Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 05 22, 10:22

Cz.Miłoszo romane „Valdžios užėmimas“ – XX a. istorija, karas ir griūvantys likimai

Nobelio premijos laureato Czesławo Miłoszo romanas „Valdžios užėmimas“ – tai įžvalgi XX-ojo amžiaus istorijos slaptų mechanizmų analizė ir jaudinantis pasakojimas apie Vidurio Europos žmonių likimus, apie jų pastangas išlikti „laisviems nuo liūdesio ir abejingumo“. Pagrindinis romano veikėjas Piotras Kvinta mėgina pritapti prie pokario Lenkijos tikrovės, kurioje niekuo negalima kliautis, tik savimi. Stebėdamas, kaip keičiasi draugų gyvenimai, kaip nauja tikrovė užvaldo jį patį, Piotras, buvusios mylimosios Teresos paragintas, ryžtasi bėgti į nežinią.
Czeslawas Miloszas
Czeslawas Miloszas / Vida Press nuotr.

15min dalinasi leidykloje „Odilė“ išspausdinta ir Vyto Dekšnio verstos knygos ištrauka, kuriame pagrindinis knygos herojus reflektuoja situaciją iki Antrojo pasaulinio karo.

Knygos ištrauka

Niekad nebeišvysiu Katažynos. Jos veido bruožai blanksta, nebepajėgiu įsivaizduoti šypsenos. Kas yra prisirišimas prie žmogaus, jei jį sunaikina laikas. Ir dar toks netolygus laikas, ne pati jo tėkmė, bet įtampa, tirštumas. Man jau nebe dvidešimt ketveri, gal trisdešimt penkeri. Ar Katažyna buvo? Ar šiandien esu kitas, nei buvau tada, kai su ja susipažinau, o gal tai nesvarbu, lygiai kaip į traukinio įveikiamą atstumą neįskaičiuojamas šalutinis kelias, kuriame prieš tai manevravo lokomotyvas? Čia, šiame žemės lopinėlyje, man viskas pasibaigs.

Iš visų vietų, miestų, žemynų, šalių – būtent šis lopinėlis. Mūriniai šešioliktojo amžiaus namai, nuo kurių fasadų sprogstanti geležis nudraskė skulptūras ir auksuotę. Rūsiuose įsikūrusios vyninės, spaustuvės, pro kurių langus išvirto krūvos nuolaužų, dabar sustingusios lyg kalnų sąnašos, sumišusios su pergamentinių knygų puslapiais. Vienuolynų ir bažnyčių rūsiai, kuriuose moterys ir vyrai choru gieda maldaujamas religines giesmes ir tuo pat metu silpnesnius stumia gilyn, kuo toliau nuo išėjimo: patalkinti Dievui, bet nebūti palaidotam gyvam, keturiomis išsiropšti iš griuvėsių kaip ta moteris, nešanti kruviną negyvą vaiką, kriokianti, kad kas nors gelbėtų, atkastų tą, kuris liko, nesuprasdama, jog jos laikomas vaikas jau miręs. Likę gyvi apdujo: jie meldėsi, tikėjo, kunigas rūsyje laikė mišias ir aiškino, kad jų reikalas yra Dievo reikalas, kad Dievas jų neapleis. Tuomet jautėsi esą saugūs, senõs giesmės žodžių magija jungėsi į viena su jų kūnų gelmėje glūdinčiu instinktu, teigiančiu: neįmanoma, kad tai, kas esu, pavirstų į nieką. Tie, su kuriais prieš akimirką laikėsi susikibę už rankų, dabar buvo tampomi agonijos; metalo skeveldra ir anos dienos, naktys, valandos; Janekai, sėdėk tiesiai, Janekai, nesikūprink, kiek bus šešiskart septyni, nupirksiu tau peiliuką, jei būsi geras, mano Janekas – geriausias mokinys. Pūliuojančios bigės, didžiulės musės, zyziančios ligoninėmis virtusiuose rūsiuose, smarvė, žvėriškas operuojamų be nuskausminamųjų kauksmas. Ir staiga akyse – tartum lygus ritmas, pasaulio ritmas – didžiulės dulkių, žemės ir plytgalių čiurkšlės. Pasaulis yra čiurkšlė, šitaip prasidėjo planetos, tarpplanetinėje erdvėje viskas sprogsta ir trykšta milijonus milijonų metų, tai, kas vyko žemėje, truko ne ilgiau nei naktinio drugio skrydis nuo žiburio iki žiburio, o dabar sugrįžta nuolatinė būsena, amžinas materijos virsmas.

Senamiestis apsuptas. Priešas puola iš pietų ir tuo pat metu veržiasi į miesto centrą iš šiaurės, kad neleistų susijungti tų dviejų miesto rajonų sukilėliams. Stumia savo tankus, galijotus ir pėstininkus prieš gynybos pozicijas vakaruose. Siaurose gatvelėse palei pabūklų sviedinių daužomą Šv. Jono katedrą kaunamasi dėl kiekvieno mūro kampo, vokiečių pėstininkų ir sukilėlių šalmai išnyra tarp baltų tinko debesų, staiga nuostaba, siaubas susidūrus, mėtomos granatos, automatų serijos, liepsnosvaidžių pliumažai, nuo kurių ugnies žmogus supleška gyvas, raitydamasis, paliktas bendražygių, stebinčių tai iš toli ir galvojančių, kiek dar liko šovinių. Stojus tylai, vieni kitus girdi: iš anos, vokiečių, pusės – armonikėlė ir Pareinės vyninėse gimusi daina, iš sukilėlių pusės – fortepijonas, kuriuo skambina Chopiną liesas konservatorijos studentas, pasidėjęs pistoletą po kėde ant grindų. Į šiaurę nuo Senamiesčio – 1943 metais sugriauto geto plotai, dar prieš dvi savaites, dar prieš dešimt dienų buvo įmanoma pro ten prasibrauti į sukilėlių rankose buvusį Žolibožą, o tada – į miškus. Dabar vokiečiai ten atvarė šarvuotą traukinį ir iš griuvėsiuose įrengtų postų apšaudo namus, iš kurių ginamas kelias į rajono gilumą. Bombonešiai štukos skraido žemai, virš pat stogų. Akimirką, kai bombos atitrūksta nuo borto, lakūnų veidai įžiūrimi tiems, kurie, prigludę prie žemės, pakelia akis, kad pamatytų, kaip ištinka pražūtis. Bombonešiai skrenda netoli. Jie pakyla iš aerodromo kitoje miesto pusėje. Numetę bombas, iškart apsisuka, kad nenuklystų už Vyslos linijos. Pro jų langus ant upės skardžio matyti vokiečių pabūklų pozicijos ir kitas krantas, kuriame, nors tiksliai nežinia kur, laukia rusai.

Ruonis paprašė jį perkelti į priešakinę liniją. Šokinėdamas su kitais, gūždamasis bombų išmuštose duobėse, ropodamas, jautė, kad jau pabaiga, ir viskas, kas buvo, aiškiai iškilo prieš akis: galbūt šitaip mato skęstantis žmogus? Akimirką vėl galėjo bemaž prisiliesti prie Katažynos veido, jos šviesios blakstienos nuleistos, ramybė, šypsena, kaip tada, kai ji užsnūsdavo. Dabar tik reikia gerai viską atlikti, tai svarbu, įsivaizduokime, kad jau esu senas, kad jau patyriau, kas man lemta. Buvo gerai ginkluotas, juk ginklų meistras visada turi ryšių, nešiojosi steną.

Tačiau niekad nebūna aišku, kad jau pabaiga, gyvenimas niekad neužsiveria, tai, kas turėjo būti post scriptum, plėtojasi toliau – reikalai, žmonės ir kintantis laikas. Aukštas pastatas ties buvusio geto riba. Pro jo langus matė pilkšvai rausvą piktžolėmis jau spėjusių apaugti griuvėsių erdvę. Dar prieš pusantrų metų čia stovėjo namai, pro kurių langus žydų sukilėliai revolveriais šaudė į vokiečius. Jis prisiminė to pavasario savaites. Ginklai, kuriuos tada taisydavo, įsakius savajai socialistų grupei, keliavo į getą. Bet šiaip buvo tik žiūrovas. Stovėjo Krasińskių aikštėje susibūrusioje minioje, vaikai pribėgdavo pasižiūrėti vokiečių patrankų. Matė, kaip šaunant sujuda vamzdis, langą, pro kurį šmėkštelėdavo ranka, byrančias mūro skeveldras. „O, o, pataikė! – šaukė minia – ten, o, o, krinta pro langą!“ Vėjas nešė dūmus iš liepsnojančio geto į bažnyčias, iš kurių kaip tik išgužėjo šventadieniui pasipuošę žmonės ir šurmuliuodami traukė prie karuselių, o jose, skriedamos ratu, plazdėjo mergaičių suknelės. Senos moterys susirūpinusios kartojo: „Degina žydus, o paskui ir mūsų eilė.“ Čia, šitoje erdvėje – šimto tūkstančių, dviejų šimtų tūkstančių, penkių šimtų tūkstančių mirčių atmintis: kiekviena buvo vis kitokia, asmeniška, nutraukusi vis kitą meilę, kitą valią, kitą viltį. Dabar rudens saulėje lingavo žolynai, šaknimis įsikibę į riebius pelenus, į krauju patręštus grumstus. Tarp jų lakstė vokiečių kareiviai, tampydami mažo kalibro pabūklus. Tolumoje už to vienodo ploto bolavo šiaurinių miesto rajonų linija.

Namas buvo tvirtas. Artilerijos sviediniai kramtė jo sienas, bet vis dar nepadarė didelės žalos. Pro langus gynėjams buvo patogu šaudyti, ir jie vokiečių neprisileido arti. Gretimas namas už kelių šimtų metrų – jau priešų rankose, ir šie ten įsirengė kulkosvaidžių lizdus.

Rūsiuose merginos gynėjams virė sriubą (vienintelės maisto atsargos – maišai pupelių). Ten pat ant aslos miegojo paleisti atsipūsti. Dauguma įgulos – septyniolikmečiai ir aštuoniolikmečiai moksleiviai: mirtinas skautų žygis, judesiai tokie, kaip senų kareivių, didžiuliai šalmai, o kaklai plonyčiai. Buvo ir vyresnių. Pamažu Ruonis ėmė suvokti čia susirinkusių konfliktus ir trintis, asmenines istorijas ir polinkius. Tarsi plaukiojančiame povandeniniame laive niekas čia neišsitrynė, išsitrynė nebent tik ypač aršiame mūšyje. Kiekvienas atsinešė čionai visą savo ankstesnį gyvenimą.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą