Didelis skaitytojų dėmesys knygai paskatino paklausti autorės, koks kelias atvedė iki knygos, apie ką ji pasakoja, kodėl svarbu pažinti sodų istoriją ir kuo ypatingi Lietuvos sodai, galiausiai – kaip kuria savąjį sodą. Apie visa tai pasikalbėjome su knygos autore D. Butkiene.
– Apie ką pasakojate savo knygoje?
– Apie senųjų, jau išnykusių civilizacijų sodus, taip pat – istorinius sodus, kuriuos keliaudami po pasaulį dar galime aplankyti. Žinant juos sukūrusių žmonių istorijas ir kontekstą, daug geriau galima suprasti paslėptas sodų prasmes, skirtingų kultūrų ir estetikų logiką. Daug dėmesio knygoje skiriu ir Lietuvos istoriniams sodams.
– Knygos paantraštėje sakoma, kad tai „subjektyvi sodų meno istorija“. Tai Jūsų asmeninė sodų atradimų istorija?
– Iš tiesų, visi pasakojimai yra subjektyvūs. Pradėjusi rašyti nutariau nesivaržydama įtraukti įvairius kultūrinius kontekstus, kurie man atrodė gal ir ne tiesiogiai, bet susišaukiantys su nagrinėjamais sodais ar jų sukūrimo laikotarpiu. Suprantu, kad negaliu šioje knygoje labai išsamiai paaiškinti kai kurių kinų ar japonų kultūros dalykų, bet galiu apie sodus pasakoti asmeniškai – paprastai ir suprantamai. Mano nuomone, kultūros sklaidai reikalingi įvairaus gylio lygmenys, nes tai leidžia paskleisti vertingą informaciją plačiau. Į gelmę galime eiti be galo, bet jei norime skleisti kultūrą plačiau, neturime bijoti kalbėti paprasčiau.
– Kodėl prasminga pasigilinti į istorinius sodus šiuolaikiniam žmogui?
– Sodas susisieja su Rojaus vaizdiniu, koks jis bebūtų – krikščioniškas ar islamiškas. Kitas dalykas – sodas visada nemažai kainavo, tad senieji sodai rodė ir jų šeimininkų ekonominį bei visuomeninį statusą. Galime sakyti, senieji sodai buvo tarsi mūsų amžininkų ferariai ar bugačiai, tai yra statuso, prestižo ir galios simboliai. Istoriniai sodai atspindėjo ir laikmečio, visuomenės vertybes, demonstravo jų savininkų finansinį statusą, intelektą, rodė politines ir ideologines nuostatas. Visa tai svarbu žinoti prieš vertinant sodą. Išmokę bent apytiksliai perskaityti sodų skulptūrose, mažojoje architektūroje esančias asociatyvias nuorodas, panagrinėti sodo kompoziciją, kitaip pažvelgsime ir į šiuolaikinius sodus.
– Knygoje rašote ir apie Lietuvos sodus, kuo jie ypatingi?
– Senieji Lietuvos sodai, kaip ir architektūra, visais laikotarpiais buvo kuriami vienos ar kitos Vakarų Europos šalies pavyzdžiu. Žinome, kad XVI a. Bonos Sforcos dėka prie Vilniaus Valdovų rūmų sodai formuoti renesansinių itališkų sodų pavyzdžiu. XVII a. pabaigoje sekant Prancūzijos pavyzdžiu daugiausia vyravo barokiniai sodai. XVIII a. antroje pusėje – XIX a. sodai Lietuvoje dažniausiai buvo kuriami ar papildomi jau angliškuoju, laisvuoju stiliumi, bet prie rūmų išlaikant taisyklingą parterį. Iš šio laikotarpio turime daugiau dokumentinės medžiagos ir išlikusių sodų fragmentų. Kuo ir kodėl skyrėsi Lietuvos (ir Lenkijos) sodai nuo kitų to laikotarpio europinių sodų atskleidžia istorinis kontekstas: Abiejų Tautų Respublika 1795 m. patyrė trečiąjį padalinimą ir valstybės nebeliko. Tačiau liko žmonių meilė savo prarastai Tėvynei ir pasipriešinimo dvasia. Taigi to laikotarpio soduose buvo daugybė specifinių, tik buvusiai ATR teritorijai būdingų romantizmo ženklų – prarastos tėvynės nostalgijos, už Tėvynės laisvę kovojusių ir žuvusių didvyrių atminimo simbolių. Šie nors ir nedideli patriotizmo, neakivaizdaus pasipriešinimo okupantams ženklai soduose išliko ir iki XIX a. pabaigos.
– Ar daug sodų aplankėte ir kokie padarė didžiausią įspūdį? Ar yra tokių, kuriuos būtinai norėtumėte pamatyti?
– Esu laiminga, kad pavyko pamatyti dalį istorinių Kinijos bei Japonijos sodų, pakeliauti po Iraną ir pamatyti, kaip atrodo senieji persiškieji sodai dabar. Teko susipažinti ir su Andalūzijos bei Maroko sodais. Keliavau ir po Indiją, Australiją, Pietryčių Azijos kraštus. Gal mažiau teko pakeliauti po JAV, bet Niujorko Centrinis parkas ir High Line – šiuolaikinis natūralistinis sodas ant senos geležinkelio estakados paliko didžiulį įspūdį. Kaip negaliu išskirti vieno gražiausios meno kūrinio, vienos knygos ar vienos dainos, taip negaliu išskirti vieno įspūdingiausio sodo, – mane žavi kultūrų įvairovė, skirtingos estetikos ir visas tas begalinis prasmių laukas, o kartu ir sąsajos, panašumai, atsikartojimai, kuriuos visur randu.
Dabar noriu pamatyti daugiau šiuolaikinių Europos sodų, kuriuos tikiuosi aprašyti naujoje XX–XXI amžiams skirtoje knygoje.
– Tad laukti pasaulio sodų istorijos tęsinio, dabar jau apie šiuolaikinius sodus?
– Tiesą sakant, jau iš pradžių galvojau, kad knyga apie sodų istoriją turi apimti laikotarpį iki šių dienų, tačiau įsibėgėjusi rašyti pamačiau, kad medžiagos labai daug ir jau baigiant devynioliktu amžiumi knyga tampa gerokai per stora, tad nutariau XX–XXI a. sodus palikti atskirai knygai. Jau renku medžiagą ir dėlioju naujos knygos struktūrą. Žinoma, tai užtruks dvejus trejus metus, nes norisi savo akimis pamatyti bent didžiąją dalį aprašomų vietų.
– Ar jums prie širdies sodininkystė? Ar turite sodą ir kokio tipo?
– Taip, labai prie širdies. Kitaip gal ir nesiimčiau tokios temos. Mėgėjiškai užsiimu sodininkyste daugiau kaip 30 metų, nuo tada, kai įsigijome sodybą. O dabar turiu sodelį ir mieste prie naujo namo. Bet šis sodas dar labai jaunas, tik poros metų, ir gerokai nebaigtas.
Kai pradėjau planuoti sodą ir svarsčiau jo idėją, nieko ypatingo nesugalvojau ir nutariau, kad tai sodas senatvei, kai kojos sunkiai laikys ir gal reiks važinėti vežimėliu, todėl turi būti patogu viską apeiti. Užduotis nelengva, nes sodas gana stačiame šlaite, tad norėjau, kad nebūtų laiptų arba jų nedaug, o viskas pasiekiama nuožulniu patogiu taku. Visos sodo dalys derinasi prie reljefo ir prie tako.
Antras mano noras buvo sukurti kiek galima daugiau skirtingų augalų bendrijų, padidinti bioįvairovę. Tad čia yra ir ūksmingo pavėsio sodas po sena obelim, miško gabaliukas su keliomis pušimis ir gausiu pomiškiu, labai saulėtų vietų, kur įsikūrė aukšta prerijų pieva ir žemas sausas žvyro sodelis – ateinančių karštų vasarų modelis. Be to, yra rododendrynas, šlapia pieva ir sausas dirvonas. Žinoma, negalėjau apsieiti ir be tradicinio darželio augalų, tad yra bijūnų kalnelis ir rožynas – tai nostalginis sodo aspektas. Dabar norisi pasiekti, kad visos dalys pilnai užsipildytų tinkamais augalais, kad susidarytų santykinai stabilios bendrijos ir sumažėtų reikiamos priežiūros darbų, – tai dar vienas senatvei tinkamo sodo bruožas.
Kaip sakė viena skrupulinga sodininkė, „sodas – tai visada nesėkmės istorija“. Na gal ir ne visada, bet dažniausiai viskas auga kitaip, nei buvo sumanyta, kažkas neišauga, o išauga kažkas visiškai netikėto. Kai pradedi sodą planuoti dar nepradėjęs gyventi name, sunkiai gali numatyti visas aplinkybes. Ankstesnėje vietoje buvo daug pavėsio, dėl saulės trūkumo ten prastai augo gėlės, tad labai norėjosi kuo daugiau saulės. Na ir gavau – plieskia visą dieną, reikia gintis, galvoti, kaip čia pasisodinti daugiau medžių. Ir dabar dar intensyviau galvoju apie sodo struktūrą, daugiasluoksniškumą. Matyt, darbai sode ir galvojimas apie jį niekada nesibaigs.
