komentatoriai visą laiką kalbėdavo tik apie I.Zamoraną, apie tai, kada jis pasveiks po patirtos traumos. Jie kalbėdavo apie žaidėją, kurio net nebūdavo aikštėje, ir tai buvo išties nuostabu. Mes nekęsdavome žaidėjų, kurie žaisdavo I.Zamorano pozicijoje. Tai buvo tarsi kolektyvinis žaidimas.
– Šioje knygoje galima rasti ir pasakojimų apie tai, kokie filmai, muzika, knygos darė jums įtaką. Panašu, kad jus smarkiai veikė ir europietiška kultūra – jūs minite „The Cure“ muziką, Krzysztofo Kieslowskio filmus, labai džiaugiausi atradęs nuorodą į Ota Pavelo knygas.
– Šiuo metu rašau knygą, nežinau, kada ją pabaigsiu, – ispaniškai ji vadinasi „La segunda lengua“. Ji yra apie antrąją monolingvistų kalbą. Nes nors mes dabar kalbame angliškai, anglų kalba nėra mano kalba. Ir nors aš niekada nestudijavau anglų kalbos, mes buvome veikiami jos. Mano išsilavinimas susijęs su kalba, kuri vadinama literatūra. Aš skaičiau Heinrichą Böllį ne todėl, kad, tarkime, aš domėjausi Vokietija. Aš domėjausi literatūra ir todėl pamilau kai kurias jo knygas. Aš skaičiau Andre Bretoną ne todėl, kad domėjausi Prancūzija ar prancūzų kalba. Aš jaučiu daug ryšių su europiečių kultūra, pavyzdžiui, Franzas Kafka man yra vienas svarbiausių rašytojų. Aš ne tik skaičiau jį, bet ir diskutavau su juo savo galvoje.
Manau, kad kalba, kurią iš tiesų norėjau išmokti, buvo literatūra.
Manau, kad kalba, kurią iš tiesų norėjau išmokti, buvo literatūra. Ir literatūra man visada buvo susijusi su tam tikra netvarka. Skaitydavau čilietį poetą, tada argentinietį poetą ar rašytoją, tada rašytoją iš Ispanijos, anglų poetą, vokiečių prozininką. Juokinga, kai žmonės sako: „Turiu perskaityti rašytojo iš kiekvienos šalies kūrybos.“ Aš visuomet skaitydavau tai, ką norėjau. Aš studijavau literatūrą, tad visada ieškodavau mažiau žinomų, paslaptingų rašytojų. Juk literatūra yra tokia – nebūtinai svarbiausi rašytojai buvo svarbūs tuo metu, kai jie buvo gyvi, sėkmė veikia įvairiais būdais. O poezija veikia dar labiau pogrindyje. Aš niekad neskaičiau labai daug populiarių rašytojų. Esu tikras, kad jie puikūs, nieko prieš juos neturiu, tačiau mieliau skaityčiau kokį mažai žinomą poetą iš Šveicarijos.
– Jūsų knygoms būdinga tai, kad nors rasime čia ir melancholijos, liūdesio, visgi viską nuskaidrina humoras, šiluma. Tai atspindi ir jūsų paties požiūrį į pasaulį?
– Man patinka nuotaikų kaita, pokalbio ritmas. Kai žmonės, kurie gali prajuokinti tave, gali priversti ir verkti. Tai susiję su pasitikėjimu, su pasikliovimu žmonėmis. Tai tarsi kvėpavimas, tarsi kolektyvinis kvėpavimas.
– Esate minėjęs, kad „Čilės poetas“ yra tarsi ankstesnių jūsų knygų „Bonsai“, „Asmeninis medžių gyvenimas“ tęsinys. Kaip manote, kas yra pagrindinė jūsų knygų tema, keliaujanti iš vieno kūrinio į kitą, atrandanti vis naujas formas?
– Manau, kad aš visuomet rašau apie autoritetą ir apie jo teisėtumą. Mane tai tikrai domina. Kai pagalvoju, apie tai yra ir „Bonsai“, ir „Privatus medžių gyvenimas“, „Formas de volver a casa“, „Facsimil“. Visur čia galima rasti tam tikrą autoriteto kvestionavimo formą. Bet tai labiau apie tai, kaip mes su tuo tvarkomės, kaip mes susiduriame su tuo kaip karta. Tam tikra prasme mes visi susiduriame su nauja autoriteto idėja. Pasaulis labai smarkiai pasikeitė. Ir tuo pačiu metu pasaulis visiškai nepasikeitė. Abi šios mintys iš dalies yra teisingos.
Mūsų karta augo diktatūroje. Tėvas buvo diktatorius, tėvas buvo priešas.
Mūsų karta augo diktatūroje. Tėvas buvo diktatorius, tėvas buvo priešas. Jie iš tiesų nesidomėjo vaikais, mums, vaikams, nuolat buvo duodami nurodymai, mūsų niekas nesiklausė. Tai buvo visiškai kitoks pasaulis nei dabar. Nėra lengva lyginti save su tėvu, tai nėra teisinga, tačiau vis tiek tai darai. „Vaikų literatūra“ didele dalimi yra apie tai, kažkur knygos viduje pajauti, kad tėvas yra tarsi kontrapavyzdys. Žmogus, kokiu nenorėtumei tapti. Tačiau knygos pabaigoje imi diskutuoti apie tai – nes kontrapavyzdys yra tobulas pavyzdys, o viskas yra sudėtingiau, nei gali atrodyti iš pradžių. Nes jeigu nenori būti panašus į savo tėvą, vadinasi, esi visiškai tikras, kuo nori būti?
Ir kitose knygose yra to refleksijų. Pavyzdžiui, „Čilės poete“ daug rašoma apie poeziją, tačiau tuo pačiu metu poezija yra mitas. Manau, kad daugiausia tai yra apie buvimą patėviu ir posūniu, taip pat – apie kartą, kuri pirmą kartą turėjo galimybę diskutuoti apie tai, ką reiškia tapti tėvu, mama. Mūsų tėvai tapdavo tėvais automatiškai, o mes galėjome diskutuoti apie meilę, seksualinę tapatybę, lytį, kitus dalykus. Tai gali viduje sukelti didelį chaosą, manau, daugybei žmonių visa tai sukelia daug nerimo. Visa tai gali būti nagrinėjama ir literatūros pagalba.
Taip pat man atrodo, kad visos mano knygos yra apie priklausymą. Žmonės sako, kad knygose yra trys keturios didžiosios temos: meilė, mirtis, kelionės. Bet tam tikra prasme, kiekviena knyga yra apie priklausymą ar nepriklausymą. Mes visi galime papasakoti savo gyvenimus galvodami apie tai, kam mes norėjome priklausyti arba būti su kuo susiję. Galbūt norėjai būti futbolo komandos, roko grupės fanklubo dalimi, galbūt būti bažnyčios dalimi… Kiekvienas žmogus padaro daug sprendimų, kai kurie iš jų – pozityvūs, kai kurie – negatyvūs.
Ir toks pats svarbus kaip noras priklausyti yra ir noras nepriklausyti. Pavyzdžiui, aš nenoriu priklausyti šiai šaliai. Nenoriu priklausyti šiam miestui, šiam rajonui. Nenoriu daugiau priklausyti šiai šeimai. Aš nekenčiu savo šeimos. Tai tas pats klausimas, tik kitame polyje. Manau, visos mano knygos apie tai.
– Jūs esate minėjęs, kad knyga „Čilės poetas“ kartais per klaidą atsidurdavo poezijos skyriuje. Ar nemanote, kad panašiai gali nutikti ir su „Vaikų literatūra“ – atsidurti knygų vaikams skyriuose knygynuose?
– Man netgi patinka tokie nesusipratimai. Aš iš tiesų norėčiau, kad „Vaikų literatūra“ būtų klaidingai palaikyta savipagalbos knyga. Noriu, kad žmonės sakytų – kas čia dabar? Kas šis vyras? Norėčiau, kad mes, rašytojai, užpildytume tas didžiules spragas, kurios egzistuoja tarp žmonių, kurie skaito, ir kurie neskaito. Arba tarp žmonių, kurie mano, kad literatūra labai svarbi visuomenei, ir tų, kuriems ji visiškai nerūpi.
Ir toks knygos supainiojimas jau keletą kartų nutiko, jaučiuosi dėkingas už tai. Įsivaizduoju, kaip kažkas paduoda knygą vyrui, kuris ruošiasi tapti tėvu ir kuris galbūt visiškai nesidomi literatūra, bet perskaito šią knygą ir galvoja apie ją. Taip kartais nutinka. Taip nutiko ir man, nes aš į literatūrą patekau atsitiktinai. Aš augau namuose be knygų, ir tuomet aptikau, kad yra dalykų, kuriuos galima aptarti tik knygose. Taigi, džiaugiuosi, kai nežinoma, kur tiksliai padėti mano knygą.
