„Šitokioje aplinkoje ieškodami naujo santykio su savo auditorija, rašytojai bei menininkai ėmė burtis į atskiras grupes, kuriose, vienijami panašių estetinių idealų bei kūrybinių koncepcijų, remdami ir palaikydami vieni kitus, o kartu ir konkuruodami su kitomis grupėmis, jie propagavo individo saviraiškos laisvę, būtinybę atnaujinti kultūrinį bei visuomeninį gyvenimą bei atliepti savojo laiko dvasią“, – teigia literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas.
Pradedant Vienos romantikais, ilgainiui įvairiausio plauko menininkų grupės – simbolistai, futuristai, ekspresionistai, dadaistai, konstruktyvistai, siurrealistai ir kt. – iškilo kaip savitos kūrybinės oazės bei novatoriškų idėjų kalvės, savo maištinguose manifestuose skelbusios naujas vertybes, drąsius pareiškimus ir radikalias programas.
Per spaudą poezija ir menas iš visuomenės elito salonų ir privačių erdvių išsiveržė į viešumą – universitetus, kavines ir gatvę, kur susitiko su pamažu atsirandančiu masiniu skaitytoju ir taip prisidėjo prie jo estetinio skonio bei pasaulėžiūros formavimo. Šitokiu būdu literatūriniai sambūriai tapo reikšmingais modernios visuomenės gyvenimo pokyčių dalyviais ir iniciatoriais.
Šiame straipsnyje kviečiame susipažinti su aštuoniais svarbiausiais ir įdomiausiais Lietuvoje gyvavusiais literatų judėjimais – nuo XIX a. pradžioje susibūrusių „nenaudėlių“ iki vėlyvuoju sovietmečiu žaismingas eklezijas rengusių keturių eklektikų.
Publikacija parengta pagal literatūrologo, profesoriaus, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekano Mindaugo Kvietkausko, literatūrologės, profesorės, Lietuvių literatūros katedros vedėjos Brigitos Speičytės ir poeto, vertėjo Antano A.Jonyno pasakojimus.
