15min be reklamos
2022 11 22, 19:56

D.Karpo romanas „Vienas“: vienas labiausiai nepelnytai užmirštų amerikiečių rašytojų

Iš visų XX amžiaus Amerikos rašytojų tik nedaugelis taip nepelnytai pamiršti kaip Davidas Karpas (1922-1999). Savo laiku jis padarė karjerą, kurios pavydėtų dauguma rašytojų, tapo garsiu, kritikų liaupsinamu romanistu būdamas trisdešimties ir scenaristu, apdovanotu „Emmy“, – keturiasdešimties.
Knygos viršelis
Knygos viršelis
Temos: 2 Knygos Literatūra

D. Karpas savo vardu pasirašė septynis romanus, ir nors jų siužetai ir temos labai skiriasi, kiekvienoje knygoje kartojasi viena tema – žmogaus spaudimas paklusti, kuri labiausiai išryškėja jo romane „Vienas“. Karpas pripažino, kad jo knyga – atsakas į Orwello „1984“, parodanti, kad iš pažiūros geranoriška ir turtinga valstybė gali būti tokia pat grėsminga, kaip ir Didžiojo brolio marionečių siaubo teatras.

Romaną „Vienas“ iš anglų kalbos vertė iškilus lietuvių vertėjas, 2013 m. „Metų vertėjo krėslo“ premijos laureatas Povilas Gasiulis.

Siūlome knygos ištrauką


1

Dėstytojų valgomasis buvo įrengtas, sekant senovės universitetų pavyzdžiu, patalpoje aukštomis, ąžuolinėmis dailylentėmis išmuštomis sienomis ir siaurais, pailgais langais, pagrindiniu šviesos šaltiniu. Kad patalpoje būtų šviesiau, ankstesnio universiteto rektoriaus laikais vykstant renovacijai, aukštai lubose buvo įtaisytos fluorescencinės lempos, bet ilgainiui dėl dulkių ir tūkstančių negyvų vabzdžių kūnelių, susikaupusių tarp lempų ir šviesą sklaidančio stiklo, valgomajame įsigalėjo pirmykštė blausa ir prieblanda. Dėl to, norėdamas įsitikinti, kas pareiškė tą pastabą, Berdenas turėjo stipriai įtempti akis.

Pastabą pareiškė kažkas prie menininkų stalo. Bent jau tuo buvo tikras. Jis kurį laiką nesiklausė ir dėl to, kad nesiklausė, pajuto sąžinės priekaištą. Buvo užsigalvojęs apie kitus reikalus – malonesnius, ramesnius, įdomesnius reikalus. O klausytis buvo svarbu. Labai svarbu. Jam buvo nurodyta, kur valgomajame sėdėti, kad kuo geriau pasinaudotų ypatinga patalpos akustika. Privalėjo viską girdėti, o štai kas pareiškė pastabą, nenustatė. Blogai. Jis aplaidžiai atlieka savo pareigą, ir tai nutinka nebe pirmą kartą. Jis susikrimto ir sunerimo dėl tokio aplaidumo. Reikia būtinai išsiaiškinti, kas iš menininkų pareiškė tą pastabą. Kokia nauda iš teorinio ir praktinio pasirengimo, jei nebūsi budrus? Nebūdamas budrus, neturėsi jokios naudos net iš savo talento, taip uoliai lavinto ir puoselėto.

Tas jo, anglų kalbos dėstytojo, talentas buvo ypatingas. Jei apie jį būtų sužinoję kolegos, vieni gal būtų šyptelėję, kiti susiraukę, o kai kurie išsigandę. Tačiau nė vienas niekad nepamirštų, kad Berdenas geba suprasti kalbą iš lūpų judesių, ir visi elgtųsi atitinkamai.

Berdenas buvo laibas per keturiasdešimt persiritęs vyras. Buvo kumptelėjęs, todėl žmonėms darė apgaulingą žemaūgio žmogaus įspūdį, o toks jis nebuvo. Jaunystėje turėjo „Rudžio“ pravardę, kai kas jį taip tebevadino ir dabar. Tačiau su metais rusvi plaukai praretėjo ir išbluko, veide nublanko strazdanos, pabalo barzdaplaukiai ir rankų gyvaplaukiai. Jis nešiojo berėmius akinius skaitymui, kurių dėl to, kad skaitė itin daug ir itin dažnai, įprato visai nenusiimti. Su jais atrodė romus, santūrus. Iš akinių bei malonios, neskubrios, ramios kalbėsenos beveik neabejotinai galėjai atspėti jo profesiją. Kone visą amžių dirbo dėstytoju ir tiek kolegų, tiek studentų buvo laikomas laimės kūdikiu. Buvo ir manančių, kad jam ne šiaip sau sekasi, o kad yra gabus ir talentingas. Nors pats nebuvo parašęs jokio originalaus savo srities veikalo, išleido tris šiuolaikinės literatūros kritikos knygas, kurios buvo pripažintos pavyzdinėmis. Visi žinojo jo biografiją, jo darbą, jo namą universiteto darbuotojų gatvėje, pažinojo ryškią brunetę žmoną ir du tvirtai sudėtus sūnus. Buvo linkusių manyti, jog profesorių Berdeną pažįsta kaip nuluptą. Kai kas nebuvo tuo tikri; o dar kai kas buvo linkę patylėti. Tačiau niekas nežinojo, kad profesorius Berdenas supranta kalbą iš lūpų judesių.

Pamaži sriubčiodamas sultinį, mėlynas akis ramiai įbedęs į lėkštę su krekeriais, jis abiem ausimis įtemptai klausėsi, kas kalbama salėje. Pastaba, vėl tarė sau, pasigirdo nuo menininkų stalo. Kalbėjo moteris. O ir balsas buvo nepažįstamas. Nesunkiai nustatė, kad pastabą padarė mergina vešliais kaštoniniais plaukais ir sultingomis, gosliomis lūpomis. Berdenas ištiesė ranką pasiimti krekerio ir tuo pat metu įdėmiai nužiūrėjo merginą. Ji vilkėjo švarų darbo chalatą, ir, nors jis visiškai slėpė jos figūrą, Berdenas numanė, kad jos jaunas kūnas putlus, dailių formų. Oda buvo švari ir net silpnoje salės šviesoje tvieskė raudoniu, o jai kalbant pasimatydavo stambūs, balti, truputį netaisyklingi dantys. Jie pailgam, taisyklingam jos veidui teikė gana įdomią išraišką. Patalpos šviesa jai ant skruostų metė šešėlius, dėl to veidas atrodė šiek tiek įdubęs, keliantis minčių apie alkį ar paslaptingumą, ar geismingumą. Visa menininkų draugija prie jos stalo buvo gana glebūs jaunuoliai, jie sėdėjo droviai pasitempę ir valgydami savo gestais ir susikaupimu priminė išauklėtų jaunų moterų bendravimo manieras. Palyginus su šiais bendraamžiais, mergina atrodė nerafinuota, gal net vulgaroka.

– Man iki gyvo kaulo pakyrėjo visiškas tikslumas... – iš lūpų judesių skaitė Berdenas merginos žodžius kompanijai prie stalo. – Noriu bent kartą gyvenime sukurti ką nors nefotografiško. Menininkai, žinokit, ne visados daiktus vaizduodavo tiksliai tokius, kokie mums atrodo. Buvo... – čia Berdenas žodžio neįskaitė, – ...tokių kaip Pikasas ir Mondrianas, ir...

Iš paminėtų menininkų Berdenui girdėta buvo tik Pikaso pavardė. Dvidešimtojo amžiaus pirmosios pusės tapytojas, nusprendė Berdenas. Bet apie jį žinojo ne kažin ką. Tarp Berdeno ir pietaujančių menininkų praėjo kažkoks žmogus, ir jis liko neišskaitęs dar daugiau merginos žodžių. Kai vėl ją pamatė, ji nebekalbėjo. Berdenas pasisuko į daktarą Midltoną, anglų filologijos fakulteto kolegą, ir paklausė:

– Kas ta įspūdinga panelė ana ten, tarp menininkų?

– Nemaniau, kad susidomėsit, – šypsodamas atsakė Midltonas.

– Labai įdomus veidas, – ramiai tarė Berdenas. – Naujokė?

– Taip, taip. Semestro vidury atsirado. Velniškai graži merga, tiesa? Gaila, iš savo draugijos nelabai ką sugundys, – šyptelėjo Midltonas.

Berdenas, mažumą pasidygėjęs, truputį atšlijo nuo kolegos.

– Pavardės kartais nežinot?

– Dreik. – Midltonas, klastingai išsišiepęs, įsispitrino į Berdeną. – Norit, kad supažindinčiau?

– Ne, ne, ne, – sutrikęs skubiai atsakė Berdenas.

Matydamas, kad Berdenas susinervino, Midltonas skaniai nusikvatojo.

– Ir nė kartelio garo nuleisti nenorėtumėt? – paklausė Midltonas žibančiomis iš užslėpto pasitenkinimo akimis.

Berdenas nekantriai papurtė galvą ir atsistojo, nelaukdamas, kol Midltonas vėl prabils. Senovinio posakio prasmę jis ne visai suprato, bet Midltono balsas ir žvilgsnis neabejotinai bylojo apie kažką nepadoraus.

Berdenas nužingsniavo per valgomojo salę, pakeliui linkteldamas galvą kolegoms, draugams ir pažįstamiems. Prie kasos pasirašė prie mokesčio už valgį ir išėjo į ilgą koridorių. Vos išėjusį iš valgomojo nusmelkė šaltis. Koridoriai visą laiką buvo nepakankamai šildomi ar vėdinami, o pasiskundus administracijai bendro naudojimo patalpose visada pasirodydavo griežti skelbimai, prasidedantys taip: Esamos universiteto šildymo įrangos pakanka laikotarpiu nuo rugsėjo iki kovo patalpose palaikyti vidutiniškai 68,5 laipsnių F temperatūrai... Fizikos fakulteto darbuotojai per keletą kartų atliko daugiau kaip tūkstantį temperatūros matavimų visose universiteto patalpose, kad įrodytų, jog paskaitų metu vidutinė temperatūra niekur nesiekia 68,5 laipsnių. Bet universiteto ūkvedys prisimerkęs, kramtydamas dantų krapštuką, tvirtino, kad siekia. Po to bendro naudojimo patalpose pasirodydavo minėti skelbimai. Ūkvedžio elgesys buvo toks nepakenčiamas ir netgi kvailas, kad vienas fizikos fakulteto dėstytojas piktai išliejo apmaudą. Berdenas tą pasisakymą įsiminė žodis žodin.

– Dėl Dievo meilės, – sakė dėstytojas, – kuo vadovybė dėl temperatūros tiki – grupe mokslininkų ar tuo neišmanėliu, bukapročiu Malonu? Argi mūsų, kvalifikuotų specialistų, žodis ne svaresnis už to besmegenio žodį?

Berdenas įsiminė pasisakymą kaip didelę ereziją. Visų pirma, fizikos dėstytojas ūkvedį pavadino besmegeniu, nesąmoningai atskleisdamas savo mąstyseną ir socialines nuostatas. Jei dėstytojui ūkvedys yra neprotaujanti būtybė, vadinasi, dėstytojas slapčia gerokai nusistatęs prieš ūkvedžio klasės narius. Oficiali Valstybės nuostata bylojo, kad bet koks darbas yra garbingas ir kad nėra skirtumo tarp ūkvedžio atliekamo darbo ir darbo, atliekamo fizikos fakulteto dėstytojų. Teigti esant skirtumą tarp „mokslininkų“ ir to „neišmanėlio, bukapročio... besmegenio“ buvo tolygu mokslininkus laikyti pranašesniais. Erezija, nedvejodamas nutarė Berdenas. Aukščiausio laipsnio erezija, nes kvepėjo intelektiniu pranašumu, pretenzijomis į didesnes nei kiekvieno žmogaus teises. Ši informacija buvo įtraukta į tos dienos pranešimą ir visiškai atitiko jo darbo pobūdį. Ne universiteto anglų filologijos profesoriaus, o Valstybės šnipo – darbo, kurį Berdenas dirbo jau beveik dešimt metų.

2

Žingsniuojantį per universiteto miestelį Berdeną sveikino studentai pilkomis pirmakursių mantijomis su skiriamaisiais oranžiniais apvadais. Berdenas mandagiai linkčiojo galvą, nepamiršdamas atsakyti į sveikinimus, nes žinojo, kad užmaršumas neliktų nepastebėtas. Žinojo universitete esąs ne vienintelis policijos informatorius. Buvo jų ir daugiau, bet kas tokie, jis nežinojo. Kartais jis smagindavosi įsivaizduodamas, kad tie kiti oriai pila ilgus kasdieninius pranešimus apie jo pasisakymus, o jis pila pranešimus apie juos pačius. Ką gi, linksmai nutarė Berdenas, viskas daroma kilniam tikslui.

Likusį pusdienį paskaitų jis turėjo nedaug ir tuo džiaugėsi, nes prasidėjo dulsvas, šaltas rudens lietus – o būtent tokiu oru jis mėgo namie kūrenantis židiniui sėdėti prie knygų. Žmona jam ir sūnums patieks sotaus, šilto valgio, o pavakarieniavęs jis pasitrauks į savo kambarį rašyti pranešimo. Parašęs galės atsipūsti ir paskaitinėti vieną iš apibrizgusių ypatingų knygų, užrakintų joms skirtame stalčiuje. Laisvai jų gauti buvo nebeįmanoma, ir vieninteliai nepriekaištingos būklės egzemplioriai buvo eksponuojami rakinamuose stenduose sostinėje. Jis su žmona ir sūnumis juos matė prieš ketverius metus apsilankęs ten per vasaros atostogas. Tos knygos buvo eksponuotos parodoje, pavadintoje „Mažai žinomi XIX ir XX amžių politiniai mąstytojai“. Daug minčių šiose knygose Berdenas nustatė esant šiek tiek eretiškomis. Bet tai buvo tik įdomios atgyvenos, nebevertos priimti už gryną pinigą. Skaitydamas šias knygas jis beveik nejautė sąžinės priekaištų.

Berdenas baigė paskaitas ir nuėjo į konsultacijų kambariuką laukti studentų. Per paskaitas šiais laikais niekas nepasako nieko reikšmingo. Studentai visiškai nenusiteikę savarankiškai mąstyti, liūdnokai pagalvojo Berdenas. Per diskusijas jis išgirsdavo lygiai tą patį, ką pats buvo sakęs jiems. Jis prisiminė daktarą Midltoną sakius, kad universitete dėstytojai perteikia žinias, o studentai jas išklauso, tačiau nei vieni, nei kiti jų neapmąsto. Tai buvo tipiška Midltono pastaba, ir Berdenas jautė, kad greičiausiai ji sugalvota visai ne Midltono. Jį suėmė piktumas ant Midltono, ir jis akimirką panūdo, kad Midltonas pareikštų eretišką pastabą ir jis turėtų progą ją įrašyti į savo pranešimą. Berdenas staigiai susitvardė ir nerimo kupinomis mėlynomis akimis nevalingai apsižvalgė po kambariuką. Kvailystė netgi taip galvoti. Pranešimas negali tapti bausmės įrankiu. Berdeno vyresnybė savo nuostatą šiuo klausimu išdėstė labai aiškiai. Pranešimas ir yra tik pranešimas – reikšmingų universiteto studentų ir darbuotojų pažiūrų, minčių ir pasisakymų aprašymas. Jis neturi nieko bendro su bausme už erezijas. Bausmė. Berdenas pakraipė galvą, vėl pagalvojęs apie savo kvailumą. Bausmių juk nebūna. Bausmė, baudžiamasis – net keista, kaip šios sąvokos nei iš šio, nei iš to tolydžio ateina į galvą. Bausmių visiškai atsisakyta. Jos nebelaikomos visuotinai priimtina norma. Keista, pagalvojo Berdenas, jausdamas miglotą, nepaaiškinamą nerimą.

Įėjęs studentas nutraukė jo minčių giją. Ponas Falveris, anglų filologijos pirmakursis. Prasta rašyba, nenatūrali minčių raiška, tuštokas jaunuolis. Berdenas pažvelgė į Falverį.

– Regis, turime sunkumų, pone Falveri, – tarė studentui.

Jaunuolis linktelėjo galvą, ir Berdenas pastebėjo, kad jis mažumą žvairas. Smakras nusklembtas, o inkštirų tinklelis aplink nosį ir paakiuose priminė nuovargio raukšles. Sėdėjo kojomis nepatogiai aprietęs kėdės kojas, kvailai pravėpęs storas lūpas. Dėl adenoidų kvėpavo pro burną. Vargšelis, pagalvojo Berdenas. Tikriausiai liūdna jam universitete. Berdenas užmetė akį į kortelę su vaikino klasine nuoroda. Priimtas pagal kvotą. Tuo iš dalies paaiškintina prasta rašyba. Provincijos mokyklos akademiniais pasiekimais nepasižymėjo. Daugiausia dėmesio skyrė bendradarbiavimui ir paklusnumui ugdyti. Pačios savaime savybės puikios, bet taisyklingos rašybos išmokti nepadeda.

– Ar džiaugiatės patekęs į universitetą, pone Falveri? – maloniai šypteldamas paklausė Berdenas.

– Taip, pone, – ne itin ryžtingai atsakė Falveris.

– O ar sunku mokytis, pone Falveri?

Falverio akys sujudo katra sau, ir Berdenui pasirodė, kad žvairuoja labiau negu iki tol.

– Falveris susidoros, – galiausiai išspaudė Falveris.

– Neabejoju, Falveri. Nė kiek neabejoju, – neva širdingai pasakė Berdenas.

Jis vėl pažvelgė į Falverio rašto darbą, ir tarp studento ir dėstytojo stojo tyla; dėl ankštos patalpos ir prieblandos, kurios stalinė lempa neįstengė išsklaidyti, tyla buvo itin nejauki.

–Blogai, tiesa? – žiūrėdamas į savo rašinį, nelauktai paklausė Falveris.

– O, ne, anaiptol, – patikino vaikiną Berdenas. – Tenka matyti ir blogesnių. Kur kas blogesnių. Nepraraskite pasitikėjimo savimi. Jūsų rašyba truputį... eee... šlubuoja, ir galėtumėte duoti daugiau laisvės vaizduotei, bet mintis dėstote aiškiai, logiškai ir tvarkingai, be to... eee... – Berdenas pasuko galvą, kokių dar drąsinančių žodžių pridūrus, ir staiga išpoškino: – be to, jūsų labai dailus braižas.

Jis akimirksniu pasigailėjo šitai pasakęs ir vos nenusikando liežuvio, suvokęs, kokią nesąmonę leptelėjo. Bet Falveris nušvito ir kreivai išsišiepė, parodydamas visus dantis.

– Mokykloje dailyraštis Falveriui sekėsi geriausiai, pone, – su neslepiamu pasididžiavimu pasakė Falveris.

– Tikrai? – nudžiugo Berdenas ir smalsiai palinko į priekį. Stebėjosi netyčia užgavęs jautrią vaikino stygą.

– O, taip, pone. Mokytojai sakydavo, kad niekas nerašo gražiau už poną Falverį, – pasakė jis.

– Mat kaip, – šypsodamas palinksėjo galvą Berdenas.

Vaikino kalbėjimas apie save tarsi apie kitą asmenį skambėjo nenusakomai žaviai. Tikriausiai iš šeimos, priklausančios Valstybės Bažnyčiai. Tai buvo jos narių požymis. Jie visi apie save kalbėjo trečiuoju asmeniu tarsi gyventų ne savarankiškai, o tik kaip trečiuoju asmeniu įvardijamų žmonių grupės nariai. Valstybės Bažnyčios narių kalboje nebuvo žodžių aš, mano, man, mane. Aukščiausiuose valdžios sluoksniuose apie juos buvo atsiliepiama labai teigiamai. Valstybės Bažnyčiai priklausė kai kurie aukščiausi šalies pareigūnai , o taip pat dauguma užkietėjusių nusikaltėlių. Berdenas Valstybės Bažnyčios narių pažinojo vos keletą. Tarp dėstytojų tokių nebuvo nė vieno, o tarp studentų šio tikėjimo išpažinėjų buvo tik koks penktadalis, nors jis kažkur girdėjo, kad kitais metais pirmas kursas susidėsiąs beveik vien iš jų.

– Jeigu studijuotume tik dailyraštį, pone, ponas Falveris per daug nebijotų, – tarė vaikinas.

– Baimintis nėra ko, Falveri, – pasakė Berdenas. – Niekas jūsų nevers daryti daugiau, negu galite.

– Taip, pone, tai suprantama.

– Mokymo universitete tikslas nėra apkrauti jus neįveikiamomis užduotimis, Falveri. Suprantate? Mokykitės kaip galite uoliau, ir aš būsiu patenkintas.

– Taip, pone.

– Jūs stengsitės, tiesa?

– O, taip, pone.

– Šaunuolis, – pasakė Berdenas, segdamas Falverio rašinio lapus.

Jis žinojo, kad vaikinas nemeluoja. Jie, Valstybės Bažnyčios nariai, patikimi. Tai viena iš jų didžiųjų dorybių.

– Išmokite žodžius, kuriuos buvote parašęs su klaidomis. Aš juos ištaisiau ir pabraukiau. Skaitykite, ką parašėte, balsiai ir stebėkite, ar skaityti sunku. Gero rašinio požymis tas, kad jį lengva skaityti balsiai. Gerai, Falveri?

– Gerai, pone, – pasakė Falveris, stodamasis ir imdamas iš Berdeno savo rašinį.

Vos Falveriui išėjus iš kambariuko, pro duris įkišo galvą daktaras Midltonas. Jis rūkė vieną savo labai mėgstamų juodų cigariukų.

– Na, Berdenai, šiandien jau atidirbot?

– Beveik, – atsiliepė Berdenas, tvarkydamas ant stalo paskleistus popierius.

– Atgrasų tipelį ką tik išleidot, – tarė Midltonas, mosteldamas galvą nueinančio Falverio link.

– Priimtas pagal kvotą, – ramiai atsakė Berdenas.

– Fui, – tarstelėjo Midltonas, ir Berdenas iš jo tono pajuto, koks jis pasibjaurėjęs. – Koktus bukagalvis. Tokiems turi kalte kalt į makaulę, kitaip neišmoks. Kai pats buvau studentas, buvo kita tvarka. Į universitetą priimdavo tik gebančius įsisavinti žinias.

– Visi gimstame vienodai gabūs, – šaltai pasakė Berdenas.

– Ką? – apstulbintas, išsiėmęs iš burnos cigariuką, tarė Midltonas.

– Man regis, tai, kad visi gimstame lygūs, yra moksliškai pripažinta tiesa, – pridūrė Berdenas, griežtu žvilgsniu spigindamas Midltoną.

Midltonas minutę spoksojo į kolegą, buvo beprabyląs, bet apsigalvojo ir įsikišo cigariuką atgal į burną.

– Na, taip, – neišsiimdamas iš burnos cigariuko, galiausiai tarė Midltonas, – iš esmės, manau, jūs teisus. Visi mes vienodai sudėti nuo kepenų iki smegenų. Svarbiausia yra gabumų ugdymas. – Midltonas susimąstęs pačiulpė cigariuką. – Vis dėlto šitie pagal kvotą patekę vaikai ne tokie pagaulūs kaip kiti. – Midltonas vėl pasižiūrėjo į Berdeną, tarsi norėdamas pamatyti, kokį įspūdį šiam padarė jo žodžiai, ir tęsė jau švelnesniu tonu: – Bet, žinia, kaip sakiau, viską lemia ugdymas. Šitie pagal kvotą priimti vaikai daugiausia yra baigę žemo lygio provincijos mokyklas. Jie tiesiog neturėjo galimybių išprusti.

– Taip, – linktelėjo galvą Berdenas.

Deja, Midltonas pareiškė didelę ereziją. Reikės apie tai pranešti.

Daugiau konsultacijų tądien nebeturėdamas, Berdenas prisikimšo pilną portfelį popierių ir išėjo iš pastato į dulkiantį dulsvą lietų, vilgantį spyglius pušų, pasodintų išilgai takų. Universiteto pastatai gūžėsi nuo lietaus niūrioje rudens vakaro prieblandoje, retkarčiais sublizgėdami nuo šviesos, krintančios pro langą, pro trumpam pravertas duris. Berdenas žingsniavo namo, patenkintas, kad darbo diena baigėsi, kad prieš akis turiningas vakaras. Paltą, kad nesušaltų, buvo užsisagstęs, skrybėlę užsismaukęs iki pat akių, bet akiniai vis tiek rasojo nuo dulksnos, todėl turėjo kartkartėmis stabtelėti ir juos švariai nusišluostyti.

Priėjęs savo namą, jį išvydo tokį apšviestą, šiltą, viliojantį, kokį vaizdavosi dienos metu. Ponia Berden šypsodama padėjo jam išsinerti iš palto.

– Nuo tokio oro tau diegs ranką, – tarė ji, paliesdama jo alkūnę.

– O, ne, kad tik nediegtų. Šįvakar turiu daug darbo, Ema, – pasakė Berdenas.

– Nesijaudink, – ji švelniai patapšnojo jo ranką, – prieš miegą ištrinsiu tuo tepalu. Žinia, jeigu eisi gult ne per vėlai. Nežadu laukt iki išnaktų.

– Prižadu, – Berdenas patapšnojo jai skruostą, – nenusivėlinti. Arba, kaip pasakytų mano Falveris, – Berdenas prižada nenusivėlinti.

– Falveris? – klustelėjo Ema Berden, kabindama vyro paltą, skrybėlę ir šaliką.

– Mano studentas, pirmakursis. Valstybės Bažnyčios narys.

Ema minutėlę nerimastingai žiūrėjo į vyrą, o paskui tarė:

– Baisiai jau daug tų išpažinėjų į universitetą priima, ar ne, mielasis?

– Neypatingai, Ema, – žiūrėdamas žmonai į veidą pasakė Berdenas. Jai vėl beprabylant Berdeną nusmelkė pavojaus nuojauta, ir jis skubiai ją pertraukė: – Einu apsipraust prieš vakarienę. Berniokai turbūt jau pasiruošę?

– Kurgi ne, – nusišypsojo ji, – jau seniausiai niurzga, kad duočiau valgyt. Tu gi juos pažįsti.

– Ką gi, penkiolikmečiai berniokai visų ėdriausi, – su šypsena pasakė Berdenas. – Einu, apsiprausiu.

Berdenas nuskubėjo į vonios kambarį dilginamas baimės. Vonios kambaryje, vienas tarp keturių sienų, įsižiūrėjo į save veidrodyje. Kodėl jis neleido Emai užbaigti to, ką ji norėjo pasakyti? Ar dėl to, kad žinojo, jog ji leptelės ereziją? Berdenas į savo atvaizdą veidrodyje įsižiūrėjo įdėmiau. Jos erezijos valdžios nesudomintų. Ji ne intelektualė, ne kultūrininkė, ne vadybininkė, ne bendrą nuomonę formuojančių žinių skleidėja. Ji tik moteris – motina, žmona, švelni, mylinti būtybė, neturinti nieko bendro su visos šalies reikalais.

Berdenas nerimo graužiamas atsisėdo ant vonios krašto. Emą jis galės apsaugoti kol gyvas. Kas kita berniokai. Kiek erezijų jie iš jos girdėjo? Kiek jų pakartojo?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą