JAV gimusio lietuvių kilmės autoriaus knygą sudaro 80 proza parašytų eilėraščių – lyrinių naratyvų, padalintų į nesirimuojančius teksto blokus, labiau primenančius prozinius pasakojimus nei tradicinės poezijos eilutes ir posmus.
„Prozinė poezija pasakoja istoriją, – sako J.Zdanys, nuo 2009-ųjų dirbantis katalikiškame Šventosios Širdies universitete. – Prozinė poezija dėmesį kreipia į dabarties akimirką – daugeliu atvejų epifaninę akimirką – sukurtą vaizdais, metaforomis ir detalėmis, sujungiančiomis lyrinį ir naratyvinį dėmenis ir leidžiančiomis skaitytojui išgyventi tą akimirką kartu.“
Tai jau 40-ta J.Zdanio knyga ir 17-tas poezijos rinkinys, išleistas anglų ir lietuvių kalbomis. Abiem kalbom puikiai kalbantis akademikas pripažinimo sulaukė ir už lietuvių poezijos bei prozos vertimą.
Nuostabu dalintis poezija su žmonėmis, nes eilėraščiai nėra skirti vien skaitymui. Eilėraštį patiri.
Naujojoje savo knygoje jis sako tyrinėjantis tokias temas kaip laikinumas, laiko tėkmė, metų laikų kaita, atpirkimas ir „judėjimo į amžiaus pilnatvę pajautimas“.
„Kiekviena iš keturių knygos dalių atitinka metų laiką, – aiškina Valinforde (Konektikuto valstija) gyvenantis J.Zdanys. – Pirmoji dalis pavadinimu „Kylantis Ikaras“ atskleidžia su pavasariu ateinančias galimybes, o paskutinioji, „Viduržiemio varnų šešėliai“, aprašo žiemos gale vykstantį prisikėlimą. Tarpusavyje susisiejančiais pasakojimais ir teminiais pasikartojimais knyga apeina visą ratą ir pripažįsta, kad tai, kas esame ir ką galime žinoti, slypi giliai kalboje ir istorijų pasakojime bei kartu už jų ribų. Mane labiausiai domina galimybė poetine kalba nagrinėti buvimo žmogumi reikšmę bei galimybė tyrinėti pasaulį už racionalaus supratimo ir analizės ribų. Tą leidžia poetinė metafora.“
Knygą išleidusi leidykla J.Zdanio poeziją apibūdina kaip „atidžiai stebimą ir kruopščiai aprašomą pasaulį, vietą, kurioje žmogaus siela išlaiko pastovumą, atsinaujinimą ir galingą egzistenciją pralaimėjimo, netekties ir triumfo bei pokyčių akivaizdoje.“
Vis dėlto J.Zdanys atmeta pernelyg išpūstas pagyras, ypač jo kūrybai. „Visi žmonės gali būti menininkai. Kai kurie iš mūsų šiuo keliu einame nuosekliau ir greičiau. Spėju, kad jei pakankamai ilgai gyventum, galėtum nuveikti daugybę skirtingų dalykų“, – sako jis nusijuokdamas.
Neseniai J.Zdanį pagerbė ir Lietuvos nacionalinė biblioteka, surengusi jo gyvenimui ir kūrybai skirtą parodą.
„Nuostabu dalintis poezija su žmonėmis, nes eilėraščiai nėra skirti vien skaitymui. Eilėraštį patiri. Eilėraštį pajunti. Paragauji eilėraščio kalbos. Eilėraščiai tyrinėja visa tai, kuo gyvenimas gali ir dažnai turėtų būti“, – sako J.Zdanys.
