Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 10d. 15:12

Du dešimtmečius parduotuvėje dirbusi japonė parašė šmaikštų ir kritišką romaną „Kombinio moteris“

Sayaka Murata
Leidyklos nuotr. / Sayaka Murata

Po švenčių knygynuose pasirodė nedidukė knyga – japonų rašytojos Sayakos Murata‘os bestseleris „Kombinio moteris“ savitu viršeliu, kurį sukūrė Kotryna Šeibokaitė-Ša. Šiuolaikinės japonų rašytojos, solidžios Akutagavos literatūrinės premijos laureatės, romaną iš japonų kalbos vertė Gabija Čepulionytė-Žukauskienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

„Niūriai komiškas, iš vėžių gerokai išmušantis šiuolaikinio gyvenimo – susvetimėjimo, kapitalizmo, identiteto, konformizmo – portretas. Visi esame buvę tokioje parduotuvėje, nesvarbu, ar ši – Japonijoje, ar kur kitur“, – apie romaną sako Viet Thanh Nguyenas, bestselerio „The Sympathizer“ autorius, Pulitzerio premijos laureatas.

Sayaka Murata (g. 1979) – viena žymiausių Japonijos rašytojų. Ji baigė literatūros studijas Saitamos prefektūros universitete, bet dirba valandine darbuotoja „kombinyje“. Net ir pelniusi prestižinių premijų, šio darbo neatsisakė. Tad pagrindinės romano veikėjos prototipu galime laikyti pačią rašytoją.

Su Sayaka Murata, pasirodžius romanui „Kombinio moteris“ Japonijoje, susitiko Leo Lewis, „The Financial Times“ korespondentas Tokijuje.

Sayaka Murata sėdi restorane ant tamsiai violetinio aksomo minkštasuolio, restoranas – vienas iš elegantiškiausių Tokijuje. Ji sėdi tiesiai, kalba prodainiu ir vilki tvarkinga palaidinuke ir megztiniu tarsi Merė Popins laisvalaikiu. Buvusi prekybos centro darbuotoja, viena įdomiausių šiuolaikinių Japonijos rašytojų, pastato ant stalo taurę „Prosecco“.

Rašytojai iš dešinės poros damų, besimėgaujančių popietės arbata, veiduose sustingsta grimasos. Jai iš kairės nuščiūva dvi verslininkės. Padavėjas, lūkuriuojantis šalia, atsitraukia per pusę žingsnio.

Mano tėvai nenori skaityti mano knygų dėl sekso scenų.

„Mano tėvai nenori skaityti mano knygų dėl sekso scenų“, – sako S. Murata, pripažindama, kad ne visi šiuo klausimu jaučiasi taip komfortiškai, kaip ji pati. „Brolis sako, kad jam sudėtinga rekomenduoti mano romanus savo draugams. O mano draugai stebisi, kaip kažkas taip paikai atrodantis kaip aš, rašo apie tokius radikalius dalykus.“

Ne, Murata neatrodo paikai, bet akimirkos nepatogumą sukuria ji pati. Yra daugybė kitų vietų, kurias ji galėjo pasirinkti pietums, tokių, kur jos radikalūs samprotavimai apie paauglių pabudimą, geismą ir lyčių politiką nepastebimai išsisklaidytų ore.

Rašytoja, priešingai, savo nelabai padoriems japoniškiems pokštams, kurių netrūksta jos itin gerai perkamuose romanuose, pasirinko pagalvėlių su kutais aplinką – prabangoje skęstantį „La Maison Kioi“, įmantrius prancūziško Tiudorų stiliaus rūmus, pastatytus 1930 metais, – paskutinio Korėjos princo rezidenciją. Tai vienas iš retų karo laikais per bombardavimus išlikusių pastatų girgždančiomis medinėmis grindimis, kuris praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje perstatytas į „Akasaka Prince“ viešbutį – rafinuotą, garsėjantį puikia virtuve ir santūriu požiūriu į parlamentarų meilužes.

Devintajame dešimtmetyje viešbutis pasipildė akinamai baltu dangoraižiu, iškilusiu Tokijo centre ir tapusiu Japonijos ekonominio suklestėjimo simboliu. Kai prieš šešerius metus šis dangoraižis buvo nugriautas, kad atsirastų daugiau vietos stiklui ir betonui, senieji rūmai buvo absurdiškai nukelti už 44 metrų.

Dabar jie klesti, po ištaigingo ir racionalaus remonto paverstas restoranu, nusitaikytu į japonų sluoksnį, kuriam baldų lako kvapas prilygsta aukščiausio lygio patirčiai. „Kartą čia lankiausi su savo motina“, – sako Murata, nepatikslindama kada ar nepaaiškindama kodėl.

„La Maison Kioi“ – šventovė, skirta būtent tokioms subtilybėms, kurias Murata švelniai, bet negailestingai atskleidžia nagrinėdama šiuolaikinių japonių psichologiją. Prieš dvejus metus ji, būdama trisdešimt šešerių, prisijungė prie iškiliausių šiuolaikinių Japonijos rašytojų, pelniusių prestižiškiausią šalies literatūros apdovanojimą – Akutagavos premiją. Anksčiau šią premiją yra gavę Shusaku Endo, Kenzaburo Oe ir Ryu Murakami – jų kūriniai reprezentavo japonų XX amžiaus literatūrą. Sayakai Muratai sėkmę atnešęs romanas „Kombinio moteris“ – nedidukė prozos knyga, kurioje išdarinėjamos trys šventos Japonijos visuomenės karvės: santuoka, darbo vieta ir iškreipta „normalaus“ gyvenimo samprata.

Praėjus kelioms dienoms po mūsų pietų, paklausiau Chiaki Ishiharos, vieno žymiausių Japonijos literatūros profesorių, ką jis mano apie S. Muratos indėlį į literatūrą. „Ji rašo radikaliai ir nepatogiai... Tai taip nauja, nepakartojama“, – atsakė jis.

Pagrindinė romano „Kombinio moteris“ veikėja desperatiškai siekia tokio gyvenimo, kokį jos šeima, bendradarbiai ir visuomenė laiko įprastu. Jos santuoka belytė ir skaudinanti. Ji meta darbą prekybos centre, bet galiausiai grįžta į žlugdantį Japonijos mažmeninės prekybos kalėjimą. Veikėjos toje aplinkoje išgyvenama laimė – triumfuojanti šio romano pasala.

„Žmonės mano, kad pagrindinei „Kombinio moters“ veikėjai labai sunku, bet ji yra tokia tyra, kad visiškai dėl to nesuka galvos. Norėčiau gyventi taip, kaip ji, ir negalvoti apie kitus“, – sako Murata, taip pat vieniša Tokijo centre gyvenanti rašytoja.

Knygos viršelis/Sayaka Murata „Kombinio moteris“
Knygos viršelis/Sayaka Murata „Kombinio moteris“

Nors Murata apibūdina save kaip pozityvų žmogų, kiekvienoje iš keturių jos knygų, kiekvienoje pokalbio metu ištartoje frazėje – aštrios, gilios įžvalgos apie visuomenę, o tai, man regis, kyla iš ko nors neigiamo. Rašytoja pritaria apibūdinimui „tai įprasta“, bet tvirtina, kad jai jis netaikomas.

Iš pirmo žvilgsnio S. Muratos literatūrinė sėkmė atrodo dar nuostabesnė, nes ji beveik du dešimtmečius dirbo kombinyje – būtiniausių prekių parduotuvėje. Praėjus keletui mėnesių po Akutagavos premijos, ji ir toliau dirbo kasininke Tokijo centre (Murata apdairiai neįvardijo savo buvusio darbdavio). Gurkštelėjusi „Prosecco“, sako paprastai šiuo dienos metu vilkėdavusi uniformą ir mechaniškai sveikindavusi kiekvieną užsukusį klientą tais pačiais, per apmokymus įsimintais, žodžiais.

Tai, pasak jos, varginantis darbas, bet jį dirbdama ji jaučiasi privilegijuota, nes kasdien pro ją paeina tūkstančiai romanų. Ji kaupė istorijas apie užsukusius klientus ir jų pirkinių krepšelių turinius. „Užsirašydavau laisvalaikiu“, – aiškina rašytoja, – o stebėdavau dirbdama.“

Prieš susitikdamas su Murata, užsukau į artimiausią „Lawson“ parduotuvę. Aš gana ilgai gyvenau Japonijoje ir maniau gerai susipažinusi su tokiomis vietomis. 55 tūkstančiai Japonijos būtiniausių prekių parduotuvių ženklina šalį kaip mažmenos šventovę, efektyvią ir jautrią klientų poreikiams. Vieną ar net du kartus per dieną užeinu į „7-Eleven“ ar „FamilyMart“, „Lawson“ arba „Mini Stop“ – čia puikiai apskaičiuota, kad išalkę, ištroškę, vieniši, apgirtę ar išsiblaškę klientai paliktų savo pinigus. Visą parą dirbančių parduotuvių darbuotojai, kaip ir Murata, apmokyti įkūnyti (kartais perdėtai) japonų aptarnavimo dvasią. Patikimos kiaurą parą dirbančios parduotuvės šalyje, kurioje mažėja pilnų šeimų, užima nepaprastai svarbią vietą. To lengva nepastebėti, bet Sayaka Murata jau įdiegė į visuomenės sąmonę tokią parduotuvių poziciją.

Ar pirmieji knygos „Kombinio moteris“ puslapiai – penkios pastraipos, kuriose aprašyta nepailstama ir kakofoniška parduotuvių veikla – panašūs į tiesą? Deja, taip. Skambėjimas, taukšėjimas, dzingsėjimas, dūzgimas, šūksniai. Sunku dar 18 sekundžių praleisti „Lawson“ parduotuvėje, o ką jau kalbėti apie 18 metų, kurie tapo pagrindu Muratai parašyti savo bestselerį. Parduotuvės triukšmas „glamonėja ausų būgnelius“ knygos pasakotojai, dėstančiai istoriją apie netekėjusią trisdešimtmetę, apimtą savotiško džiugaus Stokholmo sindromo po dviejų dešimtmečių, praleistų parduotuvės kasoje.

K.Takahashi nuotr./Sayaka Murata
K.Takahashi nuotr./Sayaka Murata

Maždaug po dešimties minučių, praleistų su Murata prie absurdiškai miniatiūrinio „La Maison Kioi“ staliuko, ji prisipažįsta irgi jausdavusi komfortą nuo nuolatinio triukšmo. Ji gali rašyti tik triukšmingose kavinėse. „Negaliu susikaupti ramioje vietoje, tarkim, bibliotekoje, nes į mano galvą ima brautis kiti, nesusiję su kūryba, dalykai.“

Lyg išgirdęs komandą, prie mūsų stalo išdygsta į Agathos Christie romano veikėją panašus padavėjas ir priima užsakymą iš „Art Deco“ stiliaus popierinių valgiaraščių. Murata turi ir kitų įpročių, skiriančių ją nuo kolegų rašytojų. Nuo vaikystės jai labai patinka Japonijoje populiarūs manga komiksai, ji ryja ir tuos, kurie sukurti pirmiausia mergaitėms, ir sukurtus prievartos, mokslinės ir magiškosios fantastikos temomis. Jų nebeskaito jos vyresnysis brolis, o Sayaka prisipažįsta vis dar godžiai ryjanti ir išvardija keletą savo dabartinių numylėtinių. Paskui ji iš rankinės išsitraukia užrašų knygelę.

Ji dvejoja prieš atsiversdama knygelę, kad parodytų jos puslapius ir eskizus – personažų, kurie apgyvens jos būsimą romaną ir kurių veidus jai būtina nusipiešti, kad galėtų aprašyti. Komiksiniai personažai atrodo žavingai, bet ji tuoj patvirtina mano įtarimus, kad jie iš niūraus siužeto. „Kai kurios temos bus panašios į „Kombinio moters“, bet bus daugiau kalbama apie kūnišką meilę. Norėjau parašyti juokingą knygą, bet pagrindinei veikėjai labai sunku. Tai bus labai rimtas romanas.“

Aš užduodu banalų klausimą: kiek pačios Muratos yra pagrindinėje romano „Kombinio moteris“ veikėjoje ir kitose jos romanų moteryse. Romane „Of bones, of Body Heat, of Whitening City“, kuris 2013-aisiais pelnė Yukio Mishima apdovanojimą, ji rašo apie paauglę sparčiai augančiame mieste, kuriamame pagal Čibos prefektūros priemiestį, kur rašytoja užaugo stebėdama, kaip visur braunasi betonas.

„Nesu iš tų, kurie trykšta idėjomis, – sako rašytoja, – ir nežinau, kodėl sugalvojau keistus mąstymo būdus, bet noriu pasinaudoti romano forma savo eksperimentams. Romane galiu išbandyti dalykus, kurie neįmanomi realiame gyvenime, tikėdamasi, kad dėl cheminės reakcijos atsiras kas nors nauja ir išmokys mane to, ko nebūčiau išmokusi įprastame gyvenime. Tai skatino kurti nuo mažens, o dabar jaučiu dar stipresnį poreikį. Noriu parašyti apie ką nors nerealaus, nes manau, kad taip atrasiu tikrąją tiesą.“

Anksčiau žodis „vienišas“ turėjo neigiamą reikšmę. Dabar jo prasmė pakito.

Toliau kalbamės apie S. Muratos klientus. „Savo romanuose aprašau daugybę vienišų žmonių“, – sako rašytoja, dirbusi būtiniausių prekių parduotuvėje, kurios klientai, nusipirkę maisto, valgo vienumoje. „Anksčiau žodis „vienišas“ turėjo neigiamą reikšmę. Dabar jo prasmė pakito. Tai priklauso nuo paties žmogaus, bet atsirado daugiau tokių, kuriems patinka vienatvė. Jiems patinka valgyti vieniems. Ateiti į parduotuvę vieniems... Daugelis mano romanų veikėjų kenčia mėgindami prisitaikyti prie pasaulio kaitos. Jie įvaryti į kampą, juos nuolat seka visuomenė, jie laikomi keistuoliais. Jie būtų laimingi gyvendami vieni, bet visuomenė tokius žmones persekioja todėl, kad jie to nori.“

Ant stalo atsiranda skanių užkandėlių, paskui – du dubenėliai puikios bulvienės, Murata su malonumu palinksta prie jos. Visi šie patiekalai, vandens stiklinės, taurės su „Prosecco“ ir duona užima visą staliuką tarsi iš lėlių namelio. Matau, kad Murata, taip lėtai kabindama sriubą, tuoj sukels chaosą.

Problema ta, kad ji ką tik pradėjo įdomią analizę apie aseksualias Japonijos santuokas, į kurias nukreiptas nuolatinis žiniasklaidos dėmesys, persipynęs su rūpesčiu dėl niūrios tautos demografinės lemties, nes gyventojų skaičius šiais laikais mažėja po tūkstantį žmonių per dieną. Tai taip pat įkvėpė Muratą sukurti ir 2015 m. išleisti romaną „Dwindling World“, distopiją apie paralelinę tikrovę, kur apvaisinama dirbtinai, o vyro ir žmonos seksas traktuojamas su tokiu pat pasibjaurėjimu kaip kraujomaiša. Nepaisant to, knygoje yra labai daug sekso.

„Romane pora susituokia po piršlybų internete, tačiau žada vengti lytinių santykių. Kai romanas pasirodė, jauna japonų pora man pasakė, kad nori sukurti tokią santuoką. Aš turiu daug draugių, kurios susituokė internetu, o kai kurios prasitarė, kad, nors joms patiko jų vyrai, jos nenorėjo sekso ir mylėdavosi nenoromis tik per ovuliaciją“, – sako rašytoja.

Jos šaukštas guli šalia lėkštės pavojingai neliečiamas, neįmanoma pagauti padavėjo žvilgsnio, kad nuneštų mano dubenėlį ir užkandžių lėkštę. Kita vertus, neketinu atimti iš Muratos paskutinio šaukšto sriubos.

„Vyresni už mane žmonės, skaitę „Dwindling World“, sako, kad tai skamba kraupiai. Tos pačios kartos žmonės sako, kad skamba utopiškai“, – priduria ji.

Atnešami pagrindiniai patiekalai, susidaro lėkščių sangrūda, kaip ir nuogąstavau. Mudvi su Murata padedame sudėti ir perstatyti daiktus ant stalo, nes patiekalų lėkštės didumo sulyg dviračio ratais, o padavėjas neturi laisvų rankų. Jis mato, kad Murata tebevalgo sriubą, bet vis tiek rikiuoja patiekalus priešais ją, kol galiausiai perkeliu nedidelių gėlių kompoziciją ant gretimo staliuko. Murata, pripratusi prie sklandaus darbo parduotuvės kasoje, atrodo patenkinta, kad aš už viską sumoku.

Tai atleistina. Murata mėgaujasi puikiu vištienos kepsniu su svogūnais, o mano skumbrės kepsnys atperka visus nesklandumus. Išgeriame dar po vieną taurę „Prosecco“, o kol jai atneša pyragą su grietinėle ir braškėmis, o man – panakotą, pokalbis pakrypsta prie paskutinių naujienų ir vidaus politikos skandalo.

Mes aptariame keistą šios dienos nutikimą Kioto mieste: moterims, kurios skubėjo į sumo ringą padėti vyrui, nualpusiam dėl kraujo išsiliejimo į smegenis, pareigūnai liepė nedelsiant palikti ringą, nes jis ringas – tai šventovė, kur moterims draudžiama įžengti. Muratos rašymo stilius nėra tiesmukai feministinis, bet ji tarsi lazeriu nusitaikiusi į Japonijos moterų padėtį, todėl ji ir vertinama kaip viena didžiausių šiuolaikinės Japonijos lyčių disbalanso kritikių.

„Jei gimčiau iš naujo, pasirinkčiau būti moterimi“, – po dviejų valandų praleistų prie stalo sako ji, susidėdama daiktus į rankinę, tikrindama jos turinį ir pasisukdama į gražų vaizdą už lango. Daiktus į rankinę ji sudėjo panašiai, tarsi dėliotų produktus į lentyną. Įdomu, ar ji pastebėjo, kad aš tai pastebėjau? „Skeveldros, likusios mano galvoje po sunkaus gyvenimo tarpsnio, man labai svarbios. Aš atradau tiek daug dalykų būdama sužeista. Jei gyvenčiau kitą gyvenimą, norėčiau nugyventi tokį, kuriame būčiau įskaudinta – be to negalėčiau būti tokia, kokia esu.“

Pagal ft.com parengė Goda Dulskytė

Komentarai
Temos: 2 Knygos Literatūra

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/