Ši įspūdingos apimties knyga (originalo k. – 832 p., lietuvių k. – 752 p.) yra daugiasluoksnis kūrinys: sykiu nuotykių romanas, meilės istorija, vesternas, detektyvas ir trileris, vertinamas už itin meistriškai sukurtą, matematiškai tikslią struktūrą, įtraukiantis sumaniai supintu pasakojimu ir vertingas dėl gyvai vaizduojamo XIX a. Naujosios Zelandijos aukso karštinės pasaulio. „Man Booker“ vertinimo komisijos pirmininkas, rašytojas ir literatūros kritikas Robertas Macfarlaneʼas, kalbėdamas apie šį kūrinį, gyrė autorės brandą: „Kiekviename sakinyje stebina jos žinios ir išlaikyta pusiausvyra.“
Nors autorė prisipažįsta, kad astrologinių prognozių neseka, tačiau teigia, jog astrologija paveikė ir „Man Booker“ premiją (mat paskutinįkart Naujosios Zelandijos rašytojas šią premiją laimėjo prieš 28 metus – per tiek laiko Saturnas apkeliauja aplink Žemę). Taip kalbėdama Catton juokėsi: „Aš, ko gero, panaši į pamišėlę.“ Siūlome į kūrinį pažvelgti per vieną iš romano prizmių – astrologiją.
**
Knygos vertėja Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė dalijasi įžvalgomis apie knygoje pasitelktas astrologijos žinias ir tai, kaip jos lemia personažų portretus ir knygos siužeto posūkius.
Nemenkai nustebau, radusi bent kelias angliškojo Šviesulių leidimo recenzijas, kurių autoriai į astrologijos vaidmenį knygoje žiūrėjo labai atsainiai: arba sakėsi išvis jos nepastebėję, kol kas nors kitas neparodė, arba nesupratę ar laikę nereikalinga. Man priešingai – beveik iškart pasidarė aišku, kad, nors knygoje tėra pora epizodų, tiesiogiai susijusių su horoskopų sudarinėjimais, be astrologijos knygos struktūra atrodo daug nuobodesnė. Žaidimai forma (pvz., tai, kad kuo toliau skaitai, tuo trumpesnės darosi dalys ir skyriai) ir struktūra yra labai svarbus šios knygos aspektas, ir juos pražiopsoti reiškia pražiopsoti pusę skaitymo džiaugsmo. Tiesą sakant, kuo toliau skaičiau, tuo labiau man darėsi neaišku ir todėl smalsu: ar autorė tiki astrologija? Ar šaiposi iš jos, parodijuoja? Atsakymas, kurį į maždaug tokį klausimą radau viename jos interviu, buvo dar įdomesnis. „Astrologija nereikia tikėti, kad galėtum į ją žiūrėti rimtai“, – sakė Eleanor Catton.
Nepaisant to, kad astrologija yra pseudomokslas, ir aš tikrai neskatinu ja vadovautis, ką nors sprendžiant apie savo gyvenimo pasirinkimus ar apie kitus žmones, labai svarbu suprasti, kad ji nėra nesąmonė. XXI a. astrologiją regime labai nuskriaustą tikrojo mokslo astronomijos. Šiandieninė astronomija, turbūt tiksliau vadintina astrofizika, nebelabai domisi žvaigždžių, žvaigždynų ir planetų trajektorijomis dangaus skliaute, nes žino, kad visa tai reliatyvu. Žvaigždyną „sudarančios“ žvaigždės iš tikrųjų neturi nieko bendra ir gali būti šviesmečių šviesmečiais nutolusios viena nuo kitos, tik jų projekcijos dangaus skliauto plokštumoje, žvelgiant iš Žemės, atsiduria greta. Šiuolaikinei astronomijai tos projekcijos beveik visai nebesvarbios.
Tačiau taip yra visai neseniai. Labai ilgą laiką astronomija – kaip ir astrologija – užsiėmė vien tomis projekcijomis ar bent jau laikė jas svarbiausiomis. Šiuolaikiniai žmonės, jei nėra profesionalūs mokslininkai, net ir astronomija domisi tik dėl pomėgio ir romantikos dūsaujant žvelgti į žvaigždėtą dangų ir puikuojasi vieni prieš kitus, kad sugeba atpažinti vieną kitą žvaigždyną. Taip yra todėl, kad mums žvaigždynai ir kiti dangaus skliauto šviesuliai neturi jokios praktinės reikšmės. Tačiau dar visai neseniai, kol nebuvo „Google“ su kalendoriumi ir navigacija išmaniajame telefone, žvaigždžių ir planetų padėtis ir judėjimas padėjo susigaudyti laike ir erdvėje. Virš horizonto pakylantys ir už jo pradingstantys šviesuliai rodė metų laikus ir ypač laiką pradėti ir baigti sezoninius darbus – tokį epizodą, kaip maoriai pagal žvaigždės pasirodymą pažįsta bulviakasio metą, aptinkame ir Šviesuliuose.
Taip pat pažįstamas dangus virš galvos yra patikimas orientyras, kai nėra atpažįstamų orientyrų žemėje – ypač keliaujant jūra arba svetima, žemėlapyje nepažymėta sausuma, kokia buvo Naujoji Zelandija jos naujakuriams XIX amžiuje. Kai šitaip mąstai, metafora, kad žvaigždės ir planetos, tiesiogine prasme rodančios palankų metą pradėti naują darbą arba kelionės kryptį, gali ir perkeltine prasme rodyti palankų gyvenimo metą ar kelionės per gyvenimą kryptį, atrodo daug intuityvesnė ir lengviau įtikima.
Romane astrologinį vaidmenį turi beveik visi veikėjai, išskyrus porą labiau šalutinių. Dvylika vyrų, romano pradžioje susirinkusių į „tarybą“, atitinka dvylika Zodiako ženklų. Anksčiau ar vėliau romane kiekvienas jų pristatomas išsamia ekspozicija, primenančia tradicinius žmonių apibūdinimus pagal horoskopus, ir dauguma turi aiškiai atpažįstamų savo Zodiako ženklui būdingų savybių. Pavyzdžiui, Vėžys-Klinčas sentimentaliai dūsauja dėl nelaimingos meilės, Žuvys-Devlinas yra dvasininkas net pagal profesiją, Liūtas-Maneringas mėgsta prabangą ir yra baisiai savimi patenkintas, o Avinas-Taufarė yra išdidus ar net linkęs į puikybę. Kita dalis veikėjų atitinka klasikinės astrologijos planetas.
Kad Saulės sistemos planetos pavadintos romėnų dievų vardais, žino turbūt dauguma, bet rečiau suvokiama, kad astrologijoje planetoms priskiriamos savybės ar įtakos sferos taip pat yra susijusios būtent su romėnų dievais ir jų galiomis. Taigi, nepermaldaujamas ir griežtas Saturnas (graikų Kronas-Laikas), praryjantis net savo vaikus, o romėnų gyvenime buvęs suvaržymų dievas (per jo šventę Saturnalijas romėnai eidavo galvom, pamiršę visas normas ir suvaržymus, pvz., vergai susikeisdavo vietomis su šeimininkais, o vyrai persirenginėdavo moterimis ir atvirkščiai), Eleanor Catton Šviesuliuose yra kalėjimo prižiūrėtojas Džordžas Šepardas, muštruojantis visus aplink, ypač vargšę savo žmoną. Visų dievų valdovas Jupiteris (graikų Dzeusas), valdžios, didybės ir sėkmės planeta, yra sėkmės lydimas ir vis aukštyn karjeros laiptais kylantis politikas Alisteris Loderbekas.
Turbūt daugelis skaitytojų lengvai pamils Volterį Mūdį, žavingąjį Merkurijų. Romėnų dievas Merkurijus (graikų Hermis) – dievų pasiuntinys, derybininkas, problemų sprendėjas, pirklių ir vagių – visų, kam reikia apsukrumo ir aštraus liežuvėlio, globėjas. Naujojoje Zelandijoje Merkurijaus planeta regima vos porą mėnesių per metus. Ją atitinkantis Volteris Mūdis, vos dramatiškai išlipęs į Hokitikos krantą, visiškai atsitiktinai atsiduria „Karūnos“ viešbutyje susirinkusioje „taryboje“. Dvylika susirinkusiųjų gal ir neiškart tai supranta, bet iš tikrųjų jų derybos, svarstymas ir mįslių minimas pajuda iš vietos tik tada, kai į jų tarpą įsisuka gudrus ir iškalbingas Merkurijus. Jis ir išsprendžia viską iki galo, ir net romano kulminacijoje – teisme jis tampa pagrindiniu „tarybos“ balsu. O per tuos porą mėnesių atlikęs savo darbą ir išnarpliojęs visus mazgus, jis vėl iškeliauja anapus horizonto ir daugiau romano puslapiuose – kurių veiksmas vyksta kitu metų laiku – nepasirodo.
Vienintelė planeta, pavadinta deivės vardu, yra, žinoma, Venera. Ją įkūnijanti Lidija (pavardę ji kelis kartus romane pakeičia) yra ne tik viena iš nedaugelio moterų Šviesuliuose – ji tikras moteriškumo įsikūnijimas, visų pirma išvaizda ir manieromis. Venerą esame pratę sieti su meile ir aistra, bet romane kaip tik šie aspektai vaizduojami labiau lyg tarp kitko. Viena iš Veneros įtakos sferų yra pinigai, ir kaip tik juos Lidija – apsukri ir neskrupulinga verslininkė – labai mėgsta ir lengvai prisivilioja. Astrologijoje Venera paprastai laikoma palankia, geranoriška planeta, tačiau Lidija yra aiškiai neigiama knygos veikėja. Šis viražas labai įdomus: jai būdingos visos Veneros savybės, bet tarsi išvirkščios. Ji sukta, klastinga, nepatikima ir linkusi apgaudinėti, – et, kuris gi iš mūsų kada nors gyvenime būtent taip nemąstėme apie romantiškąją meilę. Ir net jos motiniškumas iškreiptas – vargšei naivuolei Anai ji blogesnė už pasakų pamotę, kad ir kaip saldžialiežuvauja ir lepina.
Kitas blogietis gerokai tiesmukesnis. Marsas, romėnų karo dievas, valdo agresiją ir žiaurumą. Jį įkūnijantis Frensis Karveris, vos pasirodęs romane, pristatomas kaip tikras nusikaltėlis, plėšikas ir žudikas. Priešingai negu „žmogiškesni“ Zodiako veikėjai, jokių savo ydų jis nesigėdija ir nemėgina taisyti, jis visiškai užtikrintas savimi ir savo kėslais ir lengvai pasiduoda įniršiui, kurio niekaip nemėgina nuslėpti ar užgniaužti. Bet dar įdomiau tai, kad jis įkvepia agresiją kitiems – mažiausiai trys romano veikėjai, kurie visai neatrodo užkietėję recidyvistai, žaloja ir žudo patį Karverį, nes jo skriaudos ir neteisybės sukursto jiems tokį stiprų ir nevaldomą keršto troškimą.
Eleanor Catton knygą Šviesuliai išleido leidykla „Baltos lankos“; iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė.
