Atidarau įkaitusią orkaitę ir garais nusideginu rankas – peržengiau ribą. Pavargęs po daugiadienės kaimynas naktį kiek prigulė pailsėti sniege, ranka, sukišta į pusnį, pajuodo, amputacija – peržengė ribą. Skaičiau, kaip penketui dienų žemėm užvertė žmogų, išgelbėtas jis į visus žvelgė baltu žvilgsniu – pabuvojo anapus ribos.
Ribos ribos... Ką nors peržengi kasdien. Riba – kiekviena valanda, minutė, sekundė, palikta praeityje. Riba – langas, ypač tasai į tamsą, naktinis. Riba – mirties prieangis. Riba – būtinoji gintis. Riba – slenkstis. Neperženk slenksčio į uždraustą įeiti kambarį. Šiukštu neatidaryk dėžutės ( nors ten tik močiutės kaulinės šukos su šimtamečiu plauku ir dantų protezai). Nežiūrėk prieblandoje į veidrodį – susitiksi kitą „aš“. Arba, mirus mylimam pusbroliui, nuplėši nuo veidrodžio užtiesalą ir kartu su mirusiojo siela pradingsi anapusybėj. Nežiūrėk į upės sietuvą – įtrauks. Negerk iš avinėlio pėdos – pavirsi avinėliu. Bet kodėl taip rūpi gerti iš visų tų pėdų? Kodėl taip niežti ribą peržengti? Dešimt Dievo įsakymų – juk tai vis ribos – kodėl tokia pagunda jas pažeisti? Visas. Net ir tą – nežudyk.
Saulius Tomas Kondrotas kitados savo pirmąja paso dydžio knygele „Pasaulis be ribų“, o paskui ir vėlesnėmis skelbė pasaulį be ribų, ir tai buvo į orą išnešantis vadavimasis iš stereotipų laisvėn, nors pasaulis su aiškiomis nustatytomis ribomis daug suprantamesnis ir jame kur kas patogiau gyventi argi ne?... Jurgos Ivanauskaitės paklaustas, fotografija ar tekstas suteikia daugiau galimybių plėsti „pasaulio ribas“, rašytojas atsakė: „Pasaulio ribas plečia ne tekstas ar fotografija, o smegenys, kurios suvokia pasaulio sudėtingumą ir randa būdų tai perduoti smegenims, kurios dar to nepamatė.“
Dar anksčiau nei Kondrotas pasaulio supratimo ribas praplėtęs Lotynų Amerikos pasakojimo virtuozas Jorge Luisas Borgesas apsakyme „Kitas“ ant suoliuko prie upės suvedė pasakotoją save, jaunuolį, dar tik bandantį rašyti eilėraščius, ir save, jau beveik viską parašiusį aklą senį, skiriantį tik geltoną spalvą ir tamsą nuo šviesos, keistam pokalbiui – pasakyti jaunuoliui, kas nutiks su juo ateityje, o pačiam – prisiminti neapsiplunksnavusį save prieš daugybę metų, kuris štai netikėtai prisėdo šalia. Tiedu tik kalbasi, o kas tuo metu nutinka skaitytojui? Išplaukia ribos – „senatvė ir saulėlydis, sapnas ir gyvenimas, laiko ir vandens tėkmė“ – tapdamos sukrečiančiu literatūros stebuklu.
Rašytojas tikriausiai turėtų pripažinti savo rašymą kaip kaskart peržengiamą ribą, nes neperžengta riba – tai juk kartotė.
Ribos... Rašytojas, jei jau prakalbom apie rašytojus, tikriausiai turėtų pripažinti savo rašymą kaip kaskart peržengiamą ribą, nes neperžengta riba – tai juk kartotė. Būdamas iš tikro sąžiningas jis turėtų kiekvienu kūriniu paneigti save, vakarykštį, antraip tebus užsiciklinęs, pasibaigęs, miręs argi ne? Tik tam, matyt, reikia šiokios tokios drąsos ir amžino nerimo. Gyvo nervo.
Tačiau iš proto išsikrausčiusiame pasauly, o ne man vienai jis toks – apsivertęs aukštyn kojom – nuo pat karo Ukrainoje pradžios, literatūrinių ribų peržengimai, kaip ir apmirštanti skaitymo liauka (kažkodėl neužmušama tik rašymo), nebeatrodo nei tokie reikšmingi, nei įdomūs. Šios rūšies ribos traukiasi į šalį, užleisdamos vietą kitokioms – „raudonosioms“. O tos „raudonosios linijos“ peržengiamos kasdien. Ir jau pavargome stebėtis, ką ten – stulbti, kad keliaklupsčia tiesiami aksominiai kilimai banditams ir žmogėdroms, nes pinigai nesmirdi. Kad vidury Europos elektros srove, ant žaizdų pilant vandenį, kankinami žmonės. Kad skalbimo mašinoje, matant motinai, išskalbiamas kūdikis. Kad vaikams lupami dantys. Kad viso pasaulio akivaizdoje šaudomi ant žemės suguldyti belaisviai. Kad melas įžūliausiai sukeičiamas vietomis su tiesa, o auka tampa agresore ir apkaltinama. Apkaltinama „užpuolimu“. Ji kalta dar ir dėl to, kad maža. „Jie neturi teisės gyventi. Žudyti, žudyti, žudyti“ – šitie valstybei atstovaujančio legitimaus alkoholiko žodžiai irgi jau nieko nebenustebina, nes – kasdienybė. Rutina. Klišė. Smegenys neberanda būdų tai perduoti smegenims, kurios „to dar nepamatė“. „Raudonosios linijos“ peržengiamos ir peržengiamos. Jokių ribų.
O mes?
Ką mes – popieriniai stebėtojai? Mes išgalim tik dūsauti ir filosofuoti: kas yra peržengti ribą. Gal tai tik atsigerti iš uždraustos avinėlio pėdos ir pavirsti avinėliu? Peržengtų „raudonų linijų“ ( iki paskutinio ukrainiečio kraujo lašo, o ir iki patys atsidursim kaip patiekalas ant plėšrūnų stalo) – verčiau nei girdėti, nei matyti ir vis dar džiaugtis „paskutine vasara“. Per pesimistiška ir dėl to nepadoru? Nepolitkorektiška? Tik nereikia.
2026 m. projektui „Nematoma kultūros pusė“ Medijų rėmimo fondas skyrė 25 tūkst. eurų dalinį finansavimą.
