Dabar populiaru
Publikuota: 2018 liepos 30d. 09:14

E.Baliutavičiūtė: sentimentali romantika ir skaudi realybė (knygų apžvalga)

Eglė Baliutavičiūtė
Asmeninio archyvo nuotr. / Eglė Baliutavičiūtė

Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos darbuotoja Eglė Baliutavičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – Lucy Maud Montgomery „Anė iš salos“ ir Golnaz Hashemzadeh Bonde „Tai buvome mes“.

Lucy Maud Montgomery „Anė iš salos“

Yra knygų, kurios sušildo ir šyptelėti priverčia net didžiausią ciniką. Slapčia, kartais net nuo savęs paties. Tokių knygų toli ieškoti nereikia – užteks galvą kyštelėti į vaikų literatūros skyrių. Šįkart noriu kartu su jumis prisiminti istoriją apie rusvaplaukę našlaitę – impulsyvią, kiek stačiokišką, bet geraširdę svajoklę ir nepataisomą romantikę. „Anė iš Žaliastogių“ taip kanadiečių rašytoja Lucy Maud Montgomery pavadino savo pirmąjį romaną, kuris, išleistas 1908 m., iš karto tapo bestseleriu, o šiandien pelnytai vadinamas vaikų literatūros klasika.

XIX a. pab.–XX a. pr. sentimentaliosios mergaičių literatūros, kurioje našlaitės buvo gana populiarios herojės, iki šių dienų išliko nemažai puikių kūrinių: Johannos Spyri „Heida“ (1881), Susanos Coolidge „Ką nuveikė Keitė“ (1872), Frances Hodgson Burnett „Mažoji princesė“ (1905), Eleonoros H.Potter „Poliana“ (1913). Vis dėlto „Anė iš Žaliastogių“, mano manymu, ypatinga – išsiskiria netobulumu, valiūkišku charakteriu, absurdiškais nuotykiais, į kuriuos pakliūva vedama romantiškų fantazijų.

knygos.lt nuotr./Lucy Maud Montgomery „Anė iš salos“
knygos.lt nuotr./Lucy Maud Montgomery „Anė iš salos“

L.M.Montgomery nepaleido žaviosios ir šlovę atnešusios herojės iš rankų – iš viso pasirodė devynios knygos, kuriose pasakojama apie Anės ir jos šeimos gyvenimą. Lietuvių kalba iki šiol turėjome pirmąsias dvi dalis: „Anę iš Žaliastogių“ (2001) ir „Anę iš Evonlio“ (2004), o į šių metų pradžioje dėka Viltaro Alksnėno, išvertusio iš anglų kalbos gausybę klasikinių ir geriausių šiuolaikinių vaikų literatūros kūrinių, galime į rankas lietuviškai paimti jau trečiąją dalį – „Anę iš salos“.

Knygoje nuosekliai tęsiama Anės istorija – metus mokytojavusi savo kaime, ji išvyksta į universitetą tęsti savo pačios mokslų – anglų kalbos ir literatūros studijų. Būtent šiuos ketverius bakalauro metus ir apima romanas. Čia Anė daug mokosi, pradeda rašyti, bet nemažai laiko praleidžia ir su naujais draugais, įsimyli, stipriai paauga ir subręsta kaip asmenybė.

Su mažąja Ane ją jau mažai kas sieja, dabar ji daug rimtesnė, santūresnė, išmintingesnė, netgi atsakingesnė, užsisvajojusi nebepamiršta užkaistos arbatos ar krosnin pašauto pyrago, bet vis dar didelė romantikė – tebesvajoja apie savo princą, nuolat fantazuoja, poetizuoja ir supasakina gamtą. Tai sentimentalus, romantiškas kūrinys apie brendimą, moterystę, meilę.

Deja, dėsninga, kad tęsiniai retai prilygsta pirmajai daliai. Ne išimtis ir „Anė iš salos“. Jau nuo antrosios dalies matyti autorės mėginimas išplėsti istoriją, papildyti naujais veikėjais, taip pat ir padūkusių vaikų, kurie nuolat sukuria komiškas situacijas, todėl Anė vis dažniau tampa stebėtoja, klausytoja, o jos charakteris blanksta, praranda pirmykštį žavesį.

Taip pat daugėja pasikartojančių siužetų bei literatūriškai knygos nepraturtinančių laimingų sutapimų, pavyzdžiui, vos pirmą kartą paminima, kad Anė ketina nutraukti mokslus dėl finansinės padėties, tuoj pat ateina žinia, kad viena ją branginusi moteris numirė ir paliko jai pinigų. O jautresnį žmogų dar ir gali papiktinti pora moraliai abejotinų scenų, kuriose mėginama atsikratyti nepageidaujamų gyvūnų, ir tai pristatoma kaip linksmi, nuotaikingi įvykiai...

Tai sentimentalus, romantiškas kūrinys apie brendimą, moterystę, meilę.

Knyga persmelkta nostalgijos vaikystės pasauliui ir supratimo, kad ten jau niekada nebegrįši, kad gyvenimas ir tu pats neišvengiamai pasikeisi. „Ak, – pagalvojo ji, – koks siaubas, kad žmonės turi užaugti, susituokti ir pasikeisti!“ (p. 256) – mąsto Anė artėjant jos geriausios draugės Dianos Bari vestuvėms. O man panaši mintis sklaidė skaitant tiek antrąją, tiek trečiąją knygą apie Anę. Sunku, kai valiūkiški vaikystės literatūriniai herojai ima ir užauga. Kone visus juos mielai amžiams išsiųsčiau į Niekados šalį.

Golnaz Hashemzadeh Bonde „Tai buvome mes“

Iraniečių kilmės švedų jaunosios kartos rašytojos Golnaz Hashemzadeh Bonde (g. 1983) romanas „Tai buvome mes“ (iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė) – turbūt netikėčiausias mano šių metų skaitinys. Maloniai nustebino. Nenumaniau, po nykoku viršeliu rasianti iš tiesų įdomų, gilų, provokuojantį ir naujų įžvalgų atversiantį pasakojimą.

Turbūt teko gyvenime sutikti piktų, rodos, dėl visko nepatenkintų žmonių, sugebančių deguto įmesti net į pačias gražiausias ir jautriausias akimirkas. „Tai buvome mes“ pasakoja būtent apie tokią atžaraus charakterio moterį.

Pagrindinę knygos veikėją, vos penkiasdešimt sulaukusią Nahidą, užklumpa žinia, kurios ji mažiausiai tikėjosi: jai vėžys ir, anot gydytojos, gyventi liko ne daugiau kaip pusė metų. Šis laikotarpis jai tampa savianalizės, kontempliacijos laiku bei mėginimu įprasminti savo būtį ir netgi kaip nors įveikti mirtį.

Kadangi pasakotoja yra pati Nahida, nuo pat pirmųjų puslapių regime ją tokią, kokia yra: piktą ir pagiežingą, vis leptelinčią ką nors nemalonaus, engiančią net savo vienintelę dukrą. Pati sau analizuodama savo gyvenimą ji neturi, nuo ko slėptis ir kam pasiteisinti, tad atsiskleidžia kaip likimo sužalota, prieštaringa, bet ir gana sąmoninga asmenybė, kad suprastų, kad elgiasi blogai ir kodėl.

Kadaise ji laiminga aštuoniolikmetė – tik ką įstojusi į universitetą, įsimylėjusi, norėjo pakeisti pasaulį, kovoti už savo šalies – Irano – laisvę. Už tai sumokėjo brangiai – šalį vis vien per 1978–1979 m. (8-ojo dešimtmečio) revoliuciją užvaldė islamistai, o ji prarado mylimą jaunėlę seserį, užsitraukė motinos pyktį ir nusivylimą, galiausiai su vyru ir kūdikiu ant rankų turėjo bėgti iš šalies bijodama susidorojimo.

Atsidūrė Švedijoje, geroje ir gražioje šalyje, bet to, kas įvyko, neištrinsi, kaip pati sako: „Viskas išlieka, viskas paveldima“ (p. 164). Nors sėkmingai integravosi, prakuto, visada jautėsi svetima ir jautė prarają tarp savęs ir vietinių. Tą prarają sukūrė skirtinga kilmė, bet dar labiau praplatino kardinaliai skirtingos patirtys.

Tai emociškai sunki knyga. Klausytis paskutinės išpažinties – ir našta, ir atsakomybė, bet tai atsiperka su kaupu.

Prieštaringai plėtojama motinystės tema. Nahida niekada nenorėjo šeimos, vaikų, jai nepatinka būti motina ir motinystė ją skaudina: „Kai dukrą paguldė man ant krūtinės, aš pamilau ją, tikrai. <...> Supratau, kad atiduočiau už ją gyvybę ir kad nieko nepakeisi. Nieko neatšauksi. Tada aš tapau ja. Mano kūnas egzistavo jau dėl dukros. Tai mane išgąsdino. Tai bus ištęsta kančia. Dukra bus su manimi visą gyvenimą“ (p. 78).

Be to, motinystė jai paveldėta trauma – jos motina ištekinta devynerių, pirmojo vaiko susilaukė dvylikos: „Galvodama apie ją susimąstau, kad jei galėčiau mamą išgelbėti, išgelbėčiau ir save. Jei išgelbėčiau ją, išgelbėčiau ir savo dukrą“ (p. 15). Šie jausmai atsispindi ir jos elgesyje su vienintele dukra: myli, bet muša. Žodžiais. Pati supranta esanti bjauri ir egoistė, bet nieko negali su savimi padaryti. Per daug traumų ir baimių būta bei tebėra jos gyvenime.

Kartu jai baisu, kad išnyks. Kas gi iš jos liks, kai numirs? Ji nenori mirti, nori gyventi. Kovoja iki paskutiniųjų savo minučių – ir galiausiai jos laukia susitaikymas su padėtimi bei džiaugsmingas atpildas. Tam tikra prasme ji gyvens per tai, ką davė savo dukrai, per iranietiška kultūrą, kurią jai dovanojo, per dukros atžalą – sotų, ramų jau Švedijos vaiką, bet vis dar dainuosiantį persiškas dainas. Jos gyvenimas netuščias ne veltui – ji pati yra šeimos šaknys, kultūros tąsa, kurių jai taip trūko ir pavydėjo vietiniams.

Romanas parašytas lengvai, skyriai trumpi, vos 200 puslapių, rodos, galėtum bėgti per puslapius lyg genamas vėjo ir knygą perskaityti per vakarą. Bet negali. O dar tie trumpi sakiniai, nuolat nukertami ardant taisyklingą sintaksę, ypač tuomet, kai Nihira kalba apie skaudžiausius, sudėtingiausius dalykus. Tai emociškai sunki knyga. Klausytis paskutinės išpažinties – ir našta, ir atsakomybė, bet tai atsiperka su kaupu.

Lrt.lt
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Vardai

Atgal į mokyklą